Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios R. R. apeliacinius skundus dėl 2008 m. sausio 24 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. M. išteisintas kaltinant jį tuo, kad 2006 m. balandžio 9 d. apie 11.09 val. jis, siekdamas apgaulės būdu užvaldyti R. R. pinigus, Marijampolės pataisos namuose iš savo mobilaus ryšio telefono „Nokia 6510“, kurio IMEI kodas 351349133373220F, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), pasiuntė SMS žinutę į nukentėjusiosios R. R. mobilaus ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai jai pranešdamas apie tariamą jos 1000 Lt čekio ir mobilaus ryšio telefono „Nokia 9300“ laimėjimą loterijoje bei informavo R. R., kad būtina papildyti mobiliojo ryšio telefono „Labas“ kortelės sąskaitą UAB „Bitė GSM“ tinkle 40 Lt sumai ir V. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)AB banke „Hansabankas“ 600 Lt kaip sąlygą, kad jai šis laimėjimas būtų perduotas, o R. R. patikėjus laimėjimu bei papildžius minėtą mobilaus ryšio kortelės sąskaitą ir nurodytą sąskaitą banke 600 Lt, apgaule savo naudai užvaldė 640 R. R. litų.

Apeliaciniu skundu Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo šį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. M. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 1 d. ir skirti jam laisvės atėmimą 2 metas 10 mėnesių, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; pilnai patenkinti nukentėjusiosios R. R. 640 Lt civilinį ieškinį; pripažinti proceso išlaidomis su A. M. etapavimu iš užsienio į Lietuvą susijusias 7349,58 Lt išlaidas ir jas priteisti iš A. M.. Prokuroras skunde nurodo, kad byloje surinkti ir teisme patikrinti duomenys – neabejotini nukentėjusiosios R. R., liudytojų Č. R., V. A., V. V., V. V. parodymai, asmens atpažinimo pagal balsą, daiktų apžiūros protokolai, tarnybinė ataskaita, išvada, kiti rašytiniai duomenys apie pinigų judėjimą, įrodo visiškai kitas aplinkybes, nei jas nuosprendyje išdėstė apylinkės teismas, kuris be to ir netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į visus byloje surinktus įrodymus ir todėl A. M. nepagrįstai išteisino. Teismas rėmėsi tik paties A. M. subjektyviais ir niekuo neparemtais parodymais, kurie iš esmės neatitiko faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų duomenų. Yra įsitikinęs, kad nukentėjusiosios R. R. parodymų nepatikimais negalima laikyti, nes jie buvo nuoseklūs, A. M. ji atpažino iš balso, atliekant šį ikiteisminio tyrimo veiksmą jokių BPK pažeidimų padaryta nebuvo. Prokuroras mano, jog nėra svarbu kaip balsas buvo pateiktas nukentėjusiajai atpažinti, kadangi esant skirtingoms ryšio sąlygomis balsas gali būti iškraipytas, o tiksliausiai jis atpažintas gali būti tik pateikus jį atpažinti gyvai. Mano, kad teismas nukentėjusiosios parodymais suabejojo be pagrindo.

Nukentėjusiosios parodymus dėl skambinusio asmens patvirtino liudytojas Č. R.. Telefonas, iš kurio buvo skambinta R. R., buvo rastas prie A. M. asmeninių daiktų – tai parodė liudytojas A. B., tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 90, rasto telefono skambučių išklotinės. Šie įrodymai, apelianto nuomone, pilnai patvirtina, kad telefonas, iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajai, priklausė A. M., ir kad būtent jis iš šio telefono ir skambino R. R..

Teismas nepagrįstai suabejojo ir nuosekliais liudytojo V. A. parodymais dėl telefono priklausomybės. Nors šis liudytojas pats šioje byloje buvo apklaustas įtariamuoju, tačiau nėra nustatyta, kad jis turėtų pagrindą būti suinteresuotas bylos baigtimi. A. M. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, tik patvirtina jo kaltę – jis pripažino, kad rastas mobilaus ryšio telefonas buvo prijungtas prie jam priklausančio televizoriaus, kad iš minėto telefono jis daug kartų yra skambinęs įvairiu laiku. Be to, A. M. pilnai pripažino į savo sąskaitą gavęs 60 litų iš V. V., pasinaudojus pastarojo tėvo J. V. asmenine sąskaita, tik parodė, kad šiuos pinigus V. V. jam buvo skolingas. Pinigų judėjimo kelias iš R. R. sąskaitos iki A. M. pilnai įrodytas byloje surinktais duomenimis: dokumentų pateikimo protokolais, kvitais, nurodymais pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, duomenimis apie sąskaitų priklausomybę. Esant nustatytam pinigų judėjimo faktui visiškai nėra svarbu per kelias ir kieno sąskaitas pinigų judėjimas vyko ir kokia pinigų dalis po to atiteko A. M.. Nusikaltimas baigtas šiuo atveju yra tuomet, kai A. M. telefonu melagingai pranešė nukentėjusiajai apie laimėtą prizą ir ši iš savo sąskaitos banke padarė pavedimą į V. V. sąskaitą. Apeliantas įsitikinęs, kad visiškai nesvarbu, dėl kokios priežasties V. V. pervedė pinigus A. M. – dėl skolos ar dėl kokios kitos priežasties.

Prokuroras taip pat mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo T. L. bei liudytojo S. Z. parodymais, kurių nepatvirtino kiti įrodymai. Liudytojo T. L. parodymai prieštaravo liudytojų V. V. bei liudytojo V. V. parodymams, o S. Z. aiškiai siekė padėti A. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, liudytojų T. L. ir S. Z. parodymais nebuvo nustatytos jokios reikšmingos bylai aplinkybės ir teismas neturėjo jais remtis.

Prokuroras taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo pasirėmė Marijampolės pataisos namų pareigūnų išvada, kad žodžiu ir raštu apklausus kameros gyventojus nustatyta, jog kameroje rastas telefonas priklausė V. A., o ne A. M.. Tokiais asmenų parodymais ir išvada remtis negalima, nes šie parodymai duoti ne BPK nustatyta tvarka. Minėta išvada galima nustatyti tik patį telefono suradimo faktą bei jo suradimo aplinkybes.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. R. panaikinti skundžiamą nuosprendį ir A. M. nuteisti prokuroro prašoma bausme, priteisti iš jo civilinį ieškinį. Skunde ji nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, rėmėsi tik išteisintojo parodymais. Ji viso proceso metu davė nuoseklius parodymus. Teismas nepagrįstai jos parodymus dėl balso atpažinimo įvertino abejotinais. Su ją apgavusiu asmeniu telefonu ji kalbėjosi apie 10 kartų, viso beveik valandą laiko, balsą įsidėmėjo ir jį atpažino iš balso tembro, tarsenos, balso švelnumo ir akcentuotų atskirų žodžių bei greitakalbės. Dėl atpažinto balso ji jokių abejonių neturėjo. Posėdžio metu išteisintojo gynėjas paklausė, ar ji yra tokia tvirta dėl savo parodymų, kad „duotų nukirsti ranką“, į ką ji atsakė, kad rankos nukirsti neduotų, tačiau šis jos atsakymas nesusijęs su abejonėmis dėl atpažinimo. Teismas tokį jos atsakymą neteisingai įvertino kaip abejonę dėl balso atpažinimo. Jos parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai: liudytojų Č. R., V. A., V. V., V. V. nuoseklūs ir abejonių nekeliantys teisme duoti parodymai, asmens atpažinimo pagal balsą protokolai, daiktų apžiūros protokolai, tarnybinė ataskaita, išvada, kito rašytiniai duomenys apie pinigų judėjimą, kurie parodė visiškai kitas aplinkybes, nei jas nustatė ir nuosprendyje išdėstė apylinkės teismas.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji prašo jų apeliacinius skundus patenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiosios R. R. apeliacinis skundas tenkinamas pilnai, Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 182 str. 1 d. taikymo

Pagal BK 182 str. 1 d. yra baudžiamas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji suklydę dėl apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui ar kitam naudos siekiančiam asmeniui manydami, kad šie turi teisę jį gauti. Sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu nuo turtinės žalos atsiradimo momento, t.y. nuo momento, kai kilnojamas ar nekilnojamas turtas perėjo iš nukentėjusiojo valdymo į kaltininko ar naudą gavusio trečiojo asmens valdymą.

Šioje baudžiamojoje byloje įrodyta, kad nukentėjusioji R. R. turtas iš jos buvo išviliotas apgaule, t.y. ji melagingai buvo įtikinta laimėjusi prizus realiai neegzistuojančioje loterijoje, po ko šios apgaulės įtakoje ji savanoriškai perleido savo turtą – 640 Lt. Tai paskutiniais metais itin populiarus sukčiavimo būdas, teismų praktikoje dažnai pasitaikantis ir naudojamas laisvės atėmimo vietose bausmę atliekančių nuteistųjų. Veikos objektyvinės pusės požymiai įrodyti byloje esančiais nukentėjusiosios parodymais, jos pateiktais mokėjimų kvitais, liudytojos V. V. parodymais ir kitais nuosprendyje išdėstytais bylos duomenimis, jie nėra ginčijami. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat neabejoja dėl šios nusikalstamos veikos pobūdžio.

Nusikaltimas šiuo atveju buvo baigtas nuo momento, kai suklaidinta nukentėjusioji R. R. pervedė 600 Lt į jai kaltininko nurodytą V. V. sąskaitą. Veikos kvalifikavimui pagal BK 182 str. 1 d. neturi lemiamos įtakos kas konkrečiai gavo suklaidinto asmens – šiuo atveju R. R., pinigus, nes sukčiavimas gali būti padaromas siekiant naudos tiek sau, tiek kitiems asmenims. Šiuo atveju nauda suprantama kaip nepagrįstas praturtėjimas. Taigi neabejotina, kad prieš nukentėjusiąją R. R. padaryta nusikalstama veika atitinka sukčiavimo, numatyto BK 182 str. 1 d., požymius.

Dėl įrodymų vertinimo

Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytais bylos įrodymais pilnai įrodyta, kad nukentėjusiajai 2006-04-10 dienos metu buvo skambinėjama ir apie jos tariamą laimėjimą pranešta, o vėliau tą pačią dieną ir toliau ji buvo klaidinama skambinant iš mobilaus ryšio telefono „Nokia 6510“, kuris 2006-05-08 buvo rastas Marijampolės pataisos namuose, pajungtas baterijos pakrovimui prie tuo metu bausmę šioje pataisos įstaigoje atlikusio 20 – to būrio nuteistojo A. M. televizoriuje įmontuoto pakrovėjo. Įrodymai dėl to neginčijami. Galima sutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad byloje nėra besąlygiškai patikimų ir neabejotinų įrodymų dėl paties šio mobilaus ryšio telefono priklausomybės : iš išteisintojo A. M., liudytojų V. A., S. Z., A. B., S. P., V. V. parodymų seka, kad minėtas telefono aparatas galėjo būti ne A. M., o bet kurio nors kito nuteistojo, tuo pačiu metu atlikinėjusio laisvės atėmimo bausmę ir gyvenusio 20 ir 21 būriuose. Svarbesnė šiuo atveju yra kita jų parodymais patvirtinta aplinkybė – kiekvienas iš nuteistųjų naudojosi savo SIM kortele, o mobilaus ryšio telefono aparatas buvo tik priemonė mobiliam ryšiui užtikrinti. Be to, šiuo atveju byloje tikrai nepakaktų išsiaiškinti vien tik tai, kad pats mobilaus ryšio telefono aparatas priklauso vienam ar kitam nuteistajam. Esmė yra nustatyti ir įrodyti, kas konkrečiai skambino šiuo telefono aparatu nukentėjusiajai 2006-04-10 ir panaudojęs apgaulę įgijo jos turtą.

Pirmos instancijos teismas pripažino, jog byloje esančių įrodymų nepakanka patvirtinti, kad nukentėjusiajai kaltinime nurodytu laiku skambino ir pasinaudojęs apgaule privertė ją perleisti savo turtą būtent išteisintasis A. M.. Kolegija nesutinka su tokia teismo išvada, mano esant ja nepagrįsta, kadangi ji iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus dėl sukčiavimą R. R. atžvilgiu padariusio asmens ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį – A. M. nepagrįstai išteisino. Todėl, skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis, nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Pirmiausiai, apylinkės teismas be pagrindo suabejojo nukentėjusiosios R. R. parodymais, kad jai skambinęs asmuo buvo būtent A. M.. Pagal duomenis byloje, nukentėjusioji jo nematė iki teisiamojo posėdžio, nes ikiteisminio tyrimo metu ji išteisintąjį atpažino tik iš balso. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajai pirmiausiai buvo duotas atpažinti kito įtariamojo V. A. balsas ir šio tyrimo veiksmo metu R. R. šio tuo metu buvusio įtariamojo balso neatpažino. A. M. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad V. A. buvo rusakalbis, nukentėjusioji aiškiai tai turėjo suprasti iš akcento ir todėl jo ir turėjo neatpažinti. Tačiau, atpažinimui tiek V. A., tiek ir A. M. balsas buvo pateiktas su kitų asmenų balsais, kurie pagal jų anketinius duomenis balso atpažinimo protokoluose neabejotinai yra lietuviai. R. R. ikiteisminio tyrimo metu iš šešių jai pateiktų atpažinti balsų pagal balso tembrą ir tarseną kategoriškai atpažino A. M. balsą (2 t., 8 – 9 b.l.). Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pagal teisiamojo posėdžio metu pirmos instancijos teisme duotus nukentėjusiosios parodymus, jai balsai buvo duoti atpažinti gyvai, t.y. asmenims, kurių balsai buvo tikrinami, tiesiog duodant perskaityti prie protokolo esančius tekstus. Tačiau, tokių nukentėjusiosios parodymų teisiamojo posėdžio protokole nėra, nėra jų ir ikiteisminio tyrimo metu. Papildomai dėl šios aplinkybės apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji parodė, kad atpažinime dalyvavusių asmenų balsus ji išklausė laidiniu telefonu, o ne gyvai, kaip kad nurodyta teismo nuosprendyje. Tokiu būdu, sąlygos balso atpažinimui tyrimo metu buvo sudarytos maksimaliai artimos buvusioms įvykio metu.

Atliekant atpažinimą dalyvavo A. M. gynėjas – tai matyti ir iš protokolo, tai patvirtino ir pati nukentėjusioji. Jokių pastabų dėl šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo eigos ar BPK proceso pažeidimų šio tyrimo veiksmo atlikimo metu nei vienas iš jame dalyvavusių asmenų nepareiškė nei atlikus atpažinimą, nei susipažinę su baudžiamosios bylos medžiaga ir net pirmos instancijos teisme. Taigi, procesine prasme šiame protokole užfiksuotus duomenis laikyti neteisingais nėra jokio pagrindo.

Pirmos instancijos teismas motyvavo, kad nukentėjusiosios atpažinimas yra labai subjektyvus ir atliktas praėjus beveik 8 mėnesiams po paties įvykio. Tai tiesa. Bet, pirmos instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad pagal byloje esančių telefoninių pokalbių išklotines nukentėjusioji su A. M. įvykio dieną bendravo iš viso net 49 minutes, bendravo ne vieną, o kelis kartus ir įvairiose situacijose – buvo skambinama jai, skambino ji pati tiek iš savo, tiek iš savo vyro mobilaus ryšio telefono. Pagal nukentėjusiosios parodymus, ji su skambinusiu asmeniu kalbėjosi įvairiomis temomis (iš pradžių buvo prašoma tik nupirkti SIM kortelių papildimą ir padiktuoti numerius; po to kalbamasi apie laimėjimą ir būdus jį atsiimti; nukentėjusiajai suabejojus ir iš pradžių atsisakius į nurodytą sąskaitą pervesti reikalaujamą neva tai 18 % mokestį, jai buvo siūloma pasirinkti būsimo „prizo“ spalvą ir pan.; dar vėliau – buvo tariamasi apie jo pristatymą ir t.t.). Taigi, nukentėjusioji skambusio asmens balsą girdėjo pakankamai ilgą laiko tarpą ir įvairiose situacijose bei galimai skirtingu tembru, kas neabejotinai leidžia daug tiksliau balsą įsidėmėti, atkreipti dėmesį į specifines skambinančiojo tarties ar jo balso tono savybes. Būtent šias savybes nukentėjusioji ir akcentavo kaip esmines, iš kurių ji atpažino A. M. balsą. Be to, kolegijos nuomone, pakankamai svarbūs yra ir nukentėjusiosios parodymai apylinkės teisme. Čia, teisiamajame posėdyje, R. R. girdėjo A. M. apklausas ir turėjo galimybę jo balsą palyginti su kitų liudytojais byloje apklaustų nuteistųjų V. A., S. P., T. L., V. V., S. Z. balsais. Ir būtent apklausta apylinkės teisme nukentėjusioji praktiškai neabejodama patvirtino, kad A. M., o ne kuris kitas jos girdėtas asmuo, mobilaus ryšio telefonu jai skambino 2006-04-10 ir apgaulės būdu išviliojo jos 640 Lt. Kad A. M. balso tembras ir tartis yra įsidėmėtini ir specifiniai būtent regionui, kuriame jis užaugęs, t.y. Suvalkijai, turėjo galimybę įsitikinti ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

Kita vertus, vertinant nukentėjusiosios galimybę įsidėmėti ir po to atpažinti ją apgavusio asmens balsą būtina atkreipti dėmesį ir į skirtingas sąlygas bei aplinkybes, kuriomis R. R. girdėjo A. M. balsą įvykio dieną ir balso atpažinimo metu 2006-12-05: pirmu atveju, išteisintasis neabejotinai stengėsi nukentėjusiąją „įtikinti“ savo apgaule, o ikiteisminio tyrimo metu jis tiesiog skaitė jam duotą tekstą jau žinodamas, jog dalyvauja tyrimo veiksme, ir būtent jo balsas ir yra šio tyrimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismui R. R. parodė, kad ji būtent dėl to kažkiek ir suabejojo dėl girdėto balso jo atpažinimo metu, tačiau išgirdusi A. M. parodymus teisme ji galiausiai įsitikino, jog tai tas pats jai skambinęs asmuo.

A. M. apeliacinės instancijos teisme kaip esminius ikiteisminio tyrimo trūkumus nurodė tai, kad tyrimo metu nebuvo padaryti kitų su juo bausmę Marijampolės pataisos namuose atlikusių ir kartu gyvenusių asmenų balso atpažinimai. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme išklausė praktiškai visų nuteistųjų, kurie vienaip ar kitaip minimi šioje baudžiamojoje byloje, balsus ir vienareikšmiai patvirtino, kad sukčiavo prieš ją būtent A. M.. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios R. R. sugebėjimu byloje nustatytomis aplinkybėmis įsidėmėti balsą, o kartu ir jos parodymais, kad jai skambino ir apgaule pinigus įgijo ne kas kitas, o A. M..

Be nukentėjusiosios parodymų ir jau aptarto atpažinimo protokolo šioje baudžiamojoje byloje yra ir kitų įrodymų, kurie taip pat patvirtina A. M. kaltę. Pagal nukentėjusiosios parodymus ir byloje esančias mokėjimo pavedimų kopijas, 600 Lt 2006-04-10 ji pervedė į V. V. sąskaitą, kuri savo ruožtu tą pačią dieną pinigus paėmė bankomate Palangoje. Vienu iš tolesnių adresatų, kuriems V. V. kartu su A. M. tuo pačiu metu bausmę atlikinėjusio T. L. nurodymu pervedinėdavo pinigus, buvo taip pat su A. M. bausmę atlikusio V. V. tėvas J. V.. Ir nors byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad V. V. J. V. pervedė dalį R. R. į jos sąskaitą pervestų pinigų, tačiau būtent J. V. 2006-04-13 iš savo sąskaitos pervedė 60 Lt ne kartu su A. M. tuo pačiu metu bausmę atliekančiam ir pastarajam skolingam savo sūnui V. V., o kažkodėl tai pačiam A. M., kurio jis iš viso nepažinojo – J. V. parodymai dėl to nuoseklūs. Pinigų pervedimo faktus ir laiką patvirtina teismo ištirti byloje esantys bankiniai dokumentai (1 t., b.l. 15, 113).

Mobilaus ryšio telefono aparatas „Nokia 6510“, kurio IMEI 351349133373220F, 2006-05-08 rastas pas 20 – o būrio nuteistąjį A. M., nakčiai prijungtas krautis prie jo asmeniniame televizoriuje „Sony“ įmontuoto telefono pakrovėjo. Telefono aparatą radęs pataisos namų prižiūrėtojas liudytojas A. B. parodė, kad spintelė ir joje esantys daiktai yra skirti asmeniškai kiekvienam nuteistajam, nors prieiti prie jos gali ir kiti nuteistieji. Televizorius, prie kurio rastas pajungtas mobilaus ryšio telefonas, taip pat registruotas asmeniškai A. M.. Taigi, A. M. parodymai, kad jam nebuvo žinoma kas ir kada įmontavo pakrovėją į jo asmeninį televizorių ir kad be jo leidimo bet kuris nuteistasis galėjo laisvai ir bet kada pasijungti pasikrauti mobilaus ryšio telefono aparato bateriją, neįtikėtini. Tokia situacija, kolegijos nuomone, nėra būdinga pataisos namuose nusistovėjusiai tvarkai ir gyvenimo juose principams, juolab, kad vien jau mobilaus ryšio telefono aparato suradimas pataisos namuose yra laikomas pakankamai grubiu drausmės pažeidimu ir yra baudžiamas. Tai, kad šiuo atveju drausminę nuobaudą gavo tik V. A., kuris tuo metu neigė, jog rastas telefono aparatas yra jo, ir jokių sankcijų nebuvo imtasi (bent jau tokių duomenų byloje nėra) prieš A. M., kurio televizoriuje buvo įmontuotas pakrovėjas, kelia mažų mažiausiai nuostabą.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad išteisintojo A. M. parodymai apie tai, jog jis nukentėjusiajai neskambino, rastas mobilaus ryšio telefonas yra ne jo, o 60 Lt jis iš J. V. gavo už tai, kad jam buvo skolingas šio sūnus V. V., yra įtikinami ir nepaneigti. Teismas nurodė, kad šiuos parodymus patvirtino liudytojai V. A., S. Z.. T. L., V. V., pataisos namų administracijos atlikto tyrimo dėl rasto mobilaus ryšio telefono priklausomumo V. A. išvada. Tačiau, pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio į logiškai sunkiai paaiškinamus prieštaravimus tarp liudytojų V. V., V. V. bei T. L. parodymų. Pirmiausiai, V. V. patvirtino, jog sąskaitą savo vardu ji atidarė prašoma T. L., su kuriuo susipažino SMS žinučių pagalba. Teismas šios liudytojos parodymus laikė teisingais, jais neabejojo ir tuo pagrindu atmetė T. L. aiškinimus, kad jis V. V. nepažįsta ir jos nėra prašęs atsidaryti savo vardu sąskaitą bei jo nurodymu paskirstyti į ją įplaukiančius pinigus. V. V. gi tvirtino, kad 350 Lt jam buvo skolingas būtent T. L., kuris pervedė pinigus į jo tėvo – J. V., sąskaitą, iš kurios savo ruožtu ir buvo padarytas pavedimas A. M.. Tačiau, tokiu atveju V. V. parodymai visiškai nesutampa su T. L. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme T. L. parodė, jog V. V. jis pažįsta, tačiau su juo nebendravo ir jam jokių skolų jis neturėjo. Kita vertus, tokie V. V. parodymai ir nesuprantami, o būtent – kodėl 350 Lt skolą jam T. L. turėjo pervesti ne į jo asmeninę sąskaitą, o jo tėvui, taip dirbtinai sukuriant papildomas išlaidas, nes bankiniai pavedimai kaip žinia yra mokami. Pirmos instancijos teismas neįvertino ir to, kad tiek A. M., tiek V. V., tiek T. L., kurie tuo pačiu metu atlikinėjo bausmę tuose pačiuose pataisos namuose, galėjo būti vienos ir tos pačios sukčiavimo schemos dalyviai, suinteresuoti šios bylos baigtimi, todėl jų parodymus reikėjo vertinti ypač atidžiai, juos lyginti su byloje esančių įrodymų visetu. Tai, kad 2006-05-08 išimtame mobilaus ryšio telefono aparate buvo aktyvuota SIM kortelė su kitu numeriu, nei buvo skambinta nukentėjusiajai, niekaip neįrodo A. M. nekaltumo, nes telefonas išimtas po mėnesio, tyrimo metu iš viso nebuvo aiškintasi, kieno SIM kortelė įdėta rastame telefone, kas iš jos ir kam skambino. Be to pataisos namuose saugoti ar ilgesnį laiką laikyti SIM kortelę su abonento numeriu, kuris buvo panaudotas padarant naują nusikaltimą, yra pakankamai pavojinga dėl paprasčiausios priežasties – kaltininkas gali būti nesunkiai išaiškintas.

Šioje baudžiamojoje byloje esanti Marijampolės pataisos namų administracijos tarnybinio patikrinimo išvada, kad rastas mobilaus ryšio telefono aparatas yra V. A., yra tik paviršinė, joks išsamesnis tyrimas realiai nebuvo atliekamas. Be to, kaip jau minėta, paties telefono aparato priklausomybės nustatymas šiuo atveju gali būti vertinamas tik kaip netiesioginis įrodymas. Tais pačiais motyvais atmetami ir nuteistųjų V. A., S. Z., S. P. parodymai, nes jie tiesioginės įrodomosios reikšmės praktiškai neturi.

Tokiu būdu, iš naujo įvertinusi byloje surinktus įrodymų visetą, kolegija įsitikinusi, jog jų pakanka pripažinti, kad būtent A. M. sukčiavo R. R. atžvilgiu, t.y. 2006 m. balandžio 10 d. apie 11.09 val., siekdamas apgaulės būdu įgyti nukentėjusiosios pinigus, Marijampolės pataisos namuose iš mobilaus ryšio telefono „Nokia 6510“, kurio IMEI kodas 351349133373220F, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), pasiuntė SMS žinutę į nukentėjusiosios R. R. mobilaus ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai jai pranešdamas apie tariamą jos 1000 Lt čekio ir mobilaus ryšio telefono „Nokia 9300“ laimėjimą loterijoje bei informavo R. R., kad būtina papildyti mobiliojo ryšio telefono „Labas“ kortelės sąskaitą UAB „Bitė GSM“ tinkle 40 Lt sumai ir V. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini)vAB banke „Hansabankas“ 600 Lt kaip sąlygą, kad jai šis laimėjimas būtų perduotas, o R. R. patikėjus laimėjimu bei savanoriškai papildžius minėtą mobilaus ryšio kortelės sąskaitą ir nurodytą sąskaitą banke 600 Lt, kitų naudai įgijo 640 Lt nukentėjusiosios R. R. litų. Jo veika ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota pagal BK 182 str. 1 d.

Atsižvelgusi į nukentėjusiosios parodymus, kad telefonu su A. M. ji bendravo tą pačią dieną, bei jos pateiktas mokėjimų kvitų kopijas, kolegija patikslina kaltinime nurodytą nusikaltimo padarymo dieną – veika padaryta ne 2006 m. balandžio 9 d., o kitą – 2006 m. balandžio 10 d. Be to, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, byloje nėra įrodymų, kad A. M. apgaule išviliotus nukentėjusiosios pinigus įgijo savo naudai. Pagal V. V. parodymus, kurie nepaneigti, dalį 2006-04-10 bankomate nuimtų pinigų, t.y. 350 Lt, 2006-04-26 ji pervedė J. V., o kam pervedė kitus pinigus – ji nepamena. Tuo tarpu A. M. 60 Lt J. V. pervedė 2006-04-13, t.y. iki V. V. papildant jo sąskaitą 350 Lt, kuriuos jai į sąskaitą pervedė R. R.. Esant tokiai situacijai laikytina, kad A. M. apgaule R. R. pinigus įgijo ne savo, o kitų nenustatytų asmenų naudai. Toks kaltinimo redagavimas, kolegijos manymu, nekeičia pačios kaltinime nurodytos veikos esmės, faktinės jos padarymo aplinkybės esmingai taip pat nesikeičia.

Dėl civilinio ieškinio ir bausmės

Nukentėjusiosios R. R. pareikštas 640 Lt civilinis ieškinys jos patirtai turtinei žalai atlyginti pagrįstas, įrodytas ne tik jos pačios bei V. V. parodymais, tačiau ir nukentėjusiosios pateiktais mokėjimų dokumentais, todėl jis tenkinamas pilnai.

A. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių byloje nėra.

Skirdama jam bausmę, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41, 54, 61 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Jis padarė veiką, kuri yra nesunkus, tačiau tyčinis, baigtas, savanaudiškas nusikaltimas, padarytas tiesiogine tyčia. Jis ne kartą teistas, šį nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, kas rodo, kad A. M. yra linkęs nusikalsti ir nuo naujų nusikaltimų darymo jo negali sulaikyti net realus bausmės atlikimas. Iki suėmimo prieš nuteisiant paskutinį kartą, jis niekur nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje, charakteristikoje iš laisvės atėmimo vietos charakterizuojamas tik neigiamai – už įvairius pažeidimus baustas net 19 kartų, o skatintas tik vienąkart. Taigi, bendrai jis gali būti apibūdinamas neigiamai. Todėl jis baudžiamas laisvės atėmimo bausmę, didesne nei BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Dėl proceso išlaidų

Prokuroras prašo pripažinti proceso išlaidomis su A. M. etapavimu iš užsienio į Lietuvą susijusias 7349,58 Lt išlaidas ir jas iš jo priteisti. Šis prašymas netenkintinas.

BPK 103 str. nustatyta, kas yra proceso išlaidas. Pagal šio straipsnio 6 punktą, proceso išlaidos yra ir kitos išlaidos, kurias turi proceso dalyviai ar teismas ir kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Tai būtų faktiškai išmokėtos sumos, nenumatytos BPK 103 straipsnio 1–5 punktuose, tačiau būtinos tiriant konkrečią nusikalstamą veiką. Pagal BPK 105 str. 1 d. teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.

Šioje baudžiamojoje byloje Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro N. G. 2007-09-12 nutarimu (1 t., 95 b.l.) A. M. konvojavimo iš Ispanijos į Lietuvą išlaidos, t.y. 7349,58 Lt, jau yra pripažintos proceso išlaidomis tuo pagrindu, kad A. M. ikiteisminio tyrimo metu pasislėpė nuo tyrimą atliekančių pareigūnų. Tačiau tokia nėra teisinga. Iš bylos medžiagos matyti, kad su A. M. ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo pradėti atlikti tuo momentu, kai jis dar atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (2 t., 2 – 9 b.l.). Apie įtarimą sukčiavimu prieš R. R. jam pranešta 2006-12-04, tą pačią dieną jis apklaustas įtariamuoju, o kitą dieną atliktas jo balso atpažinimas. Jokia kardomoji priemonė jam po šių veiksmų nebuvo paskirta. Tą pačią dieną, t.y. 2006-12-04, apie įtarimą padarius tą pačią veiką pranešta ir kitam buvusiam įtariamajam šioje baudžiamojoje byloje – V. A. (1 t., 141 – 143 b.l.). Tačiau prieš pastarąjį 2007-03-05 prokuroro nutarimu (1 t., 151 – 155 b.l.) ikiteisminis tyrimas nutrauktas. A. M. iš pataisos namų atlikęs bausmę paleistas 2007-02-09. Tik 2007-02-23 tyrėja išsiuntė prašymą A. M. gyvenamosios vietos – Šakių rajono PK pareigūnams, įpareigoti jį atvykti tyrimo veiksmų atlikimui į Kėdainių rajono PK. Tačiau tuo momentu – pagal duomenis byloje 2007-02-15, jis jau buvo išvykęs į Ispaniją. Paieška jam paskelbta tik 2007-03-09, tą pačią dieną paskirtas suėmimas.

Esant tokioms aplinkybėms galima tvirtinti, kad A. M. nebuvo žinoma apie paskelbtą jo paiešką ir jam paskirtą kardomąją priemonę, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi jokių veiksmų nustatyti jo buvimo vietą ir bandyti iškviesti jį šaukimais, iš Lietuvos jis išvyko šioje baudžiamojoje byloje jam nesant paskirtai jokiai kardomajai priemonei, todėl galima daryti vienareikšmę išvadą, kad pats A. M. savo sąmoningais veiksmais neprisidėjo ir neįtakojo prokuroro prašomų priteisti jo ekstradicijos išlaidų atsiradimo, todėl jos iš A. M. ir negali būti išieškomos. Tokią praktiką savo nutartyse formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (šio teismo nutartys 2K-293/2007, 2K-191/2006, 2K-463/2005). Vien tik pranešimo apie įtarimą kaltininkui nepakanka pripažinti, kad jis tyčia slapstosi nuo tyrimą atliekančių pareigūnų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., teismas

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

2008 m. sausio 24 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį :

A. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. ir jį nubausti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose, jos pradžią skaičiuoti nuo A. M. suėmimo vykdant šį nuosprendį.

Pagal BK 66 str., į bausmės laiką įskaityti laiką nuo 2007 m. rugpjūčio 11 d. iki 2008 m. sausio 24 d., išbūtą nuo jo sulaikymo Ispanijoje bei suėmimo laiką Lietuvoje.

Priteisti iš A. M. - R. R. 640 (šešis šimtus keturiasdešimt) Lt žalai atlyginti.

Daiktinį įrodymą – mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6510“, sunaikinti.