- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-03
- Bylos Nr.
- I-579-463/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04346-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–3, 7–8) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30.
Skunde nurodė, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažinto prieštaraujančiu teisinio mechanizmo pareiškėjai nebuvo išmokėta visa priklausiusius darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjai einant valstybės tarnautojos pareigas, 2009-07-17 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu (toliau – Pakeitimo įstatymas) buvo sumažinti 11–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu. Pareiškėja pabrėžė, kad atliko savo pareigas, tačiau negavo dalies jai priklausiusių pajamų, t. y. sumažintos kvalifikacinės kategorijos nuo 30 iki 20 procentų ir pareiginės algos koeficiento – nuo 6,3 iki 6,2.
Pareiškėjai apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, negauta prašymų atidėti bylos nagrinėjimą. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI, atstovaudama ir Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjos skundą jį prašė nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 30–32). Pažymėjo, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-09-30 buvo neišmokėta jai priklausiusi darbo užmokesčio dalis. Nurodė, kad vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir neturėjo pagrindo pareiškėjai prašomą priteisti nepriemoką. Akcentavo, kad reikalavimas turėjo būti reiškiamas valstybei, o ne VMI.
Atsakovei apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Atsiliepime nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2006-01-06 perkelta į Mokesčių teisės departamento Tiesioginių mokesčių skyriaus A lygio 13 kategorijos vyriausiosios specialistės pareigas, suteikiant trečią kvalifikacinę klasę (b. l. 10–13), nuo 2006-08-01 – suteikta antra kvalifikacinė klasė (b. l. 14–15).
Pareiškėja yra karjeros valstybės tarnautoja. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir atsakovės pažymos (b. l. 21–22, 23–24).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).
Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad VMI, vadovaudamasi Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Taigi, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš VMI. Tokia pozicija atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-30-520/2016; 2016-02-15 sprendimai administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėja skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.