Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Šalčiuvienei, nuteistajam M. Ž., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 6 d. ir 182 str. 1 d., ir nubaustas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šios bausmės dalis pridėta prie 2015-05-14 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, pakeitus 2014-02-12 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendį, paskirtos ir šio nuosprendžio priėmimo dienai neatliktos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš kaltinamojo M. Ž. civilinei ieškovei E. R. priteista 2178,07 (du tūkstančiai vienas šimtas septyniasdešimt aštuoni eurai 7 centai) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), suvokdamas kitų įrodymų tyrimo metu nenustatytų asmenų daromos nusikalstamos veikos pobūdį - svetimo turto užvaldymas apgaulės būdu, surasdamas ir perduodamas įrodymų tyrimo metu nenustatytiems asmenims pinigų pervedimui apgaule iš nukentėjusiosios banko sąskaitos reikalingą kito asmens banko sąskaitos numerį, taip sudarydamas galimybę pinigus užvaldyti, suteikė priemones šiai nusikalstamai veikai padaryti, tai yra 2014 m. lapkričio 16 d. paskambinęs iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) R. M. į jos telefono numerį (duomenys neskelbtini), gavo jos AB „Swedbank“ banko sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini) ir šią sąskaitą perdavė įrodymų tyrimo metu nenustatytam asmeniui, po ko 2014 m. lapkričio 18 d., laikotarpiu nuo 09.54 val. iki 15.20 val., įrodymų tyrimo metu nenustatyti asmenys, paskambinę iš telefono abonento numerio (duomenys neskelbtini) į nukentėjusiajai E. R. priklausantį abonentinį numerį (duomenys neskelbtini), melagingai prisistatė nukentėjusiajai FNTT pareigūnais bei pranešė, kad iš jos banko sąskaitos yra neteisėtai plaunami pinigai, pasiūlė bendradarbiauti, įtikino nukentėjusiąją padiktuoti savo AB „SEB“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) ir sąskaitos (duomenys neskelbtini) ID prisijungimo kodus su slaptažodžiais ir generatoriaus kodais, gavę minėtus kodus 2014-11-18, 12:41:15 val., iš nukentėjusiosios AB „SEB“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) į AB „Swedbank“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), priklausančią R. M., pervedė neteisėtai sukčiavimo būdu gautus 1448,10 Eur (5000 Lt) ir 14:32:29 val. į šią sąskaitą iš nukentėjusios AB „SEB“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervedė neteisėtai sukčiavimo būdu gautus 1448,10 Eur (5000 Lt), po ko R. M., vykdydama kaltinamojo M. Ž. nurodymus, 2014 m. lapkričio 18 d. AB „Swedbank“ banko bankomate, (duomenys neskelbtini), per du kartus: 12.53 val. – 1158,40 Eur (4000 Lt) ir 12.54 val. – 289,62 Eur (1000 Lt) išgrynino, viso 1448,10 Eur (5000 Lt), ir 14:59 val. AB „Swedbank“ banke, esančiame (duomenys neskelbtini), išgrynino 868,86 Eur (3000 Lt), iš kurių jo leidimu sau pasiliko 144,81 Eur (500 Lt), o 2172,15 Eur (7500 Lt) perdavė įrodymų tyrimo metu nenustatytam asmeniui, o kiti nusikalstamu būdu gauti pinigai – 579,24 Eur (2000 Lt) banko buvo sulaikyti, tokiu būdu jis apgaule savo ir kitų bendrininkų naudai padėjo užvaldyti svetimą, nukentėjusiajai E. R. priklausantį turtą – 2316,96 Eur (8000 Lt).

Apeliaciniame skunde M. Ž. prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015-11-24 nuosprendį ir jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde apeliantas nurodo, kad dėl padaryto nusikaltimo neprisipažino, nes nesuprato, jog į jo sąskaitą pervedami pinigai yra gauti nusikalstamu būdu. Jam Ž. G. buvo paaiškinęs, kad šie pinigai yra pervedami už telefonus, kuriuos šis buvo pardavęs kitam nuteistajam, kurio apeliantas nepažįsta. Taigi, tai buvo skolos už telefonus grąžinimas. M. Ž. šioje situacijoje pats jaučiasi nukentėjęs, kadangi jis tik padėjo Ž. G., neturėdamas iš to jokios naudos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir M. Ž. išteisinti, prokurorė prašė skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu apeliantas nesutinka dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir per griežtos bausmės paskyrimo. Nuteistasis M. Ž. teigia, kad yra nekaltas, pats nukentėjo šioje situacijoje, jokios naudos negavo.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl M. Ž. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio įvertinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teisminio nagrinėjimo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieštaravimų. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo priimtas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, todėl vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai M. Ž., nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenustatyta.

Nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas advokatas ginamojo nekaltumui patvirtinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojais Ž. G. ir D. D.. Protokoline nutartimi šis prašymas buvo atmestas, kadangi byloje surinktų duomenų pakanka klausimo sprendimui dėl M. Ž. kaltės, be to, pateiktas prašymas buvo abstraktus, neaišku, kokias aplinkybes galėtų patvirtinti apelianto nurodyti asmenys. D. D. neva galėtų patvirtinti, jog Ž. G. prekiavo telefonais įkalinimo įstaigoje, tačiau tai įrodinėjimo dalykui reikšmės neturi, kadangi šios baudžiamosios bylos tyrimo objektas yra padaryto sukčiavimo nusikaltimo atskleidimas. Pažymėtina ir tai, kad Ž. G. šiuo metu yra miręs (t. 2, b. l. 15) ir šis faktas apeliantui buvo žinomas, tai jis nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 12), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 159-162).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. Ž. kaltę patvirtina liudytojos R. M. parodymai, paties nuteistojo parodymai, kurie yra prieštaringi, telefoninių pokalbių tarp M. Ž. ir R. M. išklotinės duomenys, nukentėjusiosios sąskaitos išrašas, kita rašytinė bylos medžiaga. R. M. parodymus teisėjų kolegija vertina kaip nuoseklius ir išsamius. Nuo pat tyrimo pradžios ji teigė, kad M. Ž. paprašė jos pagalbos, t. y. paprašė sąskaitos, į kurią jo giminaičiai galėtų pervesti pinigus, kuriuos šis yra skolingas. Nieko neleistino neįtardama, R. M. padiktavo savo AB „Swedbank“ sąskaitos numerį. Atkreiptinas dėmesys, kad visi pavedimai buvo atliekami su M. Ž. žinia, t. y. jis tiksliai žinojo, kada ir kokia pinigų suma turi būti pervedama į gautą sąskaitą. Be to, M. Ž. kontroliavo pinigų nuėmimą ir jų perdavimą galimiems bendrininkams. Apeliantas R. M. tiksliai nurodydavo, kurioje vietoje ši turės perduoti iš bankomato paimtus pinigus, taip pat apeliantas leisdavo R. M. pasilikti dalį pinigų savo reikmėms – kurui, mokslui ir pan. Svarbu pažymėti tai, kad nuteistasis minėtai liudytojai buvo konkrečiai nurodęs asmens vardą ir pavardę, iš kurio sąskaitos yra pervedinėjami pinigai. Šį asmenį M. Ž. įvardijo kaip E. R., t. y. analizuojamoje byloje nukentėjusiąja pripažintas asmuo (t. 1, b. l. 26, 35).

Aptarti duomenys paneigia M. Ž. aiškinimą, kad jis apie nukentėjusiąja šioje byloje pripažintą asmenį nieko nežino. Be to, jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad pažįstamos R. M. sąskaitos paprašė, nes norėjo padėti laisvės atėmimo bausmę atliekančiam asmeniui – Ž. G., kuriam turėjo pervesti skolą už parduotus telefonus. Viską kontroliavo Ž. G., t. y. pinigų pervedimą, nuėmimą ir pan. Jis tik perduodavo informaciją R. M., pats nesuprato, jog tai sukčiavimo būdu gauti pinigai. Už sąskaitos gavimą Ž. G. jam duodavo telefoną paskambinti (t. 2, b. l. 7). Pastarasis teiginys iš esmės prieštarauja apeliacinio skundo motyvui, kad jis jokios naudos už gautą sąskaitos numerį negavo. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo motyvui, jog Ž. G. apelianto į nagrinėjamą bylą buvo bandomas įtraukti vien dėl to, jog šiuo metu jis yra miręs, todėl nėra objektyvios galimybės jį apklausti ir išsiaiškinti, ar nuteistasis nemeluoja.

Pabrėžtina, kad R. M., pastebėjusi, kad jos sąskaita yra užblokuota ir supratusi, kad M. Ž. buvo apgauta, iš karto kreipėsi į policijos atstovus, be to, nukentėjusiajai grąžino 145 Eur, t. y. tuos pinigus, kuriuos M. Ž. leidimu pasiliko sau už sugaištą laiką nuimant pinigus ir juos perduodant nepažįstamam vyrui. Aukštesnės instancijos teismas tiki R. M. sąžiningumu, jos geranorišku bendradarbiavimu su teisėsaugos atstovais. Byloje nėra duomenų, kad R. M. būtų suinteresuota bylos baigtimi, siektų piktybiškai apeliantui pakenkti, pabloginti jo teisinę padėtį. Todėl nėra pagrindo netikėti jos aiškinimu, kokiam tikslui M. Ž. prašė jos sąskaitos numerio, t. y. ne draugui, kad šis galėtų gauti skolą už parduotus telefonus, tačiau būtent M. Ž., kad jam giminaičiai galėtų pervesti pinigų turimai skolai grąžinti. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuteistajam buvo žinomos kiekvieną kartą pervestos konkrečios pinigų sumos, kurių bendra suma gerokai viršija mobilaus telefono kainą. Taigi, nors tyrimo metu nenustatyta, jog M. Ž. asmeniškai skambino nukentėjusiajai E. R., tačiau jo veiksmai taip pat buvo aktyvūs. Jis iš esmės kontroliavo pinigų judėjimą R. M. banko sąskaitoje, puikiai žinojo ir suprato savo bendrininkų, kurių atžvilgiu byla išskirta į atskirą, veiksmus ir norėjo taip elgtis.

Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką, inter alia, teikdamas priemones.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai.

Analizuojamu atveju M. Ž. buvo nenustatyto vykdytojo aktyvus bendrininkas. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, jog bendrininkauta buvo su pakaltinamu (-ais) ir įstatymo numatyto amžiaus sulaukusiu (-iais) asmeniu (-imis). Liudytoja R. M. nurodė, jog pinigų atėjęs pasiimti asmuo buvo suaugęs vyras, ne paauglys ar vaikas. Šis asmuo klausė, „ar tu nuo M.?“. Be to, M. Ž. nusikalto atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, todėl kiti galimi bendrininkai yra taip pat nuteistieji, atliekantys bausmę tuose pačiuose pataisos namuose, vadinasi, pilnamečiai ir pakaltinami. Pirmos instancijos teismas nuteistojo M. Ž. veiksmus kvalifikavo pagal BK 24 str. 6 d., 182 str. 1 d., t. y. kaip padėjėjo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas yra paduotas tik nuteistojo, todėl jo padėtis negali būti pasunkinta.

Įvertinus aptartus įrodymus, darytina išvada, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, teisingai nustatė M. Ž. veiksmų pobūdį, jo tyčios turinį, gynybinių versijų prieštaringumą. Keisti ar naikinti nuosprendžio šiuo aspektu nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde M. Ž. taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau jokių motyvų, kodėl, jo manymu, paskirtoji bausmė yra per griežta, nepateikia. Apeliantas nenurodo ir jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima svarstyti švelnesnės bausmės paskyrimą.

Nuteistasis M. Ž. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, anksčiau teistas devynis kartus, iš jų ne kartą už analogiškų, tik skirtingos apimties nusikaltimų nuosavybei padarymą, administracine tvarka baustas 12 kartų, tyčinį nesunkų nusikaltimą, už kurio padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tai rodo, kad M. Ž. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, apeliantas, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo - gyventi laikantis įstatymų imperatyvų ir daugiau nebenusikalsti. Todėl pirmosios instancijos teismas, už naują nusikalstamą veiką skirdamas jam realią BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas M. Ž. už tyčinį nusikaltimą realią laisvės atėmimo bausmę (vienerius metus laisvės atėmimo), kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (sankcijos vidurkis yra vieneri metai 6 mėnesiai ir penkiolika dienų), teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 str. 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į M. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į jo kaip bendrininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę – turintis vidurinį išsilavinimą, nusikaltimus darantis nuo paauglystės, šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę, praeityje teistas už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms, teistumas išnykęs. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį M. Ž. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant M. Ž., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Be to, apeliantui paskirta gerokai mažesnė nei sankcijos vidurkis - vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri negali būti laikoma aiškiai per griežta. Šią bausmę bendrinant su 2014-02-12 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, BK 64 straipsnio nuostatos nepažeistos. Nuosprendyje pateikti bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Teisėjų kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam M. Ž. gali būti pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatė.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo M. Ž. (t. 2, b. l. 182-183), nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš minėtos pažymos matyti, kad M. Ž. teisinę pagalbą teikė advokatas V. Gineika ir valstybės naudai priteistina suma yra 59,87 Eur.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo M. Ž. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Ž. atlieka laisvės atėmimo bausmę, oficialių pajamų negauna, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas nepagrįstai apsunkintų jo finansinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.