Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Vitunskas, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Dedelienei, nukentėjusiajam T. G., Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui Vaidui Zabilevičiui, kaltinamiesiems R. B., E. V., gynėjui advokatui Vidmantui Knezevičiui, kaltinamųjų atstovams pagal įstatymą H. B., R. Z., G. G. teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

R. B., a.k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), yv. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, pradinio išsilavinimo, mokosi (duomenys neskelbtini), nevedęs, neteistas, yra kaltinamas pagal LR BK 181 str. 2d. ir

E.V., a.k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, pradinio išsilavinimo, mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje, nevedęs, neteistas, yra kaltinamas pagal LR BK 181 str. 2 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. ir E. V. prievartavo turtą, panaudodami fizinį smurtą, o būtent: nuo 2010 m. sausio mėnesį, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini)gimnazijos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, neturėdami teisėto pagrindo atvirai, naudodami psichologinį smurtą, savo naudai už tariamą apsaugą mokykloje pareikalavo iš T. G. mokėti R. B. kas dvi savaites po 10 litų, tuo pačiu metu E. V. už tariamą apsaugą mokykloje, naudodamas psichologinį smurtą, pareikalavo iš T. G. mokėti jam kas dvi savaites po 15 litų. Šių reikalavimų pagrindu įbaugintas T. G. 2010 m. sausio mėnesį, tiksli data nenustatyta, (duomenys neskelbtini)gimnazijos teritorijoje perdavė R. B. 10 litų, o E. V. 15 litų, bei 2010 m. kovo 3 d., apie 8 val. gimnazijos teritorijoje perdavė R. B. 100 litų. Toliau tęsdami savo nusikalstamą veiką, R. B. 2010 m. kovo 22 d., apie 11 val., (duomenys neskelbtini)gimnazijos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antrame aukšte, prie istorijos kabineto kartu su E. V. panaudojo fizinį smurtą T. G. atžvilgiu dėl to, jog pastarasis nesumokėjo anksčiau jų reikalaujamų pinigų, tai yra R. B. koja vieną kartą spyrė T. G. į pilvo sritį bei rankų delnais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 8 kartus į skruostus, tuo pat metu E. V. koja viena kartą spyrė T. G. į pilvo sritį bei rankų delnais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip 8 kartus į skruostus.

Tokiais veiksmais R. B. ir E. V. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 2d.

Kaltinamasis R. B. kaltę pripažino iš dalies, atsiprašė T. ir jo tėvelių, paaiškino, kad T. prieš ateinant į jų klasę, buvo žeminamas ir reketuojamas. Tuo metu jį gynė asmenys iš tos klasės. Bet jam atėjus, paaiškėjo visai kiti dalykai. Jis su V. pasiūlė jį apginti nuo kitų, kurie jį žemino, jis sutiko. Davė jam 10 Lt, vėliau dar atnešė 100 Lt. Parašė žinutę D. vardu. Tada gavo 100 Lt, nes T. pasakė, kad apgins nuo D.. Tą šimtą litų su V. pasidalino per pusę. Kai T. padavė 100 Lt, pasakė, kad daugiau pinigų neatneš. Po to prie istorijos kabineto T. primušė, norėdamas pasirodyti prieš mergaitę G.. Ta. jie siūlė apsaugą, jis sutiko. R. davė 10 Lt, V. – 15 Lt. Po to sugalvojo su tuo D. gauti 100 Lt, paprašė 10 Lt, po to 100 Lt, taip kas savaitę prašė 10 Lt, bet jis atnešė tik vieną kartą 10 Lt. Prie istorijos kabineto pradėjo mušti, kelis kartus sudavė į veidą ir V. įspyrė į pilvą. R. B. norėjo pasirodyti prieš patinkančią mergaitę. Pokalbis vyko kovo 3 d., kai T. pasakė, kad neduos pinigų ir kai padavė 100 Lt, o mušė kovo 21 d. Nuo kovo 3 d. iki 21 d. pinigų nereikalavo ir jo nemušė.

Kaltinamasis E. V. kaltę pripažino iš dalies, gailisi, paaiškino, kad viskas parsidėjo nuo to, kai jie sužinojo, kad T. ateis pas juos į klasę. Jis, sakė, vadovaus visiems, buvo muštynės. T. mušėsi su kitu klasioku. Kaltinamieji, pamatę, kad jį žemina, pasiūlė jam apsaugą. T. sutiko. Iš pradžių atnešė 15 litų, po to – 100 Lt. Po to B. siuntė žinutę D. vardu, ir atnešė dar 100 Lt. Kai pasakė, kad daugiau neneš, jis paklausė, ar tikrai apsisprendęs. Kovo 22 d. įvyko muštynės, kaltinamasis vieną kartą įspyrė T. į pilvą. Anksčiau jis iš nukentėjusiojo paėmė 15 Lt, ir po to – 100 Lt. Pasidalino su R. per pusę.

Nukentėjusiojo atstovas ir liudytojas G.G. paaiškino, kad jis tą dieną buvo darbe, kai žmoną iškvietė į mokyklą. Jis pats su sūnaus T. auklėtoja nekalbėjo, sūnus papasakojo, kad jis buvo reketuojamas, ir kad jis perdavė pinigus – vienam kaltinamajam 10 litų, kotam – 15 litų. Artėjant žmonos gimtadieniui, sūnus prašė 100 Lt dovanai. Tačiau tėvas ir sūnus nutarė dovaną pirkti bendrai, tuomet tėvas paprašė sūnaus paduoti jam tuos 100 Lt. Tadas pasakė, kad padėjo mokykloje spintelėje. Kitą dieną jau pasakė, kad pametė. Kitą kartą jis jau buvo sumuštas. Sūnus patyrė emocinius išgyvenimus, nenorėdavo eiti į mokyklą. Šiuo metu pretenzijų neturi, atimtus pinigus grąžino. Kaltinamieji atsiprašė.

Nukentėjusysis T. G. paaiškino, kad kaltinamieji yra buvę klasiokai. Viskas prasidėjo 2010 m. sausio mėn. R. jam pasakė, kad dėl to, kad jo nemuštų, jis turi kas dvi savaites mokėti po 10 Lt. Sumokėjo 100 Lt. Padavė B. 100 Lt, pradžioje buvo viskas ramu, po to vėl prasidėjo. Mokėti nenorėjo ir prie kabineto įvyko konfliktas. Mama davė 100 Lt. Kovo 22 d. R. prie istorijos kabineto pradėjo jį mušti, sudavė smūgį koja. Rankom trenkė per veidą, T. nesigynė. V. buvo šalia, ir jis sudavė smūgius į pilvą koja. Istorijos mokytoja matė įvykį ir nuvedė pas direktorių. Apie įvykį viską papasakojo socialinei darbuotojai. Kovo 3 d. perdavė pinigus, kovo 22 d. jį mušė, nes norėjo įbauginti. Už tariamą apsaugą reikalavo pinigų kas dvi savaites – vienam 15 Lt, kitam – 10 Lt. Iš viso sumokėjo 150 Lt. Prie istorijos kabineto, kuomet jis buvo mušamas, buvo klasiokai.

Liudytoja R. S. paaiškino, kad ji yra istorijos mokytoja. 2010-03-22 atėjusi prie kabineto, pamatė mokinį iš kitos klasės, kuris pasakė, kad jis atėjo išskirti T. ir R.. Ji nieko nesakė, o abu nuvedė pas direktorių. R. labai atsiprašinėjo. T. ramus vaikas, bet mokslai jam sekėsi nekaip. V. istorijos pamokų nelankė. Tą dieną T. buvo raudonu veidu, buvo gavęs nuo R.. Mokytoja taip suprato, nes T. niekada nesimuša, neprovokuoja. Pati smūgių nematė, atėjo jau po visko. T. pasakė, kad konfliktas kilo dėl to, kad reikalavo pinigų.

Liudytoja I. R. paaiškino, kad apie įvykį, jog vaikai susimušė prie istorijos kabineto, sužinojo, kai vaikai buvo nuvesti pas direktorių. Socialinė pedagogė sakė, kad iš T. buvo reikalaujama pinigų. T. sakė nenorįs mokėti, todėl ir susimušė. Dabar B. mokosi kitoje klasėje, o V. išėjo į kitą mokyklą. Prieš tai jie buvo perspėti už pabėgimą iš pamokų, direktorius perspėjo, kad bus pašalinti iš mokyklos. Jie ne savo noru išėjo į kitą klasę ir į kitą mokyklą. T. po įvykio pergyveno, tačiau dabar jau jaučiais geriau.

Liudytoja R. G. paaiškino, kad apie tai, jog sūnų mušė, sužinojo iš mokyklos vadovų. Sūnus prašė 100 Lt. Tai nemaža suma jų šeimai. Sūnus būdavo liūdnas, nenorėjo eiti į mokyklą. Bėgo iš paskutinių pamokų, nes norėdavo iš mokyklos grįžti kuo greičiau. Slėpė nuo tėvų, nenorėjo, kad tai iškiltų į viešumą. Vieną kartą buvo paėmusi jo telefoną ir suprato, kad kažkas vyksta. Viską išsiaiškino mokykla. Sūnus pasakojo, kad R. mokėjo po 10 Lt, E.– po15 Lt, po to nunešė 100 Lt. Buvo sumuštas tuomet, kai atsisakė daugiau mokėti – trenkė į veidą, spardė. Muštynės vyko prie istorijos kabineto. Jei ne mergaitės ir mokytojos, jis nebūtų pasakojęs. Su sūnumi santykiai geri. Dabar jau tuos pinigus grąžino, žala atlyginta. Jie elgėsi nesąžiningai, buvo atvažiavęs R. dėdė, siūlė 1000 Lt, kad pakeistų parodymus.

Liudytoja K. M. paaiškino, kad ji dirba (duomenys neskelbtini)gimnazijos socialine pedagoge. 2010-03-21 apie 15 val. iš A. ir V. sužinojo apie įvykį. Jos pranešė, kad iš T. atiminėja pinigus R. B. ir E. V.. Pranešė direktorei. Su G. pasikalbėjo, jis minėjo, kad aks savaitę prašė iš jo pinigų ir jis mokėjo. G. mažai lankėsi mokykloje po įvykio, kad mokyklos vengtų iki įvyko – ji negirdėjo.

Liudytoja A.R. paaiškino, kad ji mokosi vienoje klasėje su G., ir toje pačioje klasėje mokėsi kaltinamieji. Vieną kartą matė, kaip G. perdavė pinigus B. ir V.. Paklaustas, kai jį mušė prie istorijos kabineto, T. pasakė, kad mušė kaltinamieji, reikalavo pinigų už apsaugą nuo kitų. Ji matė, kaip jie abu mušė T.. Tą dieną negirdėjo, kad jie reikalautų pinigų.

Liudytoja V. D. paaiškino, kad ji mokosi kartu su T. G., iš jo buvo reketuojami pinigai. Tai visi aplinkui žinojo. Ji su klasės drauge A. paskatino T. nueiti pas socialinę pedagogę. Matė, kaip jį mušė, tačiau nežino, už ką. Jis sakė, kad dėl pinigų. Visi žinojo, kad jį reketuoja.

Liudytojas A. I. paaiškino, kad jis mokosi vyresnėje klasėje, nei kaltinamieji ir nukentėjusysis. 2010 m. vasario mėn. pabaigoje pamatė konfliktą tarp G., B. ir V.. Matė, kaip G. padavė popierinę kupiūrą B.. Matė, kaip susistumdė, pačių smūgių – ne. Neatsimena, ką ten kas rėkavo. Atėjo mokytoja ir juos išsivedė.

Kaltinamojo atstovas pagal įstatymą H. B. atsiprašė T. ir tėvelių. Jis atvežė pinigus kaip žalą. Jau 3 metai kaip yra išsiskyręs, 2 metus sūnus su juo gyvena. Su sūnumi kalbėjo apie įvykį.

Kaltinamojo atstovė pagal įstatymą R. Z. atsiprašė T. ir tėvelių, paaiškino, kad sūnus gyvena su ja, su tėvu nebendrauja. Į šią klasę atėjo praėjusių metų spalio mėn. Konfliktų kitoje mokykloje nebuvo. Sūnus nelinkęs muštis.

Teismas, vertindamas aukščiau aptartus įrodymus, daro tokias išvadas.

Nustatyta, kad R. B. ir E.V. įvykdė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 2 d. – jie veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą, prievartavo turtą iš nukentėjusiojo T. G.. Patys kaltinamieji neigia vartoję smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu dėl to, kad T. G. jiems nesumokėjo pinigų. R. B. nurodė, kad jis sudavė smūgius T. G. prasilenkiant prie istorijos kabineto vienas kitą užkabinus pečiais. E. V. nenurodė jokios priežasties, kodėl sudavė smūgius nukentėjusiajam. Teisme R. B. aiškino, kad jis smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo, norėdamas pasirodyti prieš mergaitę, o E. V., pamatęs, kad R. B. vartoja nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą, nusprendė padėti jam ir taip pat sudavė smūgius T. G. Nors kaltinamieji savo kaltę pripažįsta iš dalies, teismas kaltinamųjų paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių vertina visumos įrodymų kontekste, ir toje dalyje, kurie sutampa su visuma įrodymų, priima kaip teisingus, o toje dalyje, kurie prieštarauja- kaip gynybos būdą, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Kaip yra nustatyta nukentėjusiojo T. G. duotais parodymais, kaltinamieji smurtą jo atžvilgiu panaudojo dėl to, kad jis nesumokėjo reikalaujamų pinigų už tariamą apsaugą. Dar tą pačią dieną prie anglų kalbos kabineto kaltinamieji iš T. reikalavo pinigų, o jam atsisakius jų duoti, prie istorijos kabineto jau pavartojo smurtą, siekdami įbauginti nukentėjusįjį ir priversti jį mokėti pinigus. Nukentėjusiojo parodymai apie įvykį yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, teismas jais netikėti pagrindo neturi. Nenustatyta, kad tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo būtų priešiški santykiai, dėl ko Tadui būtų pagrindas kaltinamuosius apkalbėti. Tuo tarpu kaltinamųjų duoti parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklūs, jie keitė parodymus ir teisme. Todėl jų duoti parodymai vertintini kritiškai. Pasitvirtino kaltinimai dėl R.B. ir E. V. įvykdytos nusikalstamos veikos. Tai įrodo liudytojų K. M., A. R., V. D., I. R. parodymai. A. I. parodymus, duotus teisme, teismas vertina kritiškai, kaip siekį palengvinti kaltinamųjų padėtį, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad iš kitų vaikinų girdėjo, kad kaltinamieji reikalavo pinigų iš T. G. už tai, kad šis nebūtų mušamas. Aukščiau aptartų įrodymų visetas yra pakankamas pagrindas R.B. ir E. V. pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už turto prievartavimą atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalis nustato kvalifikuotą turto prievartavimo sudėtį, kada darant šią nusikalstamą veiką panaudojamas fizinis smurtas, atimama asmeniui laisvė, sunaikinamas ar sugadinamas jo turtas arba kitokiu būdu padaroma jam didelės turtinės žalos. BK 181 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo – esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam. Reikalavimo esmė-perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti. Reikalaudamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, t. y. „mokėti už kažką“. Be to, turto prievartavimo atveju dažniausiai reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Pažymėtina, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nukentėjusysis tai suvokia. Šioje byloje R. B. ir E. V. reikalavo iš T. G. mokėti pinigus už tariamą apsaugą, ne tik grasindami, bet ir panaudodami fizinį smurtą. Jų nusikalstami veiksmai atitinka BK 181 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės reikalavimo perduoti turtą priežastis (kaip šiuo atveju tariama apsauga). Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo. Visos šios aplinkybės byloje nustatytos ir aukščiau aptartos. Esant šioms aplinkybėms, kaltinamųjų veika pagrįstai kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnio 2 dalį kaip turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą.

Bausmės skyrimas

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamiesiems, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bei BK 91 str. nustatytais bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais, taip pat atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininkų asmenybes, į bylos aplinkybes, į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsižvelgia į kaltinamųjų nepilnamečių gyvenimo ir auklėjimo sąlygas bei socialinę brandą. Jie gyvena ir yra auklėjami be vieno iš tėvų. Nusikalstamą veiką padarė jauno amžiaus.

R. B. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta jo prisipažinimą ir gailėjimąsi. Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. R. B. administracine tvarka nebaustas ( b. l. 48), į psichiatro ir narkologinę įskaitas neįrašytas, nesilankė (b. l. 53), charakterizuojamas patenkinamai (b. l. 63,64), mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje. R. B. prievartavo turtą, panaudojant fizinį smurtą, prieš psichologiškai silpnesnį, jautresnį, labiau pažeidžiamą, negalintį pasipriešinti asmenį, kurį gerai žinojo, nes jis mokėsi toje pačioje klasėje. Toks jo nusikalstamas elgesys neabejotinai turi neigiamos įtakos tolesniam Tado gyvenimui, asmenybės formavimuisi.

Teismas, skirdamas bausmę R. B., atsižvelgia į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą. Teismas įvertina tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis R.B. yra teisiamas pirmą kartą, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, nesulaukęs šešiolikos metų, į charakterizuojančią medžiagą, į tai, kad jis yra gimnazijos mokinys, į kaltės formą - jis veiką įvykdė tiesiogine tyčia, nes kaltinamasis, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, norėjo taip veikti ir numatė nusikalstamos veikos pasekmes. Žala atlyginta. Teismo manymu, R. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis parenkamas žymiai mažesnis už bausmės vidurkį. Tikslu įgyvendinti bausmės paskirtį, atsižvelgiant į kaltinamojo jauną amžių, į tai, kad teisiamas pirmą kartą, teismas paskirtosios bausmės vykdymą atideda, paskiriant R. B. auklėjamojo poveikio priemones.

E. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta jo prisipažinimą ir gailėjimąsi. Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. E. V. administracine tvarka nebaustas ( b. l. 63), į psichiatro ir narkologinę įskaitas neįrašytas, nesilankė (b. l. 65), charakterizuojamas patenkinamai (b. l. 63,64), mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje. E. V. prievartavo turtą, panaudojant fizinį smurtą, prieš psichologiškai silpnesnį, jautresnį, labiau pažeidžiamą, negalintį pasipriešinti asmenį, kurį gerai žinojo, nes jis mokėsi toje pačioje klasėje. Toks jo nusikalstamas elgesys neabejotinai turi neigiamos įtakos tolesniam Tado gyvenimui, asmenybės formavimuisi.

Teismas, skirdamas bausmę E. V., atsižvelgia į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą. Teismas įvertina tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis E. V. yra teisiamas pirmą kartą, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, nesulaukęs šešiolikos metų, į charakterizuojančią medžiagą, į tai, kad jis yra mokinys, į kaltės formą - jis veiką įvykdė tiesiogine tyčia, nes kaltinamasis, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, norėjo taip veikti ir numatė nusikalstamos veikos pasekmes. Žala atlyginta. Teismo manymu, E. V. skirtina laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis parenkamas žymiai mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Tikslu įgyvendinti bausmės paskirtį, atsižvelgiant į kaltinamojo jauną amžių, į tai, kad teisiamas pirmą kartą, teismas paskirtosios bausmės vykdymą atideda, paskiriant E.V. auklėjamojo poveikio priemones.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. B. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 2 d. ir jį nubausti laisvės atėmimu dvejiems metams. Taikyti jo atžvilgiu LR BK 92 str. nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams. Paskirti jam auklėjimo priemonę – elgesio apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 20 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

E. V. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 str. 2 d. ir jį nubausti laisvės atėmimu dvejiems metams. Taikyti jo atžvilgiu LR BK 92 str. nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams. Paskirti jam auklėjimo priemonę – elgesio apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 20 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokslu ar darbu.

Apeliaciniai skundai dėl nuosprendžio gali būti paduoti per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos Respublikos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.