Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovė J. G. ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. gegužės 21 d. sutartį, registro Nr. 3349 ir taikyti restituciją: įpareigoti VĮ Registrų centras Alytaus filialą pakeisti įrašus duomenų bazėje, nurodant nekilnojamųjų daiktų - žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei jo priklausinių: viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) - savininke J. G.. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. sausio 18 d. gavusi iš Alytaus miesto 1-ojo notarų biuro 2003 m. gegužės 21 d. dokumento dublikatą, sužinojo, jog ne testamentu, o dovanojimo sutartimi perleido savo gyvenamąjį būstą kartu su priklausiniais ir žemės sklypu savo anūkei atsakovei S. M.. Ieškovė, sudarydama šį sandorį, esmingai suklydo. Pasirašydama sutartį ieškovė buvo įsitikinusi, kad turtą anūkei palieka testamentu, ir turtas anūkei pereis tik po ieškovės mirties. Tai patvirtina ir tos aplinkybės, jog ji po sandorio sudarymo liko gyventi dovanotame name, rūpinosi jo priežiūra, mokėjo mokesčius, be to, joks protingas asmuo nedovanotų savo gyvenamojo būsto, likdamas be būsto senatvėje. Ieškovės suklydimui sudarant sandorį turėjo įtakos jos senyvas amžius, išsilavinimo stoka, taip pat susidėjusios aplinkybės, nes ieškovė prieš sandorį savaitę laiko praleido ligoninėje, išrašymo iš ligoninės dieną skubos tvarka buvo nuvežta pas notarą. Dėl savo amžiaus ir silpnos sveikatos ieškovė norėjo sutvarkyti paveldėjimo santykius, nes tikėjosi, kad atsakovė ją prižiūrės ir slaugys, padės buityje, ir už tai norėjo po mirties jai palikti savo turimą turtą. Todėl ieškovė, sudarydama dovanojimo sutartį, suklydo dėl sandorio esmės, ir toks sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 str. 1 d. pagrindu bei turi būti taikyta restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Taip pat nurodė, kad dovanojimo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ir CK 6.472 straipsnio pagrindu, nes apdovanotoji atliko prieš dovanotoją veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Po sandorio sudarymo anūkė visiškai nesirūpino namų buitimi, šiurkščiai elgėsi su ieškove, namuose buvo nuolat girtaujama, rinkdavosi abejotinos reputacijos kompanijos. Ieškovę nuolat terorizuodavo ir jai grasindavo susidorojimu neblaivus atsakovės sutuoktinis, dėl ko reikėjo kreiptis pagalbos į kaimynus, seniūnijos darbuotojus. Ne anūkė, o seniūnijos darbuotojai teikė ieškovei visokeriopą priežiūrą: tvarkė gyvenamąsias patalpas, kūreno krosnį, rūpinosi medikamentų pristatymu, mokesčių mokėjimu už komunalines paslaugas. Atsakovei gyvenant kartu, ieškovė dėl nuolat patiriamo nervinio streso ir įtampos ne kartą kreipėsi į medikus pagalbos. Atsakovė niekada nesirūpino dovanoto turto išlaikymu ir priežiūra, mokesčius mokėjo pati ieškovė iš savo pensijos. Namui reikalingi neatidėliotini remonto darbai, tačiau atsakovė tam neskiria lėšų, o pačiai ieškovei formaliai nesant namo savininke, skirti lėšas namo remontui rizikinga, nes atsakovė jų nekompensuotų. Be to, dovanoti namai yra vienintelis ieškovės turimas gyvenamasis būstas.

Šalies argumentai

Ieškovė J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad teismo sprendimas teisiškai nepagrįstas, netinkamai motyvuotas, neatitinka suformuotos teismų praktikos. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais: 1) Teismas neteisingai vertino įrodymus (pažeidė CPK 185 str.), teismas pasisakė tik dėl tų įrodymų, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimą, ištyrė tik atsakovės kviestų liudytojų parodymus ir jais vadovavosi, o prieštaraujančius atmetė kaip nepagrįstus dėl nežinomų priežasčių. Teismo išvados, kad ieškovė sandorio sudarymo metu norėjo sudaryti dovanojimo sutartį, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje pateikti įrodymai, liudytojų parodymai, trečiojo asmens išsakyta pozicija rodo, kad sandoris tikrai buvo sudarytas iš esmės suklydus, ir jame nebuvo išreikšta tikroji ieškovės valia. Ieškovės įsitikinimą, kad 2003 m. gegužės 21 d. buvo sudaryta ne dovanojimo sutartis, o testamentas, patvirtina tai, kad po sandorio sudarymo ieškovė liko gyventi name, pati juo rūpinosi, mokėjo mokesčius iš savo lėšų, tikėjosi iki mirties gyventi name prižiūrima anūkės. Notarė patvirtino, kad iš šalių buvo jaučiamas aiškus žodinis susitarimas, kad ieškovė ir toliau liks gyventi savo namuose. Tai patvirtino ir liudytoja A. K., M. R., J. S., S. P.. Be to, ieškovė buvo nepatenkinta, kad atsakovė be jos žinios savo sugyventinio N. G. gyvenamąją vietą įregistravo dovanotame name, ir tai rodo, kad ieškovė neabejojo, jog namai tebepriklauso jai. 2) Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė negalėjusi nesuprasti, kad sudaroma dovanojimo sutartis, o ne testamentas. Šie sandoriai yra panašūs dėl jų neatlygintino turto perdavimo pobūdžio, todėl tikėtina, kad 1926 m. gimusi ieškovė, baigusi tik 4 skyrius, ką tik išleista iš ligoninės po patirto mikroinsulto, galėjo nesuprasti šių sandorių skirtumo ir, pasitikėdama anūke, į tai nesigilinti pasirašant sandorį notarų biure. Ieškovė teigė, kad ji ketino „perrašyti“, „užrašyti“ namą anūkei, o vėliau jei norės galės jį „atrašyti“. Šia buitines sąvokas „perrašyti“, „užrašyti“, „atrašyti“ ji aiškino kaip namo palikimą savo anūkei (atsakovei) testamentu. Liudytojai, kuriems ieškovė buvo užsiminusi apie sandorį, taip pat naudojo sąvoką „perrašyti“. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ieškovė galėjo suklysti ir klydo dėl sudaromo sandorio esmės. 3) Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė buvo apdairi moteris. Teismas neįvertino nei ieškovės amžiaus, nei išsimokslinimo, nei sandorio sudarymo aplinkybių. Sandoris sudarytas tą pačią dieną, kai ieškovė buvo išrašyta iš ligoninės, kur buvo gydoma dėl mikroinsulto. Išleidus ieškovę iš ligoninės, ji buvo nuvežta į VĮ Registrų centrą, po to pas notarą. Ieškovė nebuvo sveika išvykimo iš ligoninės dieną, jautėsi blogai, grįžusi į namus nepažino savo artimiausios draugės M. R., ką pastaroji paliudijo. Pati ieškovė teigė, kad jai notarų biure buvo bloga, buvo labai sunku pasirašyti, nes drebėjo dešinė ranka. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes ir dėl jų nepasisakė, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių vadovavosi liudytojų, kurie labai retai lankydavosi pas ieškovę, parodymais, atmesdamas gerai situaciją žinojusių liudytojų patvirtintas aplinkybes. Priešingai nei nurodo teismas, notarės paaiškinimai leidžia suprasti, kad ji negalėjo tvirtinti dovanojimo sandorio, nes ji teigė, jog iš šalių jautėsi aiškus žodinis susitarimas, kad ieškovė iki mirties gyvens savo namuose, ir kad anūkė ja rūpinsis. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė sandorį vadino dovana neatskleidžia pačios sandorio esmės ir esminių sandorio sąlygų. Notarė privalėjo tvirtinti tokį sandorį, kokio iš tiesų siekė ieškovė ir kokia iš tiesų buvo jos valia. Bylos medžiaga patvirtina, kad aiškiai matėsi ieškovės noras savo namuose gyventi iki mirties ir tikėjimasis, kad anūkė ja rūpinsis visą laiką ir todėl po mirties jai bus paliktas turtas. Teismas turėjo kritiškai vertinti notarės parodymus, nes abejonių kelia tai, kad notarė tiksliai atsiminė sandorio sudarymo įvykius prieš ketverius metus, ir net citavo ieškovės žodžius. Teismas neargumentavo, kodėl laikė nepagrįstu ieškovės teiginį, kad ieškovė iš atsakovės po sandorio sudarymo nesulaukė paramos, o pirkdavo maisto produktus ir mokėdavo už paslaugas savo lėšomis. Atsakovė neturėjo tokių pajamų, už kurias būtų galėjusi įsigyti nekilnojamąjį turtą, todėl apsigyvenusi pas ieškovę siekė jos palankumo, kad ši padovanotų jai namus. Atsakovės veiksmai iki sandorio sudarymo rodo, kad ji sąmoningai siekė šio sandorio sudarymo ir savo skatinimu (geru elgesiu, gyvenamojo namo ir kitų statinių remontu) siekė ieškovės palankumo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad visi sandoriui sudaryti būtini dokumentai buvo surinkti ir paruošti iš anksto viską suplanavusios atsakovės, atsakovė prieš vykstant į notarų biurą prieš ieškovės valią buvo užsakiusi pažymą sudaryti dovanojimo sandorį. Tai patvirtina, kad ieškovė ginčijamą sandorį sudarė suklydimo įtakoje. Teismas nepagrįstai laikė nustatytu, kad ieškovė atsakovę labiausiai mylėjo iš visų šeimos narių, todėl namų padovanojimas būtent jai nėra smerktinas geros moralės požiūriu. Svarbu tai, koks buvo tikrasis santykis tarp šalių: atsakovės elgesys buvo materialinės naudos siekimas, po sutarties sudarymo atsakovės rūpestis močiute baigėsi, ir jos elgesys ieškovės atžvilgiu pasikeitė. Liudytojai patvirtino, kad atsakovė nepakankamai rūpinosi močiute ir atliko smerktinus moralės požiūriu veiksmus (stumdė, užgauliojo, kalbėjo pakeltu tonu, išgėrinėjo, triukšmavo). Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. R. parodymus, ir nepagrįstai nurodė, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi. Šis liudytojas yra seniūnas, užima atsakingas pareigas, todėl negali būti šališkas. Teismas privalėjo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas įvertino ne visų liudytojų parodymus. Netyręs ir nevertinęs daugelio įrodymų, liudytojų parodymų, teismas šiurkščiai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančios procesines teisės normas.