- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-07
- Bylos Nr.
- P-822-87-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Trečiasis asmuo
- H. D., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, A. J., R. J.
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuotojo asmens H. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A4-1736/2006 pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, A. J., R. J., H. D., dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos žemės sklypuose Nr. 14 ir Nr. 15, suformuotuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu, organizuoti kadastrinius matavimus, patvirtinti žemės sklypų planus bei atlikti kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punkte numatytus ir jos kompetencijai priskirtus veiksmus (t. II, b.l. 78-80). Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 31/04/22-3552 nurodė, jog 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. V-217 paskirstė buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje detaliaisiais planais suformuotus žemės sklypus, ir S. J. skiriama 0,556 ha ploto dalis žemės sklype Nr. 14 ir 0,076 ha – sklype Nr. 15. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius tokiu būdu įvykdė Tvarkos 106 punktu jam priskirtas funkcijas, tačiau sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo jis rengs, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateiks buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje detaliaisiais planais suformuotų žemės sklypų kadastrinius matavimus. Pareiškėjo nuomone, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra nėra baigta tik dėl to, jog nėra atlikti žemės sklypų kadastriniai matavimai, nors jau yra praėjęs Tvarkos 106 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas tokiems veiksmams atlikti. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog žemės sklypai priskirtini valstybės išperkamai žemei, nes nepateikia nei faktinių aplinkybių, nei kitų įrodymų, be to, prieštaringai teigia, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos, tačiau rašo, jog šiuo metu atliekami likusių 6 žemės sklypų kadastriniai matavimai. Pažymėjo, kad žemės išpirkimas yra įmanomas tik kaip išimtinė priemonė, kuri turi būti pagrįsta ir pritaikyta griežtai vadovaujantis įstatymu (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) preambulė, 5 str. 2 d. 1 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintą teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detalųjį planą, pareiškėjo minimi sklypai yra numatyti rekreacijai, ir dėl to jie, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priskirtini valstybės išperkamai žemei, ir nuosavybės teisės į juos negali būti atkuriamos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į teritorijos prie T. Narbuto gatvės tęsinio detalųjį planą (ne teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detalųjį planą), 2005 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. 30-775 ir 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr.30-1482 patvirtino sklypų Nr. 12, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 17, Nr. 18, Nr. 26, Nr. 40, Nr. 45, Nr. 54, Nr. 56 planus. Šie duomenys perduoti Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2005 m. spalio 12 d. raštu Nr. A51-12945-(2.5-MPD-0). Atsakovas pažymėjo, kad Tvarkos 106 punktu numatyta, kad žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius, o laisva žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Taigi, atkuriant nuosavybės teises tokioje žemėje, neatsižvelgiama į iki nacionalizacijos turėtų žemės sklypų vietą ir ribas. Pareiškėjo reikalavimas dėl žemės grąžinimo būtent toje buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo vietoje, kurioje iki nacionalizacijos buvo savininkui priklausanti žemė, yra nepagrįstas ir atmestinas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per mėnesį nuo šio sprendimo įsigaliojimo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. liepos 31 d. raštu Nr.31/03/17-1963 dėl perduotos Viršuliškių rėžinio kaimo dokumentacijos atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Tvarkos 106 punkte numatytus ir jo kompetencijai priskirtus veiksmus; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas, kaip S. J. įpėdinis, siekia atkurti nuosavybės teises į žemę buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje. Žemės sklypai, į kuriuos pretenduoja pareiškėjas, yra suformuoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327, ir pagal šiuo sprendimu patvirtinto teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliojo plano reglamentus sklypai Nr.14 ir 15 yra skirti pramogų ir laisvalaikio centrui statyti bei parko aptarnavimo infrastruktūrai įrengti – jų naudojimo būdas yra rekreacinis (t. I, b.l. 130, t. II, b.l. 5-48). Šiuo detaliuoju planu žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, nėra suformuota. Pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą teritorija prie Rygos ir Justiniškių gatvių taip pat yra rekreacinė (t I, b.l. 131). Vilniau miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr.30-775 ir 2005 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 30-1482 yra patvirtinęs žemės sklypų, kurie įeina į buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritoriją, plotus ir ribas, ir baigia rengti likusių grąžintinų žemės sklypų planus (t.II,b.1. 93-118).
Teismas nurodė, kad pareiškėjui teisę atkurti nuosavybės teises į žemę garantuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kurio 18 straipsnio l dalis nustato, kad atitinkamos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Savivaldybės administracijos direktorius funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057), kurios 106 punktas numato, jog savivaldybės administracijos direktorius žemės sklypų formavimą, kadastrinių matavimų rengimą organizuoja ir šių žemės sklypų planus patvirtina ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo dienos, ir kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikia juos žemėtvarkos skyriui. Teritorijose, kuriose buvo rėžių sistema, minėtieji darbai turi būti atlikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Šia norma pareiškėjas ir grindžia savo reikalavimą, teigdamas, jog 6 mėnesių terminas jau yra suėjęs, o veiksmai, priskirti administracijos direktoriaus kompetencijai, iki šiol neatlikti. Kadangi atsakovui šiam darbui atlikti reikalinga dokumentacija buvo pateikta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. liepos 31 d. raštu Nr.31/03/17-1963, terminas atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus yra pasibaigęs, teismas pripažino, kad pareiškėjo skundas šioje dalyje tenkintinas.
Šalies argumentai
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti jo skunde įvardinamus atsakovo kompetencijai priskirtinus veiksmus, teismas nurodė, kad Tvarkos 106 punkto 3 pastraipa numato, jog piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miestuose esančius žemę ir mišką nagrinėja žemėtvarkos skyriai, be kitų duomenų, vadovaudamiesi savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės sklypų planais, kai piliečiams grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė, iki 1995 m. birželio l d. buvusi miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Tvarkoje nustatytus terminus bei nesiėmė jam priskirtų veiksmų, lėmė ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Tvarkos 106 punkto 2 pastraipoje numatytų veiksmų stabdymą. Tvarka numato, jog miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip (106 punkto 7 pastraipa), o tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą (106 punkto 8 pastraipa). Atsižvelgiant į šias nuostatas, Viršuliškių buvusio rėžinio kaimo teritorijoje nuosavybės teisės į žemę turi būti atkuriamos, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybės tarybos detaliuosiuose planuose suprojektuotus žemės sklypus, kurių planus turi patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius visų tokių planų nėra patvirtinęs, tolesnė nuosavybės teisių atkūrimo procedūra negalima. Savivaldybės tarnybos privalo išsiaiškinti, kiek kartografuotoje buvusio rėžinio kaimo teritorijoje iš viso yra savininkams grąžintinos žemės, patvirtinti tokios žemės sklypų ribas bei plotus, kad būtų galima nustatyti, kiek, proporcingai turėtajai, kiekvienam pretendentui galima grąžinti žemės. Minėtų veiksmų neatlikus, rėžinio kaimo teritorijoje atskirų savininkų (pretendentų) atžvilgiu negalima priimti nuosavybės teisės atkūrimo aktų. Dėl išdėstytų priežasčių, teismo nuomone, pareiškėjo reikalaujamas nuosavybės teisių atkūrimo jam būdas negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog žemė, skirta rekreacijos tikslams, priskiriama valstybės išperkamai. Kadangi savivaldybės tarybos sprendimu pretenduojamiems žemės sklypams toks pobūdis (rekreacija) yra pripažintas ir pareiškėjo neginčijamas, pareiškėjo reikalavimas negali būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai.
1. Teismas, teigdamas, kad Tvarka nustato, jog miesto teritorijos dalyje, kur buvo rėžinė sistema, laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jei pretendentai nesutaria kitaip, ignoravo aplinkybę, kad toks susitarimas buvo. Atsižvelgiant į pretendentų išreikštą valią, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr.V-217 paskirstė suformuotus žemės sklypus, todėl pareiškėjui buvo skirta žemė ginčo sklypuose Nr. 14 ir Nr. 15, suformuotuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu. Tvarkos 106 punktas, nustatydamas pretendentų teisę susitarti dėl grąžinamos žemės, tokiais atvejais, t.y. esant susitarimui, nenumato pareigos nustatyti visos rėžiniame kaime grąžintinos žemės kiekį.
2. Teismas nepagrįstai pripažino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginį, neva žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, priskirtina valstybės išperkamai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai, rekreacinei žemei.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, kuria Vilniaus miesto administracijos direktorius įpareigotas per mėnesį nuo šio sprendimo įsigaliojimo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. liepos 31 d. raštu Nr. 31/03/17-1963 dėl perduotos Viršuliškių rėžinio kaimo dokumentacijos atlikti Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Tvarkos 106 punkte numatytus ir jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas patenkino reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas. Tuo pažeistas Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnis.
2. Bylos nagrinėjimo metu buvo renkami įrodymai ir aiškinamasi tik dėl galimybės atlikti atsakovui pagal kompetenciją nuosavybės teisių atkūrimo procese priskirtus veiksmus pareiškėjo prašomuose sklypuose Nr. 14 ir Nr. 15, suformuotuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 dienos sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl Tvarkos 106 punkte nustatytu terminu (per 6 mėnesius) nėra patvirtinti Viršuliškių rėžinio kaimo savininkams grąžintinos žemės sklypų ribos bei plotai, kokios priežastys tą lėmė, per kiek laiko atsakovas galėtų baigti atlikti jam priskirtus veiksmus. Taigi teismas, nesurinkęs įrodymų ir neišsiaiškinęs visų aplinkybių, priėjo klaidingą išvadą, kad atsakovas vilkino jo kompetencijai Tvarkos 106 punktu priskirtų veiksmų atlikimą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.
3. Atsakovas pažymėjo, kad veiksmų, kurie pagal Tvarkos 106 punktą yra priskirti atsakovo kompetencijai, atlikimas yra ilga ir sudėtinga procedūra, kelianti atsakovui nemažai problemų. Vilniaus miesto savivaldybė stengiasi, kad natūra grąžintinų žemės sklypų formavimas būtų spartesnis, tačiau teisės aktuose nustatyti natūra grąžintinų žemės sklypų duomenų parengimo bei patvirtinimo terminai yra per trumpi. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. vasario 14 d. raštu Nr. A51-2684-(3.2-PD-4.) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininką Joną Jagminą, nurodydamas problemas bei priežastis, dėl kurių nėra įmanoma formuoti natūra grąžinamus žemės sklypus, organizuoti jų kadastrinius matavimus ir patvirtinti parengtus žemės sklypų planus, laikantis teisės aktų nustatytų terminų, ir prašydamas inicijuoti su tuo susijusių teisės aktų pakeitimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti žemės sklypų Nr. 14 ir Nr. 15 kadastrinius matavimus. Nurodo, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotas buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime gali būti nustatytas tik atlikus kadastrinius matavimus visų žemės sklypų, suformuotų detaliaisiais planais toje teritorijoje, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio l dalimi ir 3 dalies 4 punktu, nekilnojamojo daikto kadastro duomenys nustatomi atliekant tikslius ir išsamius kadastrinius matavimus, kurių metu yra apskaičiuojamas bendras žemės sklypo plotas. Tretysis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo pozicija, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog žemės sklypai Nr. 14 ir Nr. 15 yra priskirti valstybės išperkamai žemei, kadangi, norint žemės sklypą priskirti valstybės išperkamai žemei, nepakanka tos aplinkybės, kad detaliajame plane šio žemės sklypo naudojimo būdas yra rekreacinės teritorijos, turi būti dar ir savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo būtų pripažinta tokio žemės sklypo svarba vietos bendruomenei (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. l d. 3 p.) Tokio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo nėra, todėl žemės sklypų Nr. 14 ir Nr. 15 negalima priskirti valstybės išperkamai žemei.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas ignoravo aplinkybę, jog buvo susitarimas tarp pretendentų dėl žemės buvusiame Viršuliškių rėžiniame kaime. Tokio susitarimo tarp visų pretendentų, kurių yra apie 90, nebuvo. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, kol Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nebuvo patvirtinęs natūra grąžinamos žemės sklypų planų, negalėjo piliečiams, taip pat ir pareiškėjui, paskirti detaliaisiais planais suformuotų žemės sklypų. Tik nustačius visos grąžintinos žemės Viršuliškių rėžiniame kaime kiekį ir patvirtinus visus įmanomus grąžinti žemės sklypus, gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Šių veiksmų neatlikus, pretendentų atžvilgiu negali būti priimti nuosavybės teisės atkūrimo aktai.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintą teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detalųjį planą, pareiškėjo nurodyti sklypai Nr. 14 ir Nr. 15 yra numatyti rekreacijai ir dėl to jie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio l dalies 3 punktu, yra priskirtini valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės į šią žemę negali būti atkuriamos. Šie sklypai yra šalia Lūžių regioninio parko. Pagal minėtą detalųjį planą sklypas Nr. 15 yra numatytas parko tarnyboms, taip pat aptarnavimui, o sklype Nr. 14 planuojamas pramogų ir laisvalaikio centras su 130 vietų automobilių stovėjimo aikštele. Minėti sklypai Vilniaus miesto bendrajame plane taip pat buvo numatyti rekreacijai.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 25 d. nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino, o pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 27 d. sprendimą nutarė pakeisti.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo reikalavimą iš dalies, nepagrįstai įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per mėnesį nuo šio sprendimo įsigaliojimo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. liepos 31 d. raštu Nr.31/03/17-1963 dėl perduotos Viršuliškių rėžinio kaimo dokumentacijos atlikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Tvarkos 106 punkte numatytus ir jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Tokiu sprendimu teismas peržengė reikalavimo ribas.
Teismo veiklos ribas apibrėžia skundo reikalavimai ir motyvai, todėl nagrinėdamas bylą, teismas privalo įsigilinti į reikalavimą, ginčo dalyką, pagrindą ir neperžengti reikalavimo ribų. Tai įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo normų visetas (5 str. 1 d., 22 str.1 d., 23 str. 2 d. 5, 6 ir 7 p.,57 str. 1 d., 68 str. 1 d. 1 p. ir 2 p., 69 str., 71, 72 str., 79 str. 1 d., 82 str. 6 p., 86 str. 2 d., 87 str. 2 d. 4 p., 5 d. 1 p. ir t. t.).
Iš skundo teismui ir jame suformuluoto reikalavimo atsakovui matyti, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į konkrečius sklypus – 14-ą ir 15-ą, suformuotus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintame teritorijos Rygos ir Justiniškių gatvių detaliajame plane, organizuoti kadastrinius matavimus, patvirtinti žemės sklypų planus bei atlikti kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte numatytus ir jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Iš tokio reikalavimo turinio ir motyvų akivaizdu, kad pareiškėjas reikalavimų dėl kadastrinių matavimų, žemės sklypų planų tvirtinimo ir kitų atsakovo kompetencijai priskirtų veiksmų, numatytų Tvarkos 106 punkte, atlikimą siejo su konkrečiais sklypais – 14-u ir 15-u. Tokio reikalavimo apimtį patvirtino apeliantas ir jo atstovė apeliacinės instancijos teisme.
Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat teigia, kad atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl konkrečių sklypų ir įpareigodamas atsakovą veikti viso Viršuliškių rėžinio kaimo mastu, pirmos instancijos teismas taip pripažino pareiškėjo teisę ginti kitų suinteresuotų, neįtrauktų į bylą asmenų, teises ar teisėtus interesus, taip pat ir viešą interesą, kurių ginti jis neįgaliotas (ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p. ir 56 str.).
Visas šias išvardintas aplinkybes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pripažino tinkamu pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą revizuojamoje dalyje.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu ginčo sklypai skirti rekreacijai ir numatyti pramogų ir laisvalaikio centrui statyti bei parko aptarnavimo infrastruktūrai įrengti. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas žemės sklypus, numatomus naudoti visuomeninei statybai bei rekreacijai, priskiria valstybės išperkamai žemei, kuri natūra piliečiams negrąžinama. Kadangi minėtas atsakovo sprendimas, priskiriantis ginčo sklypus rekreacijai, galioja, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas, vertinti šios situacijos kitaip ir patenkinti apelianto reikalavimą nėra pagrindo.
V.
Tretysis suinteresuotas asmuo H. D. (toliau – ir tretysis suinteresuotas asmuo) 2007 m. lapkričio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A4-1736/2006. Tretysis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Prašyme dėstomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas byloje, kurioje H. D. buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu žemės sklypai Nr. 14 ir Nr. 15 buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje skirti rekreacijai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą žemės sklypai, numatomi naudoti visuomeninei statybai bei rekreacijai, priskirti valstybės išperkamai žemei, kuri natūra piliečiams negrąžinama. Tokiu būdu, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, buvo pažeistos jo teisės, nes jam, kaip pretendentui, buvo užkirstas kelias atkurti nuosavybės teises į žemę natūra nurodytuose sklypuose, priskiriant juos rekreacinei funkcinei zonai.
Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 2004 m. spalio 5 d. suorganizavo pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę buvusio rėžinio Viršuliškių kaimo teritorijoje susirinkimą, kuriame buvo pakviesti dalyvauti visi pretendentai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus minėtoje teritorijoje. Susirinkime pretendentams buvo pateikta išsami informacija apie buvusio rėžinio Viršuliškių kaimo teritorijoje esančius grąžintinus žemės sklypus, jų duomenys ir kiti susiję dokumentai. Susirinkimo tikslas – išsiaiškinti galimybę realizuoti Tvarkos 106 punkte numatytą galimybę – pretendentų susitarimą dėl žemės sklypų paskirstymo. Buvo nuspręsta, jog dalis grąžintinuose sklypuose paskirstys Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius. Vilniaus žemėtvarkos skyrius paskirstė sklypus, priimdamas Vilniaus m. žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2004 m. lapkričio 2 d. įsakymą Nr.V-217. Apie žemės sklypų paskirstymą buvo informuoti visi pretendentai atkurti nuosavybės teises. 2004 m. lapkričio mėnesį H. D. gavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. lapkričio 11 d. raštą Nr.31/04/22-3552, kuriame nurodoma, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau tekste - Tvarka) 106 punktu, susirinkimo dėl žemės grąžinimo buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje 2004 m. spalio 5 d. protokole patvirtintais kriterijais, išnagrinėjęs pretendentų pareikštas valias ir siekdamas kuo racionaliau patenkinti piliečių pageidavimus, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2004m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr.V-217 paskirstė buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje detaliaisiais planais suformuotus žemės sklypus. Šiame rašte taip pat pranešama, kad jam, H. D., skiriama 0,1824 ha žemės sklypo dalis, esanti buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje žemės sklype Nr. 15, suformuotame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu.
H. D. tapo žinoma, jog yra paruoštas Vilniaus miesto savivaldybės įsakymas dėl žemės sklypų Nr. 10, Nr. 34, likusios 8 a dalies žemės sklype Nr. 23, žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 Kavoliuko g. duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo. Jam numatyta atitinkama proporcinga grąžinamos žemės dalis sklype Nr. 1. Tačiau žemės man grąžinimas sklype Nr. 1 prieštarauja 2004 m. pretendentų susitarimo nuostatoms, nes informacija apie tokį žemės sklypą pretendentų susirinkimo metu pateikta nebuvo, todėl vadovavimasis šio susirinkimo nuostatomis prieštarautų teisės aktams. Taigi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo 2006 m. spalio 25 d. nutartimi Nr. A4- 1736/2006 H. D. užkirto kelią susigrąžinti žemę natūra žemės sklype Nr. 15, suformuotame teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu, esančiame buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje, nes patvirtino, jog ši teritorija priskirta rekreacinei zonai ir yra valstybės išperkama. Vilniaus miesto savivaldybė nuslėpė nuo teismo faktą, jog minėtoje teritorijoje numatomos statybos. 2007 m. spalio 31 d. gavęs teritorijų planavimo dokumentus – patvirtinto Teritorijos prie Rygos – Justiniškių gatvių sankirtos detaliojo plano kopijas, pareiškėjas įsitikino, kad minėtoje teritorijoje numatoma pastatyti komercinės ir administracinės paskirties statinius. Tokiu būdu pareiškėjas jaučiasi kompetentingų institucijų apgautas, nes nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma, kad Vilniaus miesto savivaldybė ketina pritarti siūlymui statyti komercinės paskirties objektus teritorijoje, kurioje pagal jos pobūdį, esmę ir paskirtį statyba draudžiama. Tai pabrėžiama ir Teritorijų planavimo įstatyme, kur reglamentuojama, kad vienas iš teritorijų planavimo tikslų yra saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos ir kultūros paveldo vertybes bei rekreacijos išteklius. Vilniaus miesto savivaldybei pateikus Teritorijos prie Rygos – Justiniškių gatvių sankirtos detalųjį planą, tapo akivaizdu, jog (2 dalis – Planuojamos teritorijos situacija) „[...] Miesto bendrajame plane planuojamoje teritorijoje numatytas rajoninis Lūžių parkas, palei Rygos gatvę – žemės naudojimas komercijai ir visuomeninei paskirčiai. „[...]Teritorijos prie Rygos – Justiniškių gatvių sankirtos detaliojo plano 5 dalies 3 punkte „Rekreaciniai sklypai“ nurodoma, kad „[...] suformuojami 3 sklypai (galimas jų apjungimas) su pageidautinu mišriu su komercija naudojimo būdu. Tai būtų 2 sklypai su statybiniu reglamentu. Tarp jų ir mokyklos sklypo, lygiagrečiai Justiniškių gatvei, už natūralios apželdinamos kalvos, lygioje, be želdinių teritorijoje numatomi trys aktyviai rekreacijai skirti plotai, kuriuos galėtų įrengti teritoriją įsigiję investuotojai. [...]“.
Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, išdėstytos aplinkybės patvirtina faktą, kad jau seniai ši teritorija suplanuota parduoti investuotojams komerciniais tikslais, vystyti komercinę veiklą, statyti statinius (aukštingumas 2 a., tankis 35 %). H. D. 2004 m. skirtame sklype yra suplanuota kavinė ir kiti objektai, kas visiškai neatitinka teritorijos esmės ir tikslinės paskirties, nes kavinė nėra rekreacijos paskirties objektas, o tokiu būdu, skiriant žemę privatiems investuotojams komercinei veiklai, tai yra neteisėta, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu Teritorijos prie Rygos – Justiniškių gatvių detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas Nr. 15 yra rekreacinėje teritorijoje, kurios negalima grąžinti natūra H. D., kaip pretendentui, būtent dėl to, jog yra valstybės išperkama. Pabrėžtina, kad iki šios dienos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypo dalį jam nėra atkurtos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius motyvuoja, kad procesą stabdo Vilniaus miesto savivaldybė. Tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtinusi teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detalųjį planą, nuslėpė savo poziciją, pažeidžia H. D., kaip pretendento, nuosavybės teisių atkūrimo procese teises ir teisėtus interesus, nes jam dar 2004 m. skirta grąžintina natūra žemės sklypo dalis sklype Nr. 15, patenkanti į rekreacinę zoną, bus teritorijoje, kurioje dabar statyba, kaip paaiškėjo, leidžiama.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Prašymas netenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas, jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Proceso byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, atnaujinimo pagrindai nustatyti ABTĮ 153 straipsnyje.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. H. D. detaliojo plano kopijas teigia gavęs 2007 m. spalio 31 d., trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo teismui pateiktas 2007 m. lapkričio 13 d. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.
Tretysis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A4-1736/06 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) nurodytu pagrindu.
Prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.A4-1736/06 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas byloje, kurioje H. D, buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 327 patvirtintu teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu žemės sklypai Nr. 14 ir Nr. 15 buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje skirti rekreacijai. Taigi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo 2006 m. spalio 25 d. nutartimi Nr. A4- 1736/2006 H. D. užkirto kelią susigrąžinti žemę natūra žemės sklype Nr. 15, suformuotame teritorijos prie Rygos ir Justiniškių gatvių detaliuoju planu, esančiame buvusio Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje. Prašyme atnaujinti procesą tretysis suinteresuotas asmuo teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuslėpė nuo teismo faktą, jog minėtoje teritorijoje numatomos statybos. 2007 m. spalio 31 d. gavęs teritorijų planavimo dokumentus – patvirtinto Teritorijos prie Rygos – Justiniškių gatvių sankirtos detaliojo plano kopijas, pareiškėjas įsitikino, kad minėtoje teritorijoje numatoma pastatyti komercinės ir administracinės paskirties statinius.
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog trečiojo suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės apie detaliojo plano, kuriame numatoma statyti komercinės ir administracinės paskirties statinius žemės sklype, į kurį nuosavybės teises pretendavo susigrąžinti H. D., naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios jam nebuvo ir negalėjo būti žinomos administracinės bylos Nr.A4-1736/06 nagrinėjimo metu, nelaikytinos. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad H. D. šioje administracinėje byloje buvo ginčo šalis (tretysis suinteresuotas asmuo), o ginčas šioje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą vyko dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte. H. D. kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikė teismui Teritorijos prie Rygos – Justiniškių gatvių sankirtos detaliojo plano kopiją, kurią, pasak jo paties, jis gavo tik 2007 m. spalio 31 d., po to, kai pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Byloje, kurioje procesą prašo atnaujinti H. D., šis planas yra (t. II, b. l. 2-26), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2006 m. spalio 25 d. nutartį, šį planą išanalizavo. Pažymėtina, kad H. D., kaip bylos šalis, turėjo teisę dalyvauti bylos nagrinėjime bei susipažinti su bylos medžiaga. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad H. D. pavėluotas sužinojimas apie detaliojo plano egzistavimą, pripažintinas naujai paaiškėjusia bylos aplinkybe.
Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu tenkinti atsisako (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
H. D. prašymą atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A4-1736/2006 pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai.
Nutartis neskundžiama.