Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal S. M. skundą atsakovui - Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

S. M. savanoriškai sutiko būti grąžinta į (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu yra ten. Teigė jog ji siekia teisėtų galimybių šeimos susijungimui, kad galėtų teisėtai būti Lietuvos Respublikoje kartu su savo sutuoktiniu R. M..

Pareiškėja 2009 m. birželio 30 d. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu R. M.. Santuokos sudarymo metu pareiškėjai jau buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (Migracijos departamento 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas) ir šis faktas buvo žinomas tiek jai, tiek jos sutuoktiniui, R. M.. Pagal įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties bei poįstatyminių teisės aktų nuostatas santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarymas nėra pagrindas išbraukti užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Taigi pareiškėjos lūkesčiai, kad, sudarius santuoką su R. M., jos duomenys bus išbraukti iš minėto sąrašo ir ji galės atvykti į Lietuvos Respubliką, yra teisiškai nepagrįsti.

2010 m. kovo 16 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjos ir R. M. prašymus išbraukti pareiškėjos duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo bei panaikinti įspėjimą C.SIS dėl jos neįsileidimo. Įvertinęs tai, kad pareiškėja sąmoningai ir sistemingai pažeidinėja teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, nuostatas bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, Migracijos departamentas nusprendė sutrumpinti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2011 m. kovo 25 d. Atitinkamai buvo pakeistas ir įspėjimo C.SIS dėl pareiškėjos neįsileidimo terminas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, šis Migracijos departamento Sprendimas atitinka proporcingumo principą.

II.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. (15/5-5)lU-47 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S. Y. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (b. 1. 18-19) nusprendė išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietę S. Y., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei S. Y., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo dienos; įtraukti į centrinę Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S. Y., gim. (duomenys neskelbtini), neįleidimo trejus metus nuo išsiuntimo dienos pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį;

R. M. ir S. J., gim. (duomenys neskelbtini), 2009 m. birželio 30 d. susituokė (duomenys neskelbtini) (žr. santuokos liudijimo kopiją, b. 1. 24).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos Šiaulių rinktinės Nelegalios prevencijos ir kontrolės skyrius 2009 m. gruodžio 11d.

Y.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ (b. l. 25) nusprendė įpareigoti

S. M. (J., Y.) išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (minėtas sprendimas įteiktas 2009 m.

gruodžio 11 d.).

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010

m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (15/5-3)lU-30 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S.

M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (b. 1. 4-6, 39-41) nusprendė išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietę S. M., gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos Respublikos

į (duomenys neskelbtini); sutrumpinti (duomenys neskelbtini) pilietei S. M., gim. (duomenys neskelbtini), draudimo atvykti terminą iki 2011 m. kovo 25 d.; įtraukti į

Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S.

M., gim. (duomenys neskelbtini), neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį

iki 2011 m. kovo 25 d.

Konstatavo, kad vien tas faktas, jog S. M. susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu R. M., kai jai pagal nenuginčytą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (15/5-5) lU-47 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S. Y. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus, nesudarė jokio teisinio pagrindo išbraukti ją- užsienietę iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Teismas pabrėžė, kad priešingas aiškinimas leistų pareiškėjai išvengti atsakomybės dėl migracijos aktų nuostatų nesilaikymo. Todėl teismas pabrėžė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs tai, jog pareiškėja sąmoningai ir sistemingai pažeidinėja teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, nuostatas bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, ginčijamu sprendimu pagrįstai ir proporcingai nusprendė sutrumpinti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2011 m. kovo 25 d. (apie tai pažymint Šengeno informacinėje sistemoje).

Teismas pabrėžė, kad ĮUTP 133 straipsnio 2 dalimi vadovaujamasi tik tais atvejais, kai užsieniečiui yra taikoma grąžinimo procedūra, kuriai būdingas savanoriškumas. Tuo tarpu pareiškėja ginčijamu sprendimu buvo išsiųsta. Pagal ĮUTP 2 straipsnio 8 dalį išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos - priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi išsiuntimas yra tik priverstinis, neatsižvelgiant į tai, kad užsienietis sutinka būti išsiųstas dar nepraėjus sprendimo išsiųsti apskundimo terminui. Vadinasi, ginčijamu sprendimu nebuvo pažeistos ĮUTP 133 straipsnio 1 bei 2 dalys.

Teismas akcentavo, kad net ir galiojant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimui Nr. (15/5-5)lU-47 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S. Y. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, S. M. nebuvo kliūčių susituokti 2009 m. birželio 30 d. (duomenys neskelbtini) (žr. santuokos liudijimo kopiją, b. 1. 24). Vadinasi, niekaip negalima teigti, kad ginčijamas sprendimas kaip nors prieštarauja EŽTK 12 straipsniui, jog „vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“, juolab, kad S. M. susituokė ir sukūrė šeimą pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus.

III.

Apeliaciniu skundu (b. l. 70-72) pareiškėja (toliau – apeliantė) skundžia 2010 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, mano jog jis neteisėtas ir nepagrįstas ir prašo priimti naują sprendimą. Savo skundą grindžia skunde nurodytais bei šiais naujais argumentais:

Teigia, jog buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes teismas ignoravo pareiškėjos paaiškinimus rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais, kuriuose nebuvo patvirtinančių įrodymų, jog pareiškėja kreipdamasi dėl vizos sąmoningai nutylėjo, kad jai yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teigia, jog pareiškėja su savo vyru R. M. negali būti šeima de facto būdami skirtingose valstybėse ir tai prieštarauja EŽTK įtvirtintai teisei sukurti šeimą. Pareiškėjai negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kol ji įrašyta į nacionalinį sąrašą užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Taip yra trukdoma jos šeimos susijungimo siekiui.

Teigia, jog apeliantė kreipdamasi dėl Šengeno valstybės vizos išdavimo, žinojo, tačiau nutylėjo, kad jai yra uždrausta (dėl draudimo apeliantė buvo supažindinta pasirašytinai) atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2012 m. balandžio 24 d., nes suvokė, kad paaiškėjus šiam faktui, jai nebus išduota viza. Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas niekaip neįtakojo bei nesudarė kliūčių apeliantei sudaryti santuoką. Pažymėtina, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas negalėjo pažeisti ir, pasak apeliantės atstovo, apeliantės teisės kurti šeimą, t. y. gyventi su sutuoktiniu Lietuvos Respublikoje, nes sudarydama santuoką apeliantė jau žinojo, kad į Lietuvos Respubliką negalės atvykti iki 2012 m. balandžio 24 d. Taigi ji negalėjo turėti teisėtų lūkesčių po santuokos apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas nesudarė ir nesudaro kliūčių apeliantei bei jos sutuoktiniui kurti šeimą (duomenys neskelbtini), kur ir buvo sudaryta santuoka. Pabrėžia, kad ginčijamu Migracijos departamento sprendimu buvo sprendžiamas išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo į ją atvykti klausimas, o ne leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimas. Manytina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė šį apeliantės atstovo argumentą kaip nepagrįstą. Nesutinka su apeliantės teiginiu, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra per griežtas jos atžvilgiu, ir mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir proporcingas dėl žemiau išdėstytų priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2010 m. kovo 25 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. (15/5-3)lU-30 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės S. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo buvo nuspręsta sutrumpinti pareiškėjai terminą draudimo atvykti terminą iki 2011 m. kovo 25 d. ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį iki 2011 m. kovo 25 d.

Teisinius santykius dėl užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos reglamentuoja 1985 m. birželio 14 d. Konvencija dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL specialusis leidimas 2000, 19 skyrius, 2 tomas, p. 9-52) (toliau – ir Šengeno konvencija), Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP).

ĮUTP 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka. ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 redakcija) numatyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos; neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. ĮUTP 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos yra teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją, o ĮUTP 125 straipsnyje (2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 ir 2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-392 redakcija) nustatyti įpareigojimo išvykti pagrindai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2009 m. gruodžio 11 d. buvo įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos per 15 dienų (b. l. 25), tačiau to nepadarė ir 2010 m. kovo 10 d. buvo sulaikyta Lietuvoje, Jonavos mieste. 2010 m. kovo 25 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas (b. l. 5-6), kurio 1 dalimi nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šios ginčijamo sprendimo dalies, kuria buvo išsisiųsta iš Lietuvos Respublikos, pareiškėja neginčija.

ĮUTP 133 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą ar neapibrėžtą laiką gali būti netaikomas, jeigu užsienietis savanoriškai sutiko ir buvo grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turėjo vykti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, minėta sąlyga, kad užsienietis savanoriškai sutiko ir buvo grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turėjo vykti, sieja galimybę netaikyti draudimo atvykti su ĮUTP 125 straipsnyje nustatytu įpareigojimu išvykti, kuris turi savanoriškumo elementą. Be to, pažymėtina, jog ĮUTP 133 straipsnio 2 dalies nuostata nėra imperatyvi, nes pagal ją Migracijos departamentui palikta nuožiūros laisvė spręsti. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytai pozicijai, jog nebuvo pažeistos ĮUTP 133 straipsnio 1 ir 2 dalys.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, iš kurios kyla išvestinė šeimų susijungimo teisė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, nes valstybės gali atitinkamai kontroliuoti imigrantų judėjimą. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis nenustato pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (Europos žmogaus teisių teismo 1985 m. sprendimas Abdulaziz, Cabales and Balkandali v. The United Kingdom byloje, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81). Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant draudimą užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (Europos žmogaus teisių teismo 2001 m. sprendimas byloje Boultif v. Swirzerland, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa v. France, pareiškimo Nr. 25404/94.). Iš nagrinėjamos bylos matyti, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, o ypač atsižvelgiant į šio sprendimo 2 ir 3 dalis, atsižvelgė į pareiškėjos santuoką, sudarytą su Lietuvos Respublikos piliečiu R. M.. Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, jog atsižvelgė į tai, kad buvo gauti pareiškėjos ir jos sutuoktinio prašymai išbraukti S. M. duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, ir panaikinti įspėjimą centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje dėl jos neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį bei aplinkybę, jog pareiškėją sieja šeimyniniai santykiai su Lietuvoje gyvenančiu asmeniu, bei sutrumpino draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatytą remiantis ĮUTP 133 straipsnio nuostatomis, iki 2011 m. kovo 25 d. ir įtraukimą į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį iki 2011 m. kovo 25 d. Šiuo atveju pareiškėjai draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą truko metus, nepakankamai ilgą laiko tarpą, jog būtų galima konstatuoti, jog neproporcingai ilgam laikui buvo apribotos pareiškėjos teisės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) ir ši aplinkybė netrukdo jos šeimai susijungti minėtoje valstybėje. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą laikėsi proporcingumo principo bei atsižvelgė į konkrečią pareiškėjos situaciją, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei laikosi nuostatos, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pavyzdžiui, į šio teismo sprendimą P. Carpenter byloje Nr. C-60/00. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nagrinėjamos bylos medžiagos negalima nustatyti, ar pareiškėjos sutuoktinis R. M. naudojasi Europos Sąjungos teisės garantuojamomis ekonominėmis laisvėmis, be to, pareiškėjos skunde nebuvo nurodyta, jog draudimas R. M. sutuoktinei iki 2011 m. kovo 25 d. atvykti į Lietuvos Respubliką bei įspėjimo įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą iki 2011 m. kovo 25 d. pakenkė R. M. galimybei naudotis Europos Sąjungos teisės garantuojamomis ekonominėmis laisvėmis. Pareiškėjai neginčijus atsakovo sprendimo išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), taip pat atitinkamai nemotyvavus skundo teismui, teisėjų kolegija neturi galimybės vertini, ar ginčijamas sprendimas pažeidžia pareiškėjos sutuoktinio teises pagal Europos Sąjungos teisę ir tuo pačiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjos S. M. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.