- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-19
- Bylos Nr.
- 2-172/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Audronė Jarackaitė, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- V. K.
- Pareiškėjas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audronės Jarackaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-213-212/2011 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) pareiškimą atsakovams V. K. individualiai įmonei ir V. K. dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi V. K. IĮ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Viresita“ (toliau – administratorius). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Administratorius kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydamas panaikinti atsakovo V. K. turto areštą pagal turto arešto aktus Nr. 1006001576, Nr. 1002000153, Nr. 1002000237, Nr. 1005001249, Nr. 1005001384, Nr. 1006001576, Nr. 1009000204. Prašymą grindė tuo, kad vykdydamas bankroto procedūrą ketina parduoti V. K. nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį Vaižganto g. 36-1, Utenos m.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi (9 b. l.) administratoriaus prašymą tenkino ir panaikino turto areštus pagal turto areštų aktus Nr. 1006001576, Nr. 1002000153, Nr. 1002000237, Nr. 1005001249, Nr. 1005001384, Nr. 1006001576, Nr. 1009000204. Teismas konstatavo, kad už individualios įmonės skolas kreditoriams savo turtu atsako taip pat ir individualios įmonės savininkas, todėl siekiant patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, bankrutuojančios įmonės turtas ir individualios įmonės savininko turtas turi būti laisvas nuo arešto.
I. Aiskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. butas, kurį administratorius ketina parduoti, nuosavybės teise priklauso taip pat ir atsakovo buvusiai sutuoktinei, kuri drauge su vaikais ir atsakovu gyvena jame. Buvusi sutuoktinė mokėjo komunalinius mokesčius už šį butą ir savo lėšomis jį pagerino, todėl teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes. Apeliantas pripažįsta D. Kraujalienės teisę į 57/100 šio buto dalis.
2. Administratorius pažeidė LR Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtintas žmogaus būsto neliečiamumo teises.
3. bankroto byla atsakovui iškelta neteisėtai ir bankroto bylos iškėlimo klausimas dar nėra išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Administratorius nuslėpė nuo teismo aplinkybę, kad V. K. IĮ nebeturi skolų. Administratorius nesiekė taikaus ginčo išsprendimo būdo. Atsiskaičius su vieninteliu kreditoriumi VSDFV Utenos skyriumi, nebėra teisinio pagrindo tęsti bankroto procedūras. Tęsiamos bankroto procedūros pažeidžia V. K. teises, nes juridinių asmenų registrui pateiktas prašymas perregistruoti individualią įmonę ir tęsti jos veiklą buvo netenkintas.
4. T. Š. kreditorinis reikalavimas patvirtintas nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutuojančios V. K. individualios įmonės administratorius prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apelianto argumentai nesusiję su skundžiamos nutarties pagrindu ir dalyku.
2. Teismo nutartis, kuria atsakovo individualiai įmonei iškelta bankroto byla, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartimi palikta nepakeista, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad bankroto bylos iškėlimo klausimas dar nėra išnagrinėtas apeliacine tvarka.
3. Administratorius, vykdydamas bankroto procedūrą, 2011 m. lapkričio 22 d. sudarė atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Vaižganto g. 36-1, Utenos m. pirkimo – pardavimo sutartį, todėl teismas pagrįstai tenkino prašymą panaikinti šio turto areštą.
4. Atsakovas sumokėjo ieškovui VSDFV Utenos skyriui įsiskolinimą, tačiau administratoriaus prašymu šios lėšos bankrutuojančiai įmonei buvo grąžintos. VSDFV Utenos skyrius nėra vienintelis kreditorius bankroto byloje, jo reikalavimą sudaro tik 8 330,13 Lt, tuo tarpu visi atsakovo įmonės kreditorių reikalavimai sudaro 126 416,74 Lt. Abejonių dėl šių reikalavimų nėra, nes beveik visi jie patvirtinti teismo sprendimais civilinėse bylose. Administratoriaus nuomone, skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje keliamas laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų bankrutuojančios individualios įmonės savininko turtui, panaikinimo pagrįstumo klausimas.
Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d.). Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Kadangi laikoma, kad teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi turi kiekvienas atsakovo kreditorius, laikoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti kreditorių turtinius interesus. Teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, areštuoja įmonės nekilnojamąjį turtą ir kitą ilgalaikį materialinį turtą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 str. 4 d. 2 p.). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, t. y. jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas) ir dalyvauja bankroto byloje kaip bendraatsakovis. Tokiu atveju, laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos ne tik įmonės, bet ir jos savininko turtui. Kai individuali įmonė priklauso sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise, įmonės savininko sutuoktinis privalo dalyvauti kaip bendraatsakovis, o laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos ir sutuoktinio turtui. Ta pati taisyklė taikoma ir buvusiems sutuoktiniams, jeigu bendrąja jungtine nuosavybe esanti įmonė dar nebuvo pasidalyta. Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, administratorius valdo, naudoja ir disponuoja bankrutuojančios įmonės turtu (ĮBĮ 11 str. 3 d. 3 p., 14 str. 1 d. 1 p.).
Nagrinėjamu atveju teismo nutartis, kuria V. K. IĮ iškelta bankroto byla, yra įsiteisėjusi. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikintos teismo, kurio žinioje yra byla (CPK 150 str. 1 d.). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria V. K. IĮ iškelta bankroto byla, įmonės ir jo savininko turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės liko galioti, todėl administratorius kreipėsi į teismą dėl jų panaikinimo. Minėta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, administratorius valdo, naudoja ir disponuoja bankrutuojančios įmonės turtu, todėl nutartis, kuria administratoriui prašant teismas panaikino bankrutuojančios įmonės ar jos dalyvių turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atitinka ĮBĮ ir CPK nuostatas ir dėl to laikytina teisėta ir pagrįsta.
Iš atskirojo skundo argumentų spręstina, kad atsakovas iš esmės ginčija ne pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, o iš naujo kvestionuoja teismo nutartį, kuria atsakovo įmonei iškelta bankroto byla, ir administratoriaus teisę bei ketinimą realizuoti individualios įmonės savininkui ir, apelianto teigimu, jo buvusiai sutuoktinei nuosavybės teise priklausantį turtą, siekiant patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad bankroto bylos atsakovo įmonei iškėlimo pagrįstumo klausimas jau išnagrinėtas apeliacinio proceso tvarka ir Panevėžio apygardos teismo nutartis, kuria V. K. IĮ iškelta bankroto byla, yra įsiteisėjusi, todėl pakartotinis šios nutarties revizavimas nėra galimas. Tokiu atveju teisėjų kolegija nebepasisako dėl bankroto bylos atsakovo įmonei iškėlimo teisėtumo ir pagrįstumo bei teisinio pagrindo tęsti bankroto procedūras. Skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui nėra teisiškai reikšmingi ir apelianto argumentai dėl jo bei trečiųjų asmenų (buvusios sutuoktinės) nuosavybės teisių į administratoriaus ketinamą parduoti turtą, nes šie klausimai sprendžiami areštuojant individualios įmonės ir jos dalyvių turtą, taip pat ir jį realizuojant. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, kuris nei atsakovui, nei jo buvusiai sutuoktinei savaime nesukelia jokių teisinių pasekmių. Apelianto argumentai dėl trečiųjų asmenų teisių į ketinamą realizuoti turtą nėra susiję su ginčo nutartimi išspręstu procesiniu klausimu, todėl teisėjų kolegija plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.