- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-01
- Bylos Nr.
- eI-2260-331/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00253-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Simona Slavickaitė
- Kategorijos
- 12.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-568, nustačiusi, kad pareiškėjos V. Š. (toliau – ir pareiškėja) šeimos patirtos išlaidos grynais pinigais 2010 metais viršijo pajamas, patvirtino 2016 m. birželio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-454 ir jame papildomai apskaičiuotą 12 841,17 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), apskaičiavo 7 260,07 Eur GPM delspinigių bei skyrė 1 284 Eur GPM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 68-370 patvirtino nurodytą Vilniaus apskrities VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-538.
Šalies argumentai
Pareiškėja su skundu (I t., b. l. 1–12) kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti:
1) VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-370;
2) Vilniaus apskrities VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-568.
Paaiškino, kad VMI nepagrįstai patvirtino Vilniaus apskrities VMI išvadą, jog 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėja ir jos sutuoktinis disponavo ne didesne kaip 99 862,05 Lt grynųjų pinigų suma, ir be pagrindo sprendė, jog Vilniaus apskrities VMI buvo teisi, nesivadovaudama 2005 m. gegužės 2 d. pareiškėjos pateikta vienkartine deklaracija apie 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos ir jos sutuoktinio turėtas 500 000 Lt pinigines lėšas.
Pareiškėjos nuomone, atsakovė 10 metų nesiėmusi priemonių įgyvendinti savo teisę patikrinti pareiškėjos deklaracijoje nurodytų duomenų atitikimą faktui, reikalaudama pagrįsti pareiškėjos (šeimos) deklaruotas lėšas teisiniais dokumentais (kuriuos rinkti ir saugoti tokį ilgą laiko tarpą pareiškėjai ir jos sutuoktiniui prievolė nekilo) bei kvestionuodama deklaruotos sumos dydį pareiškėjos ir jos šeimos 1994 – 2003 metų laikotarpiu neva patirtomis vartojimo išlaidų sumomis, Vilniaus apskrities VMI pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, pagal kurią mokesčių administratoriui 2005 m. gegužės 2 d. pateikta turto deklaracija laikytina įgijusia teisinį stabilumą ir mokesčių administratoriaus nebegali būti kvestionuojama. Pažymėjo, jog nepagrįstas VMI teiginys, jog nagrinėjamu atveju LVAT suformuota taisyklė negali būti taikoma dėl nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių. Analogiškose bylose mokesčių mokėtojai buvo pateikę įstatymų nustatyta tvarka vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, nurodydami turėtas pinigines lėšas grynaisiais, o mokesčių administratorius, laiku nepasinaudojęs savo teise duoti mokesčių mokėtojui privalomą nurodymą pagrįsti deklaracijoje pateiktus duomenis, tokią teisę prarado, kadangi minėtos deklaracijos duomenys įgijo teisinį stabilumą.
Pareiškėjos šeimos 2004 – 2009 metais patirtos vartojimo išlaidos apskaičiuotos neobjektyviai. Vilniaus apskrities VMI nepagrįstai vartojimo išlaidas, skirtas pareiškėjos dukrai V. P., skaičiavo už visus 2009 metus, neatsižvelgdama, kad 2009 m. rugpjūčio 29 d. dukrai suėjo 18 metų. Nuo to momento, pareiškėja ir jos sutuoktinis nebeturėjo prievolės teikti išlaikymą pilnametei dukrai, todėl už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos dukros išlaikymui patirtos pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotos nepagrįstai. Atkreipia dėmesį, jog Statistikos departamento internetiniame puslapyje nepateikta definicija, kas yra laikoma „vaiku“ skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas. Mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, jog 2008 – 2009 metų laikotarpiu už parduotas sodo ir miško gėrybes pareiškėjos dukra gavo 5 000 Eur pajamų, kurios buvo panaudotos jos vartojimo išlaidoms padengti. Šie duomenys rodo, jog 2009 metais pareiškėjos dukra buvo ekonomiškai aktyvi, todėl nebuvo pagrindo sulaukusios pilnametystės ir ekonomiškai aktyvios pareiškėjos dukros vertinti kaip vaiko ir jos išlaikymui skirtas išlaidas atimti iš pareiškėjos ir jos sutuoktinio pajamų. G. S. departamentas iš viso nerinko ir nesistemino duomenų apie 2009 – 2011 metais namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas, tuo tarpu patikrinimo akte nurodyta, jog skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas Vilniaus apskrities VMI vadovavosi Statistikos departamento teikiamais duomenimis. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, jog vidutines vartojimo išlaidas pareiškėjos šeimos atžvilgiu Vilniaus apskrities VMI atskirais laikotarpiais skaičiavo taikydama skirtingus kriterijus (patikrinimo akte vertindama didžiuosiuose miestuose, o skundžiamas sprendime – bendrai šalyje vienam gyventojui tenkančias vartojimo išlaidas), todėl gauti duomenys, remiantis skirtingais metodais, laikytini nepagrįstais. Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities VMI turėjo įvertinti Statistikos departamento diferencijuojamą vienam namų ūkio nariui tenkantį vartojimo išlaidų dydį priklausomai nuo namų ūkyje augančių vaikų skaičiaus, tačiau, priimdama skundžiamą sprendimą, to neįvertino. VMI dėl šių pareiškėjos argumentų nepasisakė, todėl šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotos netinkamai, nepasirinkus tiksliausio ir objektyviausio įvertinimo šaltinio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą patenkinti, palaikė skundo argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime (II t., b. l. 1–5) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamus sprendimus. Paaiškino, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio deklaruotas 2003 m. gruodžio 31 d. turimas 500 000 Lt lėšų likutis nepripažintas atsižvelgus į tokias aplinkybes: pareiškėjos sutuoktinis Vilniaus apskrities VMI pateikė informaciją apie 1991 – 2010 metais gautas pajamas, tačiau nenurodė, kada konkrečiai pajamos buvo gautos bei nepagrindė jos juridinę galią turinčiais dokumentais; pareiškėjos ir jos sutuoktinio apmokestinamosios pajamos 1993 – 2010 metų laikotarpiu sudarė 479 713,88 Lt (neatskaičius mokesčių), vartojimo išlaidos sudarė 393 919,80 Lt, kitų pajamų šiuo laikotarpiu pareiškėja ir jos sutuoktinis nėra deklaravę; pareiškėja patikrinimo metu nurodė, jog apie paskolos UAB „Vamėsa“ suteikimą žinojo, nors savo 2016 m. vasario 1 d. teiktame paaiškinime nurodė, kad nežinojo, iš kokių lėšų sutuoktinis teikė minėtą paskolą, tačiau patvirtino, jog iš jos lėšų paskola nebuvo suteikta, tuo tarpu pareiškėjos sutuoktinis savo išlaidas paskolai UAB „Vamėsa“ grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu; pareiškėja į klausimą iš kokių lėšų šaltinių buvo gautos 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytos lėšos atsakyti negalėjo; pareiškėjos sutuoktinis pagal 2008 m. vasario 2 d. kredito sutartį su AB „SEB bankas“ pasiskolino 300 000 Lt būsto įgijimui 30 metų terminui su 4,9264 proc. fiksuotomis metinėmis palūkanomis, tuo tarpu pats 2010 metais suteikė 726 621,80 Lt paskolą grynaisiais iki 2017 metų su mažesnėmis (t. y. 2 proc.) metinėmis palūkanomis. VMI teigimu, Vilniaus apskrities VMI pagrįstai nepripažino deklaruoto 2003 m. gruodžio 31 d. turimo 500 000 Lt lėšų likučio, kadangi nesutampa LVAT nagrinėtos ir šio ginčo nustatytos faktinės aplinkybės, todėl ir nėra pagrindo remtis bei atsižvelgti į pareiškėjos nurodomą LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015, pagal kurią, pareiškėjos nuomone, Vilniaus apskrities VMI negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti pareiškėją pagrįsti pateiktos deklaracijos duomenis. VMI pažymėjo, jog nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ) išplaukiančiomis interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams, be to, ir teismai, spręsdami bylas, turi vadovautis tik tokiais teismų precedentais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Vilniaus apskrities VMI nepagrįstai pareiškėjos dukros 2009 metais vartojimo išlaidas priskyrė už visus metus, nors rugpjūčio mėnesį jai suėjo 18 metų. Atkreipė dėmesį, jog Statistikos departamento internetinėje svetainėje yra skelbiama, jog 2003 – 2007 metais vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų, 2008 metais ir 2012 metais vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų ir ekonomiškai neaktyvūs, 18 – 24 metų amžiaus asmenys, gyvenantys su bent vienu iš tėvų. VMI neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjos dukra 2009 metais, kai jai sukako 18 metų, dirbo ir savarankiškai save išlaikė, ar tai, kad gyveno atskirai nuo tėvų, todėl nėra galimybės pagrįstai teigti, jog pajamos, kurias pagal pareiškėją jos dukra gavo iš maisto gėrybių, buvo skirtos tik vartojimo išlaidoms padengti, o ne kitiems tikslams. Paaiškino, jog mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant pareiškėjos šeimos 2004 – 2009 metų laikotarpiu patirtas išlaidas Vilniaus apskrities VMI taikė statistinės piniginės vartojimo išlaidas, pagrįstai nustatytas pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose. Todėl remiantis protingumo principu, pareiškėjos dukrai priskaičiuota tik pusė vidutinių vartojimo išlaidų, atsakovė pagrįstai pareiškėjos šeimai priskyrė pareiškėjos dukros statistines vartojimo išlaidas už visus metus.
Teismo posėdyje VMI atstovė, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (III t., b. l. 8–9).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais konstatuota, kad pareiškėjos 2010 metais patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčias pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas. Vadinasi, teismui svarbu nustatyti, ar mokesčių administratorius tesėtai ir pagrįstai Pareiškėjos mokestinę bazę nustatė ir mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ar nebuvo pažeistos procedūros.
Teismui įvertinus Inspekcijos patikrinimo aktą, surinktus įrodymus, mokesčių administratoriaus sprendimų išsamius teisinius argumentus, aiškiai matyti, kad šiuose dokumentuose gana plačiai aptartos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjos (jos šeimos) gautomis pajamomis, patirtomis išlaidomis. Todėl teismas, vengdamas pasikartojimų, pasisakys dėl sprendimų pagrįstumo, atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus.
Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą už 2010 metus, gyventojų pajamų mokesčio bazę nustatė, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą pritaikius išlaidų metodą, konstatavęs, kad pareiškėjos šeima 2010 metais disponavo kitomis, iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis, nuo kurių nedeklaravo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčių (toliau – GPM). Šias aplinkybes mokesčių administratorius konstatavo, įvertinęs patikrinimo metu surinktą informaciją iš pateiktų turto deklaracijų, iš komercinių bankų apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. Š. gautas pajamas, patirtas išlaidas, Inspekcijos informacinės duomenų bazės duomenis (apie registruotus sandorius, gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjos ir jos sutuoktinio vardu registruotą nekilnojamą turtą, VĮ „Regitra“ informaciją apie turimas transporto priemones), operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją apie kitų fizinių asmenų su Pareiškėja vykdytus sandorius (suteikiant ir gaunant paskolas), bei kitą patikrinimo metu surinktą informaciją.
Nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis 2010 m. UAB „Vamėsa" suteikė 726 621, 80 Lt paskolą grynaisiais pinigais (pagal 2010 m. liepos 2 d. paskolos sutartį Nr. 1, 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 1-1P ir 2015 m. sausio 5 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 1-3P suteikė 380 000 Lt; pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį Nr. 2, 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 2-1P ir 2015 m. sausio 5 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 2-3P suteikė 300 000 Lt; pagal 2010 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartį Nr. 3, 2013 m. sausio 4 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 3-1P ir 2015 m. sausio 5 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 3-3P suteikė 13 500 Eur ( 46 612,80 Lt) paskolą). Pareiškėjos sutuoktinis 2015 m. lapkričio 23 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė pajamų šaltinius, t. y. 2010 m. sausio 1 d. ne banke šeimos turėtas pinigines lėšas - 144 810 Eur (499 999,97 Lt), kurias deklaravo 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje. Pareiškėjos sutuoktinis teigė, kad šią sumą sudarė bendras šeimos uždarbis ir santaupos, gautos palūkanos už skolintas lėšas, sutaupyti pinigai už indėlius įvairiuose bankuose ir holdingo kompanijose, taip pat pajamos iš prekybos Gariūnuose, skolintos ir dovanotos tėvų lėšos. Taip pat nurodė, kad minėtą sumą sudaro jo ir sutuoktinės gautos dovanos iš mamos B. Š. (mirusi 2002 metais) – 10 000 Eur (34 528 Lt), tėčio J. Š. – 10 000 Eur (34 528 Lt), pareiškėjos mamos J. J. 10 000 Eur (34 528 Lt), pareiškėjos tėčio K. J. (miręs 2005 metais) – 15 000 Eur (51 792 Lt); senelės A. Š. (mirusi 2015 metais) – 1 000 Eur (3 452,80 Lt), krikšto mamos I. U. – 1 000 Eur (3 452,80 Lt), senelės E. O. – 1 000 Eur (3 452,80 Lt). Dokumentai, pagrindžiantys nurodytą informacija, pateikti nebuvo. Tuo tarpu pareiškėja 2016 m. vasario 1 d. paaiškinime teigė, kad jos tėvų dovanotos lėšos panaudotos tik namų įrengimui.
Tačiau neįrodžius pajamų gavimo šaltinių, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, Vilniaus apskrities VMI atliko pareiškėjos gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už 2010 metus, surašė 2016 m. birželio 28 d. patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjai papildomai apskaičiavo 12 841,17 Eur GPM (I t., b. l. 13–23).
Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 10 d. Vilniaus apskrities VMI pateikė rašytines pastabas dėl minėto patikrinimo akto, kuriose paaiškino, jog nesutinka su Vilniaus apskrities VMI išvadomis dėl 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos ir jos sutuoktinio piniginių lėšų likučio, kuris pagal Vilniaus apskrities VMI yra 99 862,05 Lt, bei dėl už 2004 – 2010 metus paskaičiuotų pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimo (II t., b. l. 37–43).
Vilniaus apskrities VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas, 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-568 patvirtino nurodytą patikrinimo aktą, jame papildomai apskaičiuotą 12 841,17 Eur GPM, apskaičiavo 7 260,07 Eur GPM delspinigių bei skyrė 1 284 Eur GPM baudą (I t., b. l. 24–34).
Pareiškėja, nesutikdama su Viliaus apskrities VMI sprendimu, 2016 m. spalio 12 d. pateikė skundą VMI, kuri išnagrinėjusi jos skundą, 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 68-370 Vilniaus apskrities VMI sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 37–42).
Dėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio turėto turto 2003 m. gruodžio 31 d. likučio.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiais, argumentuodama, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio deklaruotas 2003 m. gruodžio 31 d. turimas 500 000 Lt lėšų likutis nepripažintas atsižvelgus į sprendimuose ir atsiliepime nurodytas aplinkybes: pareiškėjos sutuoktinis Vilniaus apskrities VMI pateikė informaciją apie 1991 – 2010 metais gautas pajamas, tačiau nenurodė, kada konkrečiai pajamos buvo gautos bei nepagrindė jos juridinę galią turinčiais dokumentais; pareiškėjos ir jos sutuoktinio apmokestinamosios pajamos 1993 – 2010 metų laikotarpiu sudarė 479 713,88 Lt (neatskaičius mokesčių), vartojimo išlaidos sudarė 393 919,80 Lt, kitų pajamų šiuo laikotarpiu pareiškėja ir jos sutuoktinis nėra deklaravę; pareiškėja patikrinimo metu nurodė, jog apie paskolos UAB „Vamėsa“ suteikimą žinojo, nors savo 2016 m. vasario 1 d. teiktame paaiškinime nurodė, kad nežinojo, iš kokių lėšų sutuoktinis teikė minėtą paskolą, tačiau patvirtino, jog iš jos lėšų paskola nebuvo suteikta, tuo tarpu pareiškėjos sutuoktinis savo išlaidas paskolai UAB „Vamėsa“ grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu; pareiškėja į klausimą iš kokių lėšų šaltinių buvo gautos 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytos lėšos atsakyti negalėjo; pareiškėjos sutuoktinis pagal 2008 m. vasario 2 d. kredito sutartį su AB „SEB bankas“ pasiskolino 300 000 Lt būsto įgijimui 30 metų terminui su 4,9264 proc. fiksuotomis metinėmis palūkanomis, tuo tarpu pats 2010 metais suteikė 726 621,80 Lt paskolą grynaisiais iki 2017 metų su mažesnėmis (t. y. 2 proc.) metinėmis palūkanomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas negali sutikti su mokesčių administratoriaus argumentais, palaiko pareiškėjos poziciją. Pagal Lietuvos Respublikos Vienkartinio gyventų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir VGTDĮ, aktuali redakcija, galiojanti nuo 2004 m. kovo 30 d.) 4 straipsnio nuostatas, nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Vietos mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius (VGTDĮ 4 straipsnio 1, 2, 3 dalys).
Taigi šiame straipsnyje nėra reglamentuojamas laikotarpis nuo deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui momento, per kurį mokesčių administratorius turi teisę tikrinti asmens (gyventojo) realiai turimo turto apimtį bei jo įsigijimo šaltinius jų teisėtumo aspektu, o asmuo (gyventojas) turi pareigą pagrįsti deklaruoto turto realią apimtį bei jo įsigijimo šalinius jų teisėtumo aspektu, t. y. šiame teisės akte nėra nuostatų, nustatančių, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą. Ši teisės spraga išspręsta LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, kuria apeliacine tvarka išnagrinėtas ginčas dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 44.1-49-44 dalies ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 68-11 dalies, kuriomis pareiškėjai priskaičiuota sumokėti į biudžetą GPM ir su juo susijusias sumas už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo pateikusi mokesčių administratoriui vienkartinę gyventojų (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją. Mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinį patikrinimą, pareiškėjai ir jos sutuoktiniui davė nurodymą pagrįsti deklaruotų lėšų įsigijimo šaltinius. Teismas, spręsdamas, ar pareiškėjai pagrindė minėtoje deklaracijoje nurodytų lėšų įsigijimą ar ne, t. y. ar tinkamai įvykdė mokesčių administratoriaus nurodymą, priėjo prie išvados, kad VGTDĮ nėra tinkamai sureglamentuotas aptariamas teisinis santykis, bei, kad jį galima išspręsti taikant teisės analogijos taisykles, ir tai lėmė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikta vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjos atžvilgiu mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti nebegalėjo, nes jo teisė – duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos – buvo pasibaigusi.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT suformuotą praktiką, darytina išvada, kad teisiniam tikrumui ir teisinių santykių stabilumui prieštarauja ne tik tai, kad mokesčių administratorius kvestionavo vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytus duomenis, bet ir tai, kad mokesčių administratorius, įvertinęs vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenis ir konstatavęs jų neatitikimą nustatytoms realioms faktinėms aplinkybėms, deklaracijoje nurodytų ir įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT vėlesnėje savo praktikoje (žr. 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje pateiktų rašytinių duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities VMI pateikė pareiškėjai klausimą, ar pareiškėja gali pagrįsti vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytų duomenų gavimo šaltinius (II t., b. l. 87). Tokia Vilniaus apskrities VMI praktika nesuderinama su LVAT pateiktu išaiškinimu dėl vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytų duomenų teisinio stabilumo. LVAT aptartoje nutartyje konstatuota, kad vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytų duomenų (deklaruotos sumos) mokesčių administratorius kvestionuoti negali. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, pareiškėjos mokestinis patikrinimas už 2010 metus buvo pradėtas 2015 m. gruodžio 14 d. pavedimu tikrinti (II t., b. l. 107), todėl teismas sutinka su pareiškėjos argumentu, kad Vilniaus apskrities VMI teisė duoti pareiškėjai privalomą vykdyti nurodymą, kad ji pagrįstų 2005 metais deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, yra pasibaigusi. Todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjai gyventojų pajamų mokesčius, nepagrįstai nesivadovavo LVAT išaiškinimu dėl vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos teisinio stabilumo.
Dėl pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimo.
Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, po pagal to paties straipsnio 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotoms konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
LVAT, aiškindamas šių nuostatų turinį, yra pažymėjęs, kad pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą (LVAT administracinėse bylose Nr. A-556-2839-11, Nr. A-556-2994-11), t. y. mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-1024-442/2015).
Minėtą straipsnį įgyvendina VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 29 d.), kurių 28 punkte įtvirtinta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 29 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius turi teisę naudotis informacija gauta iš: 29.1. mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 29.2. kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 29.3. kitų asmenų; 29.4. Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų; 29.5. registrų (kadastrų); 29.6. stebėjimo būdu; 29.7. statistikos leidinių; 29.8. žinynų, katalogų; 29.9. spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių; 29.10. interneto svetainių; 29.11. kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją.
Pareiškėjos teigimu mokesčių administratorius atliko neobjektyvų pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidų įvertinimą, nes pagal pareiškėjos atliktus jos šeimos vartojimo išlaidų paskaičiavimus, pareiškėjos šeima tiriamuoju laikotarpiu patyrė mažiau vartojimo išlaidų nei nustatė mokesčių administratorius, be to, Vilniaus apskrities VMI, apskaičiuodama pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad 2009 metais pareiškėjos dukros vartojimo išlaidas padengė ne pareiškėja ir jos sutuoktinis, bet pati pareiškėjos dukra iš savo asmeninių lėšų, būdama pilnametė ir ekonomiškai aktyvi.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino, jog mokesčio administratorius turi diskrecijos teisę pasirinkti informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti mokesčio mokėtojo išlaidų ir pajamų įvertinimą, siekiant apskaičiuoti mokesčio bazę, atsakovė neturi duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjos dukra jai tenkančias vartojimo išlaidas padengė iš savo asmeninių lėšų, buvo ekonomiškai aktyvi.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas mokestinio patikrinimo pradėjimo pagrindas, t. y. pareiškėja neginčija to, kad mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko MAĮ 70 straipsnio pagrindu. Taip pat pareiškėja neginčija to, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidas rėmėsi Statistikos departamento duomenis. Todėl ginčo tarp proceso šalių dėl to nėra, tačiau pareiškėjos argumentas dėl vartojimo išlaidų apskaičiavimo grindžiamas tuo, jog mokesčių administratorius pasirinko ne tiksliausią ir objektyviausią mokesčio mokėtojo įvertinimą leidžiančius atlikti statistinius duomenis. Teismas sutinka su pareiškėjos argumentais, nes pareiškėja jau 2016 m. rugpjūčio 10 d rašytinėse pastabose (II t., b. l. 37–43) pateikė Inspekcijai savo paskaičiavimus dėl apskaičiuotų šeimos vartojimo išlaidų, tačiau, kaip matyti iš priimtų skundžiamų sprendimų, mokesčių administratorius nepateikė jokių argumentų, aiškinimų dėl pareiškėjos atliktų paskaičiavimų. Pareiškėja taip pat mokesčių administratoriui pateikė išrašą iš Statistikos departamento internetinės duomenų bazės apie vidutines vartojimo išlaidas, tenkančias vienam namų ūkio nariui per mėnesį, atsižvelgiant į namų ūkio tipą pagal auginamų vaikų skaičių (II t., b. l. 45–50), kuriais remiantis pareiškėja apskaičiavo, kad jos šeima vartojimo išlaidų patyrė mažiau nei apskaičiavo mokesčių administratorius, tačiau nei Vilniaus apskrities VMI, nei VMI nenurodė faktų, objektyvių duomenų, kodėl nėra atsižvelgiama į pareiškėjos skundo argumentus, susijusios su Statistikos departamento duomenų naudojimu ir pasirinkto rodiklio taikymu, nenurodė pareiškėjos argumentų atmetimo priežasčių. Teismo vertinimu, pareiškėja pateikė kitokius faktinius duomenis (pareiškėjos atliktus paskaičiavimus), suponuojančius kitokią nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą ir kvestionuojančius mokesčių administratoriaus atlikto mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisėtumą. Todėl įvertinus proceso šalių paaiškinimus, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimą už 2009 ir 2010 metus atliko ne pagal Statistikos departamento duomenimis, kaip nurodė ginčijamame sprendime, o vadovaudamasis nacionaliniu sąskaitos rodikliu – namų ūkio vartojimo išlaidų indeksu. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjai mokėtinus papildomus mokesčius, privalo savo skaičiavimus pagrįsti objektyviais duomenis. VMI argumentas, kad neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjos dukra 2009 metais, kai jai sukako 18 metų, dirbo ir savarankiškai save išlaikė, ar tai, kad gyveno atskirai nuo tėvų, yra nepagrįstas, kadangi byloje nesurinkta duomenų, jog buvo bandoma nustatyti pareiškėjo dukters vartojimo išlaidas, apskaičiuojant pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidas.
Taigi išanalizavus bylos rašytinę medžiagą, teismo vertinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjos įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį, nagrinėjamoje mokestinėje byloje nesurinko visų galimų duomenų, galinčių pagrįsti arba paneigti pareiškėjos atžvilgiu priimtuose sprendimuose išdėstytus argumentus. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti informacijos šaltinius, kurie leistų mokesčių administratoriui atlikti objektyviausią ir tinkamiausią pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidų vertinimą, surinkti tiesioginius įrodymus, paneigiančius arba patvirtinančius pareiškėjos teiginius dėl pareiškėjos dukros ekonominio aktyvumo, asmeninių lėšų turėjimo ir disponavimo jomis. Pažymėtina, kad mokestinio ginčo byloje nebuvo vertinamas minėtas aspektas, byloje nėra pateikta duomenų, kad mokesčių administratorius mokestiniu laikotarpiu būtų tyręs ar kitaip tikrinęs aplinkybes, susijusias su pareiškėjos dukros vartojimo išlaidų vertinimu. Todėl mokesčių administratorius, siekdamas pagrįsti savo poziciją dėl pareiškėjos papildomo apmokestinimo, turėtų įvertinti kiekvieną pareiškėjos argumentą dėl pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimo ir tik tai atlikęs spręsti, kokiu objektyviausiu ir tinkamiausiu informacijos šaltiniu remiantis gali būti apskaičiuojamos pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos.
Teismas. atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų tikslu nustatyti realias pareiškėjo pajamas ir išlaidas, siekiant apskaičiuoti mokesčio bazę, taip pat mokesčių administratorius netinkamai vykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti pareiškėjai apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Atitinkamai, teismo sprendime aptartos aplinkybės turi būti nustatytos mokesčių administratoriaus, o ne teismo, todėl VMI ir Vilniaus apskrities VMI sprendimai naikintini, byla grąžintina centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 dalimi, 132 straipsniu ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-370.
Panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-568.
Grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iš naujo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.