Tauragės apylinkės teismo nutartis

sekretoriaujant I. Ž., dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui V. S., atsakovo atstovui advokatui R. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinės bylos, pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui T. M. dėl skolos priteisimo, teismingumo Lietuvos Respublikos teismui klausimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. M. (toliau – ieškovė), atsakovui T. M. (toliau – atsakovas) pateikus prieštaravimus dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. birželio 20 d. teismo įsakymo, kuriuo iš atsakovo ieškovės naudai nutarta išieškoti 2500 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas ir 214 Eur bylinėjimosi išlaidas, ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 2500 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad šalių santuoka buvo nutraukta Tauragės rajono apylinkės teismo 2017-10-04 sprendimu, kuriuo padalintas ir Lietuvos Respublikoje registruotas jų turtas. Santuokos metu įgytas automobilis Ford C-MAX buvo registruotas ir yra Ispanijoje, todėl jį pasidalijo 2017-09-14 surašydami naudotos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią šis automobilis atiteko ieškovei, o pastaroji atsakovui bankiniu pavedimu sumokėjo 2500 Eur kompensaciją. Vienok, dar iki santuokos nutraukimo sutuoktinis Ispanijos policijai surašė pareiškimą, jog ieškovė minimą automobilį pavogė, todėl jis buvo sulaikytas. S. S. atsakovas pareiškė, kad jis atsiims pareiškimą iš Ispanijos policijos, tačiau to nepadarė, todėl automobilis Ford C-MAX ir šiuo metu randasi Ispanijos policijos įstaigoje ir negrąžinamas ieškovei net pateikus pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas sąmoningai ir piktybiškai pasisavino ieškovės pinigines lėšas, todėl, ieškovės teigimu, yra pagrindas iš atsakovo priteisti jos sumokėtą 2500 Eur sumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Byloje nustatyta, kad ieškinys dėl skolos priteisimo ieškovės teismui pateiktas po to, kai atsakovas pateikė prieštaravimus dėl 2019-06-20 Tauragės apylinkės teismo įsakymu nutartų iš T. M. išieškoti kreditorės A. M. naudai 2500 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidų. Tiek pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, tiek ieškinyje atsakovo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini). Jokių aplinkybių dėl atsakovo faktinės gyvenamosios vietos, sandorio įvykdymo vietos, minėtuose procesiniuose dokumentuose ieškovė nenurodė, todėl teismas neturėjo teisinės galimybės ieškinio priėmimo metu nuspręsti ar byla nėra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Šį klausimą atsiliepimu į ieškinį iškėlė bei atitinkamus argumentus nurodė atsakovas. Aplinkybę, kad ginčas nėra nagrinėtinas Lietuvos teisme atsakovas grindžia šiomis aplinkybėmis: atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra I. K., ginčo pirkimo-pardavimo sandorio dalykas yra minimoje užsienio valstybėje registruotas ir esantis turtas, kuris ir turėjo būti perduotas I. K..

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 787 straipsnio, kuriuo savo argumentus grindžia ieškovė, 1 dalies 1–3 punktuose nustatyta, kad bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, yra priskirtos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena (1 punktas); atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės (2 punktas); ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (3 punktas). Teismų praktikoje konstatuota, kad CPK 787 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose apibrėžtų kriterijų tikslas yra nustatyti valstybę, su kuria pareikštą reikalavimą sieja glaudžiausias ryšys (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-72/2014).

Faktinės aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad nė vienas iš aukščiau nurodytų kriterijų byloje nėra nustatytas: nors atsakovas gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje ir ieškovės atstovas ieškinio padavimą Tauragės apylinkės teismui motyvuoja būtent šia aplinkybe, jokių objektyvių įrodymų, jog ieškinio padavimo dieną atsakovas buvo Lietuvoje arba turėjo joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyveno, nepateikė, o ieškovės atstovo teiginys, kad Sutarties sudarymo metu atsakovas gyveno Lietuvoje teisinės reikšmės neturi, nes įstatymas gyvenimo Lietuvoje faktą sieja su ieškinio įteikimo momentu – šiuo atveju 2019 m. liepos 17 d. Atsakovo atstovas kategoriškai teigia, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas I. K. kartu su vaikais gyvena nuo 2017 metų, tik atsakovas išvykimo iš Lietuvos nedeklaravo nustatyta tvarka. Bylos aplinkybės pavirtina, kad ieškovei ir atsakovui yra suteikti ispaniški mokesčių mokėtojo numeriai, kuriuos jie nurodė Sutartyje. Iš Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų pažymų matyti, kad teismo įsakymas atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu 2019-06-20 ir ieškinys su teismo pranešimu dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo 2019-07-17 įteiktas jo mamai R. M.. Atitinkamai šaukimas į teismo posėdį 2019-08-16 tuo pačiu adresu įteiktas atsakovo tėvui K. M., o šaukimas į kitą teismo posėdį 2019-09-05 įteiktas atsakovo mamai. Sutartyje šalys gyvenamosios vietos adresus taip pat nurodė ispaniškus – (duomenys neskelbtini) vietovė, L. A. A. A. į ieškinį atsakovas gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini). Mokėjimo nurodymas apmokėti advokatui už teisines paslaugas atliktas iš atsakovo sąskaitos Ispanijoje. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio įteikimo metu atsakovo Lietuvoje nebuvo ir jis Lietuvoje negyveno; duomenų, kad atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės, taip pat nėra - VĮ Registrų centras duomenų apie atsakovo Lietuvos Respublikoje registruotą turtą nėra. Duomenų, kad atsakovas Lietuvoje turi kito turto ar turtines teises, teismui šalys nepateikė; ginčo dėl to, kad ginčo dalykas – automobilis Ford C-MAX, registracijos Nr. 0308 AFV registruotas ir nuolat yra I. K., nėra. Sutartis, iš kurios vykdymo kilęs ginčas, sudaryta ispanų kalba, kaip nurodyta jos paskutiniame sakinyje, (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 14 d. Sutarties antroje sąlygoje nurodyta, kad pardavėjas šiuo aktu perduoda pirkėjui perkamą automobilį, garantuodamas, kad automobilis nėra kaip nors suvaržytas. Transporto priemonės pardavimo sutartis yra realinė, taigi šalims teises ir pareigas sukelia nuo daikto perdavimo momento. M. S. nuostata patvirtina, kad atskiras daikto perdavimo-priėmimo aktas nebuvo surašytas, taigi Sutarties sudarymo diena laikytina ir daikto perdavimo diena. Minėta, kad ginčo transporto priemonė registruota I. K., ten ji visą laiką buvo naudojama, taigi ir atsakovo prievolė perduoti automobilį ieškovei turėjo būti vykdoma šioje valstybėje. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad ginčo prievolė atsirado ir turi būti įvykdyta būtent I. K.. Ieškovės atstovo argumentas, kad piniginę kompensaciją – 2500 Eur už jai atitenkantį automobilį ieškovė sumokėjo Lietuvos Respublikoje teisinės reikšmės neturi, nes CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos aplinkybės siejamos ne su pinigų sumokėjimo, bet su prievolės atsiradimo ir įvykdymo vieta, šiuo atveju – su transporto priemonės perdavimo vieta.

Bylos teismingumo klausimas negali būti sprendžiamas ir vadovaujantis CPK VII dalies antrojo skirsnio nuostatomis, nes teismas įsiteisėjusia 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės patikslintą ieškinį, kuriuo buvo prašoma atnaujinti procesą santuokos nutraukimo byloje. Nustatyta, kad šalys santuoką nutraukė 2017 m. spalio 4 d. (civilinė byla Nr. e2YT-2408-799/2017), o automobilio, dėl kurio ginčas kilo šioje byloje, pirkimo pardavimo sutartį sudarė 2017 m. rugsėjo 14 d., kaip ieškinyje nurodė ieškovė, dėl tos priežasties, kad automobilis buvo registruotas ir naudojamas I. K.. Tokiu būdu, šalims dar iki santuokos nutraukimo pasidalijus ginčo automobilį Ford C-MAX, jis pagrįstai neįtrauktas į dalintino turto balansą.

Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės sutartys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, E. S. teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-474/2011).

Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos E. S. valstybėms narėms, yra išdėstytos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, taip pat vadinamo reglamentu „Briuselis I“. Nuo 2015 m. sausio 10 d. yra taikomas 2012 m. gruodžio 12 d. E. P. ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas). Reglamentas yra taikomas teismo procesams, kurie yra pradėti 2015 m. sausio 10 d. ar vėliau, taip pat autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau (66 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla iškelta po Reglamento įsigaliojimo, ginčo teisiniams santykiams taikytinos jo, o ne ieškovės atstovo nurodyto 2000-12-22 Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001, nuostatos. Pažymėtina, kad Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remiasi nacionaliniai teismai valstybėse –E. S. narėse. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja E. S. valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių). Reglamento preambulėje (15) pažymėta, kad jurisdikcijos taisyklės turėtų būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą. Todėl turėtų visada galioti ši jurisdikcijos nuostata, išskyrus keletą aiškiai nustatytų atvejų, kai ginčo objektas arba šalių autonomija pateisina kitą siejamąjį kriterijų. Preambulės (16) punkte pažymėta, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. A. R. 4 straipsnyje nustatyta, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Reglamento 2 skirsnyje Specialioji jurisdikcija 7 straipsnio 1) a) papunktyje nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Minimo straipsnio b) papunktyje nustatyta, kad pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra: - parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos.

Aptarto teisinio reglamentavimo ir byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas sprendžia, kad šalių ginčas turi būti sprendžiamas I. K. teisme: abi ginčo šalys reziduoja šioje E. S. valstybėje narėje, teismo procesas kilo galiojant Reglamentui, ginčas kilo iš civilinių santykių. Tokia išvada darytina ir iš Sutarties penkto punkto, kuriame šalys susitarė, kad jei nebus laikomasi aukščiau išdėstytų sąlygų arba jos vykdomos netinkamai, šalys sutinka atsisakyti savo teisių ir perduoti ginčą teismui ir tribunolui. Nors minimame punkte šalys nenurodė konkretaus teismo, įvertinant aplinkybę, kad Lietuvos teisinėje sistemoje nėra tokios ginčų nagrinėjimo institucijos kaip tribunolas, darytina išvada, kad šalys šiuo punktu iš esmės susitarė dėl jurisdikcijos ginčo atveju, tai yra, jog jį spręs I. K. teisme ar tribunole. Tokiu būdu, vadovaujantis CPK 780 straipsnio nuostatomis, teismui net nereikia aiškintis CPK 787 straipsnyje nustatytų nacionalinio teismingumo principų ginčo teisenoje.

Pažymėtina, kad šalys teismo posėdžiuose nedalyvavo, nors teismas surengė papildomą teismo posėdį sudarydamas šalims galimybę atvykti iš Ispanijos jų pageidaujamu laiku į teismo posėdį ir betarpiškai paaiškinti visas sandorio ir kitas aplinkybes, bylą vedė per atstovus, kurie iš esmės faktinių aplinkybių dėl sutarties vykdymo/nevykdymo aplinkybių nežinojo, todėl darytina išvada, kad šalių ginčą nagrinėjant I. K. teisme bus daugiau galimybių tinkamai vykdyti teisingumą. Ieškinys kilęs iš sandorio vykdymo, konkrečiai – dėl sandorio automobilio perdavimo ieškovei. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sandoriu šalių pasidalintas automobilis jau daugiau kaip dveji metai yra sulaikytas I. K. ir saugomas (duomenys neskelbtini) savivaldybės transporto priemonių saugykloje. Pažymėtina, kad ieškovė neprašo nuginčyti automobilio pirkimo-pardavimo sandorio, kuris buvo sudarytas jau po to, kai automobilis C-MAX, valstybinis registracijos (duomenys neskelbtini), sprendžiant iš advokato (duomenys neskelbtini) rašto, 2017 m. gegužės 25 d. buvo paimtas policijos, todėl bylą nagrinėjant iš esmės neišvengiamai reikės patikrinti, kodėl vistik sandoris ieškovės buvo sudarytas, jei jo sudarymo metu ši aplinkybė jai buvo žinoma. Šalys nepateikė išsamių duomenų apie ginčo transporto priemonės sulaikymo priežastis ir aplinkybes, jų atstovų paaiškinimai šiuo klausimu nėra informatyvūs, nes jiems šios aplinkybės taip pat nėra detaliai žinomos. Teismas neturi galimybės numatyti kokia I. K. sulaikytos transporto priemonės grąžinimo perspektyva, ar šalių ginčas šiuo klausimu, kiek galima spręsti iš pateiktų dokumentų, jau išspręstas baudžiamosios teisės normomis. Minimų aplinkybių aiškinimasis Lietuvos Respublikos teisme bylą nagrinėjant iš esmės, įvertinant aplinkybę, kad šalys asmeniškai nėra aktyvios procese, reikalautų didelių laiko, o taip pat materialinių sąnaudų, nes visus procesinius dokumentus būtina išversti į lietuvių kalbą. Tokiu būdu šios bylos jurisdikcija tiek pagal teismo nustatytą atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą, tiek pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą - glaudų ryšį tarp I. K. teismo ir bylos, nustatoma būtent šioje E. S. valstybėje.

Kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 str. 1 d.). Ieškovė pateikė įrodymus dėl 608 Eur jos turėtų bylinėjimosi išlaidų: 500 Eur atstovavimo išlaidų, 52 Eur už dokumentų vertimą, 56 Eur žyminis mokestis. Atsakovas pateikė įrodymus dėl 1026 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Teismui ieškinį palikus nenagrinėtu dėl to, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, įvertinus tai, kad atsakovas šią aplinkybę nurodė jau atsiliepime į ieškinį, ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisti iš atsakovo teisinio pagrindo nėra. Atsakovo turėtos atstovavimo išlaidos grindžiamos 2019-06-28 advokato padėjėjos J. J. sąskaita Serija JJ Nr. 2019/06-03 už teisines paslaugas – 300 Eur sumai ir advokato R. G. 2019-08-21 PVM sąskaita-faktūra už teisines paslaugas Serija RG Nr. 2019/08-01 726 Eur sumai. Nors iš 2019 m. birželio 26 d. atstovavimo sutarties matyti, kad atsakovą pavedama atstovauti advokatui R. G. ir advokato padėjėjai J. J., civilinėje byloje nėra nė vieno dokumento, kuriame būtų nurodyta, jog jį parengė minima advokato padėjėja, o jos išrašyta sąskaita pirkėjui T. M. nėra detalizuota, tiesiog apraše nurodyta „teisinės paslaugos“. Pažymėtina, kad 2019-06-28, tai yra, šios sąskaitos išrašymo dieną, pateiktas T. M. prieštaravimas dėl kreditorės pareiškimo, tačiau jis pasirašytas advokato R. G. vardu, o jo turinys nedidelės apimties, nereikalaujantis papildomų žymesnių laiko sąnaudų ir profesionalių advokato išprusimo lygio žinių, todėl teismas sprendžia, kad atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovės nurodytus 300 Eur netenkintinas. Likusi 726 Eur atsakovo turėtų atstovavimo išlaidų suma išsamiai detalizuota, pagrįsta mokėjimo dokumentu. Teismas, įvertinęs tai, kad advokatas surašė atsiliepimą į ieškinį, atstovavo atsakovą dviejuose teismo posėdžiuose, sprendžia, kad šios atsakovo turėtos išlaidos yra įrodytos ir pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškinį palikti nenagrinėtu.

Priteisti iš ieškovės A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo T. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.