Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-17 · Administracinė byla Nr. I-2095-414/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-04-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-08-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-17
Bylos Nr.
I-2095-414/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01982-2014-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Daina Kukalienė, Janina Vitunskienė, Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
F. P.
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Kauno apygardos probacijos tarnyba, V. P.
Administracinė byla Nr. I-2095-414/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01982-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 22, 74 (S) KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Dainos Kukalienės, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjui F. P., jo atstovei advokatei D. V., nedalyvaujant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui, Kauno apygardos probacijos tarnybos atstovui ir V. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. P. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys Kauno apygardos probacijos tarnyba, V. P. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas F. P. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 20-12-SP24-83 Dėl Turkijos Respublikos piliečio F. P. grąžinimo į Turkijos Respubliką (toliau – Sprendimas). Pareiškėjas ir jo atstovė paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas priimtas neatsižvelgus į tai, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi byloje Nr. T-1065-810/2014 patvirtintas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 93-842 taikyti nuteistajam F. P. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Minėta teismo nutartimi F. P. yra taikyti įpareigojimai - per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Taigi, atsakovas, elgdamasis sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas suteiktomis galiomis ir valdžia, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo įvertinti F. P. situaciją t. y. ar jis objektyviai galės įvykdyti sprendimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai jam yra skirti lygtinio paleidimo įpareigojimai. Pažymėjo, kad nuteistasis, pažeidžiantis lygtinio paleidimo sąlygas, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas, vėl gali būti pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį. Atkreipė dėmesį, kad F. P. neturėjo jokio tikslo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymų, t.y. gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai be galiojančios vizos ar leidimo gyventi. Tačiau pasibaigus vizos galiojimo laikui F. P. leidimo gyventi Lietuvoje negalėjo gauti dėl objektyvių priežasčių, kadangi buvo įkalintas pagal 2013 m. spalio 21 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį. Taigi, F. P. atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė - įpareigojimas išvykti iš šalies, nėra proporcinga pagrįstiems administravimo tikslams. Atkreipė dėmesį, kad pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seime 1995-07-03, 2 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, valstybės dalyvės privalo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje įtvirtintas teises, tarp jų - teisę į šeimos ryšius. Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos (toliau -EŽTK) 8 straipsnyje yra numatyta kiekvieno asmens teisė, kad būtų gerbiamas jo šeimos gyvenimas. Pažymėjo, kad F. P. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai - R. P. ir R. P.. F. P. ryšiai su sūnumis yra glaudūs, jis nuolat su jais bendrauja. Atsakovas neįvertino F. P. šeiminio gyvenimo aplinkybių, įpareigodamas F. P. išvykti iš Lietuvos, suvaržė F. P. teisę į šeimos ryšius.

Atsiliepimas

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime į skundą nurodė, jog užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymas (toliau - Įstatymas). Sis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. Įstatymo 3 straipsnio 3 punkte yra numatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymu ir kitų teisės aktų. Pažymėta, kad 2014-12-11 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius (toliau – Kauno apskrities VPK MS) priėmė sprendimą dėl pareiškėjo gražinimo į kilmės valstybę, kadangi F. P. neįvykdė Įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 1 punkto („Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gvventi galiojimo pabaigos") reikalavimų. Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimais, užsienietis yra grąžinamas į kilmės valstybę, jeigu jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui. F. P. į Lietuvos Respubliką atvyko 2009-10-04 turėdamas Turkijos Respublikos piliečio pasą TR V 784287, galiojusį iki 2010-09-09 ir išduotą Šengeno vizą LT 1803801 galiojusią iki 2010-06-09, buvimo laikas Lietuvos Respublikoje numatytas 90 dienų. Kadangi F. P. į Lietuvos Respubliką atvyko 2009-10-04, jo teisėtas buvimas šalyje pasibaigė 2010-01-04. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui, arba pagal Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra numatyta, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra laikomas neteisėtu, jei užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi, išskyrus atvejus, kai užsieniečiui šio Įstatymo nustatyta tvarka suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis. Pažymėta, kad F. P. yra užsienio valstybės pilietis, kurio buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2010-01-04 yra neteisėtas. Užsienietis, kuris Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nagrinėjamu atveju su pasibaigusia viza, pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra grąžinimas j užsienio valstybę. Įvertinus pareiškėjo teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, leidimo gyventi išdavimo pagrindą ir sąlygas, užsieniečio šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius, mano, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

Šalies argumentai

V. P. pateiktame teismui paaiškinime nurodė, jog pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos padarytų didelę neigiamą žalą nepilnamečiams vaikams, pažeistų šeimos interesus.

Kauno apygardos probacijos tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl Kauno apskrities VPK MS 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 20-12-SP24-83, kuriuo pareiškėjas F. P., Turkijos Respublikos pilietis, įpareigotas savanoriškai išvykti į Turkijos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 16).

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas Lietuvos Respubliką atvyko 2009-10-04 turėdamas Turkijos Respublikos piliečio pasą, galiojusį iki 2021-01-12 ir išduotą Šengeno vizą LT 1803801 galiojusią iki 2010-06-09. Buvimo laikas Lietuvos Respublikoje numatytas 90 dienų (b. l. 36), todėl jo buvimas nuo 2010-06-10 Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, nes pažeidžia Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktą. F. P. yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai - R. P. ir R. P. (b.l. 49-51). F. P. buvo įkalintas pagal 2013 m. spalio 21 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį (b. l. 29-35), o Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi byloje Nr. T-1065-810/2014 patvirtintas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 93-842 taikyti nuteistajam F. P. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Minėta teismo nutartimi F. P. yra taikyti įpareigojimai - per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų (b. l. 37-38). Minėtų faktinių aplinkybių atsakovas neginčija.

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Įstatymas, taip pat šį Įstatymą įgyvendinantys teisės aktai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A858-2332-2011 pasisakė, “kad Lietuvos Respublikos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas valstybės institucijos, taip pat ir teismai, privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalį; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-207/2007; 2007 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A8-238/2007; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1204/2010), ir ES teisėje. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad sprendžiant šioje byloje iškilusius klausimus, būtina vadovautis netiesioginio Europos Sąjungos teisės, įskaitant direktyvas, veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje M. (C‑106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje C. de M. (C‑188/07), 84 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje I.- E. W. (C-129/96), 40 p.; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje H. K. (C-218/01), 60 p. ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus yra ne kartą pažymėjęs ir Vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.). Be to, aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įtvirtinamas nuostatas dėl asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugos. Vertindama ES teisėje įtvirtintus reikalavimus, taikytinus šioje byloje, išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojo 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo (toliau – ir KĮŠS), esančios sudedamąja ES teisės dalimi, nuostatos. KĮŠS 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečiai, kurie neatitinka arba nebeatitinka kurios nors Susitariančiosios Šalies teritorijoje trumpalaikiam buvimui taikomų reikalavimų, paprastai privalo nedelsdami išvykti iš Susitariančiųjų Šalių teritorijų. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei tokie užsieniečiai savo noru neišvyko arba galima daryti prielaidą, kad jie neišvyks, arba jei jų neatidėliotinas išvykimas yra būtinas nacionalinio saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais, jie turi būti išsiųsti iš Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo sulaikyti, pagal tos Susitariančiosios Šalies įstatymus, o jei pagal įstatymus išsiųsti neleidžiama, atitinkama Susitariančioji Šalis gali leisti atitinkamiems asmenims likti savo teritorijoje. Įvertinus šias nuostatas darytina išvada, kad kiekviena valstybė narė savo nacionalinėje teisėje turi numatyti KĮŠS 23 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių taisyklių, skirtų trečiųjų valstybių piliečiams, neatitinkantiems ar nebeatitinkantiems trumpalaikio buvimo jos teritorijoje sąlygų, įgyvendinimo nuostatas, ypač kiek tai susiję su išsiuntimo taikymo sąlygomis. KĮŠS 23 straipsnio 3 dalis nėra skirta tik išsiuntimo sprendimui, kurį būtų galima priverstinai vykdyti, priešingai, ji yra susijusi su trečiosios šalies piliečio išsiuntimo tikslu, tiksliai neatskiriant administracinio sprendimo ir jo vykdymo (žr. 2009 m. gegužės 19 d. generalinės advokatės J. K. išvadą byloje Z. G. (C‑261/08 ir C‑348/08, 50 p.). Šiuo atveju administracinis sprendimas suprantamas kaip išsiuntimo sprendimas, kuris vykdomas savanoriškai, o administracinio sprendimo vykdymas suprantamas kaip priverstinis išsiuntimo sprendimo vykdymas. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aiškindamas KĮŠS 23 straipsnio turinį ESTT 2009 m. spalio 22 d. sprendime Z. G. (C‑261/08 ir C‑348/08, 59 - 66 p.) nurodė, jog kai trečiosios valstybės piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ši valstybė narė neprivalo priimti sprendimo jį išsiųsti. Pažymėtina ir tai, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą grąžinimas – tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau minėtas KĮŠS nuostatas ir ją plėtojančią ESTT praktiką, aptartas direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą”.

Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Įstatymo 125 straipsnyje nurodyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jam panaikinta viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse nustatytą užsieniečiams buvimo be vizos laiką; 7) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009). Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens (įpareigojimui išvykti iš Lietuvos Respublikos) grąžinimui į užsienio valstybę.

Kaip jau buvo paminėta, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jau buvo žinomos aplinkybės, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi F. P. yra taikyti įpareigojimai - per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Taip pat buvo žinoma, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai. Paaiškėjus, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens įpareigojimo išvykti. Akivaizdu, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą šių klausimų iš esmės nenagrinėjo.

Teismo posėdžio metu nustatyta, kad pareiškėjui Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė baigiasi 2016-02-20 (b. l. 25), todėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nustatyti pareiškėjui Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalyje numatyti įpareigojimai galioja iki 2016-02-20. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir trukdymų vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tuo pagrindu Kauno apygardos probacijos tarnyba netenkino pareiškėjo prašymo leisti išvykti į Turkijos Respubliką, vykdant ginčijamą Sprendimą (b. l. 47-48).

Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms ir pareiškėjui sudarius santuoką su Lietuvos Respublikos piliete V. P., nors kartu su ja ir negyvenant (b. l. 19), bet auginant du nepilnamečius vaikus, pareiškėjo grąžinimas į Turkijos Respubliką gali sukelti neigiamų pasekmių. Kaip minėta, direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte reikalaujama, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai užtikrintų šeimos gyvenimo apsaugą. Be to, šiuo atveju svarbios ir EŽTK 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatos. EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą A. prieš Daniją (pareišk. Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas H. prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą K. prieš Graikiją (pareišk. Nr. 60457/00).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Be to, kaip minėta Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas imperatyvas prieš priimant sprendimą išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos atsižvelgti į visą eilę aplinkybių (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą).

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų spręstina, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovas nepagrįstai nevertino faktinių aplinkybių, kurios gali užkirsti kelią sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimui į Turkijos Respubliką priėmimui, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo F. P. skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 20-12-SP24-83 Dėl Turkijos Respublikos piliečio F. P. grąžinimo į Turkijos Respubliką.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rimantas GiedraitisDaina KukalienėJanina Vitunskienė