- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-10
- Bylos Nr.
- 2A-620/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. J.
- Atsakovas
- V. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui V. P. dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir avanso priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. J. ir atsakovas V. P. 2008 m. rugpjūčio 19 d. sudarė preliminarią sutartį, kuria įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 20 d. (jeigu nebus susitarta kitaip) sudaryti pagrindinę žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį. Šalys sutarė dėl 2 000 000 Lt dydžio turto kainos. Pagal preliminarią sutartį avansas, lygus 200 000 Lt, turėjo būti sumokėtas per dvi dienas nuo preliminarios sutarties sudarymo, 500 000 Lt – iki 2008 m. rugsėjo 10 d., o 1 300 000 Lt – iki pagrindinės sutarties sudarymo. Preliminarioje sutartyje taip pat buvo numatyta, kad turtas pagrindinėje sutartyje gali būti apiformintas už kitokią nei sutartą kainą. Pagal preliminarios sutarties 9.2 punktą, jeigu ieškovas vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį preliminarioje sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka, tai, esant atsakovo raštiškam reikalavimui, ieškovas sumoka atsakovui 200 000 Lt baudą, kuri išskaičiuojama iš sumokėto avanso. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 20 d. sumokėjo atsakovui 200 000 Lt avansą, tačiau kiti mokėjimai nebuvo atliekami. Atsakovas 2010 m. liepos 21 d. pareikalavo iš ieškovo sumokėti preliminarioje sutartyje numatytą baudą, nes, atsakovo teigimu, ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 4 d. pranešė ieškovui įskaitantis reikalavimą sumokėti baudą į ieškovo sumokėtą avansą.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atsakovo atliktą įskaitymą negaliojančiu ir priteisti 200 000 Lt sumokėto avanso. Ieškovas nurodė, kad turto kainą preliminarioje sutartyje lėmė tai, jog šalių derybų metu nekilnojamojo turto rinkos perkaitimas buvo maksimalus, be to, ieškovas tikėjosi sėkmingai už 1 000 000 Lt ar brangiau perleisti priklausančias UAB „Ginara“ akcijas. Dėl 2008 m. pabaigoje prasidėjusio ekonominio sunkmečio nekilnojamojo turto kaina ženkliai sumažėjo – preliminarioje sutartyje numatyto turto kaina 2010 m. vasario 10 d. siekė 810 000 Lt, o akcijas pavyko perleisti tik už 500 000 Lt. Buvo mėginta tartis dėl turto kainos ir pagrindinės sutarties sudarymo termino pakeitimo, tačiau atsakovas nepagrįstai nebendradarbiavo. Be to, paaiškėjo, kad atsakovas buvo nesąžiningas, – neinformavo dėl itin nemalonaus sutartame pirkti žemės sklype ir name jaučiamo kvapo, atnešamo iš Kariotiškių sąvartyno esant tam tikrai vėjo krypčiai. Taigi pagrindinės sutarties nesudarymą lėmė ne ieškovo nenoras, o objektyvios priežastys, atsakovo nesąžiningumas ir nenorėjimas bendradarbiauti. Todėl atsakovas neturėjo teisės reikalauti sumokėti baudą, taip pat įskaityti šį reikalavimą į ieškovo sumokėtą avansą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo būtų patyręs kokių nors nuostolių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir įskaitymą reglamentuojančias teisės normas, konstatavo, kad atsakovas preliminarios sutarties 9.2 punkto pagrindu turėjo teisę reikalauti sumokėti 200 000 Lt baudą ir nėra teisinio pagrindo pripažinti atliktą įskaitymą neteisėtu ir negaliojančiu. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl pagrindinės sutarties nesudarymo aplinkybių. Nors ieškovas preliminarios sutarties nevykdymą grindžia 2008 m. pabaigoje prasidėjusiu ekonomikos sunkmečiu, tačiau pagal sutarties 3.2.1.2 punktą 500 000 Lt ieškovas buvo įsipareigojęs pervesti 2008 m. rugsėjo 10 d., t. y. per 20 dienų nuo sutarties sudarymo. Byloje nėra įrodymų, kad per laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. ženkliai sumažėjo sutarto nekilnojamojo turto kaina ar ekonomikos sunkmetis buvo sukėlęs ryškių neigiamų padarinių. Ieškovo pateikta preliminari turto vertės nustatymo pažyma patvirtina turto rinkos vertę 2010 m. vasario mėn., tačiau neįrodo, kokia šio turto vertė buvo 2008 m. pabaigoje, kuomet šalys sudarė preliminarią sutartį, ar bent jau tuo metu, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Teismas pažymėjo, kad pagal ieškovo paaiškinimus jis turėjo parduoti UAB „Ginara“ akcijas, tačiau šio sandorio eiga užsitęsė. Atsakovas nebuvo prisiėmęs rizikos dėl ieškovo lėšų šaltinio ir nėra atsakingas už sutarties neįvykdymą iš ieškovo pusės. Iš 2008 m. liepos 30 d. preliminarios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad ieškovas, 2008 m. rugpjūčio 7-8 d. negavęs šioje sutartyje numatyto avanso, žinojo, jog neturi pakankamai pinigų, tačiau pasirašė su atsakovu preliminarią sutartį. Iš to teismas padarė išvadą, kad tokiu neatsakingu ir nepareigingu elgesiu ieškovas prisiėmė su atsakovu sudarytos preliminarios sutarties neįvykdymo riziką. Teismas taip pat nurodė, kad liudytojais apklausti atsakovo kaimynai patvirtino niekada nejautę nemalonaus kvapo, tariamai vėjo atnešamo nuo Kariotiškių sąvartyno. Iš įrodymų matyti, kad avarijos šiame sąvartyne įvyko 2011 m. pavasarį ir rudenį. Be to, preliminarios sutarties 6.2 punkte ieškovas pareiškė ir patvirtino, kad iki sutarties sudarymo turėjo galimybę ir apžiūrėjo turtą, dėl jo būklės bei kokybės pretenzijų pardavėjui neturi. Tai patvirtina, jog ieškovui buvo sudarytos tinkamos sąlygos pačiam įvertinti turtą ir jis tokia galimybe pasinaudojo. Teismas, įvertinęs atsakovo 2008 m. spalio 3 d., 2008 m. spalio 13 d. ir 2008 m. gruodžio 15 d. ieškovui siųstus elektroninius laiškus, konstatavo, kad atsakovas siekė konstruktyvaus bendradarbiavimo. Ieškovui neįrodžius, kad jis pats vykdė bendradarbiavimo pareigą, ieškovas neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pasiteisinimo dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Teismas pažymėjo neturintis pagrindo pripažinti atsakovą atsakingu už tai, kad nebuvo pasiektas šalių susitarimas, jog turtas pagrindinėje sutartyje gali būti apiformintas ir už kitokią nei sutarta kaina. Kaip matyti iš ieškovo 2008 m. lapkričio 12 d. pateikto pranešimo, atsakovo pateiktų įrodymų, atsakovas turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis, kad ieškovo ketinimai yra rimti ir pagrindinė sutartis tikrai bus sudaryta. Pagal ieškovo pateiktus įrodymus negalima pripažinti reikalavimo dėl avanso grąžinimo pagrįstu. Teismo vertinimu, šalių sutartas baudos dydis atlieka atsakovo įrodytų netekimų kompensuojamąją funkciją, jis negali būti pripažintinas nepagrįstai dideliu, todėl ieškinys netenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas A. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo priežasčių.
1.1. Priešingai nei konstatavo teismas, šalys, atsižvelgdamos į tai, kad iki pagrindinės sutarties sudarymo gali pakisti jos sudarymui reikšmingos aplinkybės, preliminarioje sutartyje numatė turto kainos keitimo galimybę.
1.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog 2008 m. rugpjūčio 19 d. – 2008 m. rugsėjo 10 d. laikotarpiu ženkliai sumažėjo turto kaina ar ekonomikos sunkmetis buvo sukėlęs ryškių neigiamų padarinių. Nors nėra nustatyta tiksli pasaulinės ekonominės recesijos pradžia, visuotinai pripažinta, kad krizės padariniai ūkiui ryškiai smogė 2008 m. antroje pusėje. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad nekilnojamojo turto kainų kritimas mažiausiai 30 proc. 2008-2009 m. laikotarpiu laikytinas visiems žinoma aplinkybe, kad toks kritimas yra objektyvus. Nagrinėjamu atveju preliminari sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai dar nebuvo sumažėjusios nekilnojamojo turto kainos, tačiau turėjo būti vykdoma, kai šios kainos krito. Taigi apeliantui tapo aiškiai nenaudinga pirkti turtą preliminarioje sutartyje numatyta kaina, todėl apeliantas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl pagrindinės sutarties sudarymo termino ir turto kainos pakeitimo, tokiu būdu pasinaudodamas aukščiau minėta preliminarioje sutartyje numatyta galimybe. Tačiau atsakovas visiškai nebendradarbiavo, ignoravo konstruktyvius ir pagrįstus pasiūlymus.
1.3. Apeliantas niekada nevengė ir neatsisakė sudaryti pagrindinės sutarties. Šios sutarties nesudarymą lėmė minėtos aplinkybės, atsakovo nesąžiningumas bei nenoras bendradarbiauti.
1.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neturėjo pakankamai pinigų preliminariai sutarčiai įvykdyti, dėl ko jos sudarymą pripažino neatsakingu elgesiu, bei konstatavo, jog apeliantui tenka šios sutarties neįvykdymo rizika. Priešingai nei nurodyta sprendime, apeliantas buvo tinkamai gavęs 2008 m. liepos 30 d. preliminarioje akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje numatytą avansą, ši sutartis buvo tinkamai vykdoma. Kita vertus, derybos dėl pagrindinės sutarties sudarymo buvo inicijuotos dėl ekonominės recesijos ir nekilnojamojo turto kainų kritimo, o ne dėl apelianto pajamų sumažėjimo. Be to, tiek preliminarios sutarties sudarymo, tiek jos vykdymo metu apelianto ir šeimos materialinė padėtis buvo pakankama turto kainos sumokėjimui, nepaisant to, kad už minėtą akcijų pardavimą buvo gauta mažiau nei planuota. Apeliantas ketino vykdyti ir būtų vykdęs preliminarią sutartį, jeigu nebūtų pasikeitusios aplinkybės ir atsakovas būtų tinkamai derėjęsis dėl turto kainos pakeitimo. Tačiau atsakovas nebendradarbiavo ir siekė gauti padėties rinkoje neatitinkančią kainą.
1.5. Teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, pagal kurią preliminarios sutarties įvykdymas, nepažeidžiant kurios nors šalies interesų, galėjo būti įmanomas tik esant iš esmės nepakitusiai tiek valstybės ekonominei, tiek konkrečiai nekilnojo turto rinkos situacijai; pasikeitus situacijai, kuri nepriklausė nuo bet kurios iš šalių valios, būtų neteisinga vienai šaliai nustatyti padarinius, kylančius dėl sutarčių nevykdymo; tuo labiau, kad dėl tokios situacijos pirkėjas atsidūrė aiškiai nepalankesnėje padėtyje negu pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „JLA“ v. Z. T. K., bylos Nr. 3K-3-295/2010).
2. Dėl netesybų ir jų dydžio. Atsakovas dėl pagrindinės sutarties nesudarymo nėra patyręs jokių nuostolių. Pirma, 2008 m. vasario 13 d. ketinimų protokolas dėl AB „Alytaus kranai“ akcijų buvo negaliojantis; 2008 m. kovo 26 d. banko pasiūlymas dėl ilgalaikės paskolos buvo pateiktas bendrovei, o ne atsakovui; 2008 m. balandžio 9 d. preliminari akcijų pirkimo–pardavimo sutartis niekada nebuvo pasirašyta, o terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti baigėsi dar 2008 m. birželio 30 d., t. y. dar iki nagrinėjamos šalių preliminarios sutarties sudarymo; atsakovo nurodomas tariamai vertingas AB „Alytaus kranai“ turtas, kurį atsakovas esą būtų įgijęs kartu su bendrove, buvo visas įkeistas kreditoriams. Antra, atsakovo ketinto pirkti buto ir garažo kainos iš esmės nukrito, o garažas tapo dovanotinas perkant butą, todėl atsakovas ne tik kad nieko neprarado, bet dar ir sutaupė. Dėl nurodyto teismo išvada, kad baudos dydis atlieka atsakovo įrodytų netekimų kompensavimo funkciją, yra visiškai nepagrįsta. Kadangi atsakovas nėra patyręs jokių nuostolių, tai net konstatavus, kad pagrindinė sutartis nesudaryta dėl apelianto kaltės, būtų pagrindas netesybas mažinti iki minimumo arba visai jų netaikyti.
3. Dėl atlikto įskaitymo ir avanso grąžinimo. Atsakovas dėl aukščiau išdėstytų argumentų neturėjo teisės reikalauti iš apelianto sumokėti baudą, todėl įskaitymą atliko neturėdamas tam pagrindo. Toks įskaitymas yra neteisėtas ir nesukelia jokių teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
Atsakovas V. P. prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas pažymi, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie esą teiktus pasiūlymus dėl turto kainos keitimo, apie atsakovo nebendradarbiavimą. Apeliantas tebuvo pasiūlęs preliminarioje sutartyje numatytą turtą mainyti į apeliantui priklausančius nekilnojamuosius daiktus, tačiau atsakovas tokia galimybe nebuvo suinteresuotas, nes jo tikslas buvo gauti pinigų sumą. Atsakovo nuomone, apelianto su skundu pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jis turėjo realių galimybių įvykdyti preliminarią sutartį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad preliminarioje sutartyje numatytos netesybos atitiko šalių valią, šių netesybų negalima laikyti neprotingai didelėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių kreditoriui nereikia įrodinėti. Be to, pagal praktiką netesybų įskaitymas į nuostolius nesudaro pagrindo visais atvejais sumažinti sutartines netesybas iki minimalių ar įrodytų nuostolių dydžio. Kita vertus, atsakovas patyrė realių nuostolių. Nesudarius pagrindinės sutarties, atsakovas prarado 1 190 000 Lt, kuriuos turėjo įgyti pagal preliminarią sutartį (turto nuvertėjimas), žlugo AB „Alytaus kranai“ akcijų pirkimo–pardavimo sandoris, nors jo šalys aktyviai siekė sandorį sudaryti ir dėl to jų nesaistė apeliaciniame skunde nurodomi terminai. Be to, apelianto argumentai dėl nurodyto sandorio pelningumo yra paviršutiniški. Atsakovas įvertino akcijų įsigijimo rentabilumą, tą padarė ir bankas, sutikęs finansuoti tokį sandorį. Atsakovas turėjo reikiamų žinių ir patirties valdyti tokią bendrovę kaip AB „Alytaus kranai“.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo
Apeliantas pagrindinės sutarties nesudarymą skunde grindžia drastišku ekonominės krizės sąlygotu nekilnojamojo turto kainų kritimu, atsakovo nebendradarbiavimu nesiderant dėl preliminarioje sutartyje numatytos turto kainos koregavimo bei atsakovo nesąžiningumu.
Atsakovo nesąžiningumas, pasak apelianto, pasireiškė tuo, kad, sudarant preliminarią sutartį, atsakovas neinformavo apelianto, jog sutartame žemės sklype ir jame esančiame gyvenamajame name kai kada jaučiamas nemalonus kvapas, vėjo atnešamas nuo netoliese esančio sąvartyno. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį argumentą, nes nurodytos aplinkybės nepatvirtino byloje apklausti liudytojai, be to, apeliantas preliminarioje sutartyje pats nurodė, jog iki sutarties sudarymo turėjo galimybę ir apžiūrėjo perkamą turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia išvada. Aptariamas apelianto motyvas vėl pakartojamas apeliaciniame skunde, tačiau teismo išvados dėl jo nepagrįstumo yra ignoruojamos ir neginčijamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 str. 1 d. 4 p.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl nurodyto skundo argumento atskirai nepasisako.
Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ekonominė krizė minima tik kaip priežastis, lėmusi nekilnojamojo turto kainų kritimą. Tuo tarpu, kaip galima suprasti iš ieškinio pagrindo, iš pradžių ekonominę krizę apeliantas siejo ir su ne tokiu sėkmingu kaip planuota jam priklausančios bendrovės akcijų pardavimu, t. y. įrodinėjo, kad pagrindinės sutarties nesudarymą iš dalies lėmė ir pakankamų lėšų neturėjimas. Tačiau apeliaciniame skunde teigiama priešingai – apeliantas buvo finansiškai pajėgus įvykdyti preliminarią sutartį, tačiau pagrindinės sutarties nesudarymą iš esmės lėmė nenoras pirkti sutartą turtą už kainą, kuri nebeatitiko rinkos realijų. Teisėjų kolegija neturi teisės keisti apeliacinio skundo pagrindą, todėl tokį apelianto paaiškinimą vertina ginčo aplinkybių kontekste.
Staigus ir drastiškas nekilnojamojo turto kainų kritimas dėl ekonominės krizės, taip pat, nepaisant aukščiau išdėstyto, tos pačios krizės galbūt sąlygotas apelianto piniginių lėšų trūkumas, apskritai vertinant, galėtų atitikti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnyje reglamentuojamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Straipsnio 3 dalis nustato, kad, sutarties įvykdymui esant sudėtingesniam, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti; šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo; kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą; jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Tačiau šios bylos atveju nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas būtų kreipęsis į atsakovą su prašymu pakeisti preliminarios sutarties sąlygas, teikęs konkrečius pasiūlymus ir pan. Sutampančiais šalių paaiškinimais nustatyta tik tai, kad apeliantas kartą buvo siūlęs atsakovui sutartą turtą ne pirkti, o mainyti. Visgi svarbiausia yra tai, kad apeliantas elgėsi visiškai pasyviai, kas neatitinka bonus pater familias standarto. Protingas ir rūpestingas pirkėjas, suinteresuotas sudaryti pagrindinę sutartį, analogiškoje situacijoje būtų pasinaudojęs visomis įstatymo leidžiamomis priemonėmis, kad būtų pasiektas taikus šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo arba šias sąlygas pakeistų teismas. Tačiau apeliantas ne tik kad nesiėmė tokių veiksmų, bet ir apskritai nereikalavo atsakovo grąžinti sumokėto avanso, o teismą kreipėsi tik po, kai prabėgus dvejiems metams po preliminarios sutarties pasirašymo atsakovas pareikalavo sumokėti baudą už pagrindinės sutarties nesudarymą, o vėliau šį reikalavimą įskaitė į apelianto avansą.
Vertinant minėto CK 6.204 straipsnio taikymo konkrečiu atveju galimybę, būtina pažymėti, kad apeliantas nepagrindė savo įrodinėjamo drastiško preliminaria sutartimi sutarto pirkti turto kainos mažėjimo. Minėta, preliminari sutartis buvo sudaryta 2008 m. rugpjūčio 19 d., pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2008 gruodžio 20 d., o visa turto kaina turėjo būti sumokėta iki pagrindinės sutarties sudarymo. Dėl nurodyto apeliantas turėjo įrodyti, kaip sutarto turto kaina kito nuo preliminarios sutarties sudarymo iki momento, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, ir būtent tokio laikotarpio kainų pokytis būtų svarbus vertinant šalių įsipareigojimų pagal preliminarią sutartį vykdymą. Nėra ginčo, kad turto kaina preliminarios sutarties sudarymo metu atitiko rinkos kainą, tą iš esmės patvirtina ir turto vertinimo ataskaita (t. 1, b. l. 96-99), tačiau kainų pokytis nurodytu laikotarpiu nėra įrodytas. Nėra jokio protingo pagrindo spręsti, kad, net ir 2008 m. antroje pusėje prasidėjus ekonominei krizei, turto kaina galėjo sumažėti daugiau kaip du kartus tik per 4 mėnesius nuo preliminarios sutarties sudarymo ar tuo labiau per 20 dienų nuo jos, kuomet apeliantas turėjo sumokėti 500 000 Lt dydžio kainos dalį. Pažymėtina, kad, apeliantui teigiant, jog jis turėjo visas finansines galimybes vykdyti preliminariąją sutartį, tačiau pagrindinės sutarties nesudarius per preliminarioje sutartyje numatytą terminą, tolimesnio nekilnojamojo turto kainų kritimo neigiamos pasekmės teko pačiam apeliantui. Dėl išdėstyto apelianto pateikti duomenys apie sutarto turto kainą 2010 m. vasario 10 d. (t. 1, b. l. 34) neturi teisinės reikšmės.
Pareiga įrodyti atsakovo nebendradarbiavimą tenka apeliantui (CPK 12, 178 str.). Išskyrus apelianto paaiškinimus, jokių objektyvių įrodymų dėl šios aplinkybės nėra (CPK 186 str. 4 d.). Pažymėtina, kad apeliantas, galbūt pasirinkęs kelią spręsti iškilusias problemas tik žodžiu, pats apribojo savo galimybes įrodinėti ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Byloje yra atsakovo elektroniniai laiškai, kuriais apeliantas raginamas vykdyti savo įsipareigojimus (t. 1, b. l. 105-107), tačiau jokių atsakymų į juos apeliantas teismui nepateikė. Vertinant išdėstytą, spręstina, kad apeliantas neįrodė, jog atsakovas su juo nebendradarbiavo (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau nurodyta paneigia apelianto įrodinėjamas pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo kaltas apeliantas, todėl atsakovas įgijo teisę reikalauti preliminarioje sutartyje numatytų netesybų.
Dėl netesybų dydžio
Šalių susitarimas dėl netesybų ir jų dydžio iš esmės reiškia, kad šalys iš anksto aptaria savo būsimus minimalius nuostolius, kurių, atsiradus pagrindui reikalauti netesybų, nebereikia įrodinėti. Toks susitarimas skatina šalis tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, jas drausmina, taip pat palengvina nukentėjusiai šaliai patirtų nuostolių, kuriuos neretai, pavyzdžiui, kai kalbama apie prarastą galimybę, yra sunku ar praktiškai neįmanoma tinkamai įrodyti, atlyginimą. Susitarimas dėl netesybų, kaip ir bet kuris kitas šalių susitarimas, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.).
Sutartos netesybos gali būti mažinamos teismo, jeigu jos yra aiškiai per didelės (neprotingos) arba prievolė yra iš dalies įvykdyta (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktika šiuo metu formuojama ta linkme, kad netesybos nebūtinai turi būti mažinamos iki įrodytų realių nuostolių dydžio. Nagrinėjamu atveju sutartos netesybos yra lygios 10 proc. turto kainos. Preliminarioje sutartyje akcentuota, kad toks netesybų dydis atitinka šalių protingus nuostolius, būsimus dėl pagrindinės sutarties nesudarymo (9.3 p.). Įvertinus bylos medžiagą, nėra pagrindo spręsti, kad šalys nesuprato aptartos sąlygos, kad ši sąlyga buvo primesta vienos iš šalių. Kartu galima daryti išvadą, kad šalių turtinė padėtis yra gera. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės, taip pat tai, kad, paties apelianto teigimu, jo finansinė padėtis nebuvo priežastis nevykdyti preliminarios sutarties, sutartos 200 000 Lt dydžio netesybos negali būti laikomos neprotingomis, todėl nėra pagrindo jas mažinti.
Atsakovas savo nuostolius dėl pagrindinės sutarties nesudarymo grindė prarasta galimybe sudaryti pelningą sandorį (įgyti verslą). Minėta, tokiu atveju įrodyti nuostolius yra labai sudėtinga. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad derybos dėl verslo įsigijimo vyko realiai (t. 1, b. l. 67-73), priešingai nei teigiama skunde, jos iš esmės vyko ir tuo metu, kai apeliantas turėjo vykdyti savo įsipareigojimus pagal preliminarią sutartį, ir apeliantas apie šias derybas bei atsakovo ketinimus buvo informuotas (t. 1, b. l. 95-104) (verslo įsigijimo terminas pagal 2008 m. balandžio 9 d. preliminarios akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 1.2 punkto galėjo būti pratęsiamas). Be to, atsakovas turėjo ilgametės patirties ketinamame įsigyti versle (t. 1, b. l. 139-237). Visos šios aplinkybės yra pakankamos spręsti apie atsakovo galėtus realiai patirti nuostolius dėl pagrindinės sutarties su apeliantu nesudarymo ir kartu neleidžia mažinti šalių nustatyto netesybų dydžio.
Apeliaciniame skunde remiamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „JLA“ v. Z. T. K., pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija į juos neatsižvelgia, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos: kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo konstatuota abiejų šalių kaltė dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, be to, nustatyta, kad pirkėjas dėjo pastangas gauti paskolą, reikalingą tokiai sutarčiai sudaryti, tačiau bankas jos nesuteikė.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas. Nors apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, toks būtinumas nebuvo nustatytas (CPK 322 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą nepakeistą.