Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-12-02 · Administracinė byla Nr. A-143-1966-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-02
Bylos Nr.
A-143-1966-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių, Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno
Pareiškėjas
R. K.
Kategorijos
  • 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 1966/2008Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1; 15.2.1.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Mariui Vainauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 4 – 5), kurį patikslino (T 1, b. l. 2), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), 127,40 Lt turtinės ir 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno tardymo izoliatoriaus, 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) įpareigoti atsakovą Kalėjimų departamentą pašalinti žmogaus teisių pažeidimus Kauno tardymo izoliatoriuje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. iki 2006 m. rugpjūčio 28 d. buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis perpildytoje Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo karantino kameroje Nr. 105, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Higienos norma HN 76:1999) reikalavimus. Etapu 2006 m. rugpjūčio 28 d. atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, pastebėjo, kad kalinamiesiems skiriamos mažesnės nei priklauso maisto porcijos. Norėdamas patikrinti pietų davinio normą, 2006 m. rugpjūčio 31 d. paprašė pareigūno Ričardo Mockaus atnešti svarstykles ir valgiaraštį. Šis į prašymą sureagavo agresyviai, puolė jį įžeidinėti, grasino, dėl to jis patyrė nervinę įtampą, stresą, pažeminimą. Dėl šio įvykio pateikus skundą izoliatoriaus direktoriui su prašymu atlikti tyrimą, pastarasis į jį atsakė formaliu 2006 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 2.2-21/138 ir tyrimo neatliko, be to, raštas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1, 2 bei 3 dalių, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi yra šališkas, neobjektyvus, jame nenurodyti nustatyti faktai, apskundimo tvarka, raštas nepatvirtintas institucijos antspaudu, negrąžinta skundo kopija, prieš priimant sprendimą jis ir kiti kameroje buvę nuteistieji neapklausti. Norėdamas susipažinti su skundo tyrimo metu surinktais dokumentais, parašė prašymą dėl susipažinimo su jais arba dokumentų kopijų pateikimo, tačiau į šį prašymą jam atsakyta 2006 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 11-3494, kuris neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies ir 33 straipsnio, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo ir Bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Be to, kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, pateikė prašymą išmokai iš Kalinių rėmimo fondo gauti, kurį iš pradžių atsisakyta priimti, o vėliau nurodyta, kad praleistas terminas kreiptis, pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus. Dėl to nuo 2006 m. rugpjūčio iki rugsėjo mėnesių Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmais jam padaryta 125 Lt dydžio turtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 36 – 38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjo 2006 m. spalio 1 d. skundą į jį atsakė 2006 m. spalio 17 d. raštu Nr. 2S-1411, kuriame nurodė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kameros remontuojamos pagal sudarytą grafiką, kameras valo patys nuteistieji ir valymo inventorius išduodamas visoms kameroms. Teiginys, jog Kauno tardymo izoliatoriuje maistas, skirtas suimtiesiems ir nuteistiesiems, vagiamas, o svarstyklės rodo netikslų svorį, neatitinka tikrovės. Faktų, kad šios įkalinimo įstaigos prižiūrėtojas R. Mockus grubiai elgtųsi ar viršytų savo įgaliojimus, tiriant pareiškėjo skundą, taip pat nenustatyta. Kadangi piniginė 20 Lt išmoka pareiškėjui buvo skirta 2006 m. kovo mėnesį, balandžio mėnesį jam buvo skirta 20 Lt pašalpa iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo, visais kitais 2006 m. mėnesiais pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo daugiau kaip 0,3 MGL, todėl jam pagrįstai atsisakyta skirti pinigines išmokas. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 3 dalyje sąvoka „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizuoja, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais jam buvo padaryta žala, taip pat nenurodo priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir šio departamento veiksmų. Kadangi ginčas dėl žalos atlyginimo nesusijęs su institucijos teisėmis ir pareigomis, spręstinas klausimas dėl jos pakeitimo tinkama šalimi arba ši skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 16 – 17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno tardymo izoliatorius nurodė, kad izoliatoriuje esantys suimtieji ir kalinamieji maitinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-144 „Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“ reikalavimus bei izoliatoriaus direktoriaus patvirtintą valgiaraštį. Maistą į įkalinimo įstaigą pristato uždaroji akcinė bendrovė „Niklita“, atgabentas maistas yra priimamas kiekvieną kartą pasveriant. Kilus abejonių dėl maisto kiekio, jį galima patikrinti izoliatoriuje esančiomis elektroninėmis svarstyklėmis. Pagal pareiškėjo prašymus šiomis techniškai tvarkingomis svarstyklėmis maistas buvo sveriamas 2006 m. rugpjūčio 29 – 31 d. Pareiškėjas 2006 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į administraciją dėl piniginės išmokos, kurios skiriamos vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalimi ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 „Dėl piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ bei analogišku Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu. Nustatyta, kad, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus 2 – uosiuose pataisos namuose, pareiškėjas buvo įdarbintas prie šios įstaigos esančioje valstybės įmonėje ir gaudavo darbo užmokestį. Kadangi jo darbo užmokestis rugsėjo mėnesį viršijo 0,3 MGL, vadovaujantis minėta išmokų skyrimo tvarka ir įvertinus, kad rugsėjo mėnesį pareiškėjas buvo etapuotas iš Kauno tardymo izoliatoriaus, jo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjo argumentai, kad Kauno tardymo izoliatorius netinkamai atliko įstaigos kompetencijai priskirtus veiksmus, nepagrįsti, nes jis veikė teisėtai ir pareiškėjui nei turtinės, nei neturtinės žalos nepadarė.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 1 – 4) prašė skundo dalį, susijusią su Lukiškių tardymo izoliatoriumi – kalėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nurodė, kad karantino kamerą Nr. 105 privalo tvarkyti patys kalinamieji, tvarkyti reikalingas inventorius yra kameroje. Pareiškėjo teiginiai, kad šios kameros valymo inventoriaus nebuvo (nebuvo duota prašant), neatitinka tikrovės. Nei iš pareiškėjo, nei iš kitų kalinamųjų, buvusių kameroje Nr. 105 tuo pačiu laikotarpiu, nebuvo gauta jokių skundų ar prašymų nei dėl apšvietimo, nei dėl inventoriaus trūkumo ar pan. Yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi“, pagal ją ši įmonė nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, prižiūri patalpas ir ne rečiau kaip 4 kartus per mėnesį atlieka profilaktinius patikrinimus. Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kameros remontuojamos etapais pagal nustatytą planą, be kapitalinių remontų, papildomai atliekami einamieji remontai, kameroje Nr. 105 remontas buvo atliktas 2007 m. birželio mėnesį. Teigė, jog daro viską, kas įmanoma, siekiant gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas, tačiau dėl lėšų stygiaus, dėl kalinamųjų tyčinio turto gadinimo ir kitų priežasčių kai kurios kameros neatitinka visų teisės aktuose nurodytų reikalavimų. Higienos normoje HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. Atsižvelgus į tai, kad Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, šiuo atveju buvo viršyti paminėti reikalavimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administraciją nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. iki 2006 m. rugpjūčio 28 d. nei su žodiniais, nei su rašytiniais prašymais ar skundais nesikreipė, po jo išvykimo taip pat negauta jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 105. Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Pareiškėjo teiginiai, jog dėl to, kad jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kameroje antisanitarinėmis sąlygomis, jam buvo padaryta neturtinė žala, nėra pagrįsti, nes jis nepateikė jokių įrodymų dėl jam padarytos žalos, nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo veiksmai, todėl nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo kankinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, yra nepagrįsti, kadangi niekas sąmoningai bei tyčia jokiu būdu nesukėlė jam fizinių ar dvasinių kančių, nežemino jo ir pan.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. sprendimu (T 2, b. l. 78 – 85) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitus skundo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2 000 Lt neturtinės, o iš Kalėjimų departamento – 127,40 Lt turtinės ir 1 500 Lt neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą, kurią iš viso vertina 3 627,40 Lt. Pareiškėjo teigimu, 1 500 Lt neturtinė (moralinė) žala padaryta laikant jį antisanitarinėmis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, 127,40 Lt turtinė žala padaryta atsisakant išmokėti, pareiškėjo nuomone, jam priklausančią išmoką, šią sumą taip pat apima pareiškėjo patirtos pašto išlaidos; 2 000 Lt neturtinę žalą pareiškėjas nurodo patyręs buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu, kuomet jam nebuvo išduotas privalomas išduoti maisto kiekis, ir dėl 2006 m. rugpjūčio 31 d. jo atžvilgiu įvykdyto izoliatoriaus darbuotojo pažeminimo bei patyčių. Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijų – Kauno tardymo izoliatoriaus, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kalėjimų departamento – neteisėtų veiksmų pareiškėjas gavo mažesnę maisto porciją negu priklauso, jam nepagrįstai atsisakyta skirti piniginę išmoką bei jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. ar šios institucijos veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius teisės aktus (CK 6.245 – 6.250 str., 6.271 str. 1, 4 d.). Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nuo 2006 m. rugpjūčio 29 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. pažeidinėjo jo kaip nuteistojo teises, maitinimo metu išduodama per mažas porcijas, be to, jį savo elgesiu pažemino pareigūnas R. Mockus, nurodė, jog surinkti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad atsakovo atstovo tarnautojų (pareigūnų) kaltė tokiais veiksmais padarius pareiškėjui neturinę žalą nenustatyta ir neįrodyta. Teismas šią išvadą taip pat grindė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 170, 178 punktų nuostatomis, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2004 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 1A-6 patvirtintu Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigybės aprašymu. Pažymėjo, kad pareiškėjui atsakymu į skundą yra išaiškinta, kur dera kreiptis, jei kyla abejonių dėl maisto svorio ar kokybės. Dėl pareiškėjo teiginio, kad atsakovai jam nepagrįstai atsisakė išmokėti pašalpą pagal jo 2006 m. rugsėjo 6 d. pateiktą prašymą, teismas, atsižvelgęs į Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2, 3, 4.1 – 4.4 punktus, remdamasis ištirtais įrodymais, padarė išvadą, kad atsakovo atstovas pagrįstai atsisakė išmokėti pareiškėjo prašomą išmoką. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad jam nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. iki 2006 m. rugpjūčio 28 d. būnant Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo karantino kameroje Nr. 105 ši kamera buvo labai apleista, nešvari, pilna šiukšlių, joje buvo daug tarakonų, graužikų, kamerai valyti inventorius nebuvo išduotas, kamera buvo perpildyta, vadovaudamasis Konvencijos 3 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 straipsnio 4 dalimi, 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 110 straipsnio 1 dalies 1 – 4 punktais, 183 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 1, 6.1 – 6.5, 7.10, 7.11, 7.13, 7.18, 7.22, 8.2 punktais, Higienos norma HN 76:1999, Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktu, padarė išvadas, kad: 1) atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija išties nesiėmė priemonių sudaryti pareiškėjui tinkamas laikymo sąlygas įstaigos karantino kameroje nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. iki 2006 m. rugpjūčio 28 d. (nesilaikė higienos (gyvenamojo ploto vienam asmeniui) normų ir nepaneigė skundo teiginio, kad kameroje Nr. 105 tuo laikotarpiu buvo ar galėjo būti parazitų); 2) nėra pagrindo šių pažeidimų, įvertinus ir trumpą pareiškėjo buvimo kameroje laiką, kvalifikuoti kaip kankinimą ir Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų nesilaikymą. Įvertinus tai ir nuostatą, kad pagal CK žala atlyginama neatsižvelgiant į valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės formą, ši skundo dalis tenkintina, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteistina atlyginti 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo (po 100 Lt už kiekvieną buvimo kameroje Nr. 105 dieną). Įvertinus tai, kad nenustatyta žmogaus teisių pažeidimų faktų pagal Konvencijos prasmę, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą Kalėjimų departamentą pašalinti žmogaus teisių pažeidimus Kauno tardymo izoliatoriuje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2006 m. rugsėjo 7 d. raštas šališkas, neobjektyvus, jame nenurodyti nustatyti faktai, apskundimo tvarka, nepatvirtintas institucijos antspaudu, negrąžinta skundo kopija, jį priimant nebuvo apklaustas pareiškėjas ir kiti kameroje buvę nuteistieji, todėl šis raštas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teismas, įvertinęs šias teisės normas, konstatavo, kad atsakymų į skundus turinio analizė leidžia daryti išvadas, kad jie iš esmės atitinka cituotus reikalavimus, yra pagrįsti surinktais įrodymais. Kauno tardymo izoliatoriaus 2006 m. rugsėjo 7 d. atsakyme į pareiškėjo skundą išties neišaiškinta jo apskundimo tvarka, tačiau vien ši aplinkybė sprendimo nedaro neteisėtu, nes pareiškėjas teise apskųsti Kauno tardymo izoliatoriaus sprendimą nepatenkinti jo skundo realiai pasinaudojo – padavė skundą Kalėjimų departamentui, po to – ir skundą teismui.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai neaptarė ir nepasisakė, kodėl atmetė skundo reikalavimą dėl 127,40 Lt turtinės žalos priteisimo. Mėnesio pradžioje neturėdavo 0,3 MGL, todėl jam privalėjo būti išmokėtos išmokos už rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius.

2. Jo laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo karantino kameroje Nr. 105 antisanitarinėmis, kankinančiomis sąlygomis patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I4-843/2004 esantis Europos Tarybos Komisijos raportas, kuris išreikalautinas.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad Kauno tardymo izoliatoriaus atsakymai atitinka Viešojo administravimo įstatymo normas. Teismas nepasisakė dėl jo teisių pažeidimo neleidus susipažinti su prašoma dokumentine medžiaga, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1161/2007 pripažino šį pažeidimą ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 90 – 92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pareigūnai (pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasmę) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Sprendžiant veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios subjektų veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Higienos normos HN 76:1999 reikalavimų nesilaikymas iš esmės buvo sąlygojamas ne Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijos ar pareigūnų pareiškėjo atžvilgiu pasirinkto elgesio, o dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo perpildymo, t. y. priežasčių, kurios iš esmės nepriklauso nuo administracijos valios.

2. Pareiškėjo teiginiai, jog jis patyrė neturtinę žalą, nepagrįsti, nes jis nepateikė jokių įrodymų dėl jam padarytos žalos. Nėra pagrindo pripažinti, jog Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Kadangi pareiškėjo neigiamos emocijos buvo trumpalaikės, neturtinės žalos padarymo faktas negali būti pripažintas.

3. Gavęs konkretų skundą ar pranešimą apie pastebėtus kenkėjus, iš karto į jį reaguoja, t. y. užfiksuoja pranešimą ir praneša dezinfekcijos stočiai, o jos darbuotojai savo ruožtu atvyksta ir atlieka naikinimo darbus. Kadangi nebuvo gauta iš tuo metu kameroje Nr. 105 buvusių asmenų jokių nusiskundimų, todėl deratizacija ir dezinsekcija nebuvo atlikta. Teisės aktuose nenustatyta, kokiu dažnumu turi būti atliekami šie darbai.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nurodo, kad laikosi atsiliepime į skundą išreikštos pozicijos, remiasi tais pačiais pateiktais dokumentiniais įrodymais.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 104 – 105) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. 2006 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais pareiškėjo sąskaitoje buvo didesnė nei 0,3 MGL pinigų suma, todėl jam išmoka neskirta pagrįstai (Taisyklių 4.4 p.).

2. Maisto porcijos atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatytus reikalavimus ir Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus patvirtintą valgiaraštį. Teiginys, kad R. Mockus grasino pareiškėjui drausminėmis nuobaudomis, neatitinka tikrovės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 101 – 102) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai sutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Palaiko apeliacinį skundą.

2. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A16-855/2007 ir 2007 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1064/2007.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno tardymo izoliatorius nurodo, kad palaiko atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas (Institucija) arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto ir apeliacinio skundų matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto (pagal kurį vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto) pažeidimą bei į tai, kad šio izoliatoriaus – kalėjimo Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto taikymo požiūriu perpildytoje karantino kameroje Nr. 105 (kurioje jis buvo laikomas nuo 2006-08-25 iki 2006-08-28) jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis. Iš bylos matyti, kad Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto pareiškėjo nurodyto pažeidimo faktas iš esmės nėra ginčijamas, todėl kolegijos pripažintinas nustatytu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo nurodytų antisanitarinių sąlygų buvimo fakto nustatymo, teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus (T. 1, b. l. 58-64, 91-97; T. 2, b. l. 6-24, 37-44). Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktomis išvadomis ir tuo pačiu konstatuoja nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į minėtų pažeidimų mastą bei jų trukmę nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio reikalavimo pažeidimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į aukščiau konstatuotų pažeidimų visumą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateikta motyvacija bei padarytomis išvadomis.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad (atlygintina) žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kolegija pažymi, kad nurodytoje straipsnio dalyje yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos žalos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) išaiškinti, ar dėl minėto (pareiškėjo nurodyto) Institucijos neveikimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalos atlyginimui; 2) išaiškinti, ar dėl minėto neveikimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalos atlyginimui; 3) išaiškinti, ar minėtas neveikimas nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas tokiu būdu, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jo nurodytos 127, 40 Lt dydžio turtinės žalos atsiradimą jis sieja su Taisyklių pažeidimu.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas aptarė Taisyklių 3 ir 4 punktų taikymo nuostatas ir padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos priteisimo Taisyklių taikymo požiūriu yra nepagrįstas. Kolegija, atsižvelgdama į nurodytą CK 6.249 straipsnio 1 dalies aiškinimą bei į Taisyklių 3 ir 4 punktus (pagal kuriuos piniginių išmokų nuteistajam mokėjimas ar nemokėjimas yra sąlygojamas tam tikrų aplinkybių buvimo), sutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Šalindamas šioje administracinėje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartyje nurodytus anksčiau priimto sprendimo trūkumus, pirmosios instancijos teismas išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes bei įvertino naujus byloje esančius įrodymus. Patikrinusi nurodytų aplinkybių vertinimą, kolegija nenustatė pagrindo daryti kitokias negu šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasSkirgailė Žalimienė