Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo BUAB „Domtas“, atstovaujamo administratoriaus UAB „Būrai“, ir trečiojo asmens V. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui BUAB „Domtas“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Būrai“, dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo atsakovo pusėje – V. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) Ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad autoįvykio, įvykusio 2011 m. liepos 24 d., Freiburge, Vokietijoje, kurio metu buvo apgadintas automobilis Renault Magnum, kaltininkas yra trečiasis asmuo. Pranešime apie eismo įvykį nurodyta, kad V. B. savo nekaltumą dėl 2011 m. liepos 24 d. autoįvykio gins teisme. Freiburgo miesto I-os instancijos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime baudžiamojoje byloje nurodyta, kad galimai kaltinamasis norėjo pastatyti transporto priemonę į kitą vietą arba išvažiuoti. Tačiau tai tik abstraktus samprotavimas, kurio ir prokuratūra iki šiol viešai nepateikė, ir kurio nebus galima įrodyti. Kadangi žalų ir tikslios transporto priemonių padėties patvirtinimo dokumentais nėra, teismas taip pat eliminuoja tai, kad su eksperto apskaita būtų galima pakankamai sąžiningai nustatyti, kad kaltinamasis, kuriam pareikštas ieškinys, pajudino savo sunkvežimį iš vietos, netyčia atleidęs stovėjimo stabdžio rankinio jungimo svirtį arba, kad jis tyčia pajudino sunkvežimį iš vietos, užvedęs variklį. Taigi, iškviesta Vokietijos policija nenustatė, kad trečiasis asmuo automobilį vairavo ir kad jo automobilis judėjo, tai yra, kad trečiasis asmuo yra kaltas dėl eismo įvykio.

2) Teismas neanalizavo ieškovo pateiktų įrodymų neatitikimo kitiems jo pateiktiems įrodymams. Teismas neįvertino, kodėl vienuose dokumentuose nurodyti apgadinto automobilio numeriai nesutampa su kituose dokumentuose nurodytais numeriais: ieškinyje bei dalyje pateiktų teismui įrodymų nurodytas apgadinto automobilio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovo pateiktose teismui nuotraukose, kituose įrodymuose valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini). Taigi, automobilis teisminio nagrinėjimo metu nebuvo identifikuotas. Teismas pripažino, kad remonto darbai draudimo bendrovei kainavo 7 980 Eur.

Trečiasis asmuo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, vertino ne ieškovo, kaip turinčio teisę reikšti reikalavimus atsakovui ir pareigą tai daryti per įstatymo nustatytą terminą, veiksmus, o atsakovo, kuris neturi jokios teisės ir pareigos kaip nors inicijuoti ieškinį prieš save. Teismas pirmiausia turėjo įvertinti ieškovo elgesį dėl jo teisės ir pareigos laiku kreiptis į teismą su ieškiniu, o tik vėliau kitas reikšmingas bylos aplinkybes, turinčias įtakos teismo apsisprendimui atnaujinti ieškinio senaties terminą. Taip pat teismas visiškai nevertino ieškinio senaties instituto normų tikslų. Todėl teismas iš esmės pažeidė ne tik materialinės teisės normas, bet ir procesinės teisės normas, nes vertino tik dalį byloje esančių įrodymų dėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą bei nepasisakė, kodėl atmeta kitus atsakovo ir trečiojo asmens atstovo pateiktus įrodymus ir argumentus, kad byloje nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą. Pripažintina, jog įstatymo leidėjo nustatytas pakankamai trumpas ieškinio senaties terminas draudimo teisiniuose santykiuose, reiškia, kad tuo siekiama nustatyti itin stabilius ir apibrėžtus draudimo teisinius santykius. Tačiau pirmos instancijos teismas šiuo atveju atnaujindamas ieškinio senaties terminą draudimo teisiniuose santykiuose, visiškai neatsižvelgė į ieškinio senaties instituto normų tikslus šiems santykiams reguliuoti. Ieškovas yra draudimo kompanija, t.y. ieškovas yra komercinė įmonė, verslininkas, savo rizika siekiantis pelno ir savo reikalavimą grindžia išimtinai tik iš savo profesines veiklos, todėl jam turi būti keliami itin aukšti reikalavimai, realizuojant reikalavimo teisę, susijusią su draudimo teisinių santykių įgyvendinimu. Teismas dėl minėtų ieškovo savybių skundžiamame sprendime iš viso nepasisakė.

2) Teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo itin paviršutiniškai, visikai nepasisakydamas dėl itin reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, tai yra bylą išnarinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, pažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendime nepasisakė, kodėl atmeta itin reikšmingus byloje esančius įrodymus. Vokietijos Freiburgo miesto teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime nurodė, kad prašymas dėl bausmės už baudžiamąjį nusižengimą skyrimo supaprastinto proceso tvarka paskelbimo atmetamas. Vadinasi, Vokietijos teismas trečiąjį asmenį išteisino dėl visų jam inkriminuotų veiksmų, kurie yra šios civilinės bylos ieškinio pagrindas. Taigi, trečiasis asmuo nėra kaltas dėl eismo įvykio. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatuoja, kad eismo įvykis Vokietijoje, Freiburgo mieste, įvyko dėl trečiojo asmens kaltės. Teismas grubiai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę į teisingą teismą. Freiburgo miesto teismo sprendime nurodyta, jog nusikalstamos veikos liudininkų nėra, ant kaltinamojo, kuriam pareikštas ieškinys, sunkvežimio jokios matomos žalos nenustatyta, nukentėjusiojo asmens sunkvežimiui padaryta nežymi materialinė žala, kadangi žalų ir tikslios transporto priemonių padėties patvirtinimo dokumentais nėra, teismas taip pat eliminuoja tai, kad su eksperto ataskaita būtų galima pakankamai sąžiningai nustatyti, kad kaltinamasis pajudino savo sunkvežimį iš vietos, netyčia atleidęs stovėjimo stabdžio rankinio jungimo svirtį arba, kad jis tyčia pajudino sunkvežimi iš vietos, užvedęs variklį. Vadinasi, vienos iš Europos Sąjungos valstybių teismas įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog atsakovo automobilis nei tyčia, nei neatsargiai nebuvo niekaip pajudėjęs, ir jokio eismo įvykio nebuvo. Lietuvos teismai neturi teisinio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusio Vokietijos teismo sprendimo. Priešingu atveju būtų pažeidžiama Lietuvos pasirašyta sutartis dėl narystės ES ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į teisingą teismą. Ieškovo pateiktame išraše apie žalos atlyginimo bylos eigą nurodyta, jog skambino draudėjas, patikslino duomenis, policija buvo kviesta, buvo nustatyta, kad draudėjo automobilis nejudėjo.

3) Aplinkybę, jog 2012 m. liepos 24 d. Vokietijoje, Freiburgo mieste, nebuvo jokio autoįvykio, kuriame būtą dalyvavęs atsakovo automobilis, įrodo kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismo nurodyti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad ieškovo išlaidos yra susijusios su ginčo autoįvykiu. Kaip tik priešingai, byloje nėra jokių įrodymų, kuriuos būtų galima susieti su eismo įvykiu. Teismas remiasi į bylą pateiktomis tam tikros transporto priemonės nuotraukomis, kurios darytos 2011 m. liepos 26 d., kai tuo tarpu eismo įvykis buvo 2011 m. liepos 24 d., t.y. nuotraukos darytos po dviejų dienų. Teismas nepaaiškino, kodėl minėtas nuotraukas sieja su nagrinėjamu eismo įvykiu. Ieškinyje nurodyta, jog eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis, kurio valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu nuotraukose matyti, kad tai automobilio valstybinis numeris – (duomenys neskelbtini). Draudžiamojo įvykio 2012 m. gegužės 17 d. įvykio tyrimo akte nurodyta, kad nukentėjo lengvasis automobilis, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Dėl nurodytų faktinių bylos aplinkybių yra daugiau negu akivaizdu, kad byloje yra duomenys apie du skirtingus automobilius su skirtingais valstybiniais numeriais: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

4) Teismas sprendime remiasi pranešimu apie eismo įvykį įvykusį užsienyje. Teismo posėdžio metu, kuris įvyko 2015 metų sausio 7 d., trečiojo asmens atstovas pareiškė, kad šį dokumentą surašė ne V. B.. Ši faktinė aplinkybė akivaizdžiai matyti iš byloje esančios pažymos, kuria trečiajam asmeniui pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir iš atstovavimo sutarties su advokatu. Šiuose dokumentuose esantis trečiojo asmens raštas ir parašas akivaizdžiai skiriasi nuo minėtame pranešime esančio ranka rašyto rašto ir parašo. Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas prašė atlikti rašysenos ekspertizę. Teismo posėdis buvo atidėtas. Kito teismo posėdžio metu buvo pateiktas Vokietijos Freiburgo miesto teismo sprendimas, kuris patvirtina, kad trečiasis asmuo nėra kaltas dėl eismo įvykio. Todėl trečiojo asmens atstovas, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais, nebepalaikė savo prašymo atlikti pranešimo apie eismo įvykį rašysenos ekspertizės. Tačiau teismas minėtą įrodymą laiko svarbiu ir juo remiasi. Todėl yra atsiradęs pagrindas apeliaciniam teismui pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų, kad pirmos instancijos teismas savo sprendimą grindžia suklastotais duomenimis. Todėl trečiasis asmuo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad teismas kartu su kitais proceso dalyviais galėtų apsvarstyti prašymą skirti byloje esančio minėto įrodymo rašysenos ekspertizę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo atnaujinimo, dėl atsakovo pareigos atlyginti draudikui draudimo išmoką.

Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnis nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo, ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, todėl trečiojo asmens prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Taip pat netenkintinas trečiojo asmens prašymas skirti rašysenos ekspertizę, kadangi dokumente, kurio parašo autentiškumą prašoma ištirti, nurodytos faktinės aplinkybės yra detaliai ištirtos ir aprašytos Vokietijos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas su atsakovu 2011 m. birželio 22 d. buvo sudarę paprastąją draudimo sutartį, pagal kurią ieškovas apdraudė atsakovui priklausančios transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Sutarties galiojimo metu 2011 m. liepos 24 d. Vokietijos mieste Freiburge įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui priklausantis automobilis, jo viduje esant trečiajam asmeniui (atsakovo darbuotojui), pajudėjo atgal ir atsirėmė į kitą krovininį automobilį, kurį apgadino. Ieškovas atlygino šiam automobiliui padarytą žalą, sumokėdamas 32 677,57 PLN (7 453,91 Eur) draudimo išmoką.

CK 1.125 straipsnio 7 dalis nustato, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo dienos. Tarptautinis mokėjimo pavedimas patvirtina, kad ieškovas 32 677,57 PLN dydžio draudimo išmoką sumokėjo 2012 m. gegužės 24 d., o ieškinys teismui buvo pareikštas 2014 m. balandžio 23 d., tai yra praėjus beveik dvejiems metams. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Todėl pripažintina, kad nagrinėjamu atveju ieškinio pareiškimui buvo svarbu tikslūs ir neginčijami įrodymai apie atsakovo darbuotojo neblaivumą eismo įvykio metu. Ieškovo 2012 m. gegužės 17 d. parengtame draudžiamojo įvykio tyrimo akte nurodyta, jog pranešimas apie įvykį gautas 2011 m. gruodžio 20 d., apdraustos transporto priemonės vairuotojas yra galimai neblaivus. Ieškovo pateikta draudiminio įvykio išklotinė patvirtina, kad ieškovo darbuotojai nuo 2011 m. gruodžio 21 d. nuolat, kas mėnesį, atlikdavo tam tikrus įvykio tyrimo ir žalos nustatymo veiksmus, gaudavo naujos informacijos, bendravo telefonu, ir tik 2013 m. gruodžio 6 d. pažymėta, kad gauta policijos pažyma, jog vairuotojas buvo neblaivus. Kiti byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovas medžiagą apie visas eismo įvykio aplinkybes, o taip pat pagrindinius įrodymus, jog trečiasis asmuo įvykio metu tikrai buvo neblaivus, gavo tik 2013 m. lapkričio 11 d. Būtent šios faktinės aplinkybės patvirtinimo gavimas ir buvo įstatyminis pagrindas ieškovui reikšti regresinį reikalavimą atsakovui dėl draudimo išmokos grąžinimo. Ieškovas pretenziją atsakovui dėl draudimo išmokos grąžinimo pateikė 2013 m. gruodžio 10 d., o ieškinį teismui pateikė po keturių mėnesių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas, atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros (LAT 2002-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2002). Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi asmens veiksmai gali būti pagrindu priešingai teisinio santykio šaliai ir kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams protingai tikėtis, kad toks asmuo mano, jog jo teisė yra pažeista ir jos neatsisako (LAT 2002-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad būtent dėl viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir viešojo intereso garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą įstatymo nenustatyta, kokios priežastys pripažintinos svarbiomis, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Ar priežastys, dėl kurių kasatoriai praleido įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą, yra svarbios – fakto klausimas, kurį teismas konstatuoja, ištyręs byloje esančius įrodymus (LAT 2010-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010). Taigi, teismų praktikoje nėra išskirta konkrečių kriterijų, kuriems esant būtų galima pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas ir trečiasis asmuo nepakankamai bendradarbiavo su draudiku, tai yra nepateikė jam laiku visų duomenų apie eismo įvykio aplinkybes. Pats eismo įvykis įvyko ir buvo tiriamas užsienio valstybėje, ieškovas įrodymą apie atsakovo darbuotojo neblaivumą eismo įvykio metu gavo tik 2013 m. lapkričio 11 d. Kadangi būtent nurodyta aplinkybė yra įstatyminis pagrindas reikalauti draudimo išmokos grąžinimo, pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Minėta norma apibrėžia, jog transporto priemonės, kuri yra pripažįstama didesnio pavojaus šaltiniu, valdytojo civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Vokietijos Breisgau Freiburgo pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime nurodyta, kad prašymas dėl bausmės trečiajam asmeniui už baudžiamąjį nusižengimą skyrimo supaprastinto proceso tvarka paskelbimo atmetamas. Minėtu Vokietijos teismo sprendimu yra pripažinta, jog trečiojo asmens veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties, taip pat konstatuota, jog nėra pakankamai įtariamojo kaltės įrodymų. Tačiau baudžiamosios atsakomybės nebuvimas nereiškia, jog dėl nagrinėjamo eismo įvykio negalima civilinė atsakomybė. Minėtu Vokietijos teismo sprendimu buvo neginčijamai konstatuota, jog atsakovo darbuotojas eismo įvykio metu buvo neblaivus – nustatyta alkoholio koncentracija kraujyje 2,44 procentai. Taip pat nustatyta, kad įvykio metu būtent atsakovui priklausantis krovininis automobilis pajudėjo keletą centimetrų atgal ir atsitrenkė į už jo stovintį sunkvežimį, kuriam buvo padaryta nežymi materialinė žala (apie 1 000 Eur). Atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė jokių duomenų galinčių patvirtinti, jog žala kitam vilkikui atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Todėl atsakovui, kaip trečiojo asmens darbdaviui, yra taikoma civilinė atsakomybė. Trečiasis asmuo nepaneigė tos aplinkybės, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, todėl pripažintina, kad pagal TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo regreso tvarka draudimo išmokos grąžinimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Iš dalies sutiktina su atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentu, jog byloje esančiuose dokumentuose yra tam tikrų faktinių neatitikimų. Tačiau šių duomenų visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad eismo įvykio metu atsakovui priklausantis automobilis apgadino krovininį vilkiką, kurio remonto išlaidų atlyginimui buvo sumokėta 7 453,91 Eur dydžio draudimo išmoka. Ieškovo 2012 m. gegužės 17 d. parengtame draudžiamojo įvykio tyrimo akte nurodyta, jog pranešimas apie įvykį gautas 2011 m. gruodžio 20 d., apgadinta transporto priemonė Renault Magnum, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), draudimo išmoka 32 677,57 PLN, įvykio aprašyme nurodyta – Compensa Ref Nr. R-414195-1-167, važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į lenkiško vilkiko priekinę dalį, galimai neblaivus, priekaba belgiška. Byloje pateiktos 2011 m. liepos 26 d. darytos apgadintos transporto priemonės nuotraukos, kuriose matyti valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Pranešime apie eismo įvykį nurodyta, jog apgadintos transporto priemonės Renault valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Byloje esantys duomenys apie transporto priemonės remontą, patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. sąskaitoje faktūroje Nr. 1001 nurodyta, jog krovininio vilkiko, kurio numeris (duomenys neskelbtini) taisymo ir detalių kaina – 7 980 Eur. Tarptautinis mokėjimo pavedimas patvirtina, kad ieškovas 2012 m. gegužės 24 d. sumokėjo draudimo bendrovei Compensa 32 677,57 PLN, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog mokama už Compensa Ref. Nr. R-414195-1-167. Visų išvardintų rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog kalbama apie žalą, padarytą transporto priemonei, kurios valstybinis numeris – (duomenys neskelbtini), tuo tarpu draudžiamojo įvykio tyrimo akte yra padaryta akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, valstybiniame numeryje vietoje skaičiaus „3“, nurodant skaičių „5“. Sugadintos transporto priemonės nuotraukos darytos tik po dviejų dienų nuo eismo įvykio. Kiti bylos duomenys patvirtina, jog iš karto po įvykio buvo iškviesti Vokietijos policijos pareigūnai, buvo fiksuojamas eismo įvykis, padaryta žala, tikrinamas trečiojo asmens blaivumas. Todėl pripažintina, kad nuotraukose užfiksuota ta pati transporto priemonė su nagrinėjamo įvykio metu padarytais pažeidimais. Aplinkybė, jog Vokietijos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendime buvo nurodyta, kad žalos sunkvežimiui dydis yra apie 1 000 Eur, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog kituose dokumentuose nustatytas žalos dydis yra nepagrįstas. Minėtame sprendime nebuvo analizuojamas padarytos žalos dydis, o buvo sprendžiamas trečiojo asmens baudžiamosios atsakomybės dėl eismo įvykio klausimas. Pažymėtina, kad pats žalos dydis sprendime nurodytas tik apytiksliai, jo nustatymo pagrindas ir metodai sprendime nėra aptariami ar analizuojami. Byloje esantys duomenys apie transporto priemonės remontą patvirtina, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. sąskaitoje faktūroje Nr. 1001 nurodyta, jog krovininio vilkiko taisymo ir detalių kaina – 7 980 Eur, 2011 m. rugpjūčio 2 d. sąmatoje yra išvardintos keistinos transporto priemonės dalys, kurių bendra kaina 4 473,00 Eur. Galutinė Compensa TU S.A Vienna Insurance Group iš ieškovo pareikalauta sumokėti suma – 7 855,19 Eur. Galutinė draudimo išmokos suma, dėl kurios susitarė šalys, buvo 7 453,91 Eur. Atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė į bylą jokių duomenų, galinčių patvirtinti kitokį vilkiko sugadinimo pobūdį, keistinų detalių ir darbų kainą. Todėl pripažintina, kad reikalaujamos priteisti draudimo išmokos suma yra įrodyta.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.