Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 12 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2010 m. sausio 22 d.

Iš nuteistosios R. M. nukentėjusiajam K. Ž. priteistas 10000 litų neturtinės žalos atlyginimas ir 2000 litų laidojimo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteista už tai, kad 2010 m. sausio 21 d., apie 16 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu su šeimos nariu – sugyventiniu V. Ž. , tyčia, dūrė jam peiliu vieną kartą į kaklo sritį, padarydama nukentėjusiajam durtinę – pjautinę kaklo srities žaizdą su kraujagyslių sužalojimu, sukėlusiu sunkų sveikatos sutrikdymą. Įvykus ūmiam išoriniam nukraujavimui V. Ž. netrukus įvykio vietoje mirė.

Nuteistoji nesutinka, kad griūdamas nukentėjusysis padėjo ant jos galvą. Apeliantė paaiškina, kad tyrėjui buvo sakiusi, jog V. Ž. ant jos užgriuvo ir taip susižalojo.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiojo K. Ž. parodymais. Apeliantės nuomone, jie yra neteisingi, nes V. Ž. brolis visiškai nesirūpino nukentėjusiuoju ir nieko apie jį nežinojo.

Nuteistoji teigia, kad liudytojas E. Ž. neteisingai parodė, kad prieš du mėnesius iki įvykio pastaroji dūrė nukentėjusiajam į nugarą. Be to, šis liudytojas melagingai nurodė, kad V. Ž. dvi savaites pas jį gyveno. Apeliantė nesutinka ir su kitu šio liudytojo teiginiu, kad ant V. Ž. kūno matomus sužalojimus taip pat padarė nuteistoji. Pastaroji nurodo, kad nukentėjusysis dirbo miške ir kartais darbo metu susižalodavo. Nuteistoji taip pat pažymi, kad, priešingai nei teigė E. Ž. , ji langų nedaužė.

R. M. nuomone, liudytoja J. U. nematė įvykio, todėl neteisingai parodė, kad nuteistoji dūrė peiliu nukentėjusiajam ir trukdė išgelbėti pastarajam gyvybę.

Nuteistoji mano, kad pirmosios instancijos teisme nepagrįstai nebuvo apklausti kaimynai, buto šeimininkė A. J. , Sedos apylinkės inspektorius S. Gineitis.

Nuteistoji nesutinka ir su byloje esančia specialisto išvada dėl V. Ž. nustatytų sužalojimų. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas A. S. taip pat neteisingai parodė su V. Ž. sužalojimais susijusias aplinkybes, nes jis įvykio nematė.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. Ž. mirtis yra didžiausias skausmas nuteistajai, nes pastaroji jį mylėjo ir juo rūpinosi, todėl tikrai negalėjo nužudyti ir jo nenužudė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

R. M. kaltė tyčia nužudžius šeimos narį V. Ž. yra įrodyta, todėl ji pagrįstai pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įvykio, kurio metu buvo nužudytas V. Ž. , jokio konflikto nebuvo, o nukentėjusysis pats užgriuvo ant peilio. Šį teiginį paneigia byloje esantys įrodymai. Iš papildomos specialisto išvados Nr. 2-10-11/10(13) matyti, kad „sužalojimai galėjo gautis nuo smūgio peiliu. Mažai tikimybės, kad sužalojimas gavosi nukentėjusiajam užkritus ant laisvai R. M. rankoje laikomo peilio“ (b. l. 41, t. 1). Pirmosios instancijos teisme ekspertas A. S. patvirtino šias savo išvadas ir papildomai paaiškino, kad „kaip peilį belaikytum, jis nelaikomas suspaudus. Užgriūnant ranka eina atgal, peilis nesuspaudžiamas, nes nelaukiama, kol žmogus ant jo užgrius. Užgriūnant peilis išslystų iš rankos. Kitaip reikėtų laukti įsitempus, kol ant peilio užgrius. Taip nebūna. Jei žmogus užvirstų ant peilio, žaizda būtų iš apačios į viršų. Pagal sužalojimo pobūdį ir žaizdą, maža tikimybė, kad sužalojimas padarytas pačiam žmogui užkrentant ant peilio. Turėjo būti smūgis iš viršaus į apačią, stiprus smūgis“. Atsakydamas į teisėjo užduotą klausimą, ekspertas taip pat paaiškino, kad alkūnė gali atsiremti į kūną, bet peilis turėjo iškristi, nes nebūna stipriai laikomas rankoje (b. l. 177, t. 1). Iš byloje esančios fotonuotraukos Nr. 11, kurioje užfiksuotas R. M. parodymų patikrinimas vietoje, o būtent kurioje nuteistoji demonstruoja, kaip V. Ž. metus į ją televizorių, ji, laikydama peilį, ėjo į jo pusę ir klausė, kodėl jis sudaužęs televizorių, matyti, kad už nuteistosios nugaros nėra sienos ar kito jokio kūno, į kurį galėjo atsiremti jos ranka, tariamai V. Ž. užkrentant ant peilio (b. l. 119, t. 1).

Apeliantės kaltės nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su nužudytojo brolių – K. Ž. ir E. Ž. parodymais.

Nesutikdama su K. Ž. parodymais, R. M. teigia, kad pastarasis nesirūpino nužudytuoju broliu ir nieko apie jį nežinojo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas aptarė liudytojo K. Ž. parodymus apie jam žinomas V. Ž. ir R. M. gyvenimo aplinkybes, V. Ž. nužudymo aplinkybes, kurias jam papasakojo brolis E. Ž. , bei apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Skundžiamo nuosprendžio dalyje, kuri pavadinta „Dėl kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikacijos“, pirmosios instancijos teismas nesirėmė K. Ž. parodymais kaip R. M. kaltės įrodymais, o vadovavosi eksperto A. S. bei greitosios medicinos pagalbos darbuotojos J. U. parodymais.

Tas pats pasakytina ir apie apeliaciniame skunde ginčijamus E. Ž. parodymus apie ankščiau R. M. vartotą smurtą prieš nukentėjusįjį V. Ž. . Nors šie E. Ž. parodymai skundžiamajame nuosprendyje yra paminėti, tačiau jais nebuvo remiamasi sprendžiant klausimą, ar R. M. yra kalta dėl V. Ž. nužudymo. Tačiau apie ankščiau buvusius nesutarimus tarp V. Ž. ir R. M. parodė ne tik E. Ž. , bet ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas kitas nužudytojo brolis - K. Ž. . Pastarasis patvirtino, kad iš brolio E. Ž. jis buvo girdėjęs apie R. M. ir V. Ž. nesutrimus, apie tai, kad prieš V. Ž. nužudymą, nuteistoji jam buvo dūrusi peiliu. Be to, K. Ž. , o taip pat ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas - Sedos apylinkės inspektorius S. Gineitis parodė, kad nukentėjusysis buvo ramus, draugiškas, o R. M. apibūdino kaip įžūlią, V. Ž. skriaudžiančią moterį. R. M. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Sedos seniūno taip pat apibūdinama neigiamai - kaip nuolat girtuokliaujanti, grubi, agresyvi, priekabiaujanti, besikeikianti ir niekur nedirbanti.

Apeliantė nepagrįstai nesutinka ir su minėtos greitosios medicinos pagalbos darbuotojos J. U. parodymais. Kaip teisingai nurodo nuteistoji, ši liudytoja tiesiogiai nematė V. Ž. mirties aplinkybių. Tačiau J. U. į įvykio vietą atvyko tuoj pat po padaryto nusikaltimo. Būtent pati nuteistoji, būdama neblaivi, papasakojo, kad už tai, kad jos sugyventinis metė į ją televizorių, ši jam dūrė peiliu. Vėliau tokius teiginius R. M. neigė. Ši liudytoja taip pat parodė, kad atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams, nuteistoji sukiojosi aplinkui, trukdė dirbti (b. l. 165, t. 1). Pažymėtina, kad kita greitosios medicinos pagalbos darbuotoja, liudytoja D. K. taip pat patvirtino, kad R. M. jiems trukdė dirbti. Be šių aplinkybių, liudytoja D. K. parodė, kad į jos pasakymą „taip gerai sugyvenot, o žmogų padūrei“ nuteistoji savo kaltės neneigė, abejingai pasakydama „o kas?“.

R. M. apeliaciniame skunde, o taip pat ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prašė, kad teismo posėdžio metu būtų apklaustas ne tik S. Gineitis, bet ir kaimynai, buto šeimininkė A. J. . Šis prašymas dėl kaimynų ir buto šeimininkės apklausos nėra pagrįstas, kadangi šie asmenys nematė, kaip buvo nužudytas V. Ž. , o dėl aplinkybių, susijusių su nuteistosios charakteristika ir neturtinės žalos atlyginimu apklausti S. Gineitis ir K. Ž. .

Apeliaciniame skunde nepagrįstai abejojama ir byloje esančia specialisto išvada, kuria nustatyta V. Ž. mirties priežastis bei jam padaryti sužalojimai. Apeliantė nenurodo, kodėl ji nesutinka su minėta specialisto išvada, tačiau iš šios specialisto išvados turinio matyti, kad ji yra aiški, pagrįsta ir išsami bei atitinka Lietuvos Respublikos BPK 90 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina ir tai, jog nuteistoji, nors ir pateikia savo versiją dėl V. Ž. padaryto sužalojimo, teigdama, kad pastarasis susižalojo pats užkritęs ant peilio, tačiau neneigia, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jam buvo padarytas toks sužalojimas, dėl kurio jis vėliau mirė. Tiksli mirties priežastis nustatoma asmens, turinčio tam reikalingą specialų medicininį išsilavinimą. Teigti, kad nustatyta mirties priežastis yra neteisinga vien dėl to, kad R. M. nepripažįsta nužudžiusi V. Ž. , nėra pagrindo.

Nėra pagrindo sutikti ir su kitu R. M. apeliacinio skundo teiginiu, susijusiu su eksperto A. S. parodymais pirmosios instancijos teisme. Minėtas ekspertas pateikė papildomą specialisto išvadą Nr. M 2-10-11/10(13) (b. l. 41, t. 1), kurios išvadas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme. Posėdžio metu ekspertas taip pat argumentuotai paaiškino, kad V. Ž. negalėjo pasidaryti mirtinų susižalojimų pats užkritęs ant peilio (b. l. 177, t. 1). Tiek specialisto išvadą, tiek paaiškinimus pirmosios instancijos teisme ekspertas davė remdamasis ne tiesiogiai matytu įvykiu, o bylos medžiaga - specialisto išvada Nr. M 11/10(13) dėl V. Ž. mirties priežasties nustatymo ir R. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Be to, asmuo, matęs įvykį, byloje yra apklausiamas kaip liudytojas, o ne kaip ekspertas. Ekspertas savo išvadą pateikia remdamasis byloje esančia medžiaga apie įvykį bei medicininiais dokumentais, ir, pasinaudojęs turimomis specialiomis žiniomis, duoda išvadą konkrečiu klausimu.

Visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad gyvybę V. Ž. nuteistoji atėmė tyčiniu aktyviu veiksmu – suduodama smūgį peiliu į kaklo sritį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nuteistoji padarė tyčinį nužudymą, tačiau tyčios forma nenurodyta. Byloje įrodymų, kad R. M. kilusių pasekmių – V. Ž. mirties siekė, nėra. Tačiau suduodama smūgį peiliu į kaklo sritį, ji negalėjo nesuvokti galimų pasekmių, tarp jų ir nukentėjusiojo mirties, bet savo sąmoningu veiksmu leido tokioms pasekmėms atsirasti. Todėl jos kaltė pasireiškė netiesioginės tyčios forma ir jos veika tinkamai įvertinta kaip tyčinis nužudymas. Iš byloje esančio Mažeikių rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus rašto matyti, kad V. Ž. ir R. M. santuokos nebuvo įregistravę, o partnerystės sutarčių civilinės metrikacijos skyriai neregistruoja (b. l. 93, t. 1). Tačiau pačios R. M. teigimu, ji su nužudytuoju V. Ž. kartu gyveno 12 metų, kartu atlikdavo buities darbus, ji nukentėjusįjį prižiūrėjo, gamino jam valgyti (b. l. 162-163, t. 1). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. Ž. buvo R. M. šeimos narys, todėl jos padarytą tyčinį nužudymą tinkamai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija nusikaltimo padarymo metu numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Už savo šeimos nario – V. Ž. nužudymą skundžiamu nuosprendžiu R. M. paskirta mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijos vidurkis bausmė - 12 metų laisvės atėmimo. Padarytas nusikaltimas yra tyčinis, labai sunkus, sukėlęs nepataisomas pasekmes. Skundžiamajame nuosprendyje jau nustatyta, kad R. M. atsakomybę lengvina tai, kad ji suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą ir bandė išvengti sunkių padarinių (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliantė teigia, kad įvykio metu buvo tik šiek tiek išgėrusi. Tačiau iš byloje esančio asmens blaivumo testo matyti, kad praėjus daugiau nei 2 valandom po V. Ž. nužudymo, R. M. nustatytas 1.47 promilių girtumo laipsnis. Atsižvelgiant į šiuos duomenis bei į tai, kad nuteistoji nužudė, jos pačios teigimu, mylimą žmogų, darytina išvada, kad R. M. elgesys negali būti paaiškinamas niekuo kitu, kaip tik alkoholio įtaka padarant šį nusikaltimą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apeliantės atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, kaip prašo nuteistoji su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1, 2, ar 4 dalis arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui R. M. nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai

prieštarautų teisingumo principui. Tai, kad, R. M. teigimu, ji mylėjo nužudytąjį ir jo mirtis jai yra didžiausias skausmas, nėra tos minėtame straipsnyje reikalaujamos išimtinės aplinkybės, kurioms esant, teismas galėtų paskirti švelnesnę bausmę.

Nėra nustatyta ir įstatymo reikalaujamų sąlygų, kurios leistų nuteistajai taikyti ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį. Byloje nėra nustatyta, kad R. M. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltusi ar padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Nesant šių sąlygų jai negali būti taikoma Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis. Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, R. M. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, kuris prisipažino dėl visų savo padarytų nusikalstamų veikų ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą. R. M. veika niekaip nesusijusi su organizuota grupe ar nusikalstamu susivienijimu, todėl ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 4 dalis jai negali būti taikoma. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, R. M. netaikytina.

Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, yra aiškiai per griežta.

Priešingai nei teigia apeliantė, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką pirmosios instancijos teismas tinkamai įskaitė laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2010 m. sausio 21 d. iki 2010 d. sausio 22 d. (b. l. 95-98, t. 1). 2010 m. sausio 22 d. nutarimu R. M. buvo paleista iš laikinojo sulaikymo, nesant pagrindo skirti jai kardomosios priemonės – sėmimo (b. l. 98, t. 1), ir jai paskirtos kitos švelnesnės kardomosios priemonės – periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Šios kardomosios priemonės į suėmimą, suimant R. M. teismo salėje, pastarajai pakeistos tik skundžiamu nuosprendžiu (b. l. 186, t. 1).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir su žalos atlyginimu susijusius klausimus. K. Ž. dėl R. M. padaryto nusikaltimo neteko artimo žmogaus – brolio. Apeliantės teiginiai, kad pastarasis nužudytuoju nesirūpino, jam nepadėjo ir laikė jį svetimu žmogumi, o prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą melavo patyręs dvasinius sukrėtimus ir norėjo tik pasipelnyti, nėra pagrįsti. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme K. Ž. patvirtino, kad brolis jam buvo brangus, jie gerai sutarė, nesipyko, dėl jo nužudymo jis labai išgyveno, nes V. Ž. buvo jo vienintelis to paties tėvo ir motinos brolis. Be to, K. Ž. patvirtino, kad su nužudytuoju matydavosi 3-4 kartus per savaitę, kartais ir kiekvieną dieną, nes pastarasis jo laukdavo pravažiuojančio pro Sedą, norėdamas pakalbėti ar paprašyti pinigų. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad su V. Ž. jie kartu važiuodavo aplankyti motinos kapo. Toks santykių pobūdis atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-151/2006, 3K-3-351/2007). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad priteistas 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis, todėl nekeistinas. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam K. Ž. pagrįstai priteisė ir 2000 litų už turėtas laidojimo išlaidas. Šios priteistos sumos apeliaciniame skunde nuteistoji neginčija.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios R. M. apeliacinį skundą atmesti .