Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad Ginčijamas sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Duomenys apie užsienietį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. vasario 19 d. iki 2024 m. balandžio 4 d. ir jam nei karto nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1386,10 Eur. Taip pat nustatyta, kad asmeniui už 2024 m. vasario mėn. išmokėtas 76,24 Eur, už 2024 m. kovo mėn. išmokėtas 76,24 Eur mėnesinis darbo užmokestis, kuris nesiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA), o 2024 m. balandžio mėnesį jam buvo išmokėta 137,23 Eur dydžio atleidimo išmoka, tai yra, kad asmeniui per visą darbo Bendrovėje laikotarpį darbo užmokestis nebuvo mokėtas, kas reiškia, kad asmuo Bendrovėje dirbo ne visą darbo laiką arba iš viso nedirbo, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, Bendrovė nuo 2024 m. balandžio 4 d. nutraukė darbo sutartį su asmeniu. 2024 m. kovo 6 d. Departamente gautas asmens prašymas Nr. 2403-LLGD-0323 leisti pakeisti darbdavį. 2024 m. birželio 13 d. priimtas sprendimas Nr.24S145332 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Departamentui pareigos priimant Ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo. Departamentas nėra įpareigotas Įstatymo ar kitų teisės aktų vertinti aplinkybes, dėl kurių nebuvo suteiktas darbas ar nutraukta darbo sutartis.

Pažymėjo, jog pareiškėjui Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl ginčijamu Sprendimu sukeliamų neigiamų pasekmių yra deklaratyvūs. Ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 24S129329, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, 2023 m. rugsėjo 14 d. Departamentui pateikė prašymą Nr. 2308-LLG-12666 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas). 2023 m. lapkričio 20 d. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė Leidimą, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 20 d.

2024 m. kovo 5 d. Departamente gautas pareiškėjo prašymas Nr. 2403-LLGD-0323 leisti pakeisti darbdavį. 2024 m. birželio 13 d. priimtas sprendimas atsisakyti leisti pakeisti darbdavį.

Prie 2023 m. rugsėjo 14 d. prašymo Nr. 2308-LLG-12666 pridėtame tarpininkavimo rašte Nr. 20230825-160547 nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – krovininis kelių transportas (4941), numatant mokėti mėnesinį darbo užmokestį – 1386,10 Eur. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, jog už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Byloje nėra jokio ginčo dėl to, kad pareiškėjui 2024 m. vasario – 2024 m. balandžio mėn. buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA bei, kad 2024 m. vasario 19 d. darbo sutartis Nr. 2024/02/19-01 yra nutraukta. Šios aplinkybės nustatytos remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis.

Departamentas priėmė Ginčijamą sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei tuo pagrindu, jog nutraukta darbo sutartis su asmeniu, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais. Ginčijamo sprendimo motyvuose nurodoma, jog duomenys apie užsienietį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje.

Patikrinimo metu nustatyta, kad atsiėmus leidimą laikinai gyventi asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. vasario 19 d. iki 2024 m. balandžio 4 d. ir nei vieną mėnesį asmeniui nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386,10 Eur. Taip pat nustatyta, kad asmeniui už 2024 m. vasario mėn. išmokėtas 76,24 Eur, už 2024 m. kovo mėn. išmokėtas 76,24 Eur mėnesinis darbo užmokestis, kuris nesiekė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA, o 2024 m. balandžio mėnesį jam buvo išmokėta 137,23 Eur dydžio atleidimo išmoka, tai yra, kad asmeniui per visą darbo Bendrovėje laikotarpį darbo užmokestis nebuvo mokėtas, kas reiškia, kad asmuo Bendrovėje dirbo ne visą darbo laiką arba iš viso nedirbo. Atsižvelgiant į tai Ginčijamame sprendime konstatuota, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat nurodoma, jog Bendrovė nuo 2024 m. balandžio 4 d. nutraukė darbo sutartį su asmeniu.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti Leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. lapkričio 20 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA (nuo 2023 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje nustatyta 840 Eur MMA, 924 Eur MMA nustatyta nuo 2024 m. sausio 1 d.).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjui nuo 2024 m. vasario 19 d. iki 2024 m. balandžio 4 d. nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1386,10 Eur. Iš teismui pateiktų Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjui jo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ aktualiu laikotarpiu (2024 m. vasario mėn. – 2024 m. balandžio mėn.) nemokėjo (pareiškėjas negavo) darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis nei 924 Eur. Taigi, teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje (Sodroje) kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir darbdavio teikiama informacija, kuriuos, be kita ko, patvirtina ir skunde nurodytos aplinkybės. Dėl to pritartina Departamento išvadoms, kad Sodros duomenys patvirtina apie užsieniečiui realiai mokėtą atlyginimą.

Darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo (turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje).

Įrodymų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Departamentas, priimdamas Ginčijamą sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl Leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo, todėl teiginys, jog pareiškėjas visą laiką turėjo savo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje, nėra pagrįstas. Be to, toks teiginys aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingas, nes Leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad Bendrovė, pateikusi Departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui ir mokėti jam 1386,10 Eur darbo užmokestį, nesilaikė savo įsipareigojimų, nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, sąlygų ir reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes, jokiomis teisinėmis priemonėmis nesiekė, kad darbdavys laikytųsi prisiimtų įsipareigojimų (pareiškėjo teiginys, jog ginčą su Bendrove planuoja spręsti Darbo kodekso nustatyta tvarka, nepagrįstas jokiais įrodymais). Teismas pažymi, kad Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Ginčijamo sprendimo motyvas, kad kreipdamasis dėl Leidimo, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to su asmeniu yra nutraukta darbo sutartis, yra pagrįstas. Tai yra pagrindas panaikinti Leidimą Ginčijamame sprendime nurodytais pagrindais.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

Apibendrinus, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl Ginčijamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.