Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Vido Peikštenio apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 7 mėnesiams;

- pagal BK 150 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. R. paskirtas laisvės atėmimas 3 metams 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su 2008 m. birželio 4 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 1 metų 8 mėnesių 3 dienų laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 3 mėnesiams 3 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2010-11-24 apie 20 val. patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, panaudodamas fizinį smurtą G. E. atžvilgiu, tai yra suduodamas jai kartą delnu į veido sritį bei pagrasinęs panaudoti daugiau fizinio smurto, ir taip palaužęs nukentėjusiosios G. E. pasipriešinimą, lytiškai santykiavo su G. E. prieš jos valią.

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad 2010-11-24 apie 20 val. patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, panaudodamas fizinį smurtą G. E. atžvilgiu, tai yra suduodamas jai vieną kartą delnu į veido sritį bei pagrasinęs panaudoti daugiau fizinio smurto, ir taip palaužęs nukentėjusiosios G. E. pasipriešinimą, tenkino savo lytinę aistrą su G. E. prieš jos valią oraliniu būdu.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiosios parodymai skiriasi nuo A. P. ir R. M. parodymų. Teigia, kad nukentėjusioji parodė, jog vežama R. M. ji skambino A. P., klausė, ar šis galės su ja išgerti, išklausyti, kas su ja nutiko, o pastarasis neužsiminė apie tokį skambutį ir parodė, kad tik iš nukentėjusiosios pasakojimo sužinojo apie jos išžaginimą ir pasiūlė jai išgerti. Taip pat gynėjas teigia, kad liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nukentėjusioji jam sakė, kad iš pradžių bandė priešintis, šaukė, o pati nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nesakė, kad bandė šauktis pagalbos.

Apelianto manymu, nukentėjusiosios iš esmės prieštaringi parodymai kelia abejones net ir dėl to, kad liudytoja I. J. teisme patvirtino, jog nukentėjusioji atsiuntė jai SMS žinutę, kurioje nurodė, kad pasodino ne vieną. Be to, nurodo, kad liu­dytojui R. M., kuris matė nukentėjusiąją iškart po įvykio, pastaroji neatrodė buvusi išžaginta. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji ne kontroliuojama policijos, o savarankiškai, prieš kreipdamasi su pareiškimu, parašė ginamajam SMS pranešimą kviesdama jį atvykti, nes protokolas-pareiškimas buvo pradėtas rašyti 23.55 val., o pranešimą nukentėjusioji į nuteistojo telefoną: „Nerandu, kas atveš, geriau tu atlėk", atsiun­tė 22.45 val. Nuteistojo gynėjas mano, kad teismas be pagrindo tikėjo nukentėjusiąja dar ir todėl, kad ši akis­tatos metu parodė, jog jokių santykių su ginamuoju nenorėjo ir nenorės, jokios draugystės jam nesi­ūlė, nes neketino draugauti, kadangi turi savo draugą, o iš jos siųstų nuteistajam SMS žinučių (23 b. l.) turinio matyti priešingai, kad nukentėjusioji ne tik kvietė jį atvykti ir pati ža­dėjo nuvažiuoti, bet ir rašė, kad jai patinka dovanos, teiravosi, ką nupirksiąs.

Taip pat skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios parodymus apie lytinės aistros tenkinimą ir išžaginimą panaudojant fizinį smurtą ir grasinant tuojau pat panau­doti daugiau smurto.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė ir nukentėjusioji G. E. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. R. kaltu dėl nukentėjusiosios išžaginimo pagal BK 149 str. 1 d. ir seksualinio prievartavimo pagal BK 150 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu neginčijamos teismo nustatytos kai kurios faktinės aplinkybės, o būtent, kad įvykio dieną nukentėjusioji iš tikrųjų buvo pas A. R. namuose, kad šis lytiškai santykiavo su G. E.. Tačiau tiek nuteistasis apeliacinės instancijos teisme, tiek jo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad A. R. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo ir oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, o būtent fiziniu smurtu ir grasinimais panaudoti fizinį smurtą palaužęs G. E. valią priešintis. Ginčijant apylinkės teismo išvadas, pateikiami saviti byloje surinktų įrodymų vertinimai. Nuteistojo gynėjas savo skunde detaliai analizuoja nukentėjusiosios parodymus, teigia, kad jos parodymai yra prieštaringi ir nepatvirtinti kitų byloje surinktų įrodymų, o nuteistojo parodymus siūlo laikyti išskirtinai teisingais. Apeliantas, neigdamas nusikalstamų veikų sudėties požymius jo ginamojo veikoje, kreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, kad liudytojui R. M. G. E. neatrodė išžaginta, kad nukentėjusioji bendravo su nuteistuoju trumposiomis žinutėmis, kad pati atvyko pas jį į namus, ir jiedu gėrė alkoholinius gėrimus, ir į kitas neesmines aplinkybes. Tačiau visos paminėtos ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės savaime nei paneigia, nei patvirtina A. R. kaltės jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme. Šiuo atveju reikšminga yra tai, ar nuteistasis lytiškai santykiavo ir kitaip tenkino savo lytinę aistrą nukentėjusiajai sutikus, ar prieš jos valią. Kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visetas atskleidžia nusikalstamų veiksmų pobūdį A. R. veikoje.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi tik prieštaringais nukentėjusiosios G. E. parodymais. Baudžiamojo proceso įstatymo 301 str. numatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė minėtos nuostatos – teisiamajame posėdyje apklausė nuteistąjį, nukentėjusiąją, liudytojus, paskelbė kitus reikšmingus sprendimo priėmimui baudžiamosios bylos dokumentus, tarp jų ikiteisminio tyrimo metu duotus tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, visete juos išanalizavo ir padarė atitinkamas išvadas (2 t., 20 b. l.). Vien tai, kad apylinkės teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, priėmė A. R. nepalankų sprendimą, negali būti pagrindas laikyti teisėjo šališku, kaip skunde teigia apeliantas. Kartu pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teisme buvo tiriami įrodymai, apklaustas nuteistasis ir nukentėjusioji, buvo iškviestas ir apklaustas gynybos pasiūlytas liudytojas A. D., ir pretenzijų dėl įrodymų tyrimo proceso dalyviai nepareiškė.

Pirmiausia kolegija konstatuoja, kad neteisus apeliantas teigdamas, kad nukentėjusiosios G. E. parodymai yra prieštaringi. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusioji nuosekliai ir vienodai atpasakojo visas esmines įvykio aplinkybes (1 t., 5; 38–40; 42-43; 142-143; 161-163 b. l.), jas patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme. Dar įvykio dieną kreipdamasi į policiją, nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad pažįstamas, vardu A. (A. R.), sudavė jai vieną kartą delnu per veidą ir prieš jos valią tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu ir vaginaliniu būdu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme G. E. vienodai tvirtino, kad pas pažįstamą A. R. į namus vyko, nes pastarasis žadėjo paskolinti pinigų. Pasak nukentėjusiosios, būnant namuose pas A. R. ir belaukiant kažkokio draugo, kuris turėjo atvežti pinigus, nuteistasis pradėjo prie jos priekabiauti – kišo rankas po marškinėliais, lindo bučiuotis, sakė, kad jei ji pasimylės su juo (A. R.), nereikės grąžinti pinigų, kuriuos paskolins, tačiau tokiam nuteistojo veikimui ji priešinosi ir nesutiko su išsakytu pasiūlymu. Tada, nukentėjusiosios tvirtinimu, A. R. grubiai pradėjo ją spausti prie savęs, glostyti kojas, kišo rankas po marškinėliais, norėdamas paliesti krūtinę. Be abejonės, tokiu elgesiu nuteistasis rodė, kokių santykių jis siekia su nukentėjusiąja. G. E. suprato, kad nuteistasis nori lytiškai santykiauti su ja ir nedviprasmiškai deklaravo savo nesutikimą, neigiamai reaguodama į A. R. priekabiavimus. Tačiau akivaizdu, kad nuteistasis nepaisė nukentėjusiosios valios. Neteisus apeliantas teigdamas, kad G. E. niekaip nemėgino išvengti lytinio santykiavimo su jo ginamuoju. Nukentėjusioji aiškiai parodė, kad jai išsakius prieštaravimus A. R. pasiūlymams ir bandant išeiti iš kambario, nuteistasis griežtai, įsakmiai liepė apsivilkti jo dovanotas kelnaites, o G. E. nesutikus – trenkė jai delnu per veidą, liepė apsivilkti ir laukti jo, kol sugrįš. Bijodama būti sutraumuota agresyviai nusiteikusio A. R., nukentėjusioji apsivilko jai paduotas kelnaites ir atsigulė į lovą. Pasak nukentėjusiosios, atėjęs A. R. pats nusivilko chalatą, buvo nuogas ir pirmiausia su ja lytinę aistrą tenkino oraliniu būdu, o po to natūraliu būdu. Iš to, kas paminėta, nėra jokio pagrindo manyti, kad nukentėjusioji geranoriškai sutiko su A. R. lytiškai santykiauti, kaip mėgino tikinti nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu.

G. E. apeliacinės instancijos teisme aiškiai nurodė, kad ji nematė galimybės greitai pabėgti (pvz. išlipti per langą ar pan.), nes ji pirmą kartą buvo A. R. gyvenamoje vietoje, kuri, atkreipiamas dėmesys, buvo įrengta UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ gamybos patalpose, ir aišku, kad tokioje vietoje žmogui, paprastai, orientuotis sunku, tuo labiau, kad A. R. niekur ilgiau nepaliko nukentėjusiosios vienos. Vien tai, kad nukentėjusioji nepabėgo iš nuteistojo namų, nešaukė, fiziškai nesipriešino A. R., į policiją kreipėsi praėjus kelioms valandoms po įvykio, nereiškia, kad ji lytiškai santykiavo su nuteistuoju savo noru, kaip bandoma tikinti apeliaciniu skundu.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti nukentėjusiosios nuosekliai atpasakotomis įvykio aplinkybėmis ne tik todėl, kad savo parodymus G. E. patvirtino akistatos su nuteistuoju metu, parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 47–51; 69–71 b. l.), bet ir dėl to, kad juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Liudytojas R. M., po įvykio nuteistojo prašymu vežęs nukentėjusiąją namo, patvirtino, kad automobilyje nukentėjusioji kažkam skambino ir pasakojo apie kažkokį nutikimą (2 t., 19 b. l.). Kartu G. E. patikslino, kad tuomet ji skambino savo kaimynui A. P., pas kurį grįžusi į namus nuėjo, nes jautėsi pažeminta ir norėjo išsipasakoti. Liudytoju apklaustas A. P. patvirtino, kad pas jį į namus įvykio dieną sutrikusi ir verkianti atėjo G. E., kuri papasakojo, kad nuvyko pas pažįstamą pasiskolinti pinigų, tačiau pastarasis jai sudavė per veidą, privertė apsivilkti kelnaites ir išžagino (2 t., 145 b. l.). Liudytojas V. J. taip pat patvirtino, kad po įvykio buvo susitikęs su G. E., kuri jam taip pat papasakojo, kad buvo išžaginta, kad iš jos buvo tyčiojamasi – liepta užsivilti kelnaites (1 t. 159 b. l.). Vien tai, kad atlikus G. E. kūno tyrimą nebuvo konstatuoti sužalojimai (1 t., 17 b. l.), nėra pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus, nes juos patvirtina kita bylos medžiaga. Tuo labiau, kad nukentėjusioji ir neminėjo apie jai padarytus sužalojimus, tvirtindama, kad fizinio smurtavimo žymių neliko, nes jai buvo suduotas tik vienas smūgis delnu per veidą, kas ir inkriminuota nuteistajam.

Visiškai kitokios išvados nagrinėjamu atveju darytinos dėl nuteistojo parodymų atitikties byloje ištirtų įrodymų visetui. Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į keletą esminių prieštaravimų A. R. keliamose versijose. Jau vien dėl to yra pagrindas nuteistojo versijas laikyti nepagrįstomis ir prieštaraujančiomis logiškai įvykių sekai.

Jau buvo minėta, kad nukentėjusioji, jos pačios teigimu, pas A. R. į namus vyko pasiskolinti pinigų. Tą patį iš esmės patvirtino ir nuteistasis. Pasak A. R., tuo metu, kai G. E. rašė jam trumpąsias žinutes ir prašė paskolinti pinigų, jis buvo su bendradarbiu A. G., iš kurio ir norėjo paprašyti paskolinti pinigų nukentėjusiajai (1 t., 143–145 b. l.). Tačiau teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas A. G. paneigė nuteistojo teiginius ir parodė, kad pastarasis jo pinigų neprašė (1 t., 160–161 b. l.). Tada A. R. iškėlė versiją, kad pinigų jis prašė seniai pažįstamo draugo, kurio vardo neprisimena (1 t., 161 b. l.), nors, pasak nukentėjusiosios, nuteistasis kalbėjo, kad jam kažkoks žmogus yra skolingas pinigų ir jų neatveža. Akivaizdu, kad A. R. jokių pinigų skolinti nukentėjusiajai neketino ir jų nepaskolino. Pats nuteistasis nurodė, kad tuomet, kai G. E. pranešė, jog atvažiuos pasiskolinti pinigų, jis nupirko kelnaites, nukentėjusiąją vaišino šokoladu, brendžiu. Vien tai byloja apie iš anksto susiformavusį atitinkamą nuteistojo veikimo pobūdį, kuris, kaip nustatyta šioje byloje, buvo nusikalstamas.

Nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 64–65 b. l.), iš pradžių kategoriškai neigė, kad dovanojo nukentėjusiajai bet kokias dovanas, teigė: ,,Ji nusirengė, ir pašaukė mane, kad ateičiau. Įėjęs į kambarį pamačiau...G. buvo vien su savo kelnaitėmis, šviesiomis.“. Teisiamajame posėdyje ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme A. R. jau neneigė padovanojęs G. E. apatines kelnaites, kurias pateikė nukentėjusioji tik pradėjus ikiteisminį tyrimą (1 t., 18–20 b. l.). Tiesa, teisminio bylos nagrinėjimo metu A. R. šios faktinės aplinkybės neneigė ir pripažino, kad kelnaites nupirko tuomet, kai sutarė su G. E., kad ši atvyks pas jį į namus. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje (1 t., 143–145 b. l.) A. R. tikino, kad ne jis siekė lytinių santykių su G. E., o priešingai. Pasak nuteistojo, nukentėjusioji jo namuose ,,lindo“ prie jo, o jis traukėsi nuo pastarosios – ,,...bijojau turėti problemų, kurių turėjau praeityje...Nenorėjau nieko daryti per prievartą, bet kai ji nesipriešino, su ja pasimylėjau“ (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžiu A. R. buvo nuteistas už išžaginimą pagal BK 149 str. 1 d. ir seksualinį prievartavimą pagal BK 150 str. 1 d.). Be to, A. R. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis padavė G. E. jo nupirktas apatines kelnaites ir parodė: ,,...pasakiau apsimauk jas. Ji apsimovė ir atsigulė į lovą, o tada jis atsigulė ir jie santykiavo.“.

Iš taip nuteistojo interpretuojamos situacijos reiktų daryti išvadą, kad jis, ketindamas nukentėjusiajai paskolinti pinigų, pasikvietė G. E. į savo namus, tačiau pinigų nepaskolino, o vaišino pastarąją kava, šokoladu ir brendžiu. Pinigų pasiskolinti atvykusi G. E., A. R. teigimu, pradėjo kabinėtis prie jo, bet jis, vengdamas jos priekabiavimo, traukėsi nuo nukentėjusiosios ir kartu, bijodamas turėti problemų (kaip minėta, A. R. jau buvo teistas už išžaginimą ir seksualinį prievartavimą), padovanojo pastarajai apatines kelnaites, kurias ne tik nukentėjusiajai liepė apsimauti, bet, kažkaip susiejęs kelnaites su pinigų skolinimu, jas nupirko dar prieš atvykstant G. E. pas jį į namus. Tokios išvados vienareikšmiškai būtų nelogiškos ir laikyti aptartas nuteistojo versijas teisingomis nėra jokio pagrindo.

Atkreipiamas dėmesys, į, kolegijos nuomone, teisingai A. R. nurodytą jau minėtą aplinkybę – ,,...kai ji nesipriešino, su ja pasimylėjau.“. Nukentėjusioji teisminio bylos nagrinėjimo metu ir netvirtino, kad ji būtų priešinusis, šaukusi ir pan., kai A. R. santykiavo su ja oraliniu ir vaginaliniu būdu, nes pripažino bijojusi būti daugiau sumušta, bijojusi nuteistojo agresyvaus elgesio, nes pastarasis ir taip vieną sykį trenkė per veidą, kai ji atsisakė paklusti nurodymui užsimauti jo paduotas apatines kelnaites ir gultis į lovą. Kolegija nemato pagrindo netikėti nuosekliais ir dėl visų esminių aplinkybių vienodais nukentėjusiosios G. E. parodymais, tačiau, konkrečiu atveju, visiškai priešinga išvada daroma dėl A. R. keliamų versijų.

Kaip minėta, viso baudžiamojo proceso metu A. R. tvirtino, kad lytiškai nukentėjusioji su juo santykiavo savo noru ir jokio fizinio smurto, grasinimų jis prieš G. E. nenaudojo. Tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia ne tik nukentėjusiosios ir ankščiau minėtų liudytojų parodymai, bet ir kiti byloje surinkti objektyviosios kilmės įrodymai, tarp jų, įvykio dieną, po įvykdytų nusikaltimų G. E. atžvilgiu, pastarajai A. R. siųstos trumposios SMS žinutės turinys (1 t., 27–30 b. l.). Trumpąja žinute A. R. žada ištaisyti savo klaidas ir atsiprašo nukentėjusiosios. Nuteistasis neneigė rašęs tokią žinutę, tačiau komentuodamas jos turinį tvirtino, kad G. E. atsiprašinėjo dėl to, kad nepaskolino pinigų. Iš tikrųjų, A. R. nukentėjusiajai įvykio dieną pinigų nepaskolino, tačiau iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad nuteistasis skolinti pinigų ir neketino. A. R. pripažino, kad pats pinigų neturėjo, liudytojas A. G. tvirtino, kad paskolinti pinigų nuteistasis jo neprašė ir dėl to neskambino (1 t., 160–161 b. l.), o nuteistojo teiginiai, kad jam pinigus žadėjo grąžinti, paskolinti ar dar kt. kažkoks asmuo, apie kurį jis nieko nežino ir nurodyti negali, jau savaime nelogiški ir todėl atmetami. Esant tokioms aplinkybėms daroma išvada, kad A. R. nuo pat pradžių suvokė nusikalstamą savo elgesio pobūdį ir todėl rašė minėto turinio trumpąją žinutę nukentėjusiajai.

Apeliaciniu skundu kreipiamas dėmesys į pačios G. E. nuteistajam rašytas trumpąsias SMS žinutes A. R. po įvykio (2010-11-24 – 2010-11-25), kuriomis, apelianto manymu, nukentėjusioji savo noru toliau siekė susitikimų su nuteistuoju (1 t., 23 b. l.). Dėl šių žinučių apeliacinės instancijos teisme G. E. aiškiai nurodė, kad rašydama jas siekė kartu su policija išvilioti A. R. iš namų, nes pastarasis į vidų neįsileido. Tokius nukentėjusiosios paaiškinimus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo tyrėjo L. P. tarnybinis pranešimas, kad kartu su G. E. nuvykus į įvykio vietą (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, į vidų patekti nepavyko (1 t., 10 b. l.). Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde ir buvo teigiama apeliacinės instancijos teisme, faktas, kad protokolas-pareiškimas dėl G. E. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos policijoje buvo pradėtas rašyti 2010 m. lapkričio 24 d. 23.55 val. (1 t., 5 b. l.), nereiškia, kad nukentėjusioji į policiją atvyko būtent 23.55 val., ir kad nebuvo nuvykusi su policijos pareigūnais į įvykio vietą ankščiau. Nuteistasis, komentuodamasis aptariamą situaciją, apeliacinės instancijos teisme pareiškė, kad jis G. E. kvietimu neišėjo iš namų todėl, kad yra lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos ir privalo būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Be abejonės, esant tokiam teismo nustatytam režimui (1 t. 86-87 b. l.), nuteistasis privalo jo laikytis, tačiau tai nereiškia, kad jam yra uždrausta į namus įsileisti policijos pareigūnus, norinčius patikrinti, kaip A. R. laikosi nustatytų įpareigojimų, ir akivaizdu, kad policijos pareigūnams 2010 m. lapkričio 24 d. po įvykio į nuteistojo namus patekti nepavyko.

Be to, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo paprašyta iškviesti ir teisme apklausti liudytoją A. D., kuriam, pasak nuteistojo ir jo gynėjo, nukentėjusioji pasakojo apie ,,...tą taip vadinamą išžaginimą.“, ir kad liudytojas gali daug papasakoti apie G. E.. Tačiau apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. D. tik patvirtino, kad G. E. ir jam 2011 m. pavasarį sakė, jog buvo išžaginta kažkur Zokniuose (taip vadinamas Šiaulių mikrorajonas, kuriame įvykio dieną gyveno nuteistasis), ir daugiau apie tai liudytojas nieko negalėjo papasakoti, nes daugiau nesidomėjo. Liudytojo A. D. teiginiai, kad A. R. negalėjo išžaginti G. E., yra grindžiami tik jo subjektyviais pamąstymais, o tai, kad jis yra turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja, kad ji lytiškai santykiauja dar su kažkuo, savaime nepaneigia nei nukentėjusiosios parodymų, nei to, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus.

Apeliaciniu skundu itin kreipiamas dėmesys į tai, ko ir kiek (brendžio, alaus ar kt.) nukentėjusioji G. E. gėrė prieš jos atžvilgiu įvykdytus nusikaltimus ir po to. Pirmiausia pažymima, kad ir pati nukentėjusioji neneigia vartojusi alkoholinius gėrimus tiek pas nuteistąjį namuose, tiek po to, kai po įvykio grįžo į namus, nuėjo pas liudytoją A. P. ir su pastaruoju dar gėrė alkoholinius gėrimus. Savaime šios faktinės aplinkybės nepaneigia A. R. kaltės ir nemenkina jo įvykdytų nusikaltimų pavojingumo. Iš paties nuteistojo parodymų apeliacinės instancijos teisme galima susidaryti nevienareikšmę nuomonę apie G. E. girtumą. A. R. iš pradžių teigė, kad nukentėjusioji pas jį namuose beveik viena išgėrė visą 0,5 litro talpos brendžio butelį – ,,...aš realiai išgėriau 3 ,,čierkutes“, o ji visą užbaigė.“. Kolegijos nuomone, tokiais teiginiais nuteistasis mėgina tikinti, kad nukentėjusioji buvo labai girta ir galėjo neadekvačiai elgtis ir vertinti situaciją, tačiau kartu vėliau pats nurodė – ,,...ji girta nebuvo. Ji elgėsi natūraliai...“. Kad nukentėjusioji ,,...atrodė normaliai...“, teisiamajame posėdyje patvirtino ir ją A. R. prašymu iki kavinės ,, (duomenys neskelbtini)“ po įvykio pavežęs liudytojas R. M. (2 t., 19–20 b. l.). Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad tai, jog po įvykio G. E. vartojo alkoholinius gėrimus su liudytoju A. P. ir kad jai policijos įstaigoje buvo nustatytas girtumas (1 t., 34 b. l.), nėra pagrindas abejoti, kad dėl girtumo nukentėjusioji gali neprisiminti kai kurių įvykio aplinkybių, melagingai kaltindama A. R. išžaginimu ir seksualiniu prievartavimu.

Nuteistasis, apeliuodamas į liudytojo A. D. parodymus, kad G. E., neva, rūpi tik pinigai ir žmonės, kurie jų turi, kėlė versiją, kad nukentėjusioji melagingai apkaltinti jį apsisprendė todėl, kad jis nepaskolino pinigų, kaip buvo žadėjęs. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad G. E. net nebuvo pareiškusi civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, o apeliacinės instancijos teisme dar sykį patvirtino, kad nereikalauja jokios žalos atlyginimo iš kaltininko, tik nori, kad būtų įvykdytas teisingumas ir kaltas asmuo nubaustas. Taigi A. R. deklaruoti G. E. motyvai jį apkalbėti yra visiškai nepagrįsti.

Įvertinus G. E. parodymus visumoje su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nėra pagrindo juos laikyti melagingais ir jais nesiremti. Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejones dėl nukentėjusiosios parodymų. A. R. iškeltos versijos iš esmės nelogiškos ir paneigtos byloje surinktais įrodymais.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad A. R. palaužė nukentėjusiosios valią priešintis ir, aiškiai suvokdamas savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, lytiškai santykiavo bei tenkino savo lytinę aistrą su G. E. prieš pastarosios valią. Nuteistasis neigia tenkinęs savo lytinę aistrą su nukentėjusiąją oraliniu būdu, tačiau dėl visų aptartų aplinkybių tokius A. R. pareiškimus kolegija laiko tik mėginimu sumenkinti savo kaltę ir juos atmeta. Taigi daroma išvada, kad A. R. veikoje yra nustatyti visi BK 149 str. 1 d., 150 str. 1 d. numatytų nusikaltimų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. R. laisvės atėmimo bausmes už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotas nusikalstamas veikas ir subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK VIII skyrius). Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmes A. R., todėl keisti nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai A. R. paskyrė galutinę subendrintą bausmę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi buvo nuspręsta A. R. lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietos prieš terminą, pastarajam neatlikus 1 metų 8 mėnesių 3 dienų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos to paties teismo 2008 m. birželio 6 d. nuosprendžiu (1 t., 78–79 b. l.), tačiau realiai iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuteistasis buvo paleistas tik 2010 m. vasario 26 d., tai yra praėjus 6 dienomis po minėtos teismo nutarties priėmimo. Apylinkės teismas, nusprendęs subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę su ankstesniu teismo nuosprendžiu A. R. paskirta neatlikta bausme visiško sudėjimo būdu, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo 3 metams 7 mėnesiams bausmės nepagrįstai pridėjo 1 metus 8 mėnesius 3 dienas neatliktos laisvės atėmimo bausmės, nes, kaip minėta, iš laisvės atėmimo vietos nuteistasis buvo paleistas vėliau nei priimta nutartis. Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 64 str.) ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.) ir nuteistajam skiriama nauja galutinė subendrinta bausmė, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridedant dalį ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės.

Taip pat kolegija pažymi, kad apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, iki kada laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas A. R. įskaitomas į galutinę subendrintą bausmę, o tai daro nuosprendį neaiškų ir sunkiai suprantamą. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. R. nagrinėjamoje byloje buvo laikinai sulaikytas 2010 m. lapkričio 25 d. (1 t., 57–58 b. l.), po to jam paskirtas suėmimas, kuriame jis išbuvo iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas kardomąją priemonę – suėmimą – iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliko nepakeistą, į A. R. šiuo nuosprendžiu iš naujo paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaitomas visas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikotarpis – nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. balandžio 26 d., ir bausmės pradžia nustatoma nuo šio nuosprendžio priėmimo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p.,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., prie skundžiamu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu A. R. paskirtos subendrintos bausmės – laisvės atėmimo 3 metams 7 mėnesiams – pridėti dalį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 4 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir A. R. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str., į A. R. paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2012 m. balandžio 26 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos – 2012 m. balandžio 26 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.