- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-13
- Bylos Nr.
- A-143-763-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Panevėžio pataisos namams
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Panevėžio pataisos namams dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. R. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (T 1, b. l. 2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) ir Panevėžio pataisos namų 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėja nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę buvo negrįžtamai sugadinta sveikata, neteko darbingumo. Pažymėjo, jog visiškai nebemato viena akimi, silpsta ir kita, buvo tyčia užkrėsta neišgydoma liga rože, dėl to ateityje negalės susilaukti sveikų vaikų, neužtikrintas specialus maitinimas, nes serga cukriniu diabetu, nesuteikta tinkama ir kvalifikuota medicininė pagalba, prarasta medicininė kortelė. Teigė, kad kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau pagalbos nesulaukė.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 60 – 62) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Kalėjimų departamentas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Panevėžio pataisos namai tinkamai atliko savo pareigas, kvalifikuotai ir laiku gydė pareiškėją dėl jos nurodytų susirgimų, savo veiksmais nepažeidė pareiškėjos teisės į medicininę pagalbą. Teigė, jog Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjos skundus atsakė laiku, atliko išsamius patikrinimus. Atsakymai į skundus buvo pagrįsti galiojančiais įstatymais, nurodyta apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai buvo padaryta žala.
Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 49) nurodė, kad visą bausmės atlikimo laiką sekė pareiškėjos būklę, atliko tyrimus, gydė ligas, atsižvelgiant į gydytojų rekomendacijas. Teigė, kad pareiškėjos ambulatorinė kortelė surasta. Pažymėjo, jog nuteistiesiems nenumatytas dietinis maitinimas, tačiau maitinimas, atsižvelgiant į ligą (cukrinį diabetą), buvo pakoreguotas. Be to, pareiškėja atsisakė gydytis rožę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o medicininėje literatūroje nepaminėta, kad ši liga gali komplikuotis nevaisingumu arba genetiškai pakenkti vaisiui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu (T 2, b. l. 180 – 186) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjos medicininius dokumentus, konstatavo, kad laisvės atėmimo vietų administracija, pareiškėjai atliekant bausmę Panevėžio pataisos namuose, užtikrino jos sveikatos nuolatinę priežiūrą ir gydymą bei tiksliai vykdė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 116/V-232 „Dėl pataisos įstaigose ir areštinėse steigiamų asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir veiklos tvarkos patvirtinimo“ nuostatas bei Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarime Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-144 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakyme Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ nenumatytas nuteistųjų dietinis maitinimas, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjos ir kitų nuteistųjų ligą (cukrinį diabetą) buvo pakoreguotas maitinimosi dažnumas – 4 kartus per dieną (vietoje 3 kartų), iš valgiaraščio eliminuotas cukrus, džemai bei uogienė pakeisti į vaisius (remiantis ,,Mitybos medicininiu vadovu“ 1999 m.). Teismas nustatė, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėja labai dažnai kreipdavosi į medicinos specialistus su įvairiais nusiskundimais dėl sveikatos, maitinimo, buities sąlygų. Kiekvienu atveju ji buvo apžiūrima, konsultuojama, gydoma. Tačiau pareiškėja dažnai nevykdydavo gydytojų nurodymų, rekomenduoto maitinimosi režimo, nevartodavo gydytojų skirtų medikamentų, atsisakydavo rekomenduojamų konsultantų paslaugų ir stacionarinio gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ir Panevėžio pataisos namai tinkamai atliko savo pareigas, organizuojant ir atliekant pareiškėjos sveikatos priežiūrą bei gydymą, ir savo veiksmais nepažeidė pareiškėjos teisės į medicininę pagalbą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai jos prašymu buvo pateikti išrašai iš jos medicininių dokumentų bei jų kopijos. Minima medicininė kortelė buvo pasilikusi ligoninėje, tačiau visi duomenys apie pareiškėjos sveikatos būklę Panevėžio pataisos namuose buvo medicinos tarnyboje esančiuose pareiškėjos dokumentuose. Teismas nurodė, jog Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjos skundus atsakė laiku, dėl skunduose pateiktų klausimų atliko išsamius patikrinimus. Atsakymai į skundus pagrįsti galiojančiais įstatymais, nurodyta apskundimo tvarka. Teismui skundų dėl nepagrįstų atsakymų ar netinkamai išnagrinėtų skundų pareiškėja neteikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai atsakovų veiksmais ar neveikimu buvo padaryta žala. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjos teisė kreiptis į atitinkamas institucijas su skundais buvo ribojama. Teismas, be jau paminėto Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio, vadovavosi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 11, 13, 17 straipsniais. Teismas nurodė, kad pareiškėja iš esmės žalą kildina iš netinkamo gydymo, t. y. iš sveikatos priežiūros tarnybų veiksmų teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnį, tokią žalą privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaiga, dėl kurios kaltės (ar jos darbuotojų kaltės) teikiant sveikatos priežiūros paslaugas žala padaryta. Kadangi pareiškėja reikalavimų sveikatos priežiūros įstaigoms šioje byloje nereiškia ir ikiteismine tvarka dėl žalos nustatymo dydžio nėra pasinaudojusi, todėl nenagrinėjama sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir galima žala sveikatai dėl netinkamo gydymo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja skundo nepagrindė konkrečiais įrodymais, o apsiribojo bendromis frazėmis. Atlikdama bausmę Panevėžio pataisos namuose, ji naudojosi visomis įstatymo suteiktomis teisėmis sveikatos priežiūros srityje. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė, kokiais konkrečių pareigūnų veiksmais ar neveikimu padaryta žala. Byloje nenustatyta, kad atsakovai pažeidė įstatymų, reglamentuojančių bausmės vykdymą, reikalavimus ar jų nevykdė. Nenustačius priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir prašomos priteisti žalos, negali būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl žalos atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1, 4 d.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 195 – 196) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nebuvo nustatytas invalidumas, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato, kad invalidumas gali būti nustatytas užsieniečiams. Tai pažeidžia lygiateisiškumo principą, ji diskriminuojama dėl tautybės. Teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.
2. Teismas nepagrįstai nepatenkino jos prašymo leisti atlikti sveikatos ekspertizę Kinijoje, kurioje ji šiuo metu yra, nepaminėjo šio prašymo teismo sprendime.
3. Teismas nepagrįstai nepatenkino prašymo atidėti teismo posėdį, kad ji galėtų atvykti į Lietuvą dalyvauti teismo posėdyje ir atlikti sveikatos ekspertizę, todėl buvo pažeista teisė į gynybą.
4. Teismas neanalizavo jos susirgimų, motyvuodamas, kad reikia specialių žinių, tačiau nepasikvietė ekspertų.
5. Teismas neanalizavo, kaip ji užsikrėtė rože. Atsisakė gydytis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nes būtent joje užsikrėtė paminėta liga, kadangi nebuvo užtikrintos saugios sanitarinės sąlygos.
6. Teismas neatsižvelgė, kad maitinimas buvo pakoreguotas tik likus keturiems mėnesiams iki paleidimo į laisvę.
7. Teismo sprendimą jos atstovas gavo lietuvių kalba, kurios jie abu nesupranta. Teismo prašė atsiųsti sprendimą suprantama kalba, t. y. kinų arba rusų.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 1 – 2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Kalėjimų departamentas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl teismas pagrįstai nepatenkino apeliantės reikalavimų dėl žalos atlyginimo (CK 6.271 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamentas ar Panevėžio pataisos namai (Institucijos) arba jų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.
Kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.
Pareiškėjos skunde nurodyti (tariamai padaryti) pažeidimai, su kuriais pareiškėja sieja neturtinės žalos atsiradimą (specialaus maitinimo dėl cukrinio diabeto, tinkamos ir kvalifikuotos medicininės pagalbos neužtikrinimas, tyčinis jos užkrėtimas „rožės“ liga), suformuluoti bendrojo pobūdžio teiginių pavidalu. Byloje nėra (pareiškėja nepateikė ir nenurodė) įrodymų, patvirtinančių arba galinčių patvirtinti šių teiginių pagrįstumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus patikrino pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateikė savo išvadas jų pagrįstumo klausimu. Kolegija pažymi, kad pareiškėjos (pateikto pirmosios instancijos teismui) skundo nekonkretumas, minėtas įrodymų nepateikimas, aplinkybė, kad 2006 m. spalio 13 d. pareiškėja, kaip Kinijos Liaudies Respublikos pilietė, Migracijos departamento buvo grąžinta į Kinijos Liaudies Respubliką (T. 2, b. l. 153) ir, pagal bylos duomenis, nuo to laiko Lietuvoje nebuvo, traktuotini kaip aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo pasinaudoti savo teise ir pareiga padėti pareiškėjai įgyvendinti jos procesines teises (ABTĮ 10 str.). Nurodytos aplinkybės taip pat neleido tenkinti pareiškėjos prašymo dėl sveikatos ekspertizės skyrimo Kinijos Liaudies Respublikoje (ABTĮ 62 - 64 str.).
Kolegija taip pat pažymi, kad tinkamas atsakovas pagal pareiškėjos pateiktą skundą yra Lietuvos valstybė, atstovaujama šioje byloje nurodytų atsakovų (CK 6.271 str. 1 d., 6.273 str.1 d.). Iš bylos matyti, kad atsakovo tinkamumo klausimas buvo išspręstas ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka pirmosios instancijos teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartimi, tačiau tai teismo nebuvo nurodyta nagrinėjant ir išnagrinėjus bylą iš esmės. Tuo buvo pažeistas ABTĮ 54 straipsnis, t. y. padarytas procesinės teisės normos pažeidimas. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turėjusios atsakovo statusą institucijos pasinaudojo savo (atsakovo) teisėmis, nepripažįsta šio procesinės teisės normos pažeidimo esminiu, t. y. pakankamu panaikinti iš esmės pagrįstą teismo sprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.).
Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.