- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-21
- Bylos Nr.
- 2-1595/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- Z. J.
- Ieškovas
- VSDFV Alytaus skyriaus, R. A., uždarosios akcinės bendrovės „Trukmė“
- Trečiasis asmuo
- akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Z. J. siuvimo įmonės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nutarties, kuria pagal ieškovų VSDFV Alytaus skyriaus, R. A., uždarosios akcinės bendrovės „Trukmė“ ir trečiojo asmens akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ ieškinius Z. J. siuvimo įmonei iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. B2–2374-230/2009).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovai VSDFV Alytaus skyrius, R. A., UAB „Trukmė“ ir savarankišką reikalavimą pareiškiantis trečiasis asmuo AB „Šiaulių bankas“ prašė iškelti bankroto bylą atsakovui Z. J. siuvimo įmonei, nurodydami, jog ši įmonė nevykdo finansinių įsipareigojimų ir ieškovui VSDFV Alytaus skyriui yra skolinga 20 513, 55 Lt, ieškovui R. A. – 7 778, 18 Lt, ieškovui UAB „Trukmė“ – 29 445, 75 Lt, o trečiajam asmeniui AB „Šiaulių bankui“ – 359 844, 49 Lt. Teigė, kad atsakovas minimų skolų negrąžino ir per įspėjime dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytą 30 dienų terminą, yra nemokus, todėl remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) nuostatomis šiai įmonei turi būti iškelta bankroto byla. Kartu šie asmenys teismui pasiūlė bankroto administratoriaus kandidatūras.
Teismas trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, į bylą įtraukė šios įmonės darbuotojas I. R. ir R. M. , kurios teismui taip pat buvo padavusios ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei tuo pagrindu, kad joms neišmokamas darbo užmokestis ir skola atitinkamai yra 10 238, 29 Lt ir 12 401, 99 Lt. Teismas konstatavo, jog šis ieškinys turi trūkumų, tačiau laikė netikslingu nustatyti termino jiems pašalinti, nes dėl bankroto bylos iškėlimo tam pačiam atsakovui yra kreipęsi kiti kreditoriui, kurių ieškiniai yra priimti. Todėl teismas I. R. ir R. M. laikė trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, o jų ieškinio pareiškimą su priedais prijungė prie bankroto bylos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartimi patenkino minėtus ieškinius ir iškėlė atsakovui Z. J. siuvimo įmonei bankroto bylą, konstatavęs, jog ši įmonė darbuotojams nemoka darbo užmokesčio ir yra nemoki, tai yra abiem pagrindais, numatytais ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies pirmajame punkte. Teismas nurodė, jog VSDFV Alytaus skyriaus duomenimis šioje įmonėje darbuotojų skaičius per 2009 m. I pusmetį sumažėjo nuo 29 iki 16. Atsakovo darbuotojoms I. R. ir R. M. darbo užmokestis nebuvo mokamas nuo 2008 m. rugsėjo – spalio mėnesio ir I. R. skola sudaro 10 238,29 Lt, o R. M. 12 401,99 Lt darbo užmokesčio. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų pagrindu teismas nurodė, jog dėl neišmokėto darbo užmokesčio teismuose yra nagrinėjami ir kitų atsakovo įmonės darbuotojų ieškiniai dėl neišmokėto darbo užmokesčio (civilinės bylos Nr.2-3802-292/2009, Nr.2-4151-849/2009). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovo įmonės finansinė būklė yra sunki, darbuotojai atleidžiami ir su jais neatsiskaitoma arba keletą mėnesių vėluojama atsiskaityti, bei sprendė, jog tai yra pakankama sąlyga įmonei iškelti bankroto bylą ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies pirmojo punkto pagrindu.
Kartu teismas laikė įrodytu reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovo įmonės nemokumo pagrindu. Nurodė, kad įmonės savininkė Z. J. neįvykdė ĮBĮ 9 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytos pareigos, o taip pat Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimis pakartotinai nustatytų įpareigojimų pateikti duomenis apie įmonės ir jos savininkės finansinę būklę bei įsipareigojimus kreditoriams. Atmesdamas bendraatsakovės įmonės savininkės Z. J. prašymą trečią kartą pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme terminą, teismas nurodė, jog tokios galimybės ĮBĮ normos nenumato, be to, tai prieštarautų proceso koncentracijos, ekonomiškumo ir kooperacijos principams (CPK 7 str.). Delsimas spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų žalingas, nes didėjant atsakovo kreditoriniams įsipareigojimams (darbuotojams, VMI, VSDFV), mažėja realios kitų kreditorių galimybės patenkinti jų reikalavimus iš atsakovo turto. Atsakovės veiksmus dėl teismo įpareigojimų nevykdymo ir duomenų nepateikimo teismas vertino kaip vengimą šią informaciją pateikti, turint tikslą nuslėpti tikrąją įmonės turtinę – finansinę būklę. Remdamasis savo iniciatyva surinktais įrodymais, teismas nustatė, kad nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu (2009 m. spalio 2 d.) atsakovo siuvimo įmonės 2009 m. I ketvirčio balanse nurodyta per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų bendra 1 119 377 Lt suma jau yra pradelsti įsipareigojimai, o atsižvelgiant į naujai atsiradusius pradelstus įsipareigojimus, kurių nebuvo sudarant paminėtą balansą, bendras šios įmonės pradelstų įsiskolinimų dydis yra 1 648 372,14 Lt. Tuo tarpu atsakovo įmonės balanse apskaitomo turto vertė yra 2 306 434 Lt. Teismas, atsižvelgdamas į pradelstų įsipareigojimų ir turto vertės santykį, nustatė, kad pradelstų įsipareigojimų dydis viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, ir padarė išvadą, kad ši įmonė yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 5 d. 1 p.).
Įvertinęs ieškovų VSDFV Alytaus skyrius, R. A. , UAB „Trukmė“ bei trečiojo asmens AB „Šiaulių bankas“ pasiūlytų administratorių kandidatūras, teismas nustatė, jog visos administratorių kandidatūros nustatyta tvarka yra suderintos su Vyriausybės įgaliota institucija ir atitinka ĮBĮ keliamus reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad trečiojo asmens kreditoriaus AB „Šiaulių banko“ 359 844,49 Lt reikalavimas yra didžiausias, kad šiam kreditoriui yra įkeistas atsakovo turtas, kad šio jo siūlomo administratoriaus UAB „Orinata“ buveinė yra Alytuje, tai yra toje pat teritorijoje, kurioje yra ir atsakovo įmonės buveinė, kas leistų sumažinti administravimo išlaidas, - atsakovo įmonės administratoriumi teismas paskyrė UAB „Orinata“ (ĮBĮ 11 str. 2 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovo Z. J. siuvimo įmonės savininkė Z. J. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti, o klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Apeliantė teigia, jog teismas neturėjo pagrindo remtis darbo užmokesčio nemokėjimu, nes su darbuotojais, kuriems įmonė yra skolinga, deramasi dėl taikos sutarties sudarymo, o trečiasis asmuo I. R. pati yra skolinga įmonei. Nurodo, jog be pagrindo teismas rėmėsi įmonės skolomis VSDFV bei AB „Šiaulių bankas“, nes su VSDFV Alytaus skyriumi taip pat yra deramasi dėl taikos sutarties sudarymo, o su banku - dėl vienašališkai nutrauktų kreditinių teisinių santykių atstatymo. Teigia, kad šiam bankui įkeisto nekilnojamo turto, įrengimų bei atsargų rinkos vertė yra žymiai didesnė už pradelstą skolą.
Apeliantė teigia, kad teismui iškėlus bankroto bylą yra žlugdomos jos pastangos derantis su kreditoriais, tarp jų ir su darbuotojais, išlaikyti darbo vietas, tebeveikiantį verslą, atimamos galimybės įmonei atsigauti ir plėtotis. Apeliantės nuomone, teismas be pagrindo nepatenkino jos 2009 m. rugsėjo 15 d. prašymo atidėti bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimą 30 d., nes ji neturėjo galimybių laiku įvykdyti teismo reikalavimo ir iki 2009 m. rugsėjo 15 d. pateikti būtinus įmonės dokumentus. Teismas neinformavo apie šio prašymo nagrinėjimą, todėl ji manė, kad terminas šiam įpareigojimui įvykdyti yra pratęstas vienam mėnesiui. Apie teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartį, kuria minimas terminas buvo pratęstas tik iki spalio 1 d., ji sužinojo tik iškėlus bankroto bylą. Todėl teismas, nepranešdamas jai apie minimo prašymo nagrinėjimą ir iš esmės išnagrinėjęs bankroto bylos iškėlimo klausimą 2009 m. spalio 2 d., pažeidė jos proceso teises.
Nesutikdama su teismo išvada dėl įmonės nemokumo, apeliantė teigia, jog neteisingai nustatyta įmonės apskaitomo turto vertė, nes pagal pridedamą UAB ,,Turto valdybos biuro“ pažymą vien nekilnojamo turto likvidacinė vertė yra 1 580 000 Lt, tuo tarpu pradelsti įsipareigojimai yra tik 570 598 Lt. Taigi įmonė yra moki.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į atsakovo atskirtąjį skundą ieškovas VSDFV Alytaus skyrius, o taip pat tretieji asmenys I. R. bei R. M. , prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o Z. J. atskirtąjį skundą atmesti, nes, jų teigimu, apeliantės teiginiai yra neįrodyti ir prieštarauja bylos medžiagai.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamus bankroto teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjant šį atskirąjį skundą, yra būtina pabrėžti bankroto proceso ypatumus, kylančius iš paties įmonių bankroto teisės instituto esmės ir tikslų, kurių siekė įstatymų leidėjas, jį įtvirtindamas. Bankroto įstatymo normos, tai iš esmės viešosios teisės normos, o taip pat vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama, visų pirma, užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir nedelsiant pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Taigi, bankroto procesas yra taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.
Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį klausimą, tinkamai vykdė jau susiklosčiusios teismų praktikos nuostatas, jog teismas, rengdamasis nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti aktyvus rinkdamas įrodymus, turi įvertinti realią bendrovės ūkinę – finansinę padėtį bylos iškėlimo metu ir nustatyti, ar ši bendrovė iš tiesų yra neveikli bei nemoki. To reikalauja viešasis interesas.
Kaip žinoma, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 9 straipsnio 5 dalies pirmojo punkto nuostatomis, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi bankroto bylą atsakovui Z. J. siuvimo įmonei iškėlė nustatęs, jog yra abu nurodyti pagrindai. Apeliantė, šios įmonės savininkė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus (ĮBĮ 1 str. 2 d., CPK 178 str.).
Svarstant apeliantės argumentus, visų pirma atkreiptinas dėmesys į byloje esančius įrodymus, duodančius pagrindą spręsti apie įmonės veiklą, jos ūkinę – finansinę padėtį bylos iškėlimo metu. Tačiau apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų apie įmonės sudarytas ir bylos nagrinėjimo laikotarpiu vykdomas sutartis, planuojamą veiklą, gaunamas ir planuojamas gauti pajamas ir kt. Teigdama, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog įmonė neatsiskaito su darbuotojais, ji nenuginčijo šių išvadų pagrįstumo, tai yra nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių byloje esančius duomenis apie atsiskaitymą su darbuotojais I. R. , R. M. , S. K. , S. R. . Priešingai, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo, jog atsakovas Z. J. siuvimo įmonė uždelsė atsiskaityti su ieškovu S. K. ir, visiškai patenkinęs ieškinį, priteisė jam iš šios įmonės 9 329, 39 Lt nesumokėto darbo užmokesčio bei kitas su tuo susijusias išmokas (DK 141 str.)(civilinė byla Nr. 2-3802-292/2009). Šios apylinkės teismas 2009 m. spalio 20 d. sprendimu taip pat visiškai patenkino ieškovo S. R. ieškinį, pareikštą atsakovo Z. J. siuvimo įmonei dėl 6 458,02 Lt nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su tuo susijusių išmokų priteisimo (civilinė byla Nr. 2-4151-849/2009). Paminėti teismų sprendimai yra įsiteisėję ir galioja. Kaip minėta, tretieji asmenys I. R. ir R. M. savo atsiliepimuose į atskirąjį skundą taip pat nesutinka su apeliantės teiginiais. Taigi esant tokioms aplinkybėms, teismas teisingai konstatavo, jog yra pagrindas taikyti ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies pirmojo punkto nuostatą, susijusią su vėlavimu mokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat neįrodyti atskirojo skundo argumentai dėl įmonės mokumo. Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai nustatė įmonės turimo turto vertę ir pradelstų įsiskolinimų dydį, taip pat ir skolos trečiajam asmeniui bankui AB „Šiaulių bankas“ dydį, tvirtina, jog su kreditoriais yra sudaromos taikos sutartys. Tačiau su atskiruoju skundu pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina apeliantės teiginių dėl įmonės turto būklės, likvidumo bei rinkos vertės šios bylos nagrinėjimo metu, taip pat nepaneigia teismo išvadų dėl įmonės pradelstų skolų dydžio (CPK 178 str.). Tuo tarpu iš byloje esančio šio banko ieškinio pareiškimo matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantė, įmonė jam yra skolinga ne 19 194, 21 Lt, o 359 844, 49 Lt. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančio šio banko 2009 m. spalio 8 d. rašto Nr. 444 matyti, jog banko darbuotojai 2009 m. spalio 7 d. lankėsi įmonės gamybinėje bazėje, esančioje Radžiūkų km., Alytaus raj., ir nerado jokių įmonės veiklos požymių: nebuvo nė vieno darbuotojo, durys buvo užrakintos, gamyba nevyko (b. l. 173). Beje, Z. J. 2009 m. spalio 9 d. prašyme teismui būtent šiuo įmonės adresu prašė siųsti jai skirtą korespondenciją. Duomenys apie atsakovės minimą kreditorinių santykių su banku atnaujinimą į bylą taip pat nepateikti. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes ir apeliantei nepateikus įrodymų apie realią įmonės veiklą bei gyvybingumą, kaip nepagrįsti vertintini ir apeliantės teiginiai, kad jos įmonei iškėlus bankroto bylą yra žlugdomas jos verslas (CPK 185, 178 str.).
Atmestini atskirojo skundo motyvai dėl apeliantės 2009 m. rugsėjo 15 d. prašymo pratęsti terminą dokumentų pateikimui nagrinėjimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovei buvo žinoma apie pareikštus ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo jos įmonei, buvo žinoma apie teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones įmonės turtui, teismo nevienkartinį jai adresuotą reikalavimą įvykdyti ĮBĮ 9 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą imperatyvią pareigą ir pateikti teismui šiame įstatyme numatytus dokumentus. Tačiau teismo įpareigojimai, kurie buvo suformuluoti 2009 m. liepos 7 d. nutartyje, taip ir liko iki galo neįvykdyti, nors teismas nurodė galimas įpareigojimų neįvykdymo pasekmes. Kaip žinia, CPK 7 straipsnyje byloje dalyvaujantiems asmenims nustatyta pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, o anksčiau paminėtoje ĮBĮ 9 straipsnio pirmojoje dalyje teismui suteikta teisė skirti įmonės vadovui (nagrinėjamu atveju įmonės savininkei) iki 10 000 Lt dydžio baudą, jeigu be pateisinamos priežasties per nurodytą terminą teismui nepateikiami šiame straipsnyje nurodyti dokumentai. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, laiko, jog teismas skundžiamoje nutartyje turėjo pagrindą tokį atsakovės elgesį kvalifikuoti kaip vengimą pateikti šią informaciją, turint tikslą nuslėpti tikrąją įmonės turtinę – finansinę būklę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, kad šiame procese atsakovas Z. J. siuvimo įmonė naudojosi advokato pagalba. Teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria buvo išnagrinėtas atsakovės 2009 m. rugsėjo 15 d. prašymas pratęsti terminą dokumentų pateikimui, elektroniniu paštu buvo išsiųsta atsakovo advokatui. Todėl apeliantės argumentai, susiję su proceso teisių pažeidimu yra nepagrįsti ir atmestini (CPK 185 str.). Beje, atsakovė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, kad būtų atlikti veiksmai, dėl kurių atlikimo 2009 m. rugsėjo 15 d. prašymu buvo siekiama pratęsti minimą terminą.
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovo Z. J. siuvimo įmonei iškėlęs bankroto bylą, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 338 str., 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.