Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Bajorūno apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, nuspręsta E. K. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2025 m. kovo 11 d. apie 16 val. kieme namo, esančio (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su T. K., asmeninio konflikto metu tyčia panaudojo fizinį smurtą prieš savo artimąjį giminaitį – prieš brolį T. K. (T. K. pastūmė nukentėjusįjį T. K., kuris nuo smūgio atsitrenkė į durų staktą; T. K. įkando nukentėjusiajam T. K. į pirštą; jis (E. K.) suėmė nukentėjusįjį T. K. už kaklo ir stūmė nukentėjusįjį T. K. į metalinę tvorą; jie abu (E. K. ir T. K.) sudavė kumščiais ir spyrė kojomis ne mažiau kaip septynis kartus nukentėjusiajam T. K. į veidą, į dešinį šoną ir į dešinės pusės petį) ir bendrais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam T. K. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Prokuroras skundu ginčija tik skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria išteisintasis E. K. buvo išteisintas iš jam pareikšto kaltinimo. Todėl neišeidamas už apeliacinio skundo ribų apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

6. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, t. y. pareigą įrodyti asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką turi valstybės kaltintojas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, reikalingas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Šis principas įpareigoja visas abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai bei draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-529/2013, 2K-171/2014 ir kt.).

7. Įrodymų tyrimo, vertinimo ir pripažinimo baudžiamajame procese bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK. Tačiau BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimo procesas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis liečiamumo (sąsajumo) ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltės ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama asmens kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi būti suformuotos kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

8. Šioje byloje išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad išteisindamas E. K. iš jam pareikšto kaltinimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą (sąsajumą), leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo argumentų, motyvų ir padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka, todėl visų jų nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas išteisintojo E. K. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai išteisino E. K. iš jam pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamos veikos objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Šiuo atveju aktuali yra išteisintajam inkriminuota BK 140 straipsnio 2 dalis, numatanti atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

10. Susipažinus su baudžiamąja byla matyti, kad išteisintasis E. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir parodė, kad kieme vykusio konflikto tarp nukentėjusiojo T. K. bei nuteistojo T. K. metu, nukentėjusiajam suėmus nuteistąjį T. K. už kaklo, jis (išteisintasis) atitraukė nukentėjusįjį T. K. nuo nuteistojo T. K. ir daugiau jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. Tai jis patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas tyrėją (2 t., 40–41, 49 b. l.), tiek pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu (2 t., 102 b. l.). Nuteistasis T. K. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu neigė, kad aptariamo įvykio metu išteisintasis E. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį (1 t., 179, 192 b. l.; 2 t., 103 b. l.). Tokią savo poziciją aptariamu klausimu nuteistasis T. K. ir išteisintasis E. K. patvirtino akistatų metu, taip pat išteisintasis tai patvirtino netrukus po aptariamo įvykio bendraudamas su policijos pareigūnais (1 t., 90–91, 95–98, 102–103, 105 b. l.).

11. Šioje baudžiamojoje byloje išteisintojo E. K. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį prokuroras iš esmės grindė nukentėjusiojo T. K., liudytojų R. J. ir I. D. parodymais, nukentėjusiojo T. K. ir liudytojos R. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, akistatų protokolais, policijos pareigūnų nešiojamų kamerų vaizdo įrašais ir pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įrašu.

11.1. Liudytoja I. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji nematė prieš nukentėjusįjį T. K. smurtaujančio išteisintojo E. K. (1 t., 77, 84–85 b. l.; 2 t., 104 b. l.). Akivaizdu, jog liudytoja I. D. nepatvirtino, kad išteisintasis E. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį T. K..

11.2. Nukentėjusysis T. K. ikiteisminio tyrimo metu tiek pareiškime, tiek apklausų metu tvirtino, kad aptariamo įvykio metu išteisintasis E. K. naudojo fizinį smurtą prieš jį (prieš nukentėjusįjį) (1 t., 1–2, 28–29 b. l.). Tokią savo poziciją apie išteisintojo E. K. fizinį smurtą nukentėjusysis patvirtino paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą (1 t., 108–109, 111 b. l.), į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., 102–103, 105 b. l.), parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 51, 54–56 b. l.) ir akistatų metu (1 t., 90–91, 95–98 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis T. K. paneigė tokius savo parodymus ir kelis kartus patvirtino, kad išteisintasis E. K. nenaudojo fizinio smurto prieš jį (prieš nukentėjusįjį), kad išteisintasis tik atitraukė jį (nukentėjusįjį) nuo nuteistojo T. K., kad prieš jį (prieš nukentėjusįjį) smurtavo tik nuteistasis T. K., o apie išteisintojo E. K. smurtą jis (nukentėjusysis) pasakė „iš inercijos“ (2 t., 103 b. l.). Taipogi liudytoja (nukentėjusiojo sugyventinė) R. J. 2025 m. kovo 11 d. apklausos metu parodė, kad ji nematė (tik numanė), jog išteisintasis E. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį T. K. (1 t., 60–61 b. l.), 2025 m. kovo 25 d. vykusios apklausos metu ši liudytoja parodė, kad ji matė kaip išteisintasis E. K. spardė nukentėjusįjį (1 t., 64–65 b. l.), parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatos metu liudytoja R. J. taip pat patvirtino mačiusi išteisintojo E. K. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį (1 t., 68–69, 72–74, 84–85 b. l.), o pirmosios instancijos teisme liudytoja R. J. parodė, kad ji į kiemą atėjo po konflikto ir nematė, kad kas nors būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį, pastarasis jai nesakė, kad išteisintasis E. K. būtų ką nors daręs jam (nukentėjusiajam) (2 t., 105 b. l.). Tokie nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaraujantys nukentėjusiojo T. K. bei liudytojos R. J. parodymai negali būti laikomi patikimais, todėl tokiais paminėtų proceso dalyvių parodymais (užfiksuotais pareiškime, nukentėjusiojo ir liudytojos apklausų, parodymų patikrinimo vietoje ir akistatų protokoluose, pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įraše, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų nešiojamų kamerų vaizdo įrašuose, o taip pat ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole) grįsti išteisintojo E. K. kaltės negalima.

12. Įvertinusi visų byloje surinktų ir užfiksuotų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju buvo išnaudotos visos galimybės tam, kad būtų surinkti neginčijami išteisintąjį E. K. kaltinantys duomenys, tačiau byloje nepakanka duomenų vienareikšmiškai ir neginčijamai išvadai, jog išteisintasis E. K. kaltinime nurodytu laiku bei būdu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. K., sukėlė jam fizinį skausmą ir tokiu būdu padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Byloje esančiais įrodymais įrodyta tik tai, kad konflikto tarp nukentėjusiojo T. K. bei nuteistojo T. K. metu išteisintasis E. K. atitraukė nukentėjusįjį T. K. nuo nuteistojo T. K., tačiau ši išteisintojo veika nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti įvertinta kaip nusikalstama veika ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę išteisintajam E. K.. Visos, taip pat ir pirmiau šioje nutartyje neaptartos prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės ir prielaidos pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia. Todėl skirtingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamoje dalyje yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Šioje byloje nesant pakankamų ir patikimų įrodymų, galinčių patvirtinti išteisintojo E. K. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai išteisino E. K. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Naikinti skundžiamą nuosprendžio dalį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo. Tokiu būdu prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

13. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamas nuosprendis neatitinka išteisinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nes nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje nėra išdėstyta išteisintajam E. K. pareikšto kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Be to, prokuroras apeliaciniame skunde teisingai atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai išaiškinta, kad nuteistasis T. K. jam paskirtos arešto bausmės atlikimui į (duomenys neskelbtini) turi atvykti ne vėliau per 7 dienas nuo teismo baudžiamojo įsakymo (o ne nuo skundžiamo nuosprendžio) įsiteisėjimo dienos. Tačiau šie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai nėra esminiai ir nesuteikia pagrindo pripažinti skundžiamą nuosprendį neteisėtu bei jį pakeisti ar panaikinti.

14. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Arvydas Penelis teikė teisinę pagalbą išteisintajam E. K. ir teisinės pagalbos išlaidos sudaro 166,67 Eur, prašydama šią sumą išieškoti iš išteisintojo. Tačiau BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos gali būti išieškotos tik iš kaltu pripažinto kaltinamojo (iš nuteistojo). Todėl teisėjų kolegija netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš išteisintojo E. K. išlaidas už jam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Bajorūno apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš išteisintojo E. K. 166,67 Eur už jam suteiktą teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą.