- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-10
- Bylos Nr.
- I-5799-463/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Paulauskienė, Jolanta Malijauskienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- L. E. A.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjai L. E. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. E. A. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. E. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama įpareigoti atsakovą išmokėti jai 1 027,64 Eur (3 548,23 Lt) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2013-02-28, pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas ir panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2013-04-12 sprendimą Nr. 7S-441.
Skunde nurodė, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjai paskyrė 955,51 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, L. E. A. kiekvieną mėnesį mokama sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Kadangi Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pareiškėja buvo dirbanti pensininkė ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jai paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, bet ir 5 straipsnio nuostatas. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, nuo 2010-01-01 iki 2013-02-28 pareiškėjai neišmokėta 1 027,64 Eur (3 548,23 Lt) dydžio valstybinės pensijos dalis, kurią ji ir prašo priteisti. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarimu teigė, kad nėra praradusi teisės ginti savo pažeistų teisių ir reikalauti grąžinti neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėja 2015-01-26 teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo paduoti. Prašyme nurodė, kad priėmus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą pagrįstai tikėjosi, jog bus nustatytas kompensavimo mechanizmas ir grąžins neišmokėtą pensijos dalį. Į teismą kreipėsi 2013-04-29 teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Pasak pareiškėjos, ji pateko į teisiškai neapibrėžtą situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Pareiškėjos nurodytos priežastys sudarė jai objektyvias kliūtis kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Pareiškėja teismo posėdyje palaikė skunde ir prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti išdėstytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovai Kalėjimų departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su skundu nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundo netenkinti (b. l. 11–12).
Atsiliepime nurodė, kad paskirtų pensijų dydžiai buvo mažinami vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Kol nebuvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, jos buvo teisėtos ir Kalėjimų departamentas privalėjo jomis remtis. Kalėjimų departamentas vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją bei teisės aktus. Įsigaliojus minėtam Konstitucinio Teismo nutarimui, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, apskaičiuojant pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, nebuvo taikomos. Taigi, Kalėjimų departamentas, priimdamas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 7S-441 „Dėl informacijos pateikimo“, vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis ir neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis kitaip. Skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka. Prašomas panaikinti sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.
Kalėjimų departamentas teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir prašė jos prašymą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 66–69).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai valstybinė pensija buvo mokama už praėjusį mėnesį. Pirmoji sumažinta pensija jai pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo apskaičiuota 2010 m. sausio mėnesį ir ji sužinojo apie tai 2010-02-25, o į teismą kreipėsi tik 2013 m. balandžio mėnesį. Pareiškėjai atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl ji apie pensijos sumažinimą sužinojo iš Kalėjimų departamento veiksmų, t. y. išmokėtos pensijos dydžio. Pareiškėja žinojo, kada jos pensija buvo sumažinta, nes iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie priimtus teisės aktus dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, todėl turėjo laiku pasidomėti dėl sumažintos pensijos dydžio. Pasak atsakovų, pareiškėjos atžvilgiu sprendimas dėl pensijos sumažinimo buvo priimtas apskaičiuojant pensiją už 2010 metų sausio mėnesį ir tęsėsi visą pensijos mokėjimo laiką. Nebuvo priimamo sprendimo dėl pensijos sumažinimo.
Paaiškino, kad teisės į valstybinę pensiją pažeidimas apibrėžtas bendru laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. kovo mėnesio), turi būti analizuojamas dviem skirtingais laikotarpiais (nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo mėnesio), kuriais valstybinės pensijos laikiną mažinimą reguliavo skirtinga teisės normų visuma, atitinkamai skyrėsi ir procesinės prielaidos kreiptis į teismą šiais laikotarpiais.
Pažymėjo, kad pareiškėja prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleido apskundimo terminą, ir nėra pagrindo jį atnaujinti.
Nurodė, kad pareiškėja į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. balandžio mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą, ir konstatavo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti. Pareiškėja neturi teisės pašalinti teisių pažeidimo, susijusio su neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka.
Atsakovui ir jo atstovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, į teismo posėdį neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Terminas skundui paduoti atnaujinamas, skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-02-28 įskaitytinai mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo teisėtumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kalėjimų departamento 2006-02-03 sprendimu Nr. (292)-12/07-320 L. E. A.nuo 2005-12-31 paskirta 955,51 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 20 metų 2 mėnesių ir 29 dienų tarnybą (b. l. 13).
Pareiškėja su 2013-04-02 prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir prašė išmokėti jai neišmokėtą pareigūnų pensijos dalį, o atsisakius tai padaryti – nurodyti atsisakymo priežastis bei pateikti pažymą apie jai neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį (b. l. 17).
Kalėjimų departamentas 2013-04-12 sprendime Nr. 7S-441 „Dėl informacijos pateikimo“ paaiškino L. E. A. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad prašymas sustabdyti jai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mažinimą ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį negali būti tenkinamas (b. l. 14). Kalėjimų departamentas taip pat pateikė 2013-04-12 pažymą Nr. LV-476 apie L. E. A. nuo 2010-01-01 iki 2013-02-28 perskaičiuotą ir nesumokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, iš kurios matyti, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 3 548,23 Lt (b. l. 15–16).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013-09-06 sprendime atmetė pareiškėjos skundą (b. l. 32–36).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-551/2014, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-09-06 sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje konstatavo, kad teismas turi pareiškėjai išaiškinti jos teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (b. l. 53–58).
Teismas, atsižvelgdamas į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-15 nutartyje pateiktus argumentus, išaiškino pareiškėjai teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. (b. l. 60). Pareiškėja teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 61–63).
Vertinama, ar pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis ir ar yra pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Pagal šiai bylai taikytiną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 nutarimu ir 2012-02-06 nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad išvardytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino kreipimosi į teismą terminą. Taigi minėtoje nutartyje (administracinė byla Nr. AS502-169/2014) terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių, aplinkybių. Tokiomis pačiomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis vadovaujamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz.: administracinės bylos Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014).
Taigi, pareiškėja tuo metu, kaip ji kreipėsi į teismą su skundu (2013-04-30), buvo veikiama tų pačių bendro pobūdžio objektyvių kliūčių laiku paduoti skundą teismui, todėl net ir nesant jokių kitų individualių aplinkybių, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgus į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinamas.
Pareiškėja skunde prašo įpareigoti atsakovę išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką – 1 027,64 Eur (3 548,23 Lt).
Laikinojo įstatymo preambulėje nurodyta, kad jis buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (iš jų ir pareigūnų bei karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant, inter alia, paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01, buvo įtvirtintas iš esmės analogiškas reguliavimas.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Lietuvos Respublikos Seimas 2012-06-30 priėmė Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą (Žin., 2012, Nr. 82-4274). Taigi, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012-09-01 neteko galios.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 straipsnio 2 dalies (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) nuostatas, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.
Atsižvelgus į šį Konstitucinio Teismo nutarimą, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas nepagrįstai buvo ribojamas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (pvz., 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-844/2013). Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą.
Kaip matyti iš skundo, pareiškėja siekia, kad jai būtų išmokėta neišmokėta pensijos dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-02-28.
Remiantis Kalėjimų departamento 2013-04-12 pažyma Nr. LV-476 (b. l. 6) nustatyta, kad pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjai susidarė 1 027,64 Eur (3 548,23) Lt dydžio pensijos nepriemoka, kurią ji ir prašo priteisti. Nei atsakovai, nei pareiškėja neginčijo pažymoje pateiktų duomenų teisingumo, todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų pareiškėjo turtinius interesus pažeidė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Kalėjimų departamento kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento. Nors pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybines pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, tačiau joms nesuteikia jokių įgaliojimų skirti valstybines pensijas ar daryti kokią nors įtaką jų skyrimui, pensijos dydžiui. Taigi, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos atlieka tik mokėjimo funkciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014-12-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-551/2014, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, pažeidimo dėl netinkamų šalių nenustatė.
Be to, pareiškėja teismui skundžia ir Kalėjimų departamento 2013-04-12 sprendimą Nr. 7S-441. Skundžiamas Kalėjimų departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek, kiek juo atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes toks atsisakymas išmokėti jai pensijos nepriemoką, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo nuostatoms, todėl naikintinas, kaip nepagrįstas. Kitos sprendimo dalies, kurioje pareiškėjai pateikiami informacinio pobūdžio duomenys, nėra teisinio pagrindo naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 34 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsniu,
nusprendė:
Atnaujinti L. E. A. terminą skundui paduoti kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Pareiškėjos L. E. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, L. E. A. 1 027,64 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt septynis eurus ir 64 euro centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-02-28 įskaitytinai.
Panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013-04-12 sprendimo Nr. 7S-441 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.