Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

2009-04-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-198-174-2009

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Data
2009-04-09
Bylos Nr.
1A-198-174-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valentinas Janonis (pirm.), Violeta Miliuvienė, Zigmas Pocius
Nuteistasis
R. M.
Kategorijos

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Adolfina Simaitienė Baudž. byla Nr. 1A–198-174/2009 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.3.1.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.; 2.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

Lietuvos respublikos vardu

2009 m. balandžio 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teisėjų Violetos Miliuvienės, Zigmo Pociaus,sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,gynėjai Monikai Motiejauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-01-29 nuosprendžio, kuriuo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas R. M. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008-11-24 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad, atėmęs galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė svetimą turtą, tai yra R. M. 2008-01-31, apie 16.30 val., prie (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su V. F. (V. F. ) ir R. K., pasivijo ir apsupo mažametį M. N., gim. (duomenys neskelbtini), bei taip atėmę galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė 808 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Erikcsson W 610“, priklausantį R. N. .

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti arba nuosprendį pakeisti dėl aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo ir sušvelninti bausmę. Nurodo, kad nuosprendis buvo grindžiamas melagingais nukentėjusiojo M. N. , kitų nusikaltimo bendrininkų V. F. ir R. K. parodymais, taip pat jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo apklausos metu jis buvo abstinencinės būsenos, todėl jam nelabai rūpėjo, kas parašyta apklausos protokoluose, kuriuos pasirašė neskaitęs. Apelianto įsitikinimu, tardymai jam esant abstinencinės būsenos buvo negalimi, ir teismas tokiais parodymais negalėjo vadovautis. Teigia, kad jis nusikaltimo nepadarė. Aiškina, kad jam į mobilųjį telefoną paskambino V. F. , pasiūlė susitikti, jis sutiko. V. F. atėjo kartu su R. K. . Visi kartu nuvyko pasivaikščioti į parką. Kadangi jis vartojo narkotikus ir tuo metu buvo abstinencinės būsenos, jam pasidarė bloga, todėl jis pritūpė prie krūmų pasakęs, kad daugiau vaikščioti nebegali. V. F. kartu su R. K. jį paliko ir nuėjo. Kai jam pasidarė geriau, pagalvojo, kad jam palengvėtų, jeigu pasiskolintų pinigų nusipirkti narkotikams. Tuo metu prie jo priėjo A. F. ir R. K., pasiteiravo, ar jis turi asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Jis paklausęs, kam reikalingas jo asmens dokumentas, sužinojo, kad V. F. turėjo du mobiliuosius telefonus ir norėdamas jam padėti, vieną telefoną nusprendė parduoti lombarde. Taigi visi trys nuėjo į lombardą, esantį (duomenys neskelbtini), ir panaudojus jo asmens dokumentą, pardavė mobilųjį telefoną. Po to visi nuėjo į barą išgerti alaus, pakeliui jis nusipirko narkotikų – heroino. Apie tai, kad mobilusis telefonas buvo įgytas nusikalstamu būdu, tai yra apiplėšiant mažametį, jis sužinojo vėliau.

Apeliantas nurodo, kad nuteistasis V. F. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė neteisingus parodymus, kad ir jis dalyvavo apiplėšiant mažametį M. N. . Apeliantas tvirtina, kad V. F. tokį gynybos būdą pasirinko siekdamas švelnesnės bausmės ir norėdamas apsunkinti tyrimą.

R. M. įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu R. K. davė neteisingus parodymus nurodydamas, kad plėšime dalyvavo ir jis, tačiau, apelianto nuomone, tokius parodymus jis davė įbaugintas jį tardžiusių pareigūnų, kurie buvo suklaidinti po V. F. apklausos. Prašo vadovautis teisminio bylos nagrinėjimo metu R. K. duotais parodymais, kurie sutampa su jo parodymais, kad plėšimo metu jis nedalyvavo.

Nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad yra vedęs ir turi išlaikyti šeimą, kurioje auga keturi mažamečiai vaikai, kad nebevartoja narkotikų ir nori gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti

Taip pat nurodo, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena Lietuvoje, todėl teismas, skirdamas bausmę, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 297 straipsniu, kuriame nurodyta, kad nuosprendis priimamas Lietuvos Respublikos vardu, tačiau šia įstatymo norma teismas nesivadovavo. Toks nuosprendis, apelianto teigimu, turėtų būti naikinamas.

Gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. M. kaltės. Jo įvykdytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą.

Apelianto R. M. kaltę dėl plėšimo padarymo įrodo nukentėjusiojo M. N. parodymai (t. 1, b. l. 10–11, 17–19; t. 2, b. l. 134–135) , nuteistojo V. F. parodymai (t. 1, b. l. 40–41, 60-61, 85–86; t. 2, b. l. 133), iš dalies nuteistojo R. K. parodymai (t. 1, b. l. 55-56, 95-96; t. 2, b. l. 133), iš dalies nuteistojo R. M. parodymai (t. 1, b. l. 47–48, 90–91).

Kolegija tiki nukentėjusiojo parodymais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodant turto pagrobimo faktą nukentėjusiojo paaiškinimai yra nuoseklūs ir išsamūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, tai atitinka faktines bylos aplinkybes. Juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Netikėti ar abejoti jais kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kuriuose jis akcentuoja, jog jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Jo kaip įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolai (t. 1, b. l. 47–48, 90–91) surašyti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 188 straipsnio reikalavimų. Jokių pastabų dėl protokolų jis nepareiškė, juos pasirašė. Apklaustas kaip įtariamasis jis buvo du kartus, todėl paneigta apelianto versija, kad apklausų metu jis buvo abstinencijos būsenos. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. M. nurodė, kad tuo metu, kai V. F. iš nukentėjusiojo pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, jis pats ir R. K. buvo šalia, ir nors teisminio nagrinėjimo metu šią aplinkybę paneigė nurodydamas, kad stovėjo atokiau ir nematė, kaip buvo pagrobtas telefonas, tačiau įtikinamų argumentų šiai savo pozicijai pagrįsti nenurodė, todėl teismas pagrįstai juos atmetė.

Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad nuteistojo V. F. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai bei nuteistojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Nuteistojo V. F. parodymai patvirtina nukentėjusiojo M. N. parodymus, kad visi trys nusikaltimo bendrininkai pribėgo prie nukentėjusiojo ir stovėjo jį apsupę. Nuteistasis R. K. ikiteisminio tyrimo apklausos metu patvirtino, kad tuo metu, kai V. F. paėmė iš vaiko telefoną, jis kartu su R. M. buvo šalia. Nors nuteistasis R. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeitė parodymus, nurodydamas, kad apiplėšiant mažametį R. M. stovėjo atokiau, tačiau įtikinamų argumentų dėl parodymų pakeitimo nenurodė, be to, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad tuo metu, kai V. F. pagrobė iš vaiko telefoną, jis kartu su R. M. buvo šalia (t. 1, b. l. 55–56, 95–96). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis R. K. patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, ir nurodė, kad teismas gali jais vadovautis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes.

Nagrinėdamas mobiliojo telefono iš nukentėjusiojo M. N. pagrobimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. M. kartu su kitais nusikaltimo bendrininkais – V. F. ir R. K. , apsupę mažametį, sukeldami pastarajam nesaugumo ir baimės jausmą ir taip atimdami galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Šie apelianto veiksmai teisingai teismo įvertinti kaip plėšimas, padarytas bendrininkų grupe.

Skirdamas bausmę R. M. apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad padarytas tyčinis savanaudiškas nusikaltimas prieš mažametį, kad kaltinamasis nedirba, anksčiau teistas už savanaudišką nusikaltimą nuosavybei, ir pagrįstai paskyrė bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Apeliantas nurodo, kad teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis turi išlaikyti šeimą, kurioje auga keturi nepilnamečiai vaikai. Tačiau pats apeliantas nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu gyveno nakvynės namuose, buvo bedarbis. Šios aplinkybės parodo, kad jis šeima nesirūpino.

Apeliantas neteisingai nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį be pagrindo nesirėmė BPK 297 straipsniu, numatančiu, kad nuosprendis priimamas Lietuvos Respublikos vardu. BPK 304 straipsnyje nurodyta, kad įžanginėje nuosprendžio dalyje nurodoma, kad nuosprendis priimamas Lietuvos Respublikos vardu. Tai nurodyta skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje. Taigi teismas, surašydamas nuosprendį, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valentinas JanonisKolegijos teisėjai Violeta MiliuvienėZigmas Pocius