Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

neviešame teismo posėdyje, išnagrinėjo įtariamojo D. N., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio, nevedusio, dirbančio (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės centre, gyv. (duomenys neskelbtini), teisto (toliau – D. N.), gynėjo advokato Gintaro Platūkio skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria įtariamajam D. N. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. balandžio 5 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. N., įtariamas nusikalstamos veikos padarymu Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o būtent tuo, kad 2016 m. gruodžio 2 d., laikotarpyje nuo 16 val. 45 min. iki 21 val. 20 min., įsibrovęs į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrobė planšetes „iPad pro“, „iPad“, „iPad mini“, nešiojamąjį kompiuterį „Acer Aspire“, žaidimų konsolę „Playstation 4“, odinį krepšį, aliuminį lagaminą, įvairius papuošalus, bendrai apie 9000 eurų vertės, ir 350 eurų grynųjų pinigų.2018 m. kovo 15 d. Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) prokuratūra išdavė Europos arešto orderį D. N., gim. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu dėl svetimo turto pagrobimo įsibraunant į patalpą, tai yra, dėl nusikaltimo, numatyto Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 242 paragrafe, 244 paragrafo 1 pastraipoje Nr. 3 (numatyta iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė).Įtariamasis D. N. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje buvo sulaikytas 2018 m. balandžio 5 d., 10.00 val.Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartimi įtariamajam D. N. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 (trijų) mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. balandžio 5 d. Skundu apygardos teismui įtariamojo D. N. gynėjas advokatas G. Platūkis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartį ir paskirti įtariamajam švelnesnę kardomąją priemonę. Įtariamojo gynėjo teigimu, pagal BPK 72 straipsnio 5 dalį (skunde klaidingai nurodoma BPK 72 straipsnio 4 dalis), asmenims, kuriuos prašoma išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti juos Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, gali būti taikomos ir kitos, be suėmimo, kardomosios priemonės, jeigu jų pakanka užtikrinti, kad asmuo nepabėgtų (nepasislėptų) nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų. Aptartos teisės normos kontekste pažymima, kad D. N. dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena su šeima – sugyventine, su kuria augina sūnų, dėl ko įtariamasis turi tvirtus socialinius ryšius Lietuvoje. Esant šių aplinkybių visumai, pasak įtariamojo gynėjo, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad D. N. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Juo labiau, kad teismo posėdžio metu pats įtariamasis patvirtino, kad niekur nesislapstys ir atvyks, kur jam bus nurodyta. Skundu pabrėžiama, kad Kauno apylinkės teismo išvada, jog įtariamasis pasislėpė nuo Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijų, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, kadangi D. N. gyvena ir dirba Lietuvoje, niekur nesislėpė. Pasak įtariamojo gynėjo, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, slėpimosi pavojus turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į asmens charakterį, jo moralę, turimą turtą, ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka ir jo tarptautinius kontaktus. Teismo posėdžio metu įtariamojo gynėjas skundą prašė tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė skundą atmesti, kadangi nutartis yra teisėta ir pagrįsta, suėmimo pagrindai nustatyti teisingai.Įtariamojo D. N. gynėjo skundas atmetamas. Išnagrinėjus pateikto skundo argumentus, įvertinus juos teismui pateiktos bylos medžiagos visumoje, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Skirdamas įtariamajam D. N. griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą 3 (trijų) mėnesių laikotarpiui, apylinkės teismas nei BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų nepažeidė, todėl naikinti įtariamajam taikomą kardomąją priemonę – suėmimą, ar pakeisti ją švelnesne, teisinio pagrindo nėra.Motyvuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad kardomosios priemonės pagal BPK 119 straipsnio nuostatas gali būti skiriamos ar pratęsiamas jų taikymo terminas siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti išvardintų tikslų ir tik tiriant bei nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Be šių, BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodytų sąlygų, turi būti ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 ar 5 dalyse numatytų pagrindų. Nagrinėjamos situacijos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 122 straipsnio 5 dalį, suėmimas gali būti skiriamas ir tais atvejais, kai yra prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, užsienio valstybės prašymas laikinai sulaikyti ieškomą asmenį, kol bus atsiųstas prašymas dėl asmens ekstradicijos ar Europos arešto orderis, ir užsienio valstybės prašymas suimti nuteistą asmenį, kol bus priimtas sprendimas dėl užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas ir BPK 72 straipsnio 1-4 dalyse, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog vien tik prašymo išduoti asmenį užsienio valstybei pagal Europos arešto orderį pakanka BPK 122 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto suėmimo pagrindo konstatavimui. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant įtariamojo D. N. gynėjo skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą matyti, kad 2018 m. kovo 15 d. Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) prokuratūra išdavė Europos arešto orderį D. N. atžvilgiu dėl svetimo turto pagrobimo įsibraunant į patalpą, tai yra, dėl nusikaltimo, numatyto Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 242 paragrafe, 244 paragrafo 1 pastraipoje Nr. 3 (numatyta iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė). Duomenys, leidžiantys manyti, kad įtariamasis galėjo padaryti Vokietijos Federacinėje Respublikoje jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nurodyti D. N. atžvilgiu išduotame Europos arešto orderyje, kurio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, sprendžiant įtariamajam paskirtos griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo pagrįstumą BPK 122 straipsnio 5 dalies pagrindu, nesprendžiamas. Ir vis tik, kaip teisingai pažymima įtariamojo D. N. gynėjo skundu, remiantis BPK 72 straipsnio 5 dalimi, asmenims, kuriuos prašoma išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, gali būti taikomos ir kitos šiame Kodekse numatytos kardomosios priemonės, jeigu jų pakanka užtikrinti, kad asmuo nepabėgtų (nepasislėptų) nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų. Šiuo atveju būtina įvertinti įtariamojo charakterio savybes, jo moralę, turimą turtą, ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, bei tarptautinius kontaktus. Skundo nagrinėjimui pateiktais duomenimis, D. N. yra įtariamas nusikalstamos veikos, už kurios padarymą Vokietijos Federacinėje Respublikoje jam gresia itin griežta laisvės atėmimo iki 10 (dešimties) metų bausmė. Šiuo aspektu analizuojant teismų praktiką, pastebėtina, kad būtent nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, kas iš esmės leidžia manyti, jog vien šios aplinkybės konstatavimo pakanka griežčiausios kardomosios priemonės taikymui, ką visiškai pagrįstai skundžiama nutartimi konstatavo ir apylinkės teismas. Be šios aplinkybės, įvertintina ir įtariamojo asmenybė. Lietuvos informacinės teismų sistemos (LITEKO) duomenimis, D. N. praeityje buvo teistas ir Lietuvos Respublikoje – Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 8 d. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (ši nusikalstama veika iš esmės buvo įvykdyta analogišku būdu kaip ir šiuo metu D. N. Vokietijos Federacinėje Respublikoje inkriminuojamas nusikaltimas) ir 302 straipsnio 1 dalį. Be to, praeityje jo atžvilgiu buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 straipsnis), kuris Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo panaikintas, turint duomenų, kad D. N. yra (duomenys neskelbtini), kur atlieka laisvės atėmimo bausmę. Šių duomenų visuma įtariamąjį iš esmės charakterizuoja neigiamai ir skundą nagrinėjančiam teismui leidžia pagrįstai įtarti, jog įtariamojo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, o šiuo metu jam užsienio valstybėje inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimas įvykdymas buvo tik loginis jo gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Juo labiau, jog praeityje įtariamasis buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už itin šiurkščių administracinių teisės pažeidimų padarymą, be to, Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. baudžiamuoju įsakymu jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog įtariamojo elgesys teigiama linkme nėra koreguojamas. Šių duomenų kontekste sprendžiant D. N. taikomos griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo pagrįstumą, svarbu paminėti ir tai, kad, įtariamojo gynėjo skundo nagrinėjimui pateiktais duomenimis, praeityje net penkis kartus buvo vykdoma įtariamojo paieška, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog įtariamasis slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų, todėl analogiškas jo elgesys, žinant jam gresiančios laisvės atėmimo bausmės griežtumą, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, neabejotinai gali pasikartoti ir šiuo atveju, kai jo atžvilgiu yra išduotas Vokietijos Federacinės Respublikos Europos arešto orderis. Be to, sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų, D. N. galimai buvo teistas ir kitoje valstybėje (duomenys neskelbtini), kas leidžia manyti, jog jis gali turėti ryšių ne tik Vokietijoje (šioje valstybėje gyvena įtariamojo brolis), bet ir (duomenys neskelbtini) ir gali pasinaudoti jais, siekdamas išvengti jo atžvilgiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje atliekamo baudžiamojo persekiojimo. Įvertinus šias aplinkybes aukščiau aptartų duomenų kontekste, neabejotina, jog D. N., praeityje teistas ne vieną kartą, tokiu būdu neabejotinai žinodamas teisines nusikaltimų įvykdymo pasekmes, būdamas laisvėje vis tik gali bandyti išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės ir bėgti (slėptis) nuo jo atžvilgiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje atliekamo baudžiamojo persekiojimo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ir nors nesutikdamas su šia išvada įtariamojo gynėjas nurodo, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad įtariamasis pasislėpė nuo Vokietijoje jo atžvilgiu atliekamo baudžiamojo persekiojimo, nėra, tačiau atmetant šį advokato skundo argumentą vis tik pažymėtina, kad D. N. Vokietijos Federacinėje Respublikoje jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką galimai įvykdė 2016 m. gruodžio 2 d., po ko, 2017 m. gruodžio 1 d. jis įsidarbino Lietuvoje, paskutinį kartą Vokietijoje jis buvo 2018 m. vasario mėnesį, Europos arešto orderis jo atžvilgiu buvo išduotas 2018 m. kovo 15 d., įtariamasis buvo sulaikytas Lietuvos Respublikoje, kas visumoje leidžia pagrįstai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vertinamu atveju įtariamasis galimai slapstėsi. Atsižvelgiant į išdėstytą, įvertinus aukščiau aptartas faktines aplinkybes BPK 122 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto suėmimo taikymo pagrindo kontekste, neabejotina, kad šiuo atveju kardomosios priemonės – suėmimo, taikymas įtariamojo D. N. atžvilgiu laikytinas teisėtu bei pagrįstu. Nors griežčiausia kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, spręstina, kad jo teisės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo. Pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų taikant švelnesnes kardomąsias priemones, įvertinus aukščiau aptartas įtariamojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, šioje proceso stadijoje galimybės nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir įtariamojo gynėjo skundo teiginiai dėl D. N. ryšių su Lietuvos Respublika. Nors, sprendžiant iš skundo nagrinėjimui pateiktų duomenų, D. N. gyvena su sugyventine, su kuria augina sūnų, turi darbą, tačiau šios aplinkybės, įvertinus jas aukščiau aptartų duomenų visumoje, niekaip nepaneigia įtariamojo galimybės slapstytis nuo jo atžvilgiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje atliekamo baudžiamojo persekiojimo. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų, o būtent Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. baudžiamuoju įsakymu D. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, akivaizdu, kad nei įtariamojo šeima, nei jo darbas nuo pakartotinio jo nusikalstamo elgesio įtariamojo nesustabdė, todėl abejotina, jog šių aplinkybių egzistavimas gali veikti kaip apsauginis faktorius ir nuo galimo įtariamojo slapstymosi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsniu, 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 5 dalimi, 130 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi,

nutaria:

įtariamojo D. N., a. k. (duomenys neskelbtini) gynėjo advokato Gintaro Platūkio skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018m. balandžio 6 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.