Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušros Vingilės,

asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės T. G. gynėjui advokatui Tomui L. P.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo N. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams, vietoje intensyvios priežiūros skiriant įpareigojimą 4 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (750 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. N. G. ir Ž. G. 2020 m. gegužės 16 d. apie 21.50 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, elgėsi įžūliai ir savo veiksmais nežymiai sutrikdė J. M. sveikatą: Ž. G. tyčia vieną kartą įspyrė J. M. į galvą, o N. G. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė J. M. į kaklą, po to abu bendrais veiksmais tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis kartus kumščiais bei įspyrė nukentėjusiajam J. M. į įvairias kūno vietas, padarant nukentėjusiajam J. M. kraujosruvą pakaušio kairėje, nubrozdinimą kaklo dešinėje. Šiais veiksmais N. G. ir Ž. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Nuteistasis N. G., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad N. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrus bylos aplinkybes, vadovaujantis prielaidomis ir abejonėmis. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su atliktu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, suteikė nepagrįstą prioritetą kaltinimo prielaidoms. Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo ir proceso pirmosios instancijos teisme metu buvo padaryta tokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie apribojo N. G. galimybes tinkamai gintis ir nulėmė pirmosios instancijos teismo klaidas, pripažįstant įrodymais ir tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 2, 4, 5 dalys, BPK 301 str., BPK 305 str. 1 d.).

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje ikiteisminis tyrimas yra atliktas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai, N. G. veikos kvalifikavimas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu visi duomenys buvo renkamai tendencingai N. G. nenaudai, bandant pagrįsti neteisingą veikos kvalifikavimą, nepašalinti byloje esantys prieštaravimai, tarp liudytojų ir nukentėjusiojo. Visas skundžiamas nuosprendis grindžiamas tik kaltinamojo akto atkartojimu, kuris apelianto manymu yra neobjektyvus. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė prielaidomis, nepašalinus įrodymų prieštaravimų, išimtinai vertinant tik nuteistajam nepalankius įrodymus bei atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymus dėl kitų įrodymų išreikalavimo, tokiu būdu pažeisdamas konstitucinį baudžiamojo proceso In dubio pro reo ir nekaltumo prezumpcijos principus.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. G. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju, apeliaciniame skunde nesutinkama su N. G. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašoma jį išteisinti nurodant, kad jo kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, grindžiama prielaidomis.

5. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo N. G. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

7. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

8. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad N. G. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl jo kaltės nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiojo J. M. duotais nuteistąjį kaltinančiais parodymais, nevertindamas liudytojų K. B. ir T. G. bei kito kaltinamojo Ž. G. duotų nuteistąjį išteisinančių parodymų bei netinkamai įvertino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini).

9. Bylos faktiniai duomenys, t. y. nukentėjusiojo protokolas – pareiškimas (1 t., b. l. 43-46), jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 36-39, 3 t., 41-42), bei teisminio nagrinėjimo metu (4 t., b. l. 187-189) patvirtina, kad 2020 m. gegužės 16 d. apie 21.50 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvėje, įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo J. M. ir nuteistųjų N. G. ir Ž. G., kurio metu nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nors apeliaciniame skunde menkinami nukentėjusiojo parodymai bei jų įrodomoji galia, tačiau iš byloje esančių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis iš esmės nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio vietoje ne kas kitas, o būtent nuteistieji N. G. ir Ž. G. prieš jį smurtavo, tai yra veikdami bendrininkų grupėje, Ž. G. tyčia vieną kartą įspyrė J. M. į galvą, o N. G. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė J. M. į kaklą, po to abu bendrais veiksmais tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis kartus kumščiais bei įspyrė nukentėjusiajam J. M. į įvairias kūno vietas, padarant nukentėjusiajam J. M. kraujosruvą pakaušio kairėje, nubrozdinimą kaklo dešinėje.

10. Nukentėjusysis J. M. apklausiams ikiteismino tyrimo metu nurodė, kad nuo pakeliamo atitvaro, esančio (duomenys neskelbtini) g. pradžioje, atėjo keturi asmenys, tai N., jo brolis ir dar du nepažįstami asmenys, kurie jam pasakė, kad jis neaiškintų, kaip reikia važinėtis gatvėmis, ir jam nusisukus, vienas asmuo, kuris buvo su kryžiaus formos auskaru ausyje, priėjo prie jo iš nugaros pusės, ir kartu su N., ne mažiau vieną kartą iš kojos tyčia spyrė jam į pakaušį, pagriebė rankomis už rankinės ir striukės gaubtuvo, abu asmenys jį spardė kojomis ir smūgiavo rankomis į įvairias kūno vietas, spardė jam į galvą, nugarą ir kairį šoną, dėl ko jam viršugalvyje atsirado minkštųjų audinių patinimas, buvo nubrozdinta galvos oda, buvo sutrenkta nugara, pilvo šonai ir nurodytose kūno vietose jautė fizinį skausmą (1 t., b. l. 43-46). Duodamas papildomus parodymus nurodė, kad apsidairęs pamatė, kad už šlagbaumo, pagrindinėje (duomenys neskelbtini) gatvėje link (duomenys neskelbtini) gatvės, stovi automobilis "Mersedec Benz", universalas, tamsios spalvos, prie kurio stovėjo anksčiau minėti jaunuoliai, kurie buvo su keturračiais. Kol kalbėjo su N., jam iš nugaros priėjo anksčiau minėti jaunuoliai, kurie važinėjo su keturračiais. Taip gavosi, kad priekyje jo stovėjo N. ir jo draugas, o jam iš nugaros kiti du jaunuoliai. Paėjęs kelis žingsnius į priekį, pajuto smūgį į pakaušį iš kojos. Iš karto susiėmė rankomis už galvos ir susilenkė, sau pro šoną matė, kai koja nusileido, pažino iš kojos, kad jam spyrė vyrukas, kuris buvo su kryžiuko auskaru ausyje. Tada pajuto, kad kažkas sugriebė jam už "tašiuko", kurį buvo persimetęs per petį ir taip bandė parversti jį atgal. Atsisukęs pamatė, kad N. kaire ranka laikė jo "tašiuką", o dešine ranka smogė į jį, bet jis spėjo nusisukti ir jam pataikė į kaklą 2 t., b. l. 36-39. Duodamas parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis J. M. davė analogiškus parodymus ir nurodė, kad pamatė link jo einančius du vaikinus. Pažino N. G. ir T., jis jam pasakė, kad reikia pasikalbėti. Mes priėjome iki šlagbaumo, prie gatvelės galo ir ten prasidėjo diskusija „kas tu toks?“, „ko tu aiškini?“ pastebėjo, kad jie keturiese. Tadas, N. ir dar du asmenys. Kaip dabar žino, vienas iš jų buvo Ž. G. ir dar vienas, kuris kartu su keturračiais, kartu su T. važinėjo. Prasidėjo aiškinimai, gąsdinimai. Jis nuo jų nusisuko, norėjo eiti namo. Paėjęs kelis žingsnius, pajuto smūgį į galvą, pasilenkė susėmė galvą ir pasiskus šonu, pamatė, kad lyg iš kojos trenkė Ž. G.. Jį N. tempė už tašiuko, kurį turėjo pasikabinęs ant kaklo. Tai po to sekė smūgiai į nugarą, bandymas perversti. Laimingo atsitiktinumo dėka, tašiukas ištrūko iš N. rankų ir tada paskubomis jis grįžo namo. Nukentėjusysis nurodė, kad jį daužė ir spardė N. ir Ž. Juto spardymus, daužymus iš abiejų pusių. Kad vienas į nugarą, o kitas į šoną ir į galvą. Taigi, matyti, kad tiek ikiteismino tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis davė nuoskelius parodymus, iš kurių matyti, kad konflikte dalyvavavo keturi asmenys, o jį sumušė du – N. G. ir Ž. G. Nukentėjusiojo duoti parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir nekito, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl šių parodymų nenuoskelumo yra nepagrįsti ir atmestini.

11. Apeliaciniame skunde teigima, kad nuteistojo N. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje paneigia kitame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) duoti jau kaip įtariamojo J. M. parodymai. Tačiau, įvertinus šiuos jo duotus parodymus matyti, kad jie sutampa šioje byloje duotais J. M. parodymais. Apklausiamas kaip įtariamasis J. M. taip pat nurodė, kad jis pamatė kaip nepažįstamas jaunuolis spiria jam koja į galvą, įspyrė į pakaušį. Tada N. sučiupo už jo per petį uždėtos rankinės rankenos ir tempdamas žemyn bandė pargriauti. Tuo pačiu metu J. M. užsidegnė rankomis galvą ir pajuto, kad jie pradėjo smūgiuoti kumščiais ir spardyti kojomis jam į nugarą kaklą, galvą. Pajutęs, kad rankinę paleido, pasileido važiuoti link namų. Teisėjų kolegijos nuomone, šie kitame ikiteisminiame tyrime duoti J. M. parodymai tik patvritina šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikso padarymo aplinkybes.

12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. G. duodamas parodymus kitame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kur pastarasis buvo apklaustas liudytoju ir pripažintas nukentėjusiuoju, nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su analizuojamu įvykiu, kurio metu buvo sumuštas nukentėjusysis J. M., todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl šių parodymų vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini.

13. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiais dėl liudytojų K. B. ir T. G. bei kito kaltinamojo Ž. G. netinkamo duotų parodymų vertinimo. K. B. duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvyko susistumdymas tarp to asmens (J. M.), T., T. brolio ir nepažįstamo asmens (Ž. G.). Susistumdymo metu įvyko muštynės, pirmus smūgius sudavė J. M.. T. draugas (Ž. G.) sudavė atgal ir jiedu susimušė. Nuteistasis N. G. duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis vienas buvo nuėjęs iki J. namų, ir kartu su J. nuėjo prie šlagbaumo. Tarpusavyje pradėjo ginčytis J., T. ir Ž. Tuo metu jis apsikabino T. ir pasakė eiti namo. Jie išėjo. Su J. liko Ž. ir T. kitas draugas (K. B.). Kas tarp jų vyko toliau nematė, prieš J. smurtinių veiksmų nenaudojo. Ž. G. duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su tuo užpuoliku (J. M.), jokio fizinio kontakto neturėjo, jo nemušė, nebuvo prie jo priėjęs, jie tarpusavyje nesimušė. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas papildomus parodymus nurodė, kad jis su N. buvo atėjęs prie J. namų vartų, išėjo J. Buvo tryse: Ž., J. ir N. Jis, J. ir N. atėjo prie T. su draugu prie šlagbaumo, ir tarpusavyje aiškinosi dėl kilusio konflikto tarp T. ir J. J. nueidinėjo nuo jų link savo namų, tuomet jis su J. pradėjo kalbėtis. T., N. ir T. draugas liko prie šlagbaumo. Jis su J. paėjo šiek tiek toliau. Pasirodė, kad J. iš kišenės kažką traukia, pagalvojo, kad nori jį sužaloti, todėl iš karto sureagavo ir dešinės rankos kumščiu trenkė J. į pakaušį ar kaklo sritį, po to kaire ranka sugriebė už kapišono, o dešine sudavė smūgius J., gal keturi gal penkis kartus į kaklą, galvą, kelis kartus į šoną, vieną smūgį iš kelienio turbūt į kaklo sritį. Nurodė, kad šiuos smūgius jis J. davė vienas, N., T. ir jo draugas J. nemušė. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde liudytojų K. B. ir T. G. bei kito kaltinamojo Ž. G. nepaneigia N. G. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo. Teisėjų kolegija šiuos parodymus vertina kritiškai, kadangi jie yra nenuoseklūs, tarpusavyje nesutampantys, skiriasi juose nurodomos įvykio aplinkybės dėl įvykį mačiusių asmenų skaičiaus, dėl to keli asmenys ėjo iki J. namų, dėl to, kas pirmas sudavė smūgius, kito nuteistojo Ž. G. parodymai kito. Be to, šie parodymai vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti nuteistajam N. G. atsakomybės, kadangi konflikte dalyvavusius asmenis sieja tam tikri ryšiai, todėl jie gali būti suinteresuoti duoti naudingus parodymus nuteistojo N. G. atžvilgiu.

14. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog J. M. megztinio gobtuvo rasto žmogaus kraujas yra Ž. G.. Tai patvinta 2020 m. rugpjūčio 14 d. – 2020 m. rugpjūčio 28 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, kad ant megztinio gobtuvo (2 mėg.) rastas žmogaus kraujas. Atlikus DNR tyrimą, gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su Ž. G. DNR profiliu su 99,99999999999999999% tikimybe. Atlikus DNR tyrimą, ant megztinio gobtuvo (1 mėg.) gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su J. M. DNR profiliu su 99,99999999999999999% tikimybe (1 t., b. l. 96–104). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone tai, kad ant nukentėjusiojo megztinio buvo rastas tik vieno nuteistojo kraujas, nepaneigia N. G. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes jo kaltė įrodyta kitais baudžiamojoje byloje surinktais nuosekliais, tarpusavyje sutapusiais nukentėjusiojo parodymais.

15. Taigi išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog N. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tai yra veikdami bendrininkų grupėje, elgėsi įžūliai ir savo veiksmais nežymiai sutrikdė J. M. sveikatą: Ž. G. tyčia vieną kartą įspyrė J. M. į galvą, o N. G. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė J. M. į kaklą, po to abu bendrais veiksmais tyčia sudavė ne mažiau kaip penkis kartus kumščiais bei įspyrė nukentėjusiajam J. M. į įvairias kūno vietas, padarant nukentėjusiajam J. M. kraujosruvą pakaušio kairėje, nubrozdinimą kaklo dešinėje. Pripažindamas N. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl N. G. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl išteisinti jį dėl šios nusikalstamos veikos, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo N. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.