Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pareiškėjas 2017 m. vasario 17 d. raštą apskundė teisingumo ministrei, tačiau atsakymo iš jos negavo. Teisingumo viceministras D. M. 2017 m. balandžio 11 d. raštu atsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. skundą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog į atvirąją koloniją tęsti laisvės atėmimo bausmę gali būti perkelti tik terminuoto laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys, o Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra konstatavęs, kad nacionaliniais teisės aktais įtvirtintas laisvės atėmimo iki gyvos galvos sušvelninimo mechanizmas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas, todėl klausimas dėl papildomų šios bausmės švelninimo mechanizmų nėra svarstomas. Pareiškėjas 2017 m. balandžio 11 d. raštą laikė nepagrįstu ir neišsamiu bei priimtu neteisėtai, nes skundą dėl administracinio akto išnagrinėjo tas pats jį priėmęs asmuo, t. y. skundą išnagrinėjo netinkamas administracinis subjektas.

5. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose klausimas dėl nuteistųjų iki gyvos galvos teisingo ir Europos Sąjungos nustatytą teisinį reglamentavimą atitinkančio progresyvinio bausmės atlikimo mechanizmo nėra pakankamai reglamentuotas. Malonės ir amnestijos taikymo galimybės nepriklauso nuo nuteistojo gero elgesio ir asmenybės pokyčių, nors būtent šiuos aspektus nurodė atsakovas kaip prielaidą gerinti nuteistojo iki gyvos galvos bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjo atžvilgiu visos bausmės atlikimo sąlygų švelninimo priemonės jau yra pritaikytos, o pataisos įstaigos administracija negali kitaip gerinti ar švelninti bausmės atlikimo sąlygų, nes tai nenumatyta įstatyme, todėl atsirado kliūtis toliau motyvuoti ir skatinti nuteistąjį teigiamiems pokyčiams. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo pozicija, jog negalima spręsti klausimo dėl lygtinio paleidimo įstatymo pakeitimo iki tol, kol Europos Žmogaus Teisių Teismas neišnagrinės bylos prieš Lietuvą, prieštarauja protingumo ir ekonomiškumo principams, o Europos Žmogaus Teisių Teismas jau yra pripažinęs, kad situacija, kai suaugusiajam skiriama „nemažintina“ laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, sukelia problemą pagal Konvencijos 3 straipsnį.

7. Atsakovas tvirtino, kad teisingumo viceministras D. M. pagal kompetenciją buvo įgaliotas pasirašyti 2017 m. balandžio 11 d. raštą. Šiame rašte pakankamai išsamiai atsakyta į pareiškėjo keliamus klausimus, pažymint, jog raštu teikiama papildoma informacija ir paaiškinimai, o dėl klausimų pareiškėjo 2017 m. sausio 21 d. prašyme, į kuriuos jau buvo atsakyta ankstesniame rašte, nebus iš naujo pasisakoma. Atsakovas, apžvelgęs 2017 m. vasario 17 d. rašto ir 2017 m. balandžio 11 d. rašto turinį, akcentavo, jog pastarajame rašte aiškiai nurodoma, kad Ministerija svarstys galimybes iniciuoti atitinkamas baudžiamųjų įstatymų pataisas, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinės atitinkamas peticijas (Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą). Atsakovas teigė, kad 2017 m. vasario 17 d. rašte, paaiškinant apie galimybes sušvelninti laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjui nurodytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 9 straipsnyje įtvirtintas teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principo realizavimo mechanizmas, t. y. atsižvelgiant į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, bausmės atlikimo sąlygos jam gali būti palaipsniui švelninamos: iš kalėjimo perkeliama į pataisos namus, o iš ten – į atvirąją koloniją. Tačiau atskiros Bausmių vykdymo kodekso normos konkrečioms nuteistųjų grupėms numato specialias taisykles, išplečiančias arba susiaurinančias šio principo taikymą, be kita ko, į atvirąją koloniją gali būti perkelti tik tie nuteistieji, kuriems gali būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos (140 str. 4 d.). Pareiškėjas 2017 m. vasario 21 d. prašyme nurodė, jog jo atžvilgiu lygtinis paleidimas negali būti taikomas, todėl jis turėjo suvokti, kad iš pataisos namų negalės būti perkeltas į atvirąją koloniją. Pareiškėjui 2017 m. kovo 6 d. prašymu paprašius būti perkeltam į atvirąją koloniją, jam išaiškintas Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio 4 dalies turinys. Be to, atsakovas įsitikinęs, jog jis raštuose tinkamai nurodė jų apskundimo tvarką.

II.

10. Teismas pastebėjo, kad ginčijamu 2017 m. balandžio 11 d. raštu atsakovas atsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. kreipimąsi, kuris iš esmės buvo kaip papildomas kreipimasis dėl Ministerijos 2017 m. vasario 17 d. rašte pateikto atsakymo. Vadinasi, atsakovas 2017 m. balandžio 11 d. raštu papildomai atsakė į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. kreipimąsi.

11. Teismo vertinimu, atsakovas 2017 m. balandžio 11 d. raštu suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją dėl bendro pobūdžio suformuluotų klausimų, t. y. paaiškino dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos nuteistiems asmenims švelninimo galimybių, taikomos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos ir pateikė paaiškinimus, aplinkybes, kurioms esant galėtų būti svarstomi pareiškėjo keliami klausimai ir rengiami teisės aktų projektai. Kita vertus, teismas konstatavo, jog ginčijamame rašte pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, suformuluoti konkretūs įpareigojimai subjektui, o nurodoma tik papildoma informacija ir paaiškinimai. Raštas laikytinas informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentu, pačiu savaime nesukeliančiu pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas nenagrinėtinas teismų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti šį raštą atmesta. Atitinkamai atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2017 sausio 24 d. raštą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau yra įgyvendinti, bei prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

13. Pareiškėjas pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes ir savo skundo argumentus, išreiškia pretenzijas dėl 2017 m. vasario 17 d. rašto, tvirtina, kad šiame rašte buvo neteisingai nurodyta rašto apskundimo tvarka. Teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl 2017 m. vasario 17 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nurodydamas, kad praleistas terminas šiam raštui apskųsti. Pareiškėjas mano, kad negali būti laikoma, jog jis yra praleidęs terminą 2017 m. vasario 17 d. raštui apskųsti, nes jis buvo suklaidintas Ministerijos dėl šio rašto apskundimo tvarkos, be to, šis raštas ir 2017 m. balandžio 11 d. raštas negali būti vertinami atskirai, nes jais atsakoma į tuos pačius pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. prašyme pateiktus klausimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teismo sprendimą nepriimti jo reikalavimo panaikinti 2017 m. vasario 17 d. raštą laiko teisės į teisingą teismą pažeidimu (Konvencijos 6 str.). Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, neatskleidė bylos esmės, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidė motyvuotumo reikalavimą.

16. Atsakovas iš esmės sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų, paneigiančių teismo išvadas, išskyrus teiginius, jog pareiškėjas buvo suklaidintas atsakovo neteisingai nurodytos rašto apskundimo tvarkos. Atsakovo vertinimu, jis 2017 m. balandžio 11 d. rašte pareiškėjui pateikė išsamią informaciją, tiek, kiek į jo klausimus nebuvo atsakyta 2017 m. vasario 17 d. raštu. Atsakovas toliau pakartotinai apžvelgia 2017 m. vasario 17 d. rašto turinį. Informuoja, kad jis yra parengęs ir 2018 m. sausio 29 d. raštu Nr. (1.5)2T-59 Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso straipsnių pakeitimo, papildymo įstatymų projektus, kuriais siekiama sudaryti teisines prielaidas nuteistiesiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę teismine tvarka pakeisti į švelnesnę – terminuoto laisvės atėmimo – bausmę, jei jie įgyvendino reikalavimus, leidžiančius pagrįstai manyti, kad jų pavojingumas visuomenei yra išnykęs arba maksimaliai sumažėjęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsakymų į pareiškėjo pateiktus klausimus tinkamumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Pareiškėjas 2017 m. sausio 24 d. rašte (b. l. 54–57) suformulavo 14 klausimų, susijusių su nuteistųjų iki gyvos galvos bausmės peržiūrėjimu, sušvelninimu ir amnestijos, malonės suteikimu, nuteistųjų išlaikymo kaštais, nuteistųjų galimybe mokytis ir dirbti, progresyvinio bausmės atlikimo principo taikymu, lygtinį paleidimą reglamentuojančių teisės normų pakeitimu ir pan., ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto prašė atsakyti šiuos klausimus. Šis pareiškėjo raštas buvo persiųstas Ministerijai (Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2017 m. vasario 1 d. raštas Nr. S-2017-957, b. l. 53).

21. Teisingumo viceministras D. M. 2017 m. vasario 17 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1483 (b. l. 58–59) pareiškėjui pateikė atsakymą į jo 2017 m. sausio 24 d. raštą, kuriame apžvelgė teisinį reglamentavimą, susijusį su nuteistųjų atleidimu nuo bausmės ir bausmės švelninimu (amnestija, malonė ir atleidimas nuo bausmės, kai po nuosprendžio priėmimo asmuo suserga sunkia nepagydoma liga), išaiškino teisingo ir progresyvaus bausmių vykdymo principą, pažymėjo, jog nuteistajam paskirtos bausmės atlikimo sąlygos gali būti švelninamos, pavyzdžiui, atlikus bausmę kalėjime 10 metų, jį perkeliant tęsti bausmės atlikimo į pataisos namus, o iš pataisos namų – į atvirąją koloniją, išreiškė nuomonę, kad šiuo metu galiojantis ir praktikoje taikomas teisinis reguliavimas yra pakankamas, kadangi sudarytos realios galimybės švelninti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę arba nuo jos atleisti, o klausimas dėl galimybių inicijuoti atitinkamas Bausmių vykdymo kodekso pataisas galėtų būti svarstomas tik Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus Lietuvai nepalankų sprendimą. 2017 m. sausio 24 d. rašte buvo pateikta ir kita pareiškėjo prašoma informacija, pavyzdžiui, kad nuteistiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme asmenims sudarytos iš esmės identiškos resocializacijos sąlygos kaip ir asmenims, atliekantiems terminuotas laisvės atėmimo bausmes (mokytis, dirbti, užsiimti individualia ar kūrybine veikla ir kt.), bei nurodyta, kur pareiškėjas gali rasti kitą pageidaujamą informaciją apie teisinį reglamentavimą ir statistinius duomenis (Bausmių vykdymo kodekse, Kalėjimų departamento interneto svetainėje). 2017 m. sausio 24 d. rašte pažymima, jog šis atsakymas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

22. Pareiškėjas 2017 m. kovo 6 d. raštu (b. l. 45–50) kreipėsi į teisingumo ministrę, iš esmės teigdamas, kad jam 2017 m. vasario 17 d. rašte pateikta netiksli ir neišsami informacija, pakartodamas savo argumentus dėl netinkamo nacionalinio teisinio reglamentavimo, prašydamas įpareigoti viceministrą D. M. patikslinti atsakymą 2017 m. vasario 17 d. rašte (vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos aktualia teismų praktika, atsakyti į dar neatsakytus klausimus) bei įpareigoti atsakingą instituciją perkelti pareiškėją į atvirąją koloniją.

23. Teisingumo viceministras D. M. 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (1.23)7R-3109 (b. l. 51–52) atsakė į pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. raštą, kuriame pažymėjo, jog nebepasisakys dėl klausimų, į kuriuos jau buvo atsakyta 2017 m. vasario 17 d. raštu, informavo apie baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindus, paskatinimo priemonių teikimo sąlygas, perkėlimo į atvirąją koloniją sąlygas (pagal Bausmių vykdymo kodekso 140 str. 4 d., į atvirąją koloniją tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimo gali būti perkelti tik terminuoto laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys), bei pakartotinai akcentavo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas iki šiol nėra konstatavęs, kad nacionaliniais teisės aktais įtvirtintas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės švelninimo mechanizmas pažeidžia Konvencijos nuostatus, todėl klausimas dėl papildomų tokios bausmės švelninimo mechanizmų nėra svarstomas. 2017 m. balandžio 11 d. rašte nurodyta, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

24. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 17 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1483, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl šio rašto paduoti, nepaisant to, kad rašte buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, o pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys (teisinio išsilavinimo ir advokato neturėjimas rašto gavimo metu) nelaikytinos objektyviomis ir svarbiomis, kurių pagrindu šis praleistas terminas galėtų būti atnaujintas. Tačiau teismas priėmė skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Teisingumo ministerijos 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (1.23)7R-3109 ir įpareigoti Ministeriją atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. raštą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau įgyvendinti. Teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartyje taip pat nurodė, kad ši nutartis neskundžiama.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2017 m. birželio 1 d. teismo nutartyje jos apskundimo galimybė yra nurodyta netiksliai, nes dėl nutarties (jos dalies), kuria atsisakoma priimti skundą (jo dalį), gali būti paduodamas atskirasis skundas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 152 str. 1 d. 1 p., 33 str. 3 d.), o neskundžiama tik nutarties dalis, kuria skundas (jo dalis) yra priimtas ir atsakovas įpareigotas atlikti veiksmus (pateikti teismui atsiliepimą į skundą, turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą). Pastebėtina, kad pareiškėjui nagrinėjamoje byloje atstovauja advokatė (2017 m. gegužės 8 d. išrašas iš 2017 m. gegužės 3 d. atstovavimo sutarties, b. l. 20), todėl šios pagrindinės proceso taisyklės jai turėjo būti žinomos, tačiau, nepaisant to, kad, kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas akivaizdžiai nesutinka su teismo sprendimu nepriimti nagrinėti jo reikalavimo panaikinti 2017 m. vasario 17 d. raštą, pareiškėjas nepateikė atskirojo skundo dėl 2017 m. birželio 1 d. teismo nutarties (jos dalies). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pareiškėjo pretenzijos apeliaciniame skunde dėl 2017 m. vasario 17 d. rašto ir dėl teismo atsisakymo priimti reikalavimą panaikinti šį raštą nenagrinėtinos.

26. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas netenkinti pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. raštą, rėmėsi dviem pagrindiniais motyvais: 1) skundžiamu raštu atsakovas suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją dėl bendro pobūdžio suformuluotų klausimų; 2) skundžiamas raštas laikytinas informacinio – aiškinamojo pobūdžio dokumentu, pačiu savaime nesukeliančiu pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas nenagrinėtinas teismų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 1 p.).

27. Dėl antrojo motyvo teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), tarp jų – kai skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (1 p.), o tais atvejais, kai aplinkybė, jog skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka, nustatoma jau skundą priėmus ir bylą nagrinėjant iš esmės, byla turi būti nutraukiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes toks raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, proceso teisės normų požiūriu bylą šioje dalyje užbaigė netinkamai, nes byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta, o ne šis pareiškėjo reikalavimas atmestas.

28. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 2017 m. balandžio 11 d. raštas negali būti apskųstas administraciniam teismui. Šiuo aspektu pareiškėjas teisingai pažymi, jog jis turi teisę gauti informaciją. Ši teisė įtvirtinta, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje ir Konvencijos 10 straipsnyje. Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą, siekė pasinaudoti būtent savo teise gauti informaciją, o manydamas, kad ši jo teisė buvo pažeista, turi teisę apskųsti institucijos veiksmą ar neveikimą teisės aktų nustatyta tvarka (Konstitucijos 30 str., Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 22 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2017 m. balandžio 11 d. raštą, – vykdė pareiškėjo 2017 m. kovo 6 d. prašymą suteikti jam papildomą informaciją, t. y. suteikė pareiškėjui administracinę paslaugą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, ir pareiškėjas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka reikšti pretenzijas dėl jam suteiktos administracinės paslaugos tinkamumo. Todėl pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčas dėl 2017 m. balandžio 11 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėtinas teismų, yra nepagrįsta.

29. Teisėjų kolegija, ištyrusi 2017 m. balandžio 11 d. rašto turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pirmajam motyvui, jog šiuo raštu pareiškėjui buvo suteikta jo pageidaujama papildoma informacija. Šiame kontekste pastebėtina, jog pareiškėjas nesutikimą su 2017 m. balandžio 11 d. raštu iš esmės sieja ne su pateiktos informacijos neišsamumu (pvz., nurodyti nevisi progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai), vilkinimu atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus (suteikti informaciją) ar kitomis panašiomis aplinkybėmis, bet su įsitikinimu, jog Lietuvos Respublikos nacionalinis reglamentavimas tiek, kiek jame nenumatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo sąlygų švelninimo (virš to, kas jau suteikta pareiškėjui), bausmės peržiūrėjimo ar atleidimo nuo bausmės galimybė (amnestija, malonė ir atleidimas nuo bausmės, kai po nuosprendžio priėmimo asmuo suserga sunkia nepagydoma liga, pareiškėjo nuomone, nėra pakankami), yra nesuderinamas su Europos Sąjungos teise (be kita ko, Konvencijos nuostatomis) ir teisingumo principu, o atsakovas nepagrįstai nesiima veiksmų tokiam teisiniam reglamentavimui pakeisti (pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ginčijamo rašto priėmimo metu dar nebuvo konstatavęs minėto nacionalinio teisinio reglamentavimo nesuderinamumo su Konvencijos nuostatomis, nėra reikšminga). Tačiau pareiškėjas 2017 m. kovo 6 d. rašte ir neprašė atsakovo imtis veiksmų teisės normų pakeitimui ar papildymui iniciuoti, o tik pageidavo, jog būtų atsakyta į jo 2017 m. sausio 24 d. rašte suformuluotus klausimus, į kuriuos, pareiškėjo vertinimu, nebuvo atsakyta 2017 m. vasario 17 d. raštu, tarp jų – ar yra parengtas įstatymo, numatančio lygtinio paleidimo galimybę asmenims, nuteistiems iki gyvos galvos, projektas ir ar šis projektas buvo pateiktas svarstyti Seimui; jeigu taip, nurodyti datas, jeigu ne, nurodyti priežastis (14 klausimas), o skunde neišreiškė aiškaus nesutikimo su tuo, kad nebuvo tenkintas jo prašymas perkelti į atvirąją koloniją. Be to, pareiškėjo teiginius, jog 2017 m. balandžio 11 d. raštą priėmė netinkamas subjektas, paneigia atsakovo pateiktos Teisingumo viceministrų veiklos sritys, patvirtintos teisingumo ministro 2017 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1R-6 (b. l. 44, 2.6 p.). Taigi, pareiškėjas neįrodė egzistuojant pagrindą panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. raštą.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atmesti pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. raštą, pagrįstai netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti Ministeriją atsakyti į pareiškėjo 2017 m. sausio 24 d. raštą, nurodant, kokie yra progresyviniai bausmės atlikimo švelninimo būdai, kuriuos galėtų taikyti įkalinimo įstaigos administracija, kai visi Ministerijos išvardyti bausmės švelninimo būdai, tokie kaip perkėlimas iš Lukiškių kalėjimo į pataisos namus, jau įgyvendinti.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau priėjo prie pagrįstos išvados, jog nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Ministerijos 2017 m. balandžio 11 d. raštą Nr. (1.23)7R-3109 ir įpareigoti ją atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.