Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Liudmilos Zaborovskos,

dalyvaujant pareiškėjos UAB „Anykštos redakcija“ atstovams advokatams Vygantui Barkauskui ir Gražinai Šmigelskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Anykštos redakcija“skundą atsakovei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai dėl sprendimo, protokolo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 38 str. nuostatos, nepaisant platesnių viešų asmenų kritikos ribų, būtent ir apibrėžia šios kritikos ribas. Žurnalistas, kritikuodamas viešą asmenį turi pareigą neperžengti tokios kritikos ribų, ir turi pareigą laikytis Kodekso 38 str. reikalavimų. Pareiškėja šį Kodekso straipsnį pažeidė nagrinėtos situacijos ir faktinių aplinkybių kontekste. Kodekso 4 str. nuostatos pažeidimas konstatuotas taip pat ir todėl, kad pareiškėja peržengė viešo asmens kritikos leistinas ribas, išreikšdama neetišką ir nesąžiningai pareikštą nuomonę.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. G. bei jo atstovas teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija 2013-04-29 posėdyje priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė, kad 2012-12-19 interneto portalo anyksta.lt publikacijoje ,,Kovarsko seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ ir 2012-12-20 laikraščio ,,Anykšta“ ir interneto svetainės anyksta.lt publikacijoje ,,Dėl mirusio žmogaus Kovarsko seniūnui širdies neskauda...“šių publikacijų žurnalistai pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 straipsnį, kuris skelbia, kad ,, Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų“; ir 38 straipsnį, kuris skelbia, kad ,,Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų ir faktais neparemtų kaltinimų“.

Dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 straipsnio pažeidimo. Žurnalistai šiuo straipsniu yra įpareigoti savo nuomonę reikšti etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų, publikacijoje ,,Dėl mirusio žmogaus Kovarsko seniūnui širdies neskauda..“ žurnalistas išreiškė savo nuomonę, kuri skelbia, jog Kovarsko seniūnas neišgyvena dėl mirusio žmogaus, kurį pats gerai pažįsta. Komisija, įvertinusi publikacijos antraštę ir turinį sprendė, kad tokia nuomonė yra neetiška, pareikšta nesąžiningai. Tokią išvadą suponavo pačioje publikacijoje cituojamas seniūnas, kuris išreiškė savo išgyvenimus dėl publikacijoje aprašomo įvykio. Pažymėtina, kad publikacijos antraštė ir turinys sudaro vieną visumą, todėl sprendžiant, ar nuomonė yra skelbiama etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų, būtina analizuoti visos publikacijos turinį kartu su jos antrašte. Remiantis aptartu, laikytina pagrįsta Komisijos išvada, kad nuomonė minėtoje publikacijoje buvo išreikšta neetiškai ir nagrinėjamu atveju buvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos.

Dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 38 straipsnio pažeidimo. Šis straipsnis numato, kad žurnalistas skelbdamas ir paskleisdamas informaciją negali skelbti nepagrįstų, faktais neparemtų ir nepatikrintų kaltinimų. Pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcija yra vienas svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus teisių ir laisvių gerbimu ir apsauga. Publikacijoje žurnalisto pateikta informacija netiesiogiai buvo metamas kaltinimas Kavarsko seniūnui dėl įvykusios žmogaus mirties. Komisija pagrįstai sprendė, jog publikacijoje asmeniui buvo priskiriami kaltinimai dėl žmogaus mirties, nesant jokio faktinio šio teiginio pagrindimo. Viešieji asmenys taip pat ginami nuo neteisėtų kaltinimų, kol asmens kaltumas įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas, turi būti susilaikoma nuo bet kokių kaltinimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad viešo ir privataus asmens garbės ir orumo gynimo ribos skiriasi. Viešasis asmuo turi būti pakantesnis kritikai, nes turi didesnes galimybes apginti savo teises. Nagrinėjamu atveju Komisija sprendė, ar yra pažeistos viešojo asmens teisės, esant pagrindui, viešojo asmens teisės gali būti ginamos (EŽTT 1991m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberšlik v. Austrija, 1994m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Jersild v.Danija).

Vertinant Komisijos priimto sprendimo teisėtumą, pažymėtina, kad asmens garbė ir orumas, reputacija gali būti pažeisti tiek paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis, tiek subjektyviais saviraiškos būdais išsakant nuomonę, komentarą, ar vertinimą, kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo. Žeminančiomis laikomos tokios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime. Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgt į visetą aplinkybių, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Sprendžiant dėl paskleistų duomenų pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiri ginčijami sakiniai ar jų dalys. Kai asmens geras vardas yra pažeistas nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tokiu atveju konstatuojant asmens neturtinių vertybių pažeidimą, turi būti nustatyta, jog subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti, neobjektyvūs, paskleisti nesąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį Nr.3K-3-441/2010;) Remiantis aptartu ir nagrinėjamos bylos duomenimis, darytina išvada, kad Komisija turėjo pagrindą konstatuoti Žurnalistų etikos kodekso 4 ir 38 straipsnių pažeidimus, skelbiant aptartą publikaciją.

Dėl pareiškėjos teisės į saviraiškos laisvę. Nelaikytini pagrįstais skundo argumentai, jog pareiškėjai Komisijos sprendimu buvo uždrausta skelbti savo nuomonę bei ribojama teisė į saviraiškos laisvę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei, orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t.y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą ( žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20d, 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras, kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d .nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžiedžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantis asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (žr.,sprendimas bylose Hertel v.Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998,par. 46., Steel and Morris v. United Kingdom, 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87:Flux v. Moldova( No.6), no. 22824/04, judgment of 29 July2008, par 26 ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (žr., pvz., Constantinescu v. Romania, no.28871/95, 27 June 2000). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai- neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis bylos Nr.K-3-169/2006 ; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju publikacijoje nurodyto asmens viešojo statuso turėjimas negalėjo nulemti išreikštos kritikos teisėtumo. Kritikuojant viešą asmenį, žurnalistas turi pareigą neperžengti tokios kritikos ribų ir turi pareigą laikytis Kodekso 4, 38 straipsnių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143 - 2219/2012). Kodekso 4 straipsnis įpareigoja nuomonę reikšti etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų, o 38 straipsnis draudžia skelbti nepagrįstų, faktais neparemtų ir nepatikrintų kaltinimų. Jau minėta, kad iš bylos duomenų ir publikacijos konteksto spręstina, kad Komisijos išvada laikytina pagrįsta dėl šiuose straipsniuose įtvirtintų nuostatų (informuojant visuomenę) pažeidimo. Bylos duomenimis nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu Komisijos sprendimu būtų pažeista pareiškėjos teisė skleisti informaciją ar saviraiškos laisvė.

Pažymėtina, kad pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nėra viešojo administravimo subjektas, todėl teigtina, kad Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai yra netaikytini Komisijos priimamiems protokoliniams sprendimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A 1⁴⁴² -5/2009; Nr. A143-2219/2012).

Nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkinamas prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Anykštos redakcija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.