Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Jurega“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB Ekvalda“, atstovui Nerijui Jurčiukoniui,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Arūnui Abromavičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „Jurega“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja BUAB ,,Jurega“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB ,,Ekvalda“, (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI arba atsakovė) 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329 ir įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjai 3 474 Lt mokesčio permoką.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3668-565/2014 iškėlė bankroto bylą UAB „Jurega“. Pareiškėja, vadovaudamasi 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 5 dalimi, pateikė VMI 2014 m. liepos 4 d. prašymą grąžinti 3 474 Lt PVM permoką. Tačiau prašymas buvo netenkintas, nurodant, kad nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu. Pažymėjo, kad buvęs BUAB „Jurega“ direktorius nevykdė jam įstatymu bei nutartimi nustatytų pareigų, t. y. neperdavė bankroto administratoriui nei įmonės turto, nei dokumentų, nesudarė balanso bankroto bylos iškėlimo dienai, todėl bankroto administratorius neturi galimybės pateikti mokesčių administratoriui dokumentų, susijusių su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu. Pareiškėja mokesčio permoką reikalauja grąžinti, vadovaudamasi VMI portale mokesčių administratoriaus apskaityta mokesčių permoka. Teigė, kad mokesčių administratorius pagal savo turimus duomenis (deklaracijas ir kt.) yra apskaitęs mokesčių permoką, todėl, mokesčių mokėtojui pareikalavus, turi pareigą ją grąžinti. VMI, norėdama paneigti savo pareigą grąžinti 3 474 Lt mokesčių permoką, pirmiausia turėtų nuginčyti UAB „Jurega“ VMI portale esančius, todėl teisingais preziumuojamus duomenis. Pažymėjo, kad, negrąžindama mokesčių permokos, atsakovė užkerta kelią tinkamai panaudoti permokėtas lėšas, kai tuo tarpu pati VMI šių lėšų panaudoti negalės, nes VMI pareiškėjos bankroto byloje netgi nėra pareiškusi kreditorinio reikalavimo. Grąžintina mokesčių permoka turi būti įtraukta į bankrutuojančios įmonės turtą, skirtą šios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka. Pabrėžė, kad atsakovei 2014 m. liepos 17 d. rašte nurodė, jog papildomų dokumentų pateikti nėra galimybės, nes buvęs bendrovės vadovas nėra jų perdavęs bankroto administratoriui ir paprašė vadovautis VMI turimais dokumentais. Nepaisant to, atsakovė vis tiek atsisakė grąžinti permoką. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, atsakovė, atsisakydama grąžinti mokesčių permoką, neteisėtai disponuoja pareiškėjos lėšomis ir nepagrįstai atsisako jas grąžinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti. Pažymėjo, jog mokesčių administratorius turi teisę reikalauti pareiškėjos pateikti dokumentus, pagrindžiančius permokos susidarymą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių neturi galimybės pateikti (atkurti) dokumentus, kurių reikalauja mokesčių administratorius. Nurodė, kad buvęs pareiškėjos akcininkas ir vadovas dokumentų pareiškėjos atstovui neperdavė ir šią aplinkybę patvirtina 2014 m. lapkričio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-37777-141/2014.

Atsakovė VMI prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad, vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 21 dalimi, 145 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl minėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo, ginčas, kylantis dėl atsisakymo grąžinti mokesčio permoką ar dėl jos įskaitymo, yra traktuojamas kaip mokestinis ginčas, ir šis ginčas yra nagrinėjimas privaloma ikiteismine tvarka. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo negrąžinti mokesčio permokos (skirtumo) turėtų būti nagrinėjamas privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

VMI papildomuose paaiškinimuose pažymėjo, jog pareiškėjai nepateikus reikalaujamų deklaracijų, nėra galimybės nustatyti, ar per laikotarpį (už kurį nepateikti dokumentai) neatsirado mokestinė nepriemoka, kuriai padengti, vadovaujantis MAĮ 87 straipsnio 5 dalimi, turi būti įskaityta pareiškėjos turima mokesčio permoka. Teigė, kad pareiga įrodyti permokos realumą tenka mokesčių mokėtojui, o ne mokesčių administratoriui. VMI nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjos atstovas apsiribojo teiginiais, kad buvę pareiškėjos vadovai nėra perdavę pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau jokių kitų aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įrodyti aplinkybes, reikalingas mokesčio nepriemokai / skirtumui pagrįsti, ar sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su duomenimis ir informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos nebuvo pateiktos mokesčių deklaracijos, neatliko.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti. Akcentavo, jog ūkio subjekto bankroto procedūra yra specifinė įmonės procedūra, tačiau ji nesudaro pagrindo tokį statusą turinčiam ūkio subjektui, siekiančiam susigrąžinti deklaruotą mokesčio permoką (skirtumą), taikyti kitokias permokos (skirtumo) grąžinimo taisykles, nei kitiems mokesčių mokėtojams, priešingu atveju, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Teigė, jog kitaip vertinant pareiškėjos atstovo pareigas, susidarytų situacija, kai netinkamai mokestines pareigas vykdžiusių mokesčių mokėtojų padėtis taptų geresnė už mokesčių mokėtojų, vykdančių savo pareigas pagal teisės aktus ir tinkamai bei laiku teikiančių visus finansinės atskaitomybės dokumentus ir deklaracijas.

Skundas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-75329, kuriuo buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjos 2014 m. liepos 4 d. prašymo ir negrąžinti (neįskaityti) mokesčio permokos (skirtumo) – 3 474 Lt (1 006,14 Eur). Šį sprendimą atsakovė grindė tuo, kad pareiškėja nepateikė pareikalautų dokumentų, susijusių su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja mokesčių administratoriui pateikė 2014 m. liepos 4 d. prašymą grąžinti (įskaityti) 3 474 Lt mokesčio permoką (skirtumą), susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. ir už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (I t., b. l. 17). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2014 m. liepos 17 d. raštu Nr. (17.17-30)-RES-105888 nurodė, kad pareiškėjos prašymo nagrinėjimui reikalingi papildomi dokumentai (duomenys), kuriuos mokesčių administratorius paprašė pateikti iki 2014 m. liepos 23 d. Minėtame rašte nurodyta, jog UAB „Jurega“ nepateikė 2012–2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, 2012–2013 m. metinių pelno mokesčio deklaracijų, 2012–2013 m. ataskaitų apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus ir asmenis, 2013 m. metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos ir 2013 m. sausio–kovo mėn. mokestinių laikotarpių PVM deklaracijų (I t., b. l. 23).

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, jog Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą dėl permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) ir dokumentus, būtinus išvadai dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) parengti, 2014 m. liepos 24 d. išvadoje „Dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ nurodė, kad 3 474 Lt mokesčio permoka (skirtumas) negali būti grąžinta (įskaityta), nes nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu (I t., b. l. 19). VMI, vadovaudamasi MAĮ 87 straipsniu, mokesčių įstatymais, Mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004-05-24 įsakymu Nr. 1K-199 „Dėl mokesčių permokos įskaitymo mokesčių nepriemokai ir skoloms valstybei padengti taisyklių patvirtinimo“, atsižvelgdama į minėtą Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išvadą, 2014 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-75329 nusprendė negrąžinti (neįskaityti) 3 474 Lt mokesčio permokos (skirtumo), nes nepateikti pareikalauti dokumentai, susiję su mokesčio permokos (skirtumo) susidarymu ir grąžinimu (I t., b. l. 21).

Pareiškėja, nesutikusi su tokiu VMI sprendimu, su 2014 m. spalio 28 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329 ir įpareigoti VMI grąžinti pareiškėjai 3 474 Lt mokesčio permoką (I t., b. l. 1–2). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-10416-426/2014 konstatavo, jog VMI ginčijamame sprendime faktines aplinkybes vertino bei ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas aiškino tinkamai, VMI sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas, todėl teismas skundo reikalavimą jį panaikinti atmetė (I t., b. l. 47–50).

Pareiškėja apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (I t. b. l. 52–55), kuris 2016 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-182-438/2016 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 68–73). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis MAĮ 87 straipsnio 5 ir 6 dalimis, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 16 punktu, konstatavo, jog pareiga įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, tenka bankrutuojančios įmonės administratoriui, o jam šios pareigos neįvykdžius, jis, kaip taisyklė, praranda teisę į mokesčio permoką. Taip pat konstatavo, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus reikalavimas pareiškėjai pateikti papildomus finansinės atskaitomybės dokumentus buvo pagrįstas bei teisėtas. Tačiau teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, susijusių su pareiškėjos galimybe įvykdyti minėtą pareigą – įrodyti prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nustatymas yra susijęs su teisingo byloje sprendimo priėmimu. Nustačius, kad pareiškėja turėjo galimybę pateikti atsakovės prašomus dokumentus, tai tokia aplinkybė reikštų, jog ji jai tenkančios pareigos tinkamai neįvykdė, o tuo pačiu galimai neįrodė ir prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumo. Kitu atveju nustatančius, kad pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės pateikti atsakovės prašomų dokumentų, tai tokia aplinkybė reikštų, jog pareiškėja aptariamą pareigą įvykdė savo galimybių ribose, o prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumas turėtų būti vertinamas, remiantis visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o būtent tiesioginiais įrodymais (buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie yra išlikę pas šalis ir pan.) ir netiesioginiais įrodymais (visomis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, pas kitus ūkio subjektus, buvusius UAB „Jurega“ verslo partnerius, turimais buhalterinės apskaitos dokumentais; kreditorinių reikalavimų bankroto byloje pareiškimais ir pan.). Būtent šiai klaidai ištaisyti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje sutiko su padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje ginčijamas atsakovės sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus bei kad nebuvo privaloma ikiteisminė mokestinio ginčo nagrinėjimo tvarka.

Atsižvelgiant į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, pareiškėjos skundas nagrinėjamas iš naujo.

Minėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-182-438/2016 konstatavo, jog VMI reikalavimas pareiškėjai pateikti papildomus finansinės atskaitomybės dokumentus buvo pagrįstas bei teisėtas, o ginčijamas atsakovės sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Todėl šie aspektai šioje administracinėje byloje iš naujo neanalizuotini ir dėl jų pakartotinai nepasisakoma.

Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilęs dėl įrodymų vertinimo, t. y. ar byloje pateikti pakankami įrodymai, pagrindžiantys prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą, dėl ko prašoma grąžinti permoka turi būti grąžinta pareiškėjai, ar priešingai, pareiškėja, kuriai kyla pareiga pagrįsti prašymo grąžinti permoką pagrįstumą, tokių dokumentų nepateikė, todėl permoka jai negali būti grąžinta.

Administracinėje byloje yra pateikta informacija, kad pareiškėja iki bankroto bylos iškėlimo (2014 m. kovo 14 d.) nėra pateikusi visų teisės aktuose numatytų pateikti deklaracijų ir apyskaitų, po bankroto bylos iškėlimo pareiškėjos vadovas bankroto administratoriui nėra pateikęs dokumentų, kuriuos jis privalėjo perduoti pagal ĮBĮ reikalavimus ir jam už tai taikytos poveikio priemonės. Nors šios aplinkybės leidžia teigti, kad mokesčių administratoriaus nurodomi dokumentai nebuvo pateikti dėl buvusio pareiškėjos vadovo kaltės, tačiau, manytina, šių aplinkybių buvimas neleidžia teigti, jog pareiškėjai turi būti grąžinta prašoma permoka. MAĮ 87 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei mokesčių administratorius nustato, kad prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumui patikrinti būtini papildomi dokumentai, jis ne vėliau kaip per 10 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos nurodo mokesčių mokėtojui pateikti trūkstamus dokumentus ir nustato jų pateikimo terminą. Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, šis patikrinimas turi būti pradėtas per 5 dienas nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pabaigos dienos.“ Taigi pagal minėtą normą mokesčių administratorius turi įsitikinti, kad dėl mokesčių mokėtojo atliktų ūkinių operacijų susidarė mokesčio permoka (įstatymų leidėjas siekia užtikrinti, kad mokesčio permoka būtų reali ir apskaičiuota atitinkamų buhalterinės apskaitos ar kitų dokumentų pagrindu); mokėtojas neturi kitų įsiskolinimų, kuriems padengti pagal imperatyvius įstatymo reikalavimus pirmiausia turi būti panaudota turima mokesčio permoka, o įgyvendindamas šias savo funkcijas, mokesčių administratorius gali reikalauti papildomų dokumentų, būtinų aptartoms aplinkybėms nustatyti. Pareiga įrodyti permokos realumą, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tenka mokesčių mokėtojui, o ne mokesčių administratoriui. Būtent mokesčių mokėtojas disponuoja informacija apie vykdytas ūkines operacijas, santykius su kitais ūkio subjektais, tuo tarpu mokesčių administratorius aptarta informacija, išskyrus deklaracijose ir apyskaitose deklaruotus suvestinius duomenis, nedisponuoja. Todėl mokesčių mokėtojas savo poziciją dėl permokos realumo (taip pat informaciją apie mokestinius laikotarpius, už kuriuos nėra pateiktos būtinos deklaracijos ir apyskaitos) turi teisę grįsti bet kokia leistina įrodomąja medžiaga. Teismo vertinimu, pareiškėjos atstovas šios pareigos neįvykdė, apsiribodamas teigimu, kad prašomi pateikti dokumentai nepateikti dėl pareiškėjos buvusio vadovo neveikimo, tačiau jokių kitų aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įrodyti permokos susidarymo realumą ar sudaryta galimybė mokesčių administratoriui susipažinti su duomenimis ir informacija, susijusia su tais mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos nebuvo pateiktos mokesčių deklaracijos / apyskaitos (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punktas), neatliko. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad ūkio subjekto bankroto procedūra yra specifinė įmonės procedūra, tačiau ji nesudaro pagrindo tokį statusą turinčiam ūkio subjektui, siekiančiam susigrąžinti deklaruotą mokesčio permoką (skirtumą), taikyti kitokias permokos (skirtumo) grąžinimo taisykles, nei kitiems mokesčių mokėtojams, priešingu atveju, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas (MAĮ 7 straipsnis). Kitaip vertinant įmonės bankroto administratoriaus pareigas susidarytų situacija, kai netinkamai mokestines pareigas vykdžiusių mokesčių mokėtojų padėtis taptų geresnė už mokesčių mokėtojų, vykdančių savo pareigas pagal teisės aktus ir tinkamai bei laiku teikiančių visus finansinės atskaitomybės dokumentus ir deklaracijas.

Nors pareiškėja skunde teismui teigė, kad mokesčių administratorius pagal savo turimus duomenis (deklaracijas ir kt.) yra apskaitęs mokesčių permoką, todėl, mokesčių mokėtojui pareikalavus, turi pareigą ją grąžinti, tačiau pažymėtina, jog mokesčio deklaracija – tai mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys (MAĮ 2 straipsnio 8 punktas). Vien tai, kad mokesčių mokėtojas deklaracijoje deklaruoja grąžintiną mokesčio sumą ir šie duomenys yra apskaitomi mokesčių administratoriaus duomenų bazėje, nesudaro pagrindo pripažinti, jog realiai egzistuoja mokesčio permoka, t. y. kad mokesčių mokėtojas yra sumokėjęs per didelę mokesčio sumą (MAĮ 2 straipsnio 12 punktas). Deklaracijoje deklaruoti duomenys yra pagrindžiami tik pateikus pirminius apskaitos ar kitus dokumentus.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, mokesčių mokėtojų lygybės principu, darytina išvada, jog tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir panaikinti VMI 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329 nėra pagrindo.

Netenkinus reikalavimo panaikinti skundžiamą 2014 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-75329, išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos BUAB „Jurega“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.