- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-16
- Bylos Nr.
- I-4513-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05139-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- N. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
N. M. (toliau – ir Pareiškėjas) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad nuo 2015-10-14 iki 2015-10-20 buvo Ligoninėje, kameroje Nr. 25. Šioje kameroje nebuvo inventoriaus švarai palaikyti, todėl buvo netvarkingoje kameroje. Sanitariniame mazge nebuvo įrengtas veidrodis, todėl negalėjo nusiskusti barzdos ir jam niežėjo odą, naktimis negalėjo užmigti, jautė diskomfortą prieš kitus asmenis. Be to, tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, pareigūnai per stebėjimo akutę galėjo jį matyti naudojantis tualetu. Pareiškėjo teigimu, medicinos sesutė pareigūnams ir kitiems nuteistiesiems girdint garsiai pasakė jo ligos diagnozę. Kadangi serga venerine liga, buvo pažemintas prieš kitus kartu buvusius asmenis.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Ligoninė su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 5-7) atsakovė teigia, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma asmenų, neveda, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su Pareiškėju, pateikti negali. Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Dėl to, teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos.
Ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinis mazgas yra atitvertas teisės aktuose numatyto aukščio sienele. Pažymėjo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktai nenumato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo.
Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (su pakeitimais) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Informavo, kad esant nuteistųjų/ suimtųjų prašymui valymo inventorius yra visada išduodamas, kad nuteistieji/ suimtieji galėtų palaikyti tvarką gyvenamosiose patalpose.
Ligoninės darbuotojai imperatyviai laikosi Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto humanizmo principo, kuriame numatyta, jog vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą, ir visada informuoja medicinos personalą apie pacientų nusiskundimus. Ligoninės pareigūnų, dirbusių Pareiškėjo gydymosi laikotarpiu Ligoninės režiminiame korpuse, elgesyje teisės aktų pažeidimų nenustatyta ir panašaus pobūdžio skundų iš kitų pacientų gauta nebuvo. Pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma..
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 68).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti Pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Ligoninėje nuo 2015-10-14 iki 2015-10-20.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015-10-14 iki 2015-10-20 Chirurgijos skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų) (b. l. 5, 9).
Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, argumentuoja, kad kameroje nebuvo inventoriaus švarai palaikyti.
Ginčo laikotarpiu iki 2015-11-01 galiojusios HN 76:2010 58 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 73.6. punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas.
Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jam nebuvo išduotas švarai palaikyti būtinas inventorius, tačiau šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad Pareiškėjas dėl trūkstamo inventoriaus būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodytais paaiškinimais, kad esant nuteistųjų/ suimtųjų prašymui valymo inventorius yra visada išduodamas, kad nuteistieji/ suimtieji galėtų palaikyti tvarką gyvenamosiose patalpose. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT adm. bylos Nr. A14-225/2007, A575-662/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog Pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad Pareiškėjas nepagrindė skunde nurodytų aplinkybių dėl valymo inventoriaus neišdavimo.
Pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-11-10 patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-2533, be kita ko, nustatyta, kad kameroje – palatoje Nr. 25 buvo vizualiai švaru. Tai rodo, kad kitų asmenų buvimo laikotarpiu kameroje Nr. 25 buvo tinkamai palaikoma švara, todėl Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės galėjo atsirasti dėl jo paties neveikimo.
Pareiškėjas argumentuoja, kad tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, pareigūnai per stebėjimo akutę galėjo jį matyti naudojantis tualetu.
Remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.
Teismas šiuo atveju negali pasisakyti dėl nurodytų Pareiškėjo teiginių pagrįstumo, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengtas veidrodis, nes atsakovas neatsikirto į šiuos skundo argumentus. LVAT formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga paneigti, pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT administracinėse bylose: Nr. A442-1251/2013, Nr. A858 -977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių Pareiškėjo argumentus dėl veidrodžio nebuvimo sanitariniame mazge, todėl šios Pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos įrodytomis.
Pareiškėjas teigia, kad medicinos sesutė pareigūnams ir kitiems nuteistiesiems girdint garsiai pasakė jo ligos diagnozę. Atsakovo atstovui nurodžius, kad Ligoninės pareigūnų, dirbusių Pareiškėjo gydymosi laikotarpiu Ligoninės režiminiame korpuse, elgesyje teisės aktų pažeidimų nenustatyta ir panašaus pobūdžio skundų iš kitų pacientų gauta nebuvo, o Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius (pvz. skundo kopijos Ligoninės administracijai ar kitoms institucijoms), Pareiškėjo teisių pažeidimas šiuo aspektu nenustatytas.
Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Atsižvelgiant į galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje neužtikrinimo, negalėjimo naudotis veidrodžiu trukmę (7 paros), į pažeidimo mastą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad Pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, Pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, Pareiškėjui priteisiamas 100 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo N. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti N. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.