- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- I-3856-189/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04006-15-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Bronius Januška
- Pareiškėjas
- N. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriais išaiškintas Konvencijos 3 str. taikymas nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol pareiškėjas su jais buvo susipažinęs tik iš nuogirdų, o kadangi nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, pareiškėjas negalėjo suprasti, kad jo teisės buvo pažeidinėjamos.
Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad žalą patyrė dėl netinkamų suėmimo sąlygų jam kalint Lukiškių TI-K. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, taip pat kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu. Pabrėžė, jog gyvendamas higienos normų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, depresiją ir pan.
Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 8–16) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Taip pat pažymėjo, kad stengiasi, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, juose būtų kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į kitas laisvesnes kameras.
Dėl pareiškėjo kitų prieštaravimų nurodė, kad vėdinimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius resursus. Dėl dalies reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas (b. l. 9–12) tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2011-05-27 iki 2015-04-20.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Taigi CK 1.125 str. 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (šio nagrinėjamo ginčo dalykas) taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, tik tai, kad anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kuriuose išaiškintas Konvencijos 3 str. taikymas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, dėl to pareiškėjas negalėjo ankščiau suprasti, kad jo teisės pažeistos, vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo šių argumentų vertinti kaip pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimui spręsti.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015-09-04 (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, klausimas dėl neturinės žalos priteisimo galėtų būti sprendžiamas už laikotarpį nuo 2012-09-04 iki 2015-09-04 (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, pritaikius trejų metų senaties terminą pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2012-09-03 (imtinai).
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat kameros neatitiko teisės aktais nustatytų higienos reikalavimų.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 73 parų. Iš jų 20 parų pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui reikalavimus.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija tam tikru laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai iš dalies yra pagrįsti.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (šalta, drėgna, tamsu) pažymėtina, kad iš administracinėje byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų pareiškėjo kalinimo metu nebuvo atlikta. Tačiau įvertinus kitų kamerų tikrinimo rezultatus matyti, kad Vilniaus visuomenės centras nuolatos tikrina Lukiškių TI-K kameras ir nustačius higienos reikalavimų pažeidimus, nustatomas terminas jiems pašalinti, vėliau kontroliuojama pažeidimų pašalinimo eiga. Taip pat, nors atsakovės atstovas pateiktais įrodymais ir nepagrindė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, santykinė oro drėgmė, apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų tyrimų duomenų, eilėje kamerų tiek santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos 26 punkto reikalavimus, tiek apšvieta (dieninė ir naktinė) taip pat atitiko Higienos normos 22 ir 23 punktų reikalavimus. Šiuo aspektu svarbi aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių (higienos normų pažeidimo) į administraciją nesikreipė, atitinkamai ir pagrindo, atlikti tyrimus kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, administracijai nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad buvimas kamerose, kurios galimai neatitiko higienos normos reikalavimų, pakenkė pareiškėjo sveikatai, negalima šiuo aspektu deklaratyviai išdėstytų pareiškėjo argumentų vienareikšmiškai įvertinti tik pareiškėjo naudai.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo periodiškai ir po gana neilgą laiką (nuo 1 iki 7 parų, vėliau ilgesniam laikui išvykdavo į kitus pataisos namus), kas atitinkamai reikštų, kad patirti nepatogumai ir išgyvenimai dėl kalėjimo Lukiškių TI-K nebuvo nepertraukiami ir labai intensyvūs, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 160 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo N. A. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti N. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą