- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-02
- Bylos Nr.
- 2A-410-278/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Birutė Jonaitienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Ieškovas
- K. M.
- Atsakovas
- V. B., D. B.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities viršininko administracijai
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-137-223/2009 pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovams V. B. ir D. B., trečiajam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl kelio servituto nustatymo ir vartų nukėlimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B.Valiulienės pranešimą apie bylą, šalių atstovų paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodė, kad valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartimi 2001-11-20 jai buvo parduotas 1,1038 ha žemės sklypas, esantis Paežerio I k., Panevėžio raj., kuris buvo suformuotas Panevėžio rajono savivaldybės 2000-06-20 raštu Nr. 05-869 „Dėl namų valdų“ ir iki mirties priklausė sutuoktiniui. Nurodė, kad nuo seno iš kiemo buvo kelias link Vaivadų, tačiau atsakovams V. B. ir D. B. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi 2003-09-16 įsigijus 0,8370 ha žemės sklypą, į šį sklypą pateko kelias link Vaivadų. Nurodė, kad apie savo pastatus atsakovai įrengė tvorą ir užtvėrė kelią, pastatė kodu atidaromus vartus, kurių pastatymo su ja nederino. Ieškovė nurodė, kad dėl senyvo amžiaus vartų kodu negali naudotis, pas ją negali atvažiuoti iškviesti medikai ar kitos specialiosios tarnybos, todėl atsakovų veiksmais pažeidžiamos jos teisės, nes ji neteko galimybės naudotis vieninteliu keliu link Vaivadų. Teigia, kad apie Panevėžio rajono valdybos 1994-09-08 potvarkį Nr. 364v, kuriuo patvirtintas 8369,75 ha raudonųjų linijų planas, jai nieko nežinoma. Nurodė, kad atsakovai ir tretysis asmuo siūlo nutiesti naują privažiavimą per sodą, tačiau to daryti ji negali, nes reikia sunaikinti dalį sodo, be to, neturi tam jėgų ir lėšų. Ieškovė prašė teismą nustatyti privažiavimo kelio servitutą prie jai priklausančio žemės sklypo per V. B. ir D. B. žemės sklypą, esantį Paežerių I km., Paliūniškio kadastro vietovėje, Panevėžio rajone; įpareigoti V. B. ir D. B. nukelti vartus per privažiavimo kelią.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalims įsigyjant žemės sklypus nei ieškovės K. M., nei atsakovo V. B. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyse nebuvo numatyta jokių nuosavybės apribojimų ir servitutų. Be to, teismas konstatavo, jog ieškovė siekia įteisinti kelio servitutą per atsakovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą tuo pagrindu, kad ginčo keliu, einančiu per atsakovų žemės sklypą, ji naudojosi ilgą laiką, nes tai yra vienintelis kelias į jos sodybą ir į Vaivadus, o atsakovams užtvėrus savo žemės sklypą ir įtaisius vartus, ji neteko vienintelio privažiavimo į savo sodybą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš 1997-01-10 atsakovų Žemės sklypo ribų paženklinimo akto matyti, kad ieškovė sutiko su nustatytomis atsakovų žemės sklypo ribomis ir jokių reikalavimų dėl servituto nustatymo nereiškė, todėl darė išvadą, kad K. M. sutiko su faktine situacija, suprato, kad naudosis privažiavimu per atsakovų žemės sklypą ir prisiėmė sau atsakomybę už galimus nepatogumus. Atsakovai savo žemės sklypą įsigijo vėliau, jų žemės sklypui servitutų nustatyta nebuvo, todėl pirkdami iš valstybės žemės sklypą turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą nebus apsunkinta jokiais servitutais ar kitais apribojimais. Nurodė, kad įvažiavimą į ieškovės sklypą negalima laikyti keliu, taip tai nustato LR Kelių įstatymo nuostatos, nes tai yra dvi vėžės apaugusios žole, kas duoda pagrindą daryti išvadą, kad tai yra įvažiavimas į fermos teritoriją. Teismas kritiškai vertino ieškovės teiginį, kad vienintelis kelias į Vaivadus yra per atsakovų žemės sklypą, nes į Vaivadų kelią iš jos sodybos eina naujai suformuotas privažiavimas, todėl ieškovė nevaržomai turi galimybę patekti į šį kelią. Teismas nurodė, kad atlikus vietos apžiūrą, kurioje dalyvavo ieškovės atstovai, atsakovų atstovas ir apžiūros metu sudaryto plano yra aiškiai matyti, kad į ieškovės K. M. sodybą galima patekti per atsakovų žemės sklypą ir per valstybinėje žemėje naujai suprojektuotą ir įrengtą įvažiavimą. Apžiūros metu nustatyta, kad atsakovo V. B. lėšomis naujai padarytas įvažiavimas į ieškovės sodybą yra tinkamas naudojimui, kelias yra žvyruotas, maždaug 4 m pločio ir prieina iki pat ieškovės K. M. sodybos tvoros ir jį pagal kelio plotį ir būklę galima naudoti tiek pėsčiųjų, tiek automobilių eismui. Teismas darė išvadą, kad pagal naujai suformuoto privažiavimo į ieškovės sodybą plotį, faktiškai pratęsiant privažiavimą iki ieškovės kiemo, reikia nukelti tik dalį tinklinės tvoros ir išpjauti 2-3 vaismedžius, ir to negalima laikyti dideliu nuostoliu ar darbu, reikalaujančiu didelių sąnaudų. Nurodė, kad reikalauti iš atsakovo, jog ieškovės patogumui jis nutiestų privažiavimą iki ieškovės namo ir tam turėtų papildomų išlaidų, būtų nesąžininga, pažeistų šalių interesų pusiausvyros bei sąžiningumo principus. Teismas konstatavo, jog ieškovė nenurodė jokių objektyvių ir pakankamų aplinkybių servitutui nustatyti, o jos nurodytas interesas nėra pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę, be to, ieškovė nenurodė pakankamai svarbių priežasčių, kurios pateisintų atsakovų nuosavybės ribojimą. Tai, kad ieškovė ilgą laiką naudojosi privažiavimu per atsakovų žemės sklypą ir jai taip patogiau, nėra pagrindas varžyti atsakovų nuosavybės teises. Ieškovės teiginius, kad į jos sodybą negali patekti greitoji medicinos pagalba ir kitos tarnybos, teismas vertino kritiškai, nes pati ieškovė pripažįsta, kad jai yra žinomas atsakovų vartų kodas ir ji gali juo naudotis. Teismas darė išvadą, kad servituto nustatymas nėra objektyviai būtinas, ieškovė turi realią galimybę normaliomis sąnaudomis ir be didelių investicijų naudotis naujai įrengtu privažiavimu į savo sodybą, o ieškinį patenkinus, būtų iš esmės pažeisti atsakovų teisės ir teisėti interesai, nes jų įmonė užsiima gyvulių skerdimu ir tokiai įmonei keliami padidinti sanitariniai reikalavimai, todėl be pagrindo būtų apribota ir suvaržyta jų nuosavybės teisė, ieškovės interesai nepagrįstai būtų iškelti virš atsakovų interesų, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti. Nurodo, kad ieškovei 2001-11-20 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi parduoto namų valdos žemės sklypo plane yra pažymėtas keliukas išvažiavimui į Vaivadus. Atsakovo 2003 m. įsigyto žemės klypo plane šis kelias nepažymėtas, tačiau 2007 m. ieškovei žemėtvarkos skyriuje buvo paaiškinta, jog buvo padaryta klaida. 2006 – 2007 metais buvo suprojektuotas naujas privažiavimas, tačiau jis suprojektuotas tik atsakovui užtvėrus įvažiavimą į ieškovės sodybą. Teigia, kad projektuojant naują privažiavimą iki sodybos, planas su ieškove nebuvo suderintas, be to, privažiavimui iki namų reikia nutiesti dar apie 60 m kelio, kas gali kainuoti apie 20 tūkstančių litų, tačiau ieškovė dėl senyvo amžiaus nebegali rūpinti tokiais darbais ir neturi tam lėšų. Nurodo, kad keliukas eitų per sodą ir tektų iškirsti keletą vaismedžių, jis turėtų tikti ir žemės ūkio technikai pravažiuoti. Ieškovė nurodo, kad atsakovas V. B. 1997 m. prašė jos pasirašyti sutikimą dėl sklypo ribų, tačiau nepaaiškino, kad ateityje ieškovė neteks naudojamo keliuko, todėl iki 2006 metų pabaigos nežinojo, kad V. B. išsipirko valstybinį keliuką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti. Teigia, kad 1997-01-10, nustatant atsakovo žemės sklypo ribas, dalyvavo ir ieškovė, jokių pretenzijų nekėlė, nepateikė jokių pastabų, o teigdama, kad iki 2006 metų pabaigos nežinojo, jog atsakovas išsipirko valstybinį keliuką, klaidina teismą, nes jokio valstybinio keliuko nebuvo. Ieškovė išvažiavimą iš savo sodybos turėjo kitoje vietoje, tai yra išvažiavimą į kelią Samanynės kaimas – Vaivadai, tačiau tuo keliu nesinaudojo, o naudojosi išvažiavimu iš sodybos per kolūkio fermos teritoriją. Nurodo, kad nors ieškovė teigia, kad su ja nebuvo derintas naujo privažiavimo projektas, tačiau ji pati parodė vietą, kur jai tinka privažiavimas iki sodybos. Paliūniškio kadastro vietovės žemės reformos projekto autorė R. U. 2006 metais suprojektavo 4 m pločio privažiavimą prie ieškovės namų valdos, o atsakovas savo lėšomis nutiesė privažiavimą iki sodybos valstybinėje žemėje. Atsakovai teigia, kad ieškovė siekia servituto nustatymo jų žemės sklype esančiam keliui, nes tuo keliu naudotis jai yra patogiau.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis procesas nutrauktinas.
Pagal LR Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 307 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas gali būti paduotas per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Iš bylos dokumentų matyti, kad civilinė byla, kurioje priimtas skundžiamas sprendimas, yra išnagrinėta 2009 m. balandžio 29 dieną, žodinio proceso tvarka, dalyvaujant ieškovei ir jos atstovams, o sprendimas paskelbtas 2009 m. gegužės 12 d.. Šio sprendimo apskundimo termino eiga prasidėjo sekančią dieną po šio sprendimo priėmimo bei paskelbimo dienos ir baigėsi 2009 m. birželio 11 d. (CPK 73 str. 3 d., 74 str. 6 d., b.l. 94-99). Iš byloje esančio apeliacinio skundo matyti, jog minėtas skundas surašytas ir Panevėžio miesto apylinkės teismui paduotas 2009 m. birželio 12 d., t.y., praleidus įstatyme nustatytą sprendimo apskundimo terminą. Prašymas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, teismui nepateiktas, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, privalėjo atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir jį grąžinti padavusiam asmeniui (CPK 307 str., 315 str. 1 d., 315 str. 2 d. 1 p., b.l. 110). Teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims buvo žinoma apie sprendimo skelbimo laiką ir vietą, todėl ta aplinkybė, kad skelbiant minėtą sprendimą jie nedalyvavo, o sprendimo nuorašą gavo vėliau, sprendimo apskundimo termino skaičiavimo pradžios nekeičia. Kadangi apeliacinio skundo trūkumas paaiškėjo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 315 str. 5 d.).
Apeliantei išaiškinama, jog asmuo, praleidęs įstatyme nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti, turi teisę prašyti jį atnaujinti, kartu nurodydamas praleidimo priežastis. Teismas, gavęs prašymą svarsto jo pagrįstumo klausimą ir nustatęs svarbias termino paduoti apeliacinį skundą praleidimo priežastis, turi teisę atnaujinti praleistą terminą. Tai reiškia, kad asmuo turi teisę ne tik prašyti atnaujinti praleistą terminą, bet ir įrodyti svarbias priežastis, sukliudžiusias laiku paduoti apeliacinį skundą bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 78 str., 307 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi teisėjų kolegija
Nutarė:
nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovės K. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovams V. B. ir D. B., trečiajam asmeniui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl kelio servituto nustatymo ir vartų nukėlimo.