Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal H. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria pakeistas Administracinės komisijos prie Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 21 d. nutarimas ir H. R. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 167 straipsnyje, paskirta 40 litų dydžio bauda, o kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutikdamas su šiuo nutarimu, H. R. jį apskundė Šiaulių miesto apylinkės teismui.

Esant tokioms aplinkybėms, H. R. nurodo manantis, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje jam išsakė nepagrįstą priekaištą, kad jis, t. y. H. R., nesikreipė į į teismą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T-376 patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklių“ (toliau – Taisyklių) pakeitimo, juolab, kad šių taisyklių pažeidimo nebuvo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apelianto manymu, „Laikinųjų statinių naudojimo taisyklės“, patvirtintos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005- 04-28 sprendimu Nr. T-161 šiuo metu negalioja, jų galiojimo terminas pasibaigė nustojus galioti dokumentams ir tų dokumentų atitinkamiems punktams (LR Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 ir 2 d.). Mano, jog įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo vadovautis minėtomis taisyklėmis.

Anot H. R., Šiaulių miesto savivaldybė pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio l dalies 1 ir 4 punktus, nes, vietoje žemės nuomos sutarčių, įvedė prekybos leidimų sistemą su rinkliavos mokesčiu. 2003-04-18 šį neteisėtą administracinį veiksmą apskundus Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje ir jam pareikalavus panaikinti rinkliavą tai buvo padaryta 2003 m. lapkričio 6 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos priimtu sprendimu Nr. T-888 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2002 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 404 „Dėl vietinių rinkliavų nustatymo“ dalinio pakeitimo pirmo punkto pripažinimo netekus galios“ (Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje 2004-05-28 d. raštas Nr.2-62). Apelianto įsitikinimu, pripažinusi savo administracinį veiksmą neteisėtu, Šiaulių miesto savivaldybė turėjo pati inicijuoti žemės nuomos sutarčių pratęsimą. Nuomos sutarties tęsimo iniciatyva ir sąlygos yra nuomotojo, o ne nuomininko rūpestis. Teigia, kad to pagal įstatymą savivaldybė nepadarė, nors ginčą pralaimėjo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

H. R. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 167 straipsnio pažeidimą. Šioje teisės normoje numatyta, kad savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo 20 iki 100 litų. H. R. nubaustas už tai, kad jam priklausančius paviljonus atidarydamas ir juose prekiaudamas pažeidė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T-376 patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklių“ (toliau – ir Taisyklių) 6 ir 16 punktų reikalavimus.

H. R. teigimu, prekybai jo prekybos taškuose leidimai yra nereikalingi, be to, prekybos leidimo sąvoka Taisyklėse neišaiškinta, todėl neapibrėžto ir nereglamentuoto leidimo reikalavimas teisiškai nėra galimas.

Pažymima, jog minėtų Taisyklių 6 punkte nurodyta, kad prekiauti iš (nuo) laikinųjų prekybos įrenginių, iš kioskų, taip pat paviljonuose ar teikti paslaugas, parengus ir suderinus vietos planą (schema), leidžiama visose Šiaulių miesto viešosiose vietose. Tų pačių taisyklių 16 punkte nurodyta, kad visais atvejais prekyba ir paslaugų teikimas viešosiose vietose leidžiama tik turint Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos skyriaus išduotus leidimus, išskyrus prekybą žalumyninėmis daržovėmis ir gėlėmis, leidžiamą prie stalų, nurodytų Taisyklių 14 punkte. Viešosios vietos sąvoka išaiškinta Taisyklių 4 punkte: viešoji vieta – miesto teritorija: aukštės, skverai, parkai, pėsčiųjų takai, gatvės, paplūdimiai ir kita visuomenės reikmėms naudojama teritorija, valstybinės žemės sklypai, kuriuose vykdoma prekyba ar teikiamos paslaugos, iš laikinųjų prekybos įrenginių, iš kioskų, taip pat paviljonuose, lauko kavinėse ir kituose terminuotos veiklos reikmėms skirtuose statiniuose.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, H. R. priklauso paviljonai, esantys (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Taigi, akivaizdu, kad minėti paviljonai yra viešoje vietoje ir leidimai prekybai yra būtini. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad H. R. pateikta valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (34-35 b. l.) buvo sudaryta vieneriems metams, šią aplinkybę apylinkės teismo posėdyje patvirtino ir pats H. R., nurodydamas, kad žemės nuomos sutartys baigėsi 2003 metais, galiojančių žemės nuomos sutarčių abiems sklypams jis neturi, 7 metus moka žemės mokesčius pagal paskutinės sutarties įkainius. Taip pat nurodė, kad dėl to jam „<...> net skambino iš finansų <...>“, klausė, kodėl jis dar moka žemės nuomos mokesčius, jei neturi nuomos sutarties. Paaiškino, kad žemės nuomos sutarties nepratęsė savivaldybė, tačiau jis dėl to niekur nesikreipė. Galiojančios sutarties nėra, planai buvo patvirtinti pastačius kioskus (114-115 b. l.). Šiaulių miesto savivaldybės atstovė savivaldybės administracijos teisės skyriaus vyriausioji specialistė N. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad H. R. privalėjo turėti leidimą, jį privaloma išsiimti kiekvienais metais, nes leidimas išduodamas vieneriems metams. Taip pat nurodė, kad Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje 2004 m. gegužės 28 d. rašte Nr. 2-62 įtvirtintos taisyklės jau seniai nebegalioja, taipogi nebegalioja ir H. R. pateikti žemės sklypų planai, dėl šių planų atnaujinimo pastarasis, jos turimais duomenimis, į Šiaulių miesto savivaldybę kreipėsi tik 2012 m. vasario 23 d., t. y. jau po pažeidimo užfiksavimo (115 b. l.).

Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms teismui nekyla abejonių, kad H. R. pažeidė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T-376 patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklių“ 6 ir 16 punktų reikalavimus ir taip padarė ATPK 167 straipsnyje numatytą pažeidimą.

Apelianto skundo teiginys, kad „Laikinųjų statinių naudojimo taisyklės“, patvirtintos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005-04-28 sprendimu T-161, šiuo metu teisiškai nebegalioja, atmetamas kaip nepagrįstas. Pastebėtina, kad teismo posėdžio metu Šiaulių miesto savivaldybės atstovė taip pat pažymėjo, jog šiuo metu galioja Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T-161 patvirtintos „laikinųjų statinių naudojimo taisyklės“, kurios numato, kad žemės sklypo planas (schema) turi būti kas treji metai atnaujintas, o šito H. R. nepadarė.

Kaip nepagrįstas vertintinas ir apelianto skundo argumentas, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje jam išsakė nepagrįstą priekaištą, jog jis nesikreipė į teismą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T-376 patvirtintų „Prekybos ir paslaugų teikimo Šiaulių miesto viešose vietose taisyklių“ pakeitimo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, joje teismas tik pastebėjo, kad dėl minėtų taisyklių pakeitimo į atitinkamas institucijas niekas, įskaitant ir patį pareiškėją, nesikreipė.

Įvertinęs byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo išvadai, kad H. R. turėjo žinoti prekybą viešosiose vietoje reglamentuojančius teisės aktus ir privalėjo jais vadovautis, tačiau to nedarė, motyvuodamas tuo, jog jį nuo vietinių rinkliavų atleido Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje 2004 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 2-62. Nesuprantamas apelianto paaiškinimas, kad jis, žinodamas, jog žemės nuomos sutartys jau ne vienerius metus yra pasibaigusios, vis tiek mokėjo žemės mokesčius ir nesiėmė jokių veiksmų, kad nuomos sutartys būtų pratęstos. Be to, neaišku, kokiais norminiais teisės aktais remdamasis apeliantas teigia, kad žemės nuomos sutarčių pratęsimą turi inicijuoti nuomotojas, o ne nuomininkas. Kartu pažymėtina, kad asmeniui, nežinančiam, kokiu teisės norminiu aktu jis privalo vadovautis, taip pat nežinančiam atitinkamos sąvokos, įskaitant ir sąvoką „leidimas“, niekas neužkerta kelio kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas ir gauti visą reikalingą informaciją.

Iš skundžiamos nutarties matyti, kad ji yra pakankamai motyvuota, joje atsakyta į visus H. R. 2012 m. balandžio 5 d. skundo argumentus, todėl aukštesnysis teismas apelianto teiginio, kad apylinkės teismas neatsakė į jo skunde pateiktus 1 ir 2 klausimus, negali pripažinti teisingu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės. Tenkinti H. R. skundą ir naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį nepakeistą. H. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.