Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Ievai Marijai Ragaišytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. G. (K. A. G.) skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčijamuose atsakovo sprendimuose objektyviai nepaneigta, kad pareiškėjas dirbo, nes už jį buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, todėl priimti sprendimai yra neteisingi bei nepagrįsti.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį patenkinti vadovaudamasi jame išdėstytais motyvais. Pažymėjo, kad atsakovas remiasi Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktu, kai patikrinimas nebuvo atliktas, be to, atsakovės priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau šios įmonės surasti nepavyko. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dar 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ laikotarpio nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokestinį tyrimą ir nustatė, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių, nėra, nors dažniausiai darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuvoje, kuri yra Lenkijoje. Mano, kad nėra ekonominės logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė, nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas, tai rodo, kad įkurta bendrovė siekia ne ekonominės naudos, o kitų tikslų – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją apie bendrovės vykdomą veiklą perdavė toliau tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

Užsienio išmokų tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Užsienio išmokų tarnybos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

VSDFV duomenimis, iki Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. SPRE-2551 pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėjas, kreipdamasi į Užsienio išmokų tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje.

VSDFV nuomone, Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis. Ginčijami sprendimai yra teisingi ir pagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o jos įdarbinti reklamos agentais Lenkijos Respublikos piliečiai niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo (b. l. 53–54).

Kaip nurodė atsakovė, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, K. A. G. nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas. 2011 m. liepos 27 d. pareiškėjui išduotas A1 pažymėjimas Nr. 116601 laikotarpiui nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d.

2014 m. birželio 30 d. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija surašė UAB „Suzan Mars“ operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-FR1042-7773, kurioje nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ pateikė darbų perdavimo–priėmimo aktus dėl reklamos ir paslaugų suteikimo (lapelių ir reklaminės medžiagos produkcijos ECOWORLD platinimas) užsakovei įmonei „WOD-SEK Adam-Laska“ (Lenkija) per laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., bendra suma 236 249,33 Lt, iš jų 2010 m. – 73 862 Lt; 2011 m. – 87 933,27 Lt; 2012 m. (iki rugpjūčio mėn.) – 74 454 Lt. 2013–2014 m. paslaugų atlikimo dokumentai (darbų priėmimo ir perdavimo aktai), sutartys patikrinimui nepateiktos, dėl to nebuvo galima nustatyti, kokius darbus, kur ir kada atliko bendrovės darbuotojai. Operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ buhalterinė apskaita neinformatyvi, nes įmonė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų apie savo vykdomą veiklą, apie bendrovėje įdarbintų Lenkijos gyventojų Lietuvoje atliktus darbus 2013 ir 2014 m., biuro nuomos ir kelionės išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Išanalizavus banko ir kasos dokumentus operatyvaus patikrinimo metu padaryta išvada, kad UAB „Suzan Mars“ sąskaitos papildomos tik siekiant sumokėti privalomus mokesčius ir įmokas, o į kasą pinigai įnešami siekiant išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Įvertinus pateiktus veiklos ir apskaitos dokumentus, paaiškinimus, kitą turimą ir surinktą informaciją ekonominio pagrįstumo (ekonominės logikos) aspektu, padaryta išvada, kad su Lenkijos Respublikos gyventojais sudarytos darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą), nes darbo jėgos pasiūla Lietuvoje buvo ir yra pakankama (b. l. 88–108).

Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. raštu Nr. (25)SD-2582 informavo Užsienio išmokų tarnybą, kad 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Nurodė, kad UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilnius, surasti nepavyko. Susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko: 2015 m. vasario 12 d. UAB „Suzan Mars“ direktorei E. B. K. išsiųstas kvietimas 2015 m. vasario 19 d. atvykti į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrių ir pateikti kvietime su darbuotojų darbo santykiais įmonėje susijusius dokumentus, tačiau įmonės direktorė nustatytu laiku neatvyko ir dokumentų nepateikė (b. l. 64–65).

2015 m. rugpjūčio 19 d. Užsienio išmokų tarnyboje gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zakład Ubezpieczen Społecznych, Oddział w Krakowie) 2015 m. rugpjūčio 10 d. raštas Nr. 180000/503/195/2012 dėl K. A. G. taikytinų teisės aktų nustatymo. Lenkijos kompetentinga įstaiga informavo, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė (b. l. 73–75).

Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. spalio 13 d. sprendime Nr. SPRE-2551 „Dėl taikytinų teisės aktų K. A. G. nustatymo“ konstatavo, kad pareiškėjui darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai (b. l. 76–77).

Pareiškėjas sprendimą apskundė VSDFV (b. l. 42–43), kuri, išnagrinėjusi skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (1.45)1-7985 skundą atmetė (b. l. 44–46).

Ginčas byloje kilo dėl Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. SPRE-2551 ir VSDFV 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (1.45)1-7985 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, ir VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje reglamentuojamas taikytinų teisės aktų nustatymas. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį (lot. lex loci laboris) (11 straipsnis). Reglamento 13 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Pagal šio straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai asmuo paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai.

Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis nustato konkrečias taikytinos teisės nustatymo procedūros įgyvendinimo taisykles, kai asmuo vykdo veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių. Pagal šio reglamento 19 straipsnį valstybės narės, kurios teisės aktai tampa taikytini pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, kompetentinga įstaiga praneša atitinkamam asmeniui ir tam tikrais atvejais jo darbdaviui apie tuose teisės aktuose jam (jiems) nustatytas pareigas.

Aprašo 4 punktas nustato, kad A1 pažymėjimas – tai pažymėjimas dėl jo turėtojui taikomų socialinės apsaugos teisės aktų. Aprašo II skyrius nustato atvejus ir sąlygas, kada išduodami A1 pažymėjimai. Šio skyriaus 15 punktas nustato, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje (Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Pagal Aprašo 27 punktą dviejose ir daugiau valstybėse narėse vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ir / ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo, norėdamas gauti A1 pažymėjimą, pateikia Užsienio išmokų tarnybai prašymą išduoti pažymą (-as) / pažymėjimą (-us), prideda asmens dokumento kopiją, sudarytų darbo sutarčių patvirtintas kopijas bei savarankiškos veiklos vykdymą dviejose ar daugiau valstybėse narėse, įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas.

Aprašo 44.3 punktas nustato, kad Užsienio išmokų tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo paaiškėjus, kad nebėra Aprašo II skyriuje nurodytų sąlygų.

Iš Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas. Šią išvadą patvirtina ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis, nurodanti, kad, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Tokia nuostata parodo, kad svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis.

Pareiškėjas skunde nesutinka su Užsienio išmokų tarnybos ir VSDFV išvadomis, jog jis faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuoja, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka daryti išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad faktiškai vykdė darbinę veiklą pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Iš anksčiau aprašyto Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. balandžio 28 d. patikrinimo matyti, kad dar 2010 metais buvo nustatyta, kad registracijos adresu UAB „Suzan Mars“ patalpų neturi, įmonės direktorės paaiškinimu, veiklos nevykdo, įmonėje įdarbinta 112 Lenkijos piliečių reklamos agentais, tačiau jie realiai niekada Lietuvoje nedirbo, įmonei faktiškai vadovauja akcininkai Lenkijos Respublikos piliečiai.

Iš Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. sausio 22 d. rašto (b. l. 55–57) matyti, kad atsakovė Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją informavo, kad į ją dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai, pasirašę sutartis su UAB „Suzan Mars“, kurie šių darbo sutarčių galiojimo laikotarpiais vykdo savarankiškas veiklas Lenkijoje. Šie asmenys Lenkijoje verčiasi skirtinga veikla (taksi vairuotojai, stomatologai, prekybininkai, batsiuviai, kt.).

Iš 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad mokesčių administratorius, išsamiai išanalizavęs įmonės buhalterinius ir kitus veiklos duomenis, konstatavo, jog bendrovė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų apie vykdomą veiklą, bendrovėje įdarbintų Lenkijos piliečių Lietuvoje atliktus darbus, biuro nuomos ir kelionės išlaidas pagrindžiančius dokumentus, į kasą pinigai buvo įnešami siekiant išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktus veiklos ir apskaitos dokumentus, paaiškinimus, kitą turimą ir surinktą informaciją ekonominio pagrįstumo (ekonominės logikos) aspektu, padarė išvadą, kad su Lenkijos Respublikos gyventojais sudarytos darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą). Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. informavo atsakovą, kad UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovų rasti nepavyko.

Teismas sutinka, kad įrodymai, kuriais remiasi Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV, yra iš esmės netiesioginiai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (7.16)S2-1532 kreipėsi į UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovus ir prašė pateikti realius darbų ar teikiamų paslaugų atlikimą patvirtinančius duomenis, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti (b. l. 66–69).

Pareiškėjas iš esmės remiasi tik darbo sutarčių sudarymo faktu, tačiau įrodymų, paneigiančių kompetentingų institucijų atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų darbą Lietuvoje, nei mokesčių administratoriui, nei Užsienio išmokų tarnybai, nei VSDFV, nei teismui nepateikė.

Nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, tačiau dėl darbovietės buhalterinės apskaitos tvarkymo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip pat abejonių kelia faktas, kad UAB „Suzan Mars“ darbuotojams buvo nustatytas iš esmės minimalus darbo laikas, o įmonės įplaukų buvo tik tiek, kiek įmonei reikėjo sumokėti darbo užmokestį, mokesčius ir kitoms smulkioms reikmėms, t. y. niekada nebuvo didelio pelno ar nuostolio. Nei teismui, nei atsakovei, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui ar mokesčių administratoriui nebuvo pateikta jokių įrodymų ar paaiškinimų apie pareiškėjo faktiškai vykdytą veiklą. Be to, operatyvaus patikrinimo metu patikrinimui buvo pateikta skrajutė, kurioje reklamuojama „Petracell“ kosmetika, tačiau joje nurodyti duomenys neinformatyvūs (negalima nustatyti, kurioje šalyje gaminama ši kosmetika, kur galima kreiptis norint jos įsigyti, nėra nei telefono numerio, nei el. pašto adreso, nei interneto puslapio). Taigi kelia abejonių, kaip profesionalus verslo subjektas ir jo darbuotojai negali paaiškinti nieko konkretaus apie vykdytą veiklą, pvz., duomenų, kieno interesais reklamos paslaugos Lietuvoje buvo teikiamos, kokios prekės ar paslaugos buvo reklamuojamos, kokiomis priemonėmis tai buvo daroma, kas, kada ir kur spausdino reklaminę medžiagą, kaip tokia reklaminė medžiaga buvo gabenama ir kt.

Byloje nepateikta duomenų, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių UAB „Suzan Mars“ buvo reikalinga tokioms paslaugoms Lietuvoje įdarbinti tiek daug turinčių skirtingas kvalifikacijas ir būtent vykdančių individualią veiklą Lenkijos piliečių.

Pažymėtina, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, o ginčo iš esmės dėl to nekyla, kad UAB „Suzan Mars“ pajamos buvo iš esmės tik iš vienos Lenkijoje esančios užsakovės įmonės „WOD-SEK Adam-Laska“, kuri laikytina tiesiogiai susijusia su UAB „Suzan Mars“, kadangi, kaip nustatyta operatyvaus patikrinimo metu, vykdantis individualią veiklą įmonės „WOD-SEK“ savininkas A. L. (A. L.) yra UAB „Suzan Mars“ direktorės E. B. K. žentas.

Taigi, teismo nuomone, anksčiau nurodytų duomenų visuma leidžia atsakovei konstatuoti, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas realiai nedirbo, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Pareiškėjo ir UAB „Suzan Mars“ veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve ir su tuo susijusiomis garantijomis, bet kitų, galimai mokestinių lengvatų gavimo tikslų. Ginčijamas Užsienio išmokų tarnybos sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV pagrįstai įvertino surinktų įrodymų visumą ir ginčijamais sprendimais padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvoje darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ laikotarpiu nedirbo, todėl pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį jam negalėjo būti nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, o taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, todėl ginčijami sprendimai, priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant ginčui aktualias teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, o skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjo K. A. G. (K. A. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.