- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-15
- Bylos Nr.
- I-5125-580/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03074-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. J. prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 neturtinei žalai, kurią patyrė laikomas su nuteistaisiais, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, valstybės politikai, policijos pareigūnai, teismų ar prokuratūros pareigūnai, atlyginti.
Paaiškino, kad nuo 2009-03-19 iki 2009-06-04 ir nuo 2011-11-16 iki 2012-03-16 buvo laikomas Lukiškių TI-K kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai. Atvežus pareiškėją į Lukiškių TI-K, jis vidaus tyrimų skyriaus pareigūnams sakė, kad yra buvęs vidaus reikalų sistemos pareigūnas, tačiau jie nereagavo ir V. J. kalino pažeisdami Suėmimo vykdymo įstatymą bei Bausmių vykdymo kodekso 52 ir 70 straipsnius. Ilgą laiką laikant pareiškėją kamerose su kitais nuteistaisiais, jo sveikatai ir gyvybei grėsė didelis pavojus. Jis turėjo kameroje kalintiems asmenims meluoti, kad nėra pareigūnas. V. J. nuomone, nepaskyrimas į tinkamą kamerą buvo tikslingas, siekta jį paveikti ir sukompromituoti visuomenės akyse, apšmeižti bei įžeisti. Tuo jam buvo sudaryta kliūtis rašyti skundus, nes jei būtų pamatę kiti nuteistieji, kurie priešiškai nusiteikę policijos pareigūnų bei valstybės tarnautojų atžvilgiu, su V. J. būtų susidorota. Pažymėjo, kad nuolat juto baimę ir grėsmę gyvybei. Po šių išgyvenimų buvo sumenkintas jo pasitikėjimas savimi, pablogėjo reputacija, buvo sukeltas neigiamas savęs vertinimas. Patyrė ilgai užsitęsusias kančias, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Dėl to V. J. patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nukentėjo pareiškėjo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negalėjo ramiai miegoti, jaučia padidėjusią baimę. Neturtinę žalą pareiškėjas vertino 15 000 Lt.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad bijo išeiti į laisvę, kad jį gali atpažinti kartu kalėję asmenys ir kelti jam, kaip buvusiam pareigūnui, grėsmę. Paaiškino, kad atliko privalomą pradinę karo tarnybą Vidaus reikalų ministerijos 1-ajame pulke. Jo pareigos buvo ryšių stotyje sujungti skambinusius pareigūnus vienus su kitais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2009-03-19 V. J. atvykęs į Lukiškių TI-K nepranešė Apsaugos ir priežiūros pareigūnams, kad ankščiau yra dirbęs teisėsaugos institucijose, todėl buvo paskirtas į gyvenamąsias kameras kartu su kitais asmenimis. Iš pareiškėjo areštuoto asmens anketos, kuri buvo pildoma pagal jo pateiktus duomenis, matyti, jog pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad praeityje buvo pareigūnas. V. J. kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų, nurodydamas vieną iš laikotarpių, t. y. nuo 2009-03-19 iki 2009-06-04. Skundą dėl žalos priteisimo pareiškėjas surašė 2013-08-05, todėl, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Antrą kartą į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2011-11-16. Atvykęs į šią instituciją, jis nepranešė Apsaugos ir priežiūros pareigūnams, kad ankščiau yra dirbęs teisėsaugos institucijose, todėl buvo paskirtas į gyvenamąsias kameras kartu su kitais nuteistaisiais, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimais. V. J. per visą buvimo laikotarpį įstaigoje dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K Vidaus tyrimų skyrių nesikreipė. Pareiškėjas tik 2012-01-31 raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių ir prašė nukreipti atlikti laisvės atėmimo bausmę į „buvusių pareigūnų“ pataisos namus, kadangi nuo 1997 iki 1998 m. jis tarnavo 1-ajame pulke. 2012-02-17 Lukiškių TI-K buvo gauta pažyma dėl V. J. tarnybos, kurioje buvo nurodyta, kad jis 9-oje kuopoje Vidaus tarnybos 1-ajame pulke nuo 1997-05-12 iki 1998-04-30 atliko privalomąją pradinę karo tarnybą. Lukiškių TI-K administracija, vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis, perkėlė V. J. į kitą gyvenamąją kamerą. Lukiškių TI-K direktorius pasiūlė pareiškėją tolimesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namus (sektorius Sniego g. 2), skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams. Lukiškių TI-K 2012-03-12 gavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2012-03-12 nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyrą Nr. (23)-1S-792, kurioje buvo nurodyta, kad V. J. perkeliamas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilniuje. Pagal gautą paskyrą pareiškėjas 2012-03-16 išvyko į Vilniaus pataisos namus.
Nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė V. J. nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsirandą nes nėra delikto. Daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinis ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinę žalą V. J. kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų – jo, kaip dirbusio teisėsaugos institucijose asmens, laikymo kameroje kartu su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę / esami teisėsaugos institucijos darbuotojai.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK), tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos valdžios institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, neatsižvelgiant į tai, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.
Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 3 dalyje įtvirtinta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Nustatyta, kad į V. J. pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2009-03-17 ir jame buvo iki 2009-06-04, o antrą kartą atvyko 2011-11-16 ir ir šioje įstaigoje buvo iki 2012-03-16 (b. l. 36–39). Pareiškėjas teigia, kad žodžiu Lukiškių TI-K pareigūnus buvo informavęs, jog yra buvęs vidaus reikalų sistemos pareigūnas, tačiau suėmimo laikotarpiu jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. J. Lukiškių TI-K direktoriui 2012-01-31 pateikė prašymą perkelti jį atlikti bausmę į įstaigą, kurioje kalinami buvę pareigūnai, kadangi 1997–1998 m. tarnavo 1-ajame pulke (b. l. 21). Lukiškių TI-K 2012-02-17 buvo gauta Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012-02-13 pažyma Nr. 473D-197 „Dėl V. J. tarnybos“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 1997-05-12 iki 1998-04-30 Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ojo punkto 9-oje kuopoje atliko privalomąją pradinę karo tarnybą (b. l. 22). Lukiškių TI-K direktorius išvada Nr. 9-4307 pasiūlė jį tolesniam bausmės atlikimui perkelti į Vilniaus pataisos namus (sektorius Sniego g. 2), skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose (b. l. 23). Lukiškių TI-K 2012-03-12 gavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2012-03-07 nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyrą Nr. (23)-1S-792, kurioje buvo nurodyta, kad V. J. siunčiamas atlikti bausmę į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilniuje (b. l. 24). Įrašas ant kaltinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės patvirtina, kad į Vilniaus pataisos namus pareiškėjas buvo perkeltas 2012-03-16 (b. l. 38–39).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1997-05-12 iki 1998-04-30 Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ajame pulke atliko privalomąją pradinę karo tarnybą.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nurodyta asmenų grupė, esant galimybei, laikoma izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, gali būti netaikoma tik tokiu atveju, kai įrodoma, jog nėra galimybės valstybės tarnautojus laikyti atskirai. Tokio fakto atsakovės atstovas neįrodinėjo, iš ko daroma išvada, kad tokios aplinkybės nebuvo susiklosčiusios. Taigi, tiek pareiškėjui esant suimtam, tiek nuteistam, jis turėjo būti laikomas izoliuotas nuo kitų asmenų, kurie nebuvo pareigūnais.
Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Taigi, vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2003-04-18 įsakymu Nr. 4/07-71 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 1.5 punktu, vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, skiriami į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2.
Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovės atstovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Akcentuotina, kad nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis. Tai, kad V. J. areštuoto asmens anketoje (b. l. 16–19) nepateikė informacijos apie ankstesnę tarnybą, neturi jokios įtakos valstybės pozityvios pareigos vykdymui. Tokio pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013-01-02 sprendimas administracinėje byloje A492-2917/2012). Pažymėtina, kad areštuoto asmens anketoje nėra grafos, kurioje pareiškėjas būtų galėjęs save identifikuoti, kaip priklausantį valstybės tarnautojų grupei. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad V. J. priskirtinas nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl jis, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, turėjo bei turi būti kalinamas atskirai nuo kitų nuteistųjų.
Pareiškėjas 2012-03-16 bausmės vykdymui išsiųstas į Vilniaus pataisos namus ir bausmę atlieka vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tačiau nuo 2009-03-19 iki 2009-06-04 ir nuo 2011-11-16 iki 2012-03-16 jis buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.
Teismo nuomone, valstybės institucijų neveikimas laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo. V. J. tvirtina, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų neatikimo jis negalėjo būti ramus, patyrė stresą. Pareiškėjas pažymėjo, kad patirta neturtinė žala pasireiškė didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, nukentėjo jo orumas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jaučia padidėjusią baimę.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais; teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio ar (ir) dvasinio pobūdžio. Dvasinio pobūdžio pakenkimai – tai dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.
Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik santykinai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Tokios materialios, pirmiausia, piniginės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialines prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Konkrečioje byloje nustatytinas neturtinės žalos dydis turi atitikti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalis), formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžių. Kadangi įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui.
Nustačius, kad V. J. įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto suėmimo vykdymo režimo reikalavimus, darytina išvada, kad dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus V. J. subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui esant kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei dėl jo tarnybos, su V. J. gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad su skundą V. J. surašė 2013-08-05, prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
V. J. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2013-08-05, taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2010-08-05 praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, laikoma, kad V. J. teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2010-08-05. Taigi, laikotarpiui nuo 2009-03-19 iki 2009-06-04 jis praleido senaties terminą. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjui padarytos neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2011-11-16 iki 2012-03-16, t. y. 4 mėnesiai.
Vertindama V. J. patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teisėja atsižvelgia į pažeidimo trukmę, vertybes, kurioms daromas pažeisimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas, bei faktą, kad V. J. į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo jo perkėlimo į Vilniaus pataisos namus, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt. V. J. reikalavimas priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt (penki šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.