Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. P. (P. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-1597-640/2013 pagal ieškovės J. Š.-B. ieškinį atsakovui P. P. dėl jungtinės veiklos rezultato padalijimo ir 250 000 Lt kompensacijos priteisimo buvo atsisakyta tenkinti atsakovo P. P. prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio arba dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą arba žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.

Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės ieškinys, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas visiškai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismo išvada dėl to, kad atsakovas pateikė neobjektyvius duomenis apie gaunamas pajamas, yra nepagrįsta jokiais teisiniais ar faktiniais argumentais.Teismas paviršutiniškai vertino atsakovo pateiktus įrodymus ir nutartyje visai nepasisakė dėl žyminio mokesčio dalies atidėjimo galimybės.Teismo nutartis potencialiai užkerta kelią atsakovui skųsti teismo sprendimą ir tokiu būdu ginti savo teises.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Tinkamo teismo proceso, dispozityvumo ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą. Nuo to, ar byloje dalyvavęs asmuo pasinaudojo teise į apeliaciją (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 301, 305 straipsniai), iš esmės priklausys tai, ar jis įgis teisę į kasaciją (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 341 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; nepripažįstama tinkamu, užtikrinančiu asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą toks procesinių normų, užtikrinančių šią asmens teisę aiškinimas, kada procesines teises reglamentuojančių teisės normų taikymas formalizuojamas ir asmens teisė neužtikrinama; kartu pripažįstama, kad nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, tačiau bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai pasunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010; kt.).

Pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą turi būti realizuojama tam tikra kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui privaloma CPK nustatyta tvarka. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, o asmenims, kurie neturi galimybės sumokėti CPK numatyto dydžio žyminį mokestį, yra numatyta galimybė asmenį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti (CPK 84 straipsnis), taip neužkertant kelio asmeniui, neturinčiam pakankamai lėšų ar laikinai negalinčiam sumokėti žyminio mokesčio, kreiptis į teismą dėl savo teisių teisminės gynybos. Teisės į apeliaciją ribojimas asmeniui, kuris negali sumokėti žyminio mokesčio dėl turtinės padėties, nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, CPK įtvirtintais tinkamo teismo proceso, dispozityvumo ir kitais civilinio proceso principais.

Apeliantas P. P. sumokėjęs 300 Lt dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį (II t., b. l. 38-39) prašo atleisti jį nuo likusios 2 535 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo arba atidėti likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą arba atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį), sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis, o pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą, t. y. reikalingumą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tenka prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).

Pagal apelianto P. P. pateiktus duomenis matyti, kad nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2013 m. lapkričio mėnesio jo gaunamas darbo užmokestis atskaičius mokesčius per mėnesį sudarė 380 Lt (II t., b. l. 44). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimu šioje byloje buvo patvirtinta J. Š.-B. ir P. J. (P. J. yra ankstesnis apelianto P. P. asmenvardis (I t., b. l. 197)) taikos sutartis, kuria P. P. įsipareigojo kas mėnesį mokėti 500 Lt dydžio išlaikymą dukrai S. Š., gimusiai (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 140-142, 181-184). Jokių kitų duomenų, kad apeliantas turėtų papildomų pajamų byloje nėra. Bylos duomenimis P. P. turi nekilnojamojo turto (II t., b. l. 15-16), tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad per apeliacijai skirtą laiką realizuoti šį turtą nėra objektyvių galimybių. Įvertinęs minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad P. P. šiuo metu neturi realių galimybių iš karto sumokėti visą už apeliacinį skundą mokėtiną žyminį mokestį – 2 835 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto pateikti duomenys apie gaunamas pajamas nėra objektyvūs, nes jis turi lėšų teikti jo pajamas viršijantį išlaikymą dukrai bei sumokėti už teisinę pagalbą, yra grindžiama prielaidomis, o ne byloje esančiais duomenimis. Pažymėtina, kad tai, jog P. P. yra įsipareigojęs kas mėnesį teikti 500 Lt dydžio išlaikymą vaikui, dar nereiškia, kad tokio dydžio išlaikymas yra realiai teikiamas. Taip pat aplinkybė, kad P. P. yra sudaręs teisinių paslaugų sutartį (II t., b. l. 45), nėra pakankamas pagrindas spręsti apie jo gaunamas pajamas.

Nustatęs pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog apelianto P. P. pateikti dokumentai sudaro pagrindą teigti, kad per teismo nustatytą terminą mokėtina žyminio mokesčio dalis užkirstų kelią jam pasinaudoti teise į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas turi nekilnojamojo turto (II t., b. l. 15-16), yra uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ direktorius (II t., b. l. 44). Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantas ateityje turės galimybę sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį. Tai sudaro pagrindą apeliantui žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti, o ne jį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 84 straipsnis).

Apibendrinant nutartyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad atskirasis skundas yra pagrįstas ir iš esmės tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, apeliantui P. P. likusios 2 535 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidedant iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Tenkinti atsakovo P. P. (P. P.) prašymą dėl dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo. Atidėti atsakovui P. P. (P. P.) 2 535 Lt (dviejų tūkstančių penkių šimtų trisdešimt penkių litų) žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimą iki Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo.