Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė KartanienėTeisėjas Ovidijus Ramanauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-203-303/2011Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00251-2010-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2012 m. sausio 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 225 str. 1 d. (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), ir nuteistas 40 MGL dydžio, t.y. 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda.

LR BK 72 str. 2 d. pagrindu iš R. P. konfiskuoti 2000 Lt (du tūkstančiai litų).

Iš R. P. priteista 999 Lt (devyni šimtai devyniasdešimt devyni litai) „M. LT, UAB“ neturtinės (moralinės) žalos atlyginimas.

Iš kaltinimo pagal LR BK 225 str. 2 d. (dėl 2000 Lt kyšio paėmimo iš T. J.) R. P. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad būdamas M. LT, UAB transporto vadybininkų grupės vadovu, valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, ir pagal pareiginius nuostatus atsakingu už krovinių gabenimą transportu, aprūpinimą transportu, jo panaudojimą, krovinių vežimo, iškrovimo darbų paslaugų bei ekspedijavimo sutarčių sudarymą, sutarčių sąlygų vykdymo prevenciją ir apmokėjimo sąlygų kontrolę, už bendrovės vežančio transporto priežiūrą, taip pat, pagal pareiginius nuostatus organizuodamas, kontroliuodamas ir atsakydamas už pavaldžių darbuotojų darbą, 2008 m. lapkričio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku, M. LT, UAB patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarnybiniame kabinete, reikalavo iš UAB „A.“ transporto vadovo V. D. mokėti jam vieną procentą nuo mėnesinės UAB „A.“ apyvartos, už tai tiesiogiai pažadėdamas padėti pratęsti vežimų organizavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „A.“ ir M. LT, UAB, ir 2009 metų balandžio mėnesį, tyrimo metu nenustatytą dieną, M. LT, UAB patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo tarnybiniame kabinete, už savo, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens teisėtą veikimą, savo naudai, priėmė iš V. D. 1000 litų kyšį.

R. P., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2010 sausio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytą dieną, M. LT, UAB patalpose, savo tarnybiniame kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už savo kaip valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui teisėtą veikimą, savo naudai priėmė iš V. D. 1000 litų kyšį.

Be to, R. P. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, už savo teisėtą veikimą, 2010-01-07 apie 15.30 val., savo tarnybiniame kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilnius, iš UAB „T.T.“ direktoriaus T. J. paėmė 2000 litų kyšį.

Skunde teigiama, kad teismas netinkamai kvalifikavo atliktą veiką ir nenustatė visų LR BK 225 str. 1 d. nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Nurodoma, kad teismas padarė nemotyvuotą ir jokiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintinu asmeniu, motyvuotai nenustatė ir nepateikė argumentų, kad apeliantas, dirbdamas M. LT, UAB transporto grupės vadovu, būtų turėjęs administracinius įgaliojimus arba teisę veikti įmonės, įstaigos, organizacijos, kurioje dirba, vardu.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pats kyšio priėmimo faktas, kaip būtinas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 225 str. 1 d., objektyvusis požymis, nėra užfiksuotas ar pagrįstas objektyviais įrodymais.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuosprendį iš esmės tik neobjektyviais liudytojo V. D. parodymais, kurie buvo duoti esant dideliam spaudimui iš M. LT, UAB pusės, padarė esminį procesinį pažeidimą, kuris galėjo turėti lemiamos reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymo jo atžvilgiu klausimą. Remdamasis LR BPK 83 str. 1 d. nuostata, kad liudytojas privalo duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes, nurodo, jog liudytojas V. D. nešnekėjo objektyvios tiesos, kadangi bijojo, kad praras pelningus M. LT, UAB užsakymus ir dėl to bankrutuos. Tuo tarpu teismas padarė neteisingą ir bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog nėra realaus pagrindo manyti, kad V. D. davė apeliantui nepalankius parodymus, bijodamas, kad priešingu atveju jo atstovaujama bendrovė praras naudingus M. LT, UAB užsakymus.

Nepasisakydamas dėl liudytojų R. G., J. Š., V. M., E. M. ir B. K. parodymų, kurie apeliantui yra palankūs, nenurodydamas nei vieno motyvo, argumento, dėl ko šiuos įrodymus atmetė ir jais nesivadovavo priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas, apelianto nuomone, įvertino ne visus byloje ištirtus įrodymus, savo sprendime neišdėstė aiškiai ir nuosekliai jo veikos kvalifikavimo pagal LR BK 225 str. 1 d. motyvų ir išvadų, ir tokiu būdu pažeidė LR BPK 301 str. l d., 305 str. l d. numatytus reikalavimus.

Skunde teigiama, jog teismas visas gynybos versijas atmetė, nepateikdamas jokių svarių motyvų, kodėl kaltinamojo gynybos pozicija buvo atmesta.

Darydamas išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir iš esmės neteisingas, dėl ko turi būti panaikintas, jo atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, apeliantas prašo netenkinti byloje pareikšto civilinio ieškinio. Pažymi, kad dėl to, jog jo atlikta veika neturi nusikaltimo požymių bei nėra įrodyta jo kaltė, jam neturėtų kilti pareiga atlyginti M. LT, UAB dėl nuskalstamos veikos padarytą neturtinę (moralinę) žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis R. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo R. P. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas, jo ribose, atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl R. P. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, jo veiksmų juridinis vertinimas pagal LR BK 225 str. 1 d. yra teisingas.

LR BK 225 str. 1 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Visos šiame straipsnyje nurodytos veikos yra alternatyvios ir pakanka padaryti bent vieną iš jų, kad atsirastų pagal šį straipsnį atsakomybė.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, R. P. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, savo naudai reikalavo ir priėmė kyšį už savo, kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens, teisėtą veikimą.

Sprendžiant iš byloje užfiksuotų apelianto parodymų, paties 2000 Lt priėmimo iš V. D. fakto R. P. neginčija, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal LR BK 225 str. 1 d. Nurodo, kad iš V. D. gautus pinigus paėmė ir išleido savo reikmėms, kadangi juos įvertino kaip nieko neįpareigojančią dovaną. Be to, tvirtina, kad tokie jo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstama veika, numatyta LR BK 225 str. 1 d., kadangi nėra visų įstatymo numatytų sąlygų jį laikyti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.

Tačiau byloje surinktų neginčijamų įrodymų visuma objektyviai patvirtina, jog R. P., pagal jo vykdytas pareigas bendrovėje priskirtinas valstybės tarnautojui prilyginamų asmenų kategorijai, ir, pasinaudodamas savo statusu, siekė įgyti asmeninės naudos už jam priskirtų funkcijų vykdymą reikalaudamas ir priimdamas piniginį atlygį iš V. D.

LR BK 225 str. numatytos nusikalstamos veikos subjektu, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, gali būti pripažintas tik specialaus subjekto požymius turintis asmuo, t.y. valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. LR BK 230 str. 3 d. numato, kad valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu pripažintinas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis.

Būtinosios sąlygos R. P. pripažinti valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu nagrinėjamos bylos kontekste reikia nustatyti, kad pastarasis jam inkriminuojamos veikos metu dirbo M. LT, UAB ir turėjo administracinius įgaliojimus arba turėjo teisę veikti šio juridinio asmens vardu.

Aplinkybę, jog R. P. iki jo sulaikymo įtariant nusikaltimo, numatyto LR BK 225 str. 1 d., padarymu, dirbo M. LT, UAB patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai, to neginčija ir pats nuteistasis. Iš 2002-09-30 sudarytos darbo sutarties Nr. 20765 matyti, kad nuo 2008-11-01 R. P. buvo paskirtas į transporto vadybininkų grupės vadovo pareigas (1 t., b.l. 147). Iš šios pareigybės pareiginių nuostatų matyti, kad būdamas transporto vadybininkų grupės vadovu R. P. buvo atsakingu už krovinių gabenimą transportu, aprūpinimą transportu, jo panaudojimą, krovinių vežimo, iškrovimo darbų paslaugų bei ekspedijavimo sutarčių sudarymą, sutarčių sąlygų vykdymo prevenciją ir apmokėjimo sąlygų kontrolę, už bendrovės vežančio transporto priežiūrą, taip pat privalėjo organizuoti bei kontroliuoti pavaldžių darbuotojų darbą (1 t., b.l. 149-150). Iš bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklių matyti, kad transporto vadybininkų grupės vadovo pareigybė įtraukta į bendrovės administracijos pareigūnų sąrašą (1 t., b.l. 136-139). Ši pareigybė įtraukta ir į darbuotojų, kuriems rekomenduojama pildyti privačių interesų deklaraciją, pareigybių sąrašą, kuris yra patvirtintas M. LT, UAB generalinio direktoriaus įsakymu. Šio įsakymo kontekste darbuotojams priskiriami bendrovės administracijos vadovas bei kiti bendrovėje dirbantys asmenys, kurie turi teisę bendrovės vardu sudaryti sandorius ir juos pasirašyti, ar tik dalyvauti (bet nepasirašyti, o derėtis, rinkti medžiagą, ruošti projektus ir pan.) juos sudarant ir taip daryti įtaką sprendimui (1 t., b.l. 128-129, 130-135).

Išdėstytų aplinkybių bei kitų byloje surinktų duomenų analizė leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog M. LT, UAB transporto vadybininkų grupės vadovo pareigas einantis asmuo privalo vykdyti veiklą, kuria užtikrinamas juridinio asmens savarankiškas funkcionavimas, kad jis galėtų atlikti savo funkcijas, t.y. šias pareigas einančiam asmeniui M. LT, UAB lokaliniais norminiais teisės aktais yra suteikti administraciniai įgaliojimai, kas suteikia pagrindą jį laikyti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės tarnautojo prilyginto asmens įgaliojimai LR BK 225 str. 1 d. prasme nereiškia, kad jie turi būti vienvaldiški, t.y. kad šie įgaliojimai suteiktų teisę priimti galutinius sprendimus. Sprendžiant klausimą, ar kaltininkas atitinka specialaus LR BK 225 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymius, suteiktų jam įgaliojimų apimtis ir svarba reikšmės neturi. Pažymėtina ir tai, kad pagal M. LT, UAB patvirtintų transporto vadybininkų grupės vadovo pareigybinių nuostatų 3.2.5. punktą šias pareigas einantis asmuo privalo tinkamai atstovauti bendrovę valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose ir organizacijose, vykdydamas savo funkcijas. Ši nuostata suponuoja, jog atskiro įgaliojimo pagrindu transporto vadybininkų grupės vadovui gali būti suteikta teisė veikti bendrovės vardu, ką patvirtina ir byloje esantys M. LT, UAB dokumentai, susiję su Sandėlių ir transporto logistikos departamento direktoriaus R. R. pavadavimu, jo kasmetinių atostogų metu (1 t., b.l. 96-101). Pastarosios aplinkybės tik sustiprina pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. P., atsižvelgiant į jo darbinę veiklą M. LT, UAB, laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu.

Apeliacinio skundo argumentas dėl R. P. inkriminuojamo nusikaltimo subjektyviosios pusės atmestinas. LR BK 225 str. numatyto nusikaltimo – kyšininkavimo subjektyvioji pusė, kaip pagrįstai pažymi apeliantas, apibūdinama tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, kad: 1) jis yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo; 2) žino savo įgaliojimus, pareigas, kurias jį vykdyti įpareigoja įstatymai, kiti teisės aktai; 3) gaunama iš kyšio davėjo turtinė nauda yra neteisėtas atlygis už konkretų teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus; 4) kyšio davėjas irgi supranta, jog turtinę naudą suteikia neteisėtai; 5) veiką atlieka kyšį duodančio asmens (ar jo giminaičių, artimųjų, draugų) interesais. Kaltininko elgesį kyšininkavimo atveju iš esmės lemia savanaudiškos paskatos, siekis neteisėtai gauti turtinės naudos.

Kaip jau minėta, R. P. kaip valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusą patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai. Su jais R. P. nustatyta tvarka supažindintas (1 t., b.l. 140, 141). Iš R. P. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, matyti, kad jis savo funkcijas, jam einant transporto vadybininkų grupės vadovo pareigas, žinojo ir vykdė, taip pat suprato jo atliekamų veiksmų, vykdant bendrovės jam priskirtus įgaliojimus, įtaką aukštesniems vadovams priimant galutinius sprendimus, būtinus tinkamam bendrovės funkcionavimui. Apeliaciniame skunde R. P. taip pat patvirtina, jog aukštesniems vadovams jis išreikšdavo savo nuomonę dėl vieno ar kito vežėjo tinkamumo ir galimumo toliau bendradarbiauti su bendrove (1 t., 179-180; 2 t., b.l. 102, 113). Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog R. P., M. LT, UAB eidamas transporto vadybininkų grupės vadovo pareigas, suvokė savo statusą bendrovėje, tuo tarpu aplinkybė, jog jis neturėjo teisės priimti galutinius sprendimus, kaip jau minėta, esminės reikšmės, sprendžiant klausimą, ar kaltininkas atitinka specialaus LR BK 225 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjekto požymius, neturi.

Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš M. LT, UAB vidaus darbo tvarkos taisyklių matyti, kad 125.12, 134 punktuose yra nustatytas draudimas bendrovės darbuotojams kyšininkauti, siūlyti ar imti komisinius ar kitokias pinigines išmokas, siekti asmeniškai pasipelnyti prisidengiant bendrovės vardu ar interesais, taip pat nustatyta, jog siekiant neįžeisti kliento ar verslo partnerio priimtos dovanos, gali būti priimamos tik bendrovės vardu, apie gautą dovaną būtina pranešti tiesioginiam vadovui (t. 1, b. l. 120-121). Su šiomis taisyklėmis, kaip jau minėta, R. P. buvo supažindintas. Tai pastarasis patvirtino savo parašu (1 t., b.l. 140). Iš bylos medžiagos matyti, kad apie iš V. D. gautą, pasak R. P., „Naujametinę dovaną“ pastarasis niekam nepranešė. Priešingai, voke rastus pinigus pasiliko ir išleido savo reikmėms. Pažymėtina ir tai, kad R. P., suprasdamas, jog jokio pagrindo gauti pinigines dovanas iš V. D. jis neturėjo (juolab, kad, kaip teigia pats apeliantas, su pastaruoju jį siejo tik darbiniai santykiai), jam perduotus pinigus, duodamas parodymus teisme, įvertino kaip padėką. Ir nors apie tai, kad kaip M. LT, UAB darbuotojas jis neturi teisės priimti jokių dovanų, žinojo, pinigus priėmė ir išnaudojo asmeniniais tikslais (1 t., b.l. 179-180; 2 t., b.l. 102).

Aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. P., paimdamas iš V. D. jam perduotas pinigines sumas (du kartus po 1000 Lt), suvokė jam perduodamų pinigų paskirtį, juolab, kad pagal liudytojo V. D. parodymus, nuteistasis pats reikalavo piniginio atlygio už tai, kad su pastarojo įmone UAB „A.“ būtų pratęsta transporto paslaugų sutartis. Pinigus liudytojas nurodo mokėjęs, nenorėdamas prarasti jo įmonei pelningų užsakymų (1 t. b.l. 28-29; 2 t., b.l. 94-95).

Netikėti šiais liudytojo V. D. parodymais, kuriuos pastarasis nuosekliai patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu, priešingai ne mano apeliantas, teismas neturėjo jokio pagrindo, juolab, kad juos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kita bylos medžiaga. Taigi iš liudytojo R. G. parodymų matyti, kad šis iš kitų vežėjų vairuotojų buvo girdėjęs, jog R. P. ima piniginį atlygį už tai, kad tam tikras vežėjas turėtų daugiau užsakymų (1 t., b.l. 32; 2 t., 96). Liudytojas V. K., M. LT, UAB įvykio metu dirbęs apsaugos departamento darbuotoju, taipogi patvirtino girdėjęs vairuotojų kalbas, jog norint gauti pelningesnius reisus, reikia R. P. duoti kyšį. Pasklidus tokio pobūdžio informacijai, nuteistojo R. P. kabinete buvo įrengta vaizdo kamera. Vaizdo įraše buvo užfiksuota, kaip vežėjus atstovaujantys asmenys R. P. perdavė butelį, vokus, kaip buvo įtariama, su pinigais (1 t., b.l. 41-42; 2 t., b.l. 97). Kad 2010 m. sausio mėnesį, V. D. jam išties padavė voką, kuriame buvo 2000 lt., nuteistasis patvirtino ir savo paties rašytame bendrovės vadovybei pasiaiškinime, nurodydamas ir tai, kad gautus iš UAB „ A.“ direktoriaus V. D. pinigus, jis pasiėmė sau. Taipogi pastarasis nurodė gavęs ir iš UAB „T.T.“ direktoriaus T. J. voką, kuriame buvo 3000 lt, kuriuos, kaip pripažino R. P., taipogi pasiėmė sau (1 t., b.l. 174).

Aukščiau aptarti duomenys, priešingai nei mano R. P., pagrįstai teismui leido apelianto parodymus įvertinti kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir juos atmesti, objektyviai nustatyti faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei padaryti pagrįstą išvadą dėl R. P. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą LR BK 225 str. 1 d., atkreipiant apelianto dėmesį į tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti nuteistojo R. P. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 225 str. 1 d., padarymo, byloje pakanka. Tuo tarpu apelianto skunde nurodytų liudytojų R. G., J. Š., V. M., E. M. bei B. K. parodymai, nagrinėjamu atveju, neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi jie apie konkretų R. P. inkriminuojamos veikos faktą, nieko nežinodami, negalėjo nei paneigti nei patvirtinti teismo nustatytų faktinių aplinkybių.

Reikia pažymėti ir tai, kad įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų, ir, priešingai nei teigiama skunde, nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. įtvirtintas nuostatas, ar padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Apeliacinio skundo argumentas, jog byloje apklaustas liudytojas V. D., bijodamas prarasti jo įmonei pelningus M. LT, UAB užsakymus, galėjo teismui duoti neobjektyvius parodymus, taipogi yra nepagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. D. būtų suinteresuotas nepagrįstai apkalbėti R. P. Priešingai, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jų tarpusavio santykiai nebuvo konfliktiški (2 t., b.l. 102). Tam neprieštarauja ir aplinkybė, jog pareiškimą dėl R. P. veikos, liudytojas V. D. teisėsaugos pareigūnams pateikė tik po to, kai R. P. jau buvo sulaikytas (2 t., b.l. 27, 173). Tuo tarpu apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog V. D. įmonė UAB „A.“ vykdė tik M. LT, UAB užsakymus, leidžia teigti priešingai, o būtent: R. P., žinodamas tai, pats siekė paveikti įmonę atstovaujantį V. D., tikslu savo naudai gauti iš pastarojo kyšį, juolab, kad pagrindo abejoti, jog R. P. gali įtakoti sprendimus dėl sutarčių sudarymo, V. D. neturėjo. Pastarasis žinojo, kad R. P. gali spręsti vežimų skaičių bei organizavo vežimo sutarčių pasirašymo klausimus. Be to, jam kaip transporto vadybininkų grupės vadovui, buvo paduodamos UAB „A.“ vadovo pasirašytos sutartys, taip pat iš pastarojo buvo atsiimamos ir M. LT, UAB atstovų pasirašytos sutartys (1 t. b.l. 28-29; 2 t., b.l. 94-95).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kyšio priėmimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kada asmuo gavo neteisėtą atlygį – prieš kokių nors veiksmų atlikimą (neatlikimą) kyšio davėjo interesais, ar po jų, taip pat ar priėmus kyšį buvo patenkinti kyšio davėjo interesai, ar kaltininkas net nebandė jų tenkinti. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis neturėjo jokio pagrindo derėtis su V. D. ir reikalauti iš jo kyšio už sutarties pratęsimą, kadangi jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos metu M. LT, UAB sutartys su UAB „A.“ dar galiojo, o V. D. duodamas jį kaltinančius parodymus, klaidina teismą, taipogi atmestini.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. P. kaltė, padarius jam inkriminuojamą veiką yra įrodyta, jo veiksmų juridinis vertinimas pagal LR BK 225 str. 1 d. yra teisingas, todėl nėra ir teisinio pagrindo tenkinti pastarojo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais dalyje dėl M. LT, UAB priteisto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.