Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-218-360/2013

Teisėjas J. Špelveris Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01838-2011-0

2013 m. balandžio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pagal BK 181 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos, jas apimant, ir M. G. paskirta subendrinta bausmė 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-09-03 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš M. G. priteista 517 litų turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. G., 410 litų turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai I. V.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad 2011-12-18 apie 04.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis, įsibrovęs į I. V. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir panaudojęs fizinį smurtą, t. y., suduodamas E. G. vieną smūgį į krūtinės sritį, pareikalavo viską ištraukti iš kišenės ir atiduoti daiktus, po to vaikščiodamas po butą paėmė E. G. priklausančius daiktus: mobilaus ryšio telefoną „Sony Ericsson“ 200 litų vertės, kuriame buvo „Tele 2“ SIM kortelė tel. Nr. (duomenys neskelbtini), 5 litų vertės, mobilaus ryšio telefoną „ZTE“ 500 litų vertės, barzdaskutę „Gilette“ 20 litų vertės, 2 juodas garso kolonėles, kurių bendra vertė 80 Lt ir 17 litų bei I. V. priklausantį nešiojamą kompiuterį „Samsung“ 1000 litų vertės, modemą „Tele 2“ 144 litų vertės, fotoaparatą „Kodak“ 300 litų vertės, DVD grotuvą 50 litų vertės bei 410 litų. Po to, išeidamas iš buto su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, M. G., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai iš E. G. pareikalavo sumokėti 500 Lt, jei nori susigrąžinti jam ir I. V. priklausančius pagrobtus daiktus.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011-12-18 apie 10.31 val. M. G. telefoninio pokalbio metu E. G. nurodė nueiti prie parduotuvės „Maksima“, esančios (duomenys neskelbtini), ir 500 Lt paduoti A. S., kuris už tai paduos raktą nuo daiktų saugyklos, esančios parduotuvėje „Maksima“, (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, M. G., įsibrovęs į patalpą ir panaudodamas fizinį smurtą, iš E. G. pagrobė turto už 822 Lt bei iš I. V. pagrobė turto už 1904 Lt bei neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė E. G. perduoti turtą – 500 litų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nors nuteistasis M. G. apeliaciniu skundu prašo sumažinti jam priteistus civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau iš skundo turinio galima suprasti, jog nuteistasis tam tikrais aspektais nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo įrodymu vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl M. G. kaltės pagal BK 180 str. 2 d., 181 str. 1 d. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog M. G. padarė BK 180 str. 2 d., 181 str. 1 d. numatytus nusikaltimus, o apelianto versija, kad jis šių nusikaltimų nepadarė ir į butą įsibrovė tik ketindamas išgelbėti nepilnametę nuo galimo seksualinio išnaudojimo neatitinka tikrovės, yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda netekus turto, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. Taigi nustačius, kad M. G. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, civiliniai ieškiniai turtinei žalai atlyginti priteisti pagrįstai, kadangi M. G. veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis, įsibrovė į I. V. priklausantį butą, panaudojo fizinį smurtą ir pagrobė E. G. ir I. V. priklausančius daiktus. Civiliniai ieškiniai įrodyti nuteistojo neteisėta veika, padaryta žala, priežastiniu ryšiu tarp padarytos neteisėtos veikos ir žalos, todėl yra pagrįsti.

Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad apie nukentėjusiesiems I. V. ir E. G. priklausiusių daiktų pagrobimo įrodytumą apylinkės teismas pakankamai išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Naujų aplinkybių, paneigiančių apylinkės teismo motyvus dėl šios dalies, apeliaciniame skunde M. G. nenurodė ir apeliaciniame skunde apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, jog tam tikrų kaltinime nurodytų daiktų, jis negrobė. Nors nuteistasis iš dalies nesutinka, kad jis iš nukentėjusiosios I. V. buto pagrobė visus kaltinime nurodytus daiktus, tačiau kolegija mano, kad jis taip pateikdamas įvykius, siekia sumažinti jam priteistą civilinį ieškinį. Ši nuteistojo versija atmetama todėl, kad ją visiškai paneigia kiti byloje esantys įrodymai (nukentėjusiųjų I. V. ir E. G. nuoseklūs parodymai), kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo. Tai, kad tokiais parodymais M. G. siekia sušvelninti savo padėtį, patvirtina ir tai, kad jis pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu pripažino savo kaltę ir neginčijo šių civilinių ieškinių.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam inkriminuoti nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupe. Tokiu atveju, pripažįstant asmenį kaltu, nebūtinai kiekvienas iš grupės dalyvių turi pats tiesiogiai atlikti visus nusikalstamus veiksmus, atitinkančius inkriminuojamo BK straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad M. G. nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe (nors kiti du bendrininkai ir nebuvo nustatyti), kadangi jie kartu realizavo objektyviuosius plėšimo sudėties požymius, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nustatyta, jog nuteistasis veikdamas su kitais dviem bendrininkais įsibrovė į I. V. priklausantį butą, panaudojo prieš E. G. fizinį smurtą ir veikdamas su kitais dviem nenustatytais asmenimis, pagrobė svetimą turtą. Apylinkės teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis M. G. veikė kartu su nenustatytais asmenimis, jo tyčia apėmė ir tų asmenų veiksmus. Taigi šie nustatyti nuteistojo veiksmai bei jo momentinis neteisėtų veiksmų pasiskirstymas su kitais bendrininkais, pasišalinimas iš įvykio vietos su svetimu turtu, vertintinas kaip bendrumo suvokimas daromame nusikaltime, susitarimas ir noras veikti kartu, t. y. apima intelektualųjį ir valinį bendrininkavimo tyčios turinį. Todėl apelianto prašymas priteisti tik pusę turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Tuo pačiu pažymėtina, kad jeigu įvykdytų nusikaltimų bendrininkai bus nustatyti, nuteistasis M. G. turės teisę regreso tvarka reikalauti nuostolių atlyginimo iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičiavus jam pačiam tenkančią dalį.

Taigi, remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo M. G. nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 180 str. 2 d., 181 str. 1 d., bei tinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimus.

Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo M. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

n utaria:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.