Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

dalyvaujant privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai bei pagal priešpriešinį skundą kaltinamajai I. S., jos atstovui-gynėjui advokatui Gidui Burokui,

kaltinamajam bei pagal priešpriešinį skundą nukentėjusiajam M. M., jo gynėjui-atstovui advokatui Evaldui Skurvydui,

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje:

M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini)., Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis, gyv. (duomenys neskelbtini), Vosyliukų k., Lentvario sen., Trakų r., administracine tvarka baustas, teistas Vilniaus apygardos teismo 2014-11-06 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu (teistumas neišnykęs),

I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini)., Lietuvos Respublikos pilietė, aukštojo išsilavinimo, netekėjusi, šiuo metu auginanti vaiką, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administracine tvarka bausta, neteista,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad 2015 m. lapkričio 13 d., apie 16.50 val., atvykęs į I. S. tėvų namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasimatyti su savo sūnumi J. M., gim., (duomenys neskelbtini), pakeltu tonu ėmė priekaištauti ir grasinti I. S., kad ši nemoka auginti vaiko, vaikas yra neprižiūrimas, su pastaruoju netinkamai elgiamasi, dėl ko teigė kviesiantis policiją. Girdėdama tokius M. M. priekaištus, I. S. informavo, kad visą laiką yra įjungtas diktofonas ir pokalbis įrašinėjamas, be to, mobiliojo ryšio telefonu buvo daromas ir vaizdo įrašas, po ko M. M., mosikuodamas rankomis ir šaukdamas užgauliais žodžiais, ėmė stumti I. S. iš kambario, reikalaudamas palikti jį vieną su vaiku, o, I. S. nepaklusus, M. M., norėdamas atimti diktofoną, viena ranka griebė I. S. už rankos (toje, kurioje laikė diktofoną), o kita, apglėbęs kaklą, pradėjo smaugti ir kratyti trankydamas I. S. į durų staktą. Į pagalbą atbėgus tėvams V. S. ir V. S., M. M., nesiliaudamas šaukti ir necenzūriniais žodžiais vadindamas I. S., išstūmė pastarąją iš kambario į buto koridorių, kuriame, laikydamas I. S. už kaklo, smaugdamas ir trankydamas į sieną šaukė, greitai su visais susitvarkysiantis, bei trankė ir purtė tol, kol I. S. iš rankų iškrito diktofonas. Vėliau grumtynės persikėlė į namo laiptinę, M. M., nepaleisdamas I. S. ir laikydamas ją už kaklo, toliau šaukė bei grasino, kol išbėgus kaimynams pastarasis buvo priverstas savo veiksmus nutraukti. Dėl tokių M. M. veiksmų I. S. patyrė fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pagal priešpriešinį skundą M. M. kaltina I. S. tuo, kad 2015 m. lapkričio 13 d. M. M. atvykus į I. S. tėvų butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasimatyti su sūnumi J. M., gim. (duomenys neskelbtini), pasimatymo metu kilus konfliktui, apie 18 val., I. S. tyčia, panaudodama fizinį smurtą, nuplėšė nuo M. M. kaklo auksinę grandinėlę ir apdraskė jam kaklą, tokiu būdu sukeldama M. M. fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais I. S. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis bei pagal priešpriešinį skundą privatus kaltintojas ir nukentėjusysis M. M. parodė, jog I. S. yra jo sūnaus motina. Su pastarąja kartu gyveno trumpai (dar iki gimstant vaikui), susituokę nebuvo, gimus vaikui jo gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina. 2015-11-13, apie 16 val., atvyko į I. S. tėvų butą pasimatyti su savo vaiku. Pagal tuo metu galiojusią teismo nustatytą tvarką su sūnumi bendrauti galėjo penktadieniais ir sekmadieniais nuo 16 iki 18 val. Atvykus vaikas miegojo, todėl jis nuėjo į kambarį, atsisėdo ir laukė (pralaukė gal apie pusantros valandos). Kadangi turėjo laiko, nusprendė sudėlioti geometrinę figūrą iš kaladėlių, kurią buvo nupirkęs parodoje. Apie 17.30 val. I. S. į kambarį atnešė atsibudusį vaiką. Norėdamas patraukti sūnaus dėmesį, kamuoliuku padaužė į sudėliotą figūrą, tačiau čia įbėgo Ievos motina V. S. ir, vaikui matant, nuspyrė figūrą. Motina ir Ieva pradėjo šaukti, įžeidinėti. Išgirdęs atėjo I. S. tėvas ir pradėjo pastarosioms sakyti, kad jos leistų jam pabūti su vaiku. M. M. pabrėžė, kad vos tik atnešusi vaiką I. S. pradėjo jį filmuoti telefonu (to, kad buvo įjungtas ir diktofonas, nepastebėjo), vis aiškino, kad jis nemoka elgtis su vaiku, kritikavo jį, kad ne taip laiko, ne taip ima, žaidžia ir pan. Ji kišo telefoną prie veido, neleido jam ramiai bendrauti, vis provokavo. Į prašymus palikti jį ramybėje, nereagavo, todėl jis kitu turėtu mobiliojo ryšio telefonu (vienu darė įrašą, kurį pateikė teismui) paskambino policijai. Belaukiant policijos, baigėsi jo pasimatymo su vaiku laikas, todėl I. S. jam liepė išeiti. Jis nesutiko, pasakė turintis sulaukti atvykstančių pareigūnų. Ieva kartu su savo motina jį vėl visaip įžeidinėjo ir provokavo, Ieva toliau filmavo. Tada jis priėjo ir paėmė iš Ievos telefoną, bandė jį atidaryti ir ištrinti įrašą, bet to padaryti nepavyko, kadangi negalėjo atrakinti telefono, dėl ko jį atidavė atgal I. S.. Telefoną paėmė, kadangi nenorėjo būti filmuojamas, jo tikslas buvo ramiai pabūti ir pažaisti su vaiku, ko jam niekas neleido. Po to jam vėl liepė išeiti, o jis vėl prašė I. S. nebefilmuoti. Jam nesutikus išeiti, Ieva padėjo vaiką ant žemės, pribėgo prie jo ir griebė už kaklo (po ko liko trys žymės), marškinių bei grandinėlės, kuri nutrūko. Versdama išeiti, suplėšė marškinius, bandė išstumti, o motina metaliniu strypu trenkė į kairę ranką, padarydama žasto sužalojimą. I. S. šaukė, klykė, kvietėsi kaimynus, tokiu būdu atvykus policijai norėdama pademonstruoti konfliktą. Jis I. S. negriebė už rankos, nelaikė už kaklo ir nesmaugė apglėbęs ranka, nepurtė, kol iškrito diktofonas. Besipriešindamas tik nustūmė ją nuo savęs, ar vartojo necenzūrinius žodžius, neprisimena. Su pareikštu civiliniu ieškiniu nesutinka. Dėl jam padarytų kaklo sužalojimų į specialistą apžiūrai iš karto nesikreipė, kadangi negalvojo, jog visa istorija gali taip pakrypti. Sužinojęs, kad I. S. kreipėsi į policiją, patartas advokato nuvyko atlikti specialisto apžiūrą (b. l. 130-139).

Privati kaltintoja ir nukentėjusioji bei pagal priešpriešinį skundą kaltinamoji I. S. parodė, jog iš M. M. ne vieną kartą buvo sulaukusi smurto, kuris prasidėjo dar jai būnant trečią mėnesį nėščia. Iki gimstant vaikui nebendravo, nebent sulaukdavo iš M. M. grasinimų, žinučių su keiksmažodžiais. Tik tėvai ją išgelbėjo iš smurtautojo rankų. Sūnaus gyvenamoji vieta yra su ja, teismui pateiktas jos ieškinys buvo patenkintas, vaikui iš tėvo priteistas išlaikymas, ką M. M., jos nuomone, priėmė kaip pralaimėjimą. 2015-11-13 kartu su tėvais, kurių bute ji su sūnumi gyvena, laukė atvykstant M. M.. Stengėsi paruošti sūnų, tačiau šis belaukdamas pavargo, be to, buvo paskiepytas, mieguistas, dėl ko jį užmigdė. M. M. atvyko 16.50 val., į butą jį įleido mama, nes ji pati buvo šalia miegančio vaiko. M. M. iš karto ėmė reikšti priekaištus, kodėl miega vaikas, tačiau mama į tai nekreipė dėmesio. Atsibudus vaikui, atnešė jį į kambarį, kuriame buvo Marius. Jis buvo nepatenkintas, iš jo balso suprato, kad yra įniršęs. Tada mama pamatė, jog Marius išdėliojo figūrą, kurioje buvo smulkūs burbuliukai ir paprašė Mariaus žaislą surinkti, kadangi vaikas dar yra per mažas ir gali paspringti. M. M. neklausė ir mama pati surinko tas kaladėles (jų negriovė) ir išnešė į kitą kambarį, dėl ko M. M. įsižeidė. Ji tuo tarpu įjungė diktofoną ir padėjo jį ant spintelės, kadangi norėjo viską užfiksuoti. Smurtą iš M. M. pusės buvo patyrusi ir anksčiau, policijoje jai patarė visomis įmanomomis priemonėmis fiksuoti visus galimus įkalčius (siūlė įrašinėti, filmuoti). Ji stovėjo prie durų, o M. M. pradėjo ją stumdyti, liepė išeiti. Tuomet sugrįžo motina, kurią M. M. taip pat pradėjo stumti. Toks chaosas namuose kyla visuomet, kai tik pasirodo M. M.. Išgirdęs atėjo tėvas, bandė nuraminti Marių, o jos su mama trumpam išėjo į virtuvę. Kadangi jai buvo baisu, jog M. M. gali sužaloti jos tėvą arba gali kilti pavojus sūnui, nes M. M. neturi tėvystės įgūdžių, ji įjungė telefoną ir, stovėdama už durų staktos, pradėjo filmuoti. Tuomet M. M. padėjo vaiką ant grindų, atsistojo, vaikas pradėjo ropoti link jos, dėl ko ji įėjo į kambarį, o Marius atėmė iš jos telefoną, bet nesugebėjęs ištrinti įrašo (telefonas atsidarė tik pagal piršto antspaudą), grąžino telefoną. Tada Marius priėjo arti jos ir vėl norėjo ją išstumti, kas nepavyko. Tada pasakė, jog kvies policiją, ką ir padarė. Pasibaigus pasimatymo su vaiku laikui, liepė jam išeiti, bet Marius nesutiko. Vaikas žaidė, o ji būdama prie vaiko laukė policijos. Tada M. M. priėjo arčiau, staigiai atsisuko ir griebė už rankos, kurioje ji turėjo diktofoną, o kita ranka griebė už kaklo. Diktofonas nukrito ant grindų (įrašas nenutrūko), ji pradėjo šaukti, išsigando, kad ją pasmaugs ar sužalos. M. M. ir toliau laikė ją užlaužęs, o ji vis šaukė. Atbėgo mama, bandė Marių atplėšti nuo jos, ji pati nieko nematė, nes M. M. ją buvo užlaužęs. Vienu metu M. M. ją buvo atleidęs, ji įsirėmė jam į krūtinę ir laikė, nes matė, kaip mama atidaro buto duris, po to M. M. vėl pagriebė jai už kaklo, o tada, kai buvo atrakintos durys, visi trys išgriuvo į laiptinę, kur greitai atbėgo kaimynai. Ji išgirdo D. R. balsą, kaimynas liepė Mariui atitraukti nuo jos rankas. Tada pastarasis paleido jos rankas, kaklą ir tiesiog stovėjo. Dėl M. M. veiksmų jai buvo stipriai sumušta ranka, alkūnė, padarytos kraujosruvos plaštakoje, apdaužyti klubai. Jai skaudėjo, galvojo, kad lūžo ranka, buvo išvežta su greitąja. Patyrė neturtinę žalą, kadangi gyvena lydima nuolatinės baimės, turėjo kentėti skausmą, jai sutrikdyta sveikata. Po išpuolio yra priversta gerti stiprius vaistus, ją tiesiog lydi paranoja, bijo net į gatvę išeiti, pradėjo lankytis pas psichologą, nemiega naktimis, be to, gėda prieš kaimynus. Ji prieš M. M. jokio smurto nenaudojo, negriebė jam už kaklo ir neplėšė grandinėlės. Jos vienintelis ginklas yra rėkimas. Ar pastarajam suplyšo marškiniai ir nutrūko grandinėlė, nematė. M. M. elgesys verčia ją elgtis destruktyviai, tačiau ji jokių necenzūrinių ar įžeidžiančių žodžių nevartojo. I. S. taip pat pažymėjo, kad pasimatymų su vaiku metu turėjo dalyvauti ji pati arba vienas iš jos tėvų. 2015-11-13 tėvai kambaryje buvo tam, kad apsaugotų ją ir savo anūką. M. M. buvo suteiktos visos sąlygos matytis su vaiku, tačiau pasimatymų laiką jis išnaudodavo santykių aiškinimuisi. Tą kartą atėjo nusiteikęs priešiškai, vėlavo valandą, pats iššaukė konfliktą (b. l. 130-139).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja V. S. parodė, jog 2015-11-13 M. M. pasimatyti su sūnumi turėjo atvykti 16 val., bet pavėlavo, atvyko 16.50 val. Vaikas per tą laiką užmigo, nes buvo prieš tai skiepytas. Tik užėjus M. M. iš karto pamatė, kad jis yra nepatenkintinas ir suirzęs, pasakė „ką, vėl vaikas miega“. Jis užėjo į kambarį ir pradėjo kalbėti, kad jie visi yra psichiniai ligoniai, anūkas greit nuo jų pabėgs ir panašiai. Tuomet išgirdo jį kambaryje kažką atidarinėjant, landžiojant į spintas. Visa tai tęsėsi apie 40 min. Tuomet išgirdo, kad vaikas pabudo, nuėjo tai pasakyti M. M. ir įėjusi į kambarį pamatė, kad jis nuo komodos nuėmė dėžę su kaladėlėmis ir rutuliukais. Ji pati yra profesionali slaugytoja, supranta, kad toks žaislas pavojingas, skirtas tik vaikams nuo 3 metų. Paklausus, kodėl jis paėmė tą žaislą, M. M. atsakė, kad tai jo vaikas, jei jis pasprings, tai jis ir atsakys, po ko liepė jai eiti lauk. Po tokių žodžių ji surinko kaladėles, sudėjo jas į dėžę ir išnešė. Tuo metu į kambarį užėjo Ieva su vaiku, padėjo vaiką ant žemės, M. M. nieko nesakė, nes pastarieji nesišneka. Būdama koridoriuje, kur išnešė žaislą, girdėjo, kaip M. M. ėmė varyti jos dukrą iš kambario, vadino ją nenormalia, o juos visus psichiniais ligoniais, debilais. Ieva atsakė niekur vaiko nepaliksianti, po ko M. M. pagrasino juos visus patvarkysiantis, sakė, kad pakas. Tada būdama virtuvėje, matė ir girdėjo, kaip dukra prašė atiduoti jai telefoną. M. M. kažką maigė, o kai nesigavo, atidavė telefoną. Paskui M. M. paskambino į policiją, pasakė, kad yra blogai elgiamasi su vaiku ir iškvietė pareigūnus. Dukra pasakė, jog tegul tik kviečia policiją, nes ji turi įrašą. Ieva turėjo diktofoną, kažkuriuo momentu pradėjo įrašinėti (naudoti diktofoną buvo pasiūlęs įgaliotinis po keleto panašių įvykių). Išgirdęs triukšmą atėjo jos vyras, kuriam M. M. pasakė „tvarkyk savo bobas“, nes kitaip jis imsis priemonių. Bebūnant virtuvėje nusisukus, nes norėjo užgerti tabletę vandeniu, išgirdo surinkant Ievą. Atsisukusi pamatė, kad M. M. viena ranka dukrą apglėbęs už kaklo, kita ranka griebė už rankos, bandydamas ištraukti telefoną. Jis kažkaip trenkė dukrą į vieną staktą, paskui į kitą, po to abu kažkaip atsirado pas ją virtuvėje prie stelažo su konservų stiklainiais. Ji išsigando, kad M. M. sulaužys dukrai kaklo slankstelį, paėmė puoduką ir pylė M. M. į veidą vandenį, galvodama, kad tai jį paveiks. Laikydama tuščią puodelį, pradėjo abu stumti į koridorių. M. M. vis dar smaugė dukrą, dėl ko ji puodeliu norėjo trenkti M. M.. Ji stūmė pastarąjį, traukė už marškinių, M. M. užsimojo, puodelis atsitrenkė į sieną ir sudužo, pabiro šukės, o ji įsipjovė į pirštą. Bestumiant M. M. užsikabino už spintelės, priartėjus prie durų, ji viena ranka jas atrakino, abi su dukra stūmė M. M., po ko Ieva ir Marius išvirto į laiptinę, kur pamatė atbėgančius kaimynus. Liudytojos V. S. teigimu, jos dukra M. M. nieko nepadarė, jo negriebė, marškinių neplėšė, necenzūrinių žodžių nevartojo, tik prašė apsiraminti. Ji pati (V. S.) taip pat jokių necenzūrinių žodžių M. M. nesakė, tik pavadino imbicilu. Strypu netrenkė, kadangi tokio daikto neturi, bet gailisi, kad to nepadarė. Ji tik griebė už marškinių (o gal už megztinio). Ar pastarieji suplyšo, nematė. Neatmeta galimybės, kad ranka galėjo prisiliesti už kaklo, ant jo buvo kraujas iš jos piršto. M. M. auksinės grandinėlės neturėjo, tik odinį pasaitėlį su geltona plokštele. Tas pasaitėlis nebuvo nutrauktas, tik atvažiavus policijai, M. M. pradėjo veržtis į butą, kažko ieškoti ir už slenksčio (laiptinėje) rado geltono metalo plokštelę, kurią pats ir nusiplėšė (b. l. 130-139).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas V. S. parodė 2015-11-13 ilsėjęsis savo kambaryje, kai išgirdo triukšmą. Atėjus į svetainę, kurioje vyko barnis, M. M. piktai reikalavo, kad jo dukra Ieva išeitų (M. M. su vaiku buvo svetainėje, o I. S. su jo sutuoktine V. S. – koridoriuje, šalia svetainės). Jo M. M. kelis kartus reikalavo pasakyti „toms durnėms, kad jos dingtų“. Liudytojas svetainėje atsisėdo į fotelį, o M. M. sėdėjo ant sofos, apsikabinęs sūnų. M. M. dar kartą pakartojo, kad „tos durnės greičiau dingtų, kitaip jis jas patvarkys“. Neatsimena, ką dar konkrečiai M. M. sakė, tačiau nori pabrėžti, kad pastarasis niekada nieko neprašo, jis tik moka reikalauti. Netrukus vaikas nuėjo žaisti prie paspirtuko, M. M. – paskui sūnų. Tuomet į kambarį atėjo Ieva (tiksliau, ji į patį kambarį net neužėjo, tik pasirodė tarpduryje), po ko M. M. paliko vaiką, kažką grubaus pasakė jo dukrai ir puolė ją, dešine ranka griebdamas dukrai už galvos, kaklo bei pradėdamas smaugti, taip pat už rankos, tokiu būdu, matyt, norėdamas iš jos atimti telefoną ar tai diktofoną. Prasidėjo grumtynės, Ieva ėmė šaukti, vaikas nukrito nuo paspirtuko, pradėjo bėgti kraujas, vaikas ėmė verkti. Jis puolė prie anūko, paėmė jį ant rankų ir pradėjo raminti. Kas tiksliai vyko tarp M. M. ir jo dukros, toliau nebematė, kadangi durys prisidarė, o jis pats visą dėmesį sutelkė į anūką. Girdėjo tik šauksmus, ir riksmus, dukra šaukė „tėvai, padėk“. Po kiek laiko viskas ėmė rimti ir jis išėjo į koridorių (už kiek laiko konkrečiai, negali atsakyti), kur pamatė M. M. stovintį tarpduryje tarp laiptinės ir buto, pastarasis vis veržėsi, norėdamas patekti į vidų, ieškojo kažkokio škaplieriaus. Jis vaiką padavė dukrai, M. M. prie jo kelis kartus prišokęs siūlė „nori trumpą“, kaip jis suprato, šis jam siūlė trenkti į veidą. Tuomet atbėgo kaimynai, pradėjo M. M. raminti. Apklausiamas liudytojas negalėjo tiksliai atsakyti, ar matė sužalojimus, pažymėjo, kad jo dukrai buvo kažkur padarytos mėlynos, lyg ir ant rankų. M. M. buvo išsidarkęs, ant jo kaklo jokių sužalojimų ar kraujo nematė. Negirdėjo, kad jo dukra būtų vartojusi necenzūrinius žodžius, įžeidinėjusi M. M.. Taip pat negirdėjo, kad M. M. būtų skambinęs policijai. Negali pasakyti, kur tuo metu, kai M. M. puolė jo dukrą, buvo jo žmona V. S.. Greičiausiai, virtuvėje, tačiau nežino, ar pastaroji galėjo matyti konflikto pradžią. Pats liudytojas V. S. lyg ir matė tą momentą, kaip M. M. trankė jo dukrą į durų staktą, tačiau nieko detaliau papasakoti negali, kadangi buvo susijaudinęs (b. l. 145-156).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas D. R. (D. R.) parodė, kad I. S. yra jo kaimynė, pažįsta pastarąją jau daug laiko. Šiuo metu jis gyvena kitur, tačiau 2015-11-13 buvo atvykęs aplankyti tėvų ir, sėdėdamas virtuvėje (jo tėvai gyvena antrame, o I. S. kartu su tėvais – trečiame aukšte), išgirdo šaukiančią kaimynę Ievą. Iš karto, net neapsiavęs batų, atbėgo iki trečiame aukšte esančio jos buto, kur pamatė, kaip M. M. laikė dešine ranka užlaužęs Ievą (laikė už kaklo, gerklės), o ši bandė jį išstumti iš buto ir šaukėsi pagalbos. Jis paėmė M. M. už rankos ir paprašė paleisti Ievą, pastarasis tą padarė, kai jis reikalavimą pakartojo antrą kartą. I. S. nuėjo į vidų, jis liko trumpam su M. M. laiptinėje, jis jam sakė, kad „matai, kokios jos nesveikos, kaip provokuoja“, dar kažką sakė apie grandinėlę, kad ją nudraskė. Po to jis (liudytojas) užėjo į vidų, matė, kad bute mėtėsi stiklo šukės, Ievos motinai (jam užėjus ji stovėjo prie virtuvės) kraujavo ranka. Tada užėjo M. M., visi jau buvo lyg nusiraminę, Ieva atsinešė vaiką. Taip bestovint koridoriuje, vyko kažkoks pokalbis tarp M. M. ir I. S., kai M. M. priėjo prie ant rankų vaiką laikančios Ievos ir bandė ją vieną kartą ranka stumti link virtuvės durų. Liudytojas iš karto priėjo prie jų ir M. M. apsiramino. Jis nei ant Ievos, nei ant M. M. jokių sužalojimų ar suplėšytų drabužių nematė, matė tik, jog motinai buvo supjaustyta ranka. Apklausiamas liudytojas D. R. taip pat pažymėjo, kad po to, kai išgirdęs šauksmą atbėgo į trečio aukšto laiptinę, jis I. S. motinos nematė (durys buvo pridarytos (atsidaro į išorę) ir jis nematė, ar šalimais buvo V. S.). Jam atbėgus daugiau jokių kaimynų nebuvo, po kelių minučių ar minutės paskui jį atbėgo liudytojo tėvai bei sesers vaikas (b. l. 145-146).

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. 0126/15 nustatyti šie I. S. sužalojimai: poodinės kraujosruvos dešinės plaštakos nugarėlėje, kairio klubo sąnario srityje ir kairio sėdmens viršutiniame vidiniame kvadrante; odos nubrozdinimai dešinio peties viršuje ir kaklo dešinėje apatiniame trečdalyje. Poodinės kraujosruvos padarytos kietais bukais daiktais, o odos nubrozdinimai – kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių, galimai pirštų nagais. I. S. kūne nustatyti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 9).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrius 2015-11-30 pateikė specialisto išvadą Nr. G 4021/15(01), kurioje nustatyta, kad M. M. padaryti odos nubrozdinimai kakle, paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), galimai nurodytu laiku – 2015-11-13. Sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 77-78). Byloje taip pat pateiktos fotonuotraukos su M. M. padarytais sužalojimais (b. l. 79).

Kaltinamasis ir pagal priešpriešinį skundą nukentėjusysis M. M. pateikė teismui garso įrašą, kuriame užfiksuotos 2015-11-13 S. namuose vykusio jo pasimatymo su sūnumi aplinkybės (garso įrašas įrašytas į USB atmintinę ir yra voke, b. l. 141).

Medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra vaizdo-garso įrašas iš S. buto, M. M. atvykus pasimatyti su sūnumi (vokas su skaitmenine laikmena yra nurodytoje medžiagoje, kuri nesunumeruota).

Dėl kaltinimo prieš M. M. nukentėjusiąja pripažinta I. S. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti 2 000 eurų neturtinę žalą (b. l. 1-6) bei prašymą atlyginti advokato atstovavimo išlaidas (1 700 Eur) (b. l. 120-126).

Dėl BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis. Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti neginčijamą ir abejonių nekeliančią išvadą tiek dėl M. M., tik dėl I. S. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Visų pirma pažymėtina tai, jog nors M. M. ir I. S. turi bendrą vaiką, tačiau pastarieji susituokę nebuvo, inkriminuotos nusikalstamos veikos metu jau seniai kartu nebegyveno, bendro ūkio nevedė, dėl ko nelaikytini šeimos nariais, kas reiškia, jog kaltinimas nurodytu atžvilgiu pagrįstai buvo reiškiamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (kaip straipsnio dispozicijoje nurodytų nusikalstamų veiksmų atlikimas kitam asmeniui, o ne šeimos nariui).

Taigi nagrinėjamoje byloje I. S. kaltina M. M., kad dėl šio smurtinių veiksmų (griebimo už rankos, smaugimo, kratymo, purtymo ir trankymo į durų staktą) ji patyrė fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą. M. M. savo ruožtu pateikė priešpriešinį skundą, kuriuo analogiškos veikos padarymu kaltina I. S., kad ši, kilus konfliktui, panaudodama fizinį smurtą, nuplėšė nuo jo kaklo auksinę grandinėlę ir apdraskė jam kaklą, kas sukėlė pastarajam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurios padarymu I. S. ir M. M. kaltina vienas kitą, objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas veikiant tiesiogine tyčia, nes kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas, to ir siekia (nori), arba šis veikos padarinys yra neišvengiamas.

Fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikalti­mu. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laips­nį.

Būtent tokios išvados šioje byloje teismas ir negali daryti. Analizuojant, ar M. M. ir I. S. veiksmai buvo neteisėti, ar galimas neteisėtumas buvo tokio laipsnio, kurio pakanka baudžiamajai atsakomybei konstatuoti, būtina pirmiausia aptarti, kaip apskritai susiklostė tokia situacija, dėl kurios buvo pradėtas privataus kaltinimo procesas. Taigi I. S. ir M. M. turi bendrą vaiką – sūnų Jokūbą, gimusį (duomenys neskelbtini). Pastarieji susituokę nebuvo, kaip nurodė M. M., kartu gyveno trumpai, išsiskyrė dar gerokai iki gimstant sūnui, po ko I. S. grįžo gyventi pas savo tėvus. Išsiskyrimo priežastis abu aiškina skirtingai, tačiau akivaizdu, jog tarp pastarųjų yra susiklostę priešiški santykiai, kas tęsiasi jau pakankamai ilgai. Abu kaltinamieji turi priekaištų vienas kitam, daug nesutarimų kilo ir tekyla dėl vaiko, vyko ilgas bylinėjimasis dėl jo išlaikymo, bendravimo tvarkos. I. S. tvirtino, kad nesutarimai yra nuolatiniai, kone kiekvienas M. M. apsilankymas jos tėvų bute baigiasi vienokiu ir kitokiu konfliktu, tikino ne kartą patyrusi pastarojo smurtą, ne kartą kreipėsi pagalbos į policiją, pareigūnų pamokyta viską filmavo ir įrašinėjo.

Nagrinėdamas šią bylą, teismas organizavo keletą taikinamųjų ir keletą teisiamųjų posėdžių, išklausė nukentėjusiųjų ir pagal priešpriešinius skundus kaltinamųjų parodymus, ypač emocionalūs, smulkūs, su daugeliu detalių, buvo I. S. parodymai, kuriuos dėl dėstymo būdo tapo pakankamai sunku fiksuoti teismo posėdžių protokole. Teismo vertinimu, I. S. inicijuotas privataus kaltinimo procesas yra iš esmės kilęs iš tarp jos ir M. M. susiklosčiusių ilgalaikių priešiškų santykių ir analizuojamas 2015-11-13 konfliktas yra tokių santykių pasekmė, o ne išskirtinai veika, kuria M. M. ar I. S. savo veiksmais būtų siekę sukelti fizinį skausmą arba sužaloti vienas kitą. Teismas atkreipia dėmesį, jog taikinamojo posėdžio metu I. S. ir jos atstovo viena iš iškeltų sąlygų taikytis buvo ta, jog M. M. atsiimtų apeliacinį skundą civilinėje byloje dėl vaiko išlaikymo, kas leidžia manyti, jog privataus kaltinimo procesu buvo siekiama dvejopų tikslų.

Byloje nustatyta, jog 2015-11-13 pavakare M. M. atvyko į I. S. tėvų butą kuriame kaip tik ir gyvena I. S. kartu su jų bendru sūnumi, pagal teismo nustatytą tvarką pasimatyti vaiku. Šio pasimatymo metu tarp I. S. ir M. M. kilo konfliktas, kurio metu abiem buvo sukeltas fizinis skausmas ir padaryti specialisto išvadose nustatyti sužalojimai. Teismas, įvertinęs tiek pačių M. M. ir I. S., tiek liudytojų parodymus, specialistų išvadas Nr. 0126/15 ir Nr. G 4021/15(01) neturi pagrindo abejoti, kad I. S. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent M. M. veiksmais. Tuo tarpu kategoriškai teigti, jog M. M. odos nubrozdinimas kakle atsirado dėl I. S. veiksmų, nėra pagrindo, kadangi toks sužalojimas galėjo kilti tiek pačiai I. S., tiek jos motinai V. S. pagriebus už kaklo, tuo metu, kai pastarosios bendromis jėgomis stūmė M. M. iš buto. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog konflikte aktyviai dalyvavo ir I. S. motina V. S., kuri vėliau padėjo dukrai išstumti M. M. į laiptinę. Apklausiama V. S. pripažino griebusi M. M. už marškinių ar megztinio, nors tyčia nesitaikė, tačiau neneigė galėjusi prisiliesti ir prie kaklo. Akivaizdu, jog konfliktinė situacija vyko dinamiškai, M. M., I. S. ir V. S. veikė aktyviai, todėl nustatyti, kurios konkrečiai veiksmais M. M. buvo apdraskytas kaklas bei nuplėštas kaklo papuošalas nėra galimybės. Nors sakydamas baigiamąją kalbą I. S. atstovas-gynėjas akcentavo tą aplinkybę, jog M. M. į ekspertą kreipėsi ne iš karto, o praėjus pakankamai daug laiko, tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia to, jog M. M. buvo padaryti nustatyti sužalojimai. Specialisto išvadoje taip pat patvirtinta, kad kaklo nubrozdinimas galėjo būti padarytas 2015-11-13, kaklą paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu. Apklausiamas M. M. nenurodė, kad jo kaklas buvo sužalotas kažkokių daiktų ar įrankių pagalba, todėl manytina, jog nubrozdinimas atsirado įdrėskiant nagu. M. M. neneigė, jog dėl sužalojimo bei sugadinto kaklo papuošalo jokių veiksmų imtis neketino, pas medikus apžiūrai nevyko ir dėl sužalojimų konstatavimo kreipėsi tik patartas savo advokato, kai sužinojo apie I. S. ketinimus inicijuoti privataus kaltinimo procesą. Tokia aplinkybė rodo, kad iš esmės M. M. apsisprendimą teikti priešpriešinį skundą nulėmė prieš jį patį paduotas I. S. skundas, tačiau tai savaime nereiškia, kad jam objektyviai nebuvo padarytas sužalojimas, nors vienareikšmiškų išvadų dėl to, kas tą sužalojimą padarė, daryti ir negalima.

Tuo tarpu vertinant M. M. veiksmų pobūdį ir pavojingumą, būtina pirmiausia atsižvelgti į anksčiau nurodytą aplinkybę dėl tarp jo ir I. S. susiklosčiusių santykių priešiškumo, kas, teismo vertinimu, yra neatsiejama byloje analizuojamo įvykio dalis. Itin informatyviu ir reikšmingu laikytinas M. M. pateiktas garso įrašas, kuriame yra užfiksuotos aplinkybės, parodančios tą dieną įvykusio konflikto užuomazgas, vystymąsi, kas vėliau atvedė prie veiksmų, sukėlusį fizinį skausmą ir sužalojimus (USB laikmena su garso įrašu yra voke, b. l. 141). Būtent garso įraše yra užfiksuotos tikrosios objektyvios aplinkybės, kurių nebereikia gryninti ir atsieti nuo subjektyvaus asmens atpasakojimo. Tai štai iš šio beveik 20 min. garso įrašo galima susidaryti aiškų vaizdą, kokia situacija buvo susiklosčiusi vaiko lankymo metu. Teismas šį įrašą išklausė tiek tiesiogiai teismo posėdžių salėje, dalyvaujant visiems proceso dalyviams, tiek dar kartą išėjęs į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo ir iš esmės gali daryti vienintelę išvadą – galimybė tokioje aplinkoje išvengti konflikto buvo minimali. M. M. lankant savo sūnų ir bendraujant su vaiku, šalimais buvo visi S. šeimos nariai – ne tik vaiko motina I. S., bet ir abu jos tėvai V. S. ir V. S., nors pagal teismo nustatytą laikiną bendravimą vaiko lankymo metu buvo numatytas tik I. S. arba vieno iš jos tėvų dalyvavimas. Šiuo atveju galima aiškiai girdėti, kad tėvas bendrauti su vaiku iš esmės neturėjo galimybės, kadangi pastarajam buvo išsakomos įvairios replikos, įžeidimai, duodami ištisiniai pamokymai, vyko nuolatinis komentavimas ir pan. Priešingai nei apklausiama tikino I. S., pastaroji vadino M. M. „debilu“, siūlė jam „į snukį“, kartojo, kad šis „po 20 minučių kuo greičiau čiuoš iš namų“, įžeidžiančiais žodžiais kreipėsi ir V. S., vadindama „tėvu-debilu“, siūlydama „debilui suorganizuoti ekspertizę“ ir tt. Matyti, jog V. S. M. M. atžvilgiu nusiteikusi itin priešiškai, teisme neigė jam trenkusi strypu, tačiau pripažino besigailinti, kad to nepadarė. Įraše girdėti, jog pastaroji laiko kažkokį daiktą, kurį įvardina kaip „pagaliuką“, tam kad M. M. „būtų ramiau“. Įvykyje dalyvauja ir V. S., kuris pradžioje bandė prašyti dukros ir žmonos, kad šios leistų M. M. pabūti su vaiku, kad išeitų, duotų ramybę, sakė, kad M. M. nieko nedaro ir nieko blogo nevyksta, tačiau moterys nesutiko, o I. S. pasakė, kad pats tėvas nieko nesupranta ir, jei jos su mama isteriškai nesidraskytų, tai „vaikas krauju tėvo trinkeles būtų seniausiai ištaškęs“. Nors I. S. teismą tikino neva dėl M. M. tėvystės įgūdžių stokos jos vaikui, o galiausiai ir jai pačiai bei jos tėvui grėsė pavojus iš M. M. pusės, akivaizdu, kad objektyviai jokio pavojaus nebuvo ir to pasimatymo su vaiku metu paprasčiausiai buvo aiškinamasi tarpusavio santykiai, kas, kaip galima suprasti, vyko ne pirmą kartą. Išvengti konfliktinės situacijos arba bent jau ją sušvelninti buvo galima laikantis teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, kuomet su vaiku be M. M. būtų dalyvavusi tik I. S. arba kažkuris iš jos tėvų. Sprendžiant objektyviai, sveikiausia ir ramiausia pasimatymo aplinka, matyt, šiuo atveju būtų dalyvaujant I. S. tėvui, tačiau bet kokiu atveju ne visiems būriuojantis aplink M. M., jį įžeidinėjant, komentuojant, replikuojant ir pan. Garso įraše užfiksuota, kaip M. M. išsako daugkartinius prašymus leisti jam pabūti su vaiku, išeiti ir nešaukti, duoti ramybę, tačiau nereaguojant į prašymus pastarasis pratrūksta ir necenzūriniais žodžiais varo visus lauk iš kambario. Kiek aprimęs konfliktas vėliau vėl įsiplieskia, kuomet M. M. ir jo sūnui neleidžiama liestis prie dar vieno žaislo, t. y. pasodinti sūnų ant arkliuko, I. S. pasakius, kad tas žaislas yra kito vaiko ir M. M. pasiūloma nusipirkti savo (būtent dėl žaislo (žaislinės figūros su rutuliukais) kilo ir pirmasis apsižodžiavimas, kuomet V. S. paėmė ir išnešė (M. M. teigimu, išspardė), sudėliotą figūrą kaip nesaugią). Galiausiai M. M. nutaria kviesti policiją, nurodydamas, jog jam pasimatymo metu neleidžiama bendrauti su vaiku (ne dėl to, jog netinkamai elgiamasi su vaiku, kaip posėdyje parodė V. S.). Ir po to, kai buvo iškviesta policija, toliau vyko santykių aiškinimasis, išsakomi priekaištai, M. M. nurodoma, kad jis niekada nieko, kas susiję su vaiku, nespręs, juokiamasi iš M. M., kai šis pasako, kad jį ir sūnų sieja ryšys, į dar kartą išsakytą prašymą leisti pabūti ramiai su vaiku, I. S. atsako, kad „ramiai galės pabūti tik belangėje“, po to seka keletas ramių akimirkų, I. S. primena, kad jau 18 val. ir M. M. laikas išeiti. Pastarajam nesutikus ir pasakius, kad reikia sulaukti policijos, yra aiškinama, kad nieko jis nelauks, čia vėl įsikiša motina, atsinešdama „pagaliuką“, po ko M. M. vėl pratrūksta, varydamas visus šalin. M. M. paima I. S. telefoną, kad ši nebefilmuotų, tačiau nepavykus jį atrakinti, grąžina atgal. Girdėti, kaip ir toliau visi lieka prie M. M., vyksta tolesnis aiškinimasis, M. M. nurodo nebeleisiantis, kad toliau taip viskas vyktų, būtų daromi įrašai-filmavimai, sako padarysiantis, jog „tie cirkai nebesitęstų, visus nuraminsiantis“. Taigi, kaip matyti, teismas pakankamai daug dėmesio skyrė šio įrašo aptarimui, kadangi jame objektyviausiai atsispindi bylai reikšmingos aplinkybės.

Kitą įrašą policijai pateikė I. S., iš jo matyti, kaip prie I. S. prieina M. M., prašo nebefilmuoti, I. S. klausia „griebsi“ ir vėliau pasigirsta riksmai, šauksmai (CD laikmena yra medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą). Kas konkrečiai vyko už kadro, užfiksuota nėra, tolesnius kiekvieno veiksmus įvykyje dalyvavusieji asmenys aiškina skirtingai.

Taigi iš byloje surinktų, išanalizuotų ir įvertintų įrodymų viseto darytina išvada, jog 2015-11-13 V. ir V. S. bute, į kurį M. M. pagal teismo bendravimo su vaiku tvarką atvyko pasimatyti su savo mažamečiu sūnumi, kilo konfliktas, kuris tęsėsi iš esmės visą laiką, vos tik I. S. atnešė M. M. sūnų. Konfliktas tai kiek aprimdavo, tai vėl suintensyvėdavo, tačiau išsispręsti taikiai, esant ilgalaikiams priešiškiems santykiams, jis iš esmės ir negalėjo, kadangi M. M. nebuvo sudaryta galimybė matytis ir bendrauti su vaiku teismo nustatyta tvarka, dalyvaujant vienam S. šeimos nariui, o ne visiems kartu, juo labiau, šiems (I. S. ir V. S.) pasirinkus toli gražu ne ramaus stebėtojo poziciją. Vertinant M. M. elgesį, negalima nepažymėti to, kad pastarasis dėjo pastangas išvengti konflikto, nepavykus skambino policijai, kas rodo jo norą nesutarimus išspręsti dalyvaujant pašaliniams asmenims. Tęsiantis aiškinimuisi, liepiant pastarajam palikti butą, nesulaukus atvykstančių pareigūnų, M. M. emocijos intensyvėjo, pastarasis vietoje prašymų pradėjo sakyti grasinimus, vėliau, I. S. nenutraukus filmavimo ir toliau fiksuojant M. M., šis griebė iš pastarosios mobiliojo ryšio telefoną. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas tarp M. M. ir I. S. kilusį susistumdymą vertina kaip asmeninio pobūdžio konfliktą, o ne tyčinę nusikalstamą veiką, kurios metu dėl M. M. veiksmų I. S. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padaryti sužalojimai. Nurodytos sukeltos pasekmės yra neginčytinos ir teismas neabejoja, kad I. S. skaudėjo ir buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata, tačiau šios aplinkybės pačios savaime neleidžia teigti, jog M. M. sąmoningais kryptingais tyčiniais veiksmais siekė sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ir sužaloti jos sveikatą. Nelogiška ir sunkiai tikėtina, jog M. M. pats savo iniciatyva iškvietęs pagalbą, prieš atvykstant policijos pareigūnams, būtų nusprendęs tyčia sužaloti I. S.. Akivaizdu, kad jo tikslas buvo ne sukelti I. S. skausmą ir ją sužaloti, tačiau atimti iš jos telefoną, kad ši daugiau nebefilmuotų, bei išstumti ją iš kambario, dėl ko prasidėjo grumtynės, į kurias įsitraukė ir V. S., abi su dukra bandydamos išstumti M. M. į laiptinę. Būtent šių grumtynių metu I. S. ir buvo padaryti sužalojimai dešinėje rankoje, petyje, klube, sėdmenyje ir klubo sąnario srityje. Fizinis kontaktas prasidėjo tarpduryje, I. S. stumiant lauk, dėl ko stūmimo metu buvo atsitrenkta į durų staktą, taip padarant sužalojimus klube, sėdmenyje. Pažymėtina, jog specialisto išvadoje Nr. 0126/15 tarp įvykio aplinkybių yra nurodyta, jog I. S. susimušė klubą dėl pastūmimo į durų staktą (ne kryptingo trankymo į vieną ir kitą durų staktos pusę, kaip teisme parodė ir netgi pademonstravo I. S.), taip pat nieko neužsiminta apie smaugimą (tik įdrėskimą kakle), nors teisme pastaroji tvirtino, kad M. M. jai ranka apglėbė kaklą ir smaugė (smaugimo žymės nebuvo nustatytos). Teismas nepateisina M. M. veiksmų. Neabejotinai pastarojo elgesys nėra nei tinkamas, nei turi pateisinimą, nepaisant to, kad jam ir nebuvo sudaryta tinkama aplinka pasimatyti su vaiku. Noras pasimatymų metu išvengti replikų, pamokymų, įžeidinėjimų, nuolatinio stebėjimo ir komentavimo, galiausiai nepertraukiamo filmavimo ir įrašinėjimo, turėtų būti sprendžiamas kitokiu būdu ir priemonėmis. Visgi pastarojo veiksmai, kuriais jis siekė atimti iš I. S. telefoną, taip sukliudant jai toliau filmuoti, ir išstumiant ją iš kambario, kad ši nebūtų šalimais ir netrukdytų jam bendrauti su vaiku, neleidžia daryti išvados, jog kaltinamasis turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą ar nežymiai ją sužaloti, ir to siekė, ar tai, kad tokie padariniai buvo neišvengiama jo veiksmų pasekmė. Vien tik būtinojo nusikaltimo objektyviosios pusės požymio nustatymas (fizinio skausmo sukėlimas bei sutrikdyta sveikata) nėra pakankamas, o neginčytinai konstatuoti, kad veiką darantis asmuo suvokė tarp jo veiksmų bei atsiradusių pasekmių esant priežastinį ryšį, norint, kad dėl pasirinkto veikimo atsirastų padariniai, t. y. sąmoningai nukreipiant savo pastangas minėtų padarinių atsiradimui, šiuo atveju negalima. Baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už tyčines pavojingas veikas. Nagrinėjamos bylos kontekste nustatytas netinkamas M. M. elgesys nesiekia nusikaltimams būdingo pavojingumo laipsnio bei neatitinka BK 140 straipsnyje aprašytos veikos prasmės. Tokios teismo išvados nepaneigia nei specialisto išvada, nei I. S., jos tėvų V. ir V. S., nei liudytojo D. R., kuris esminių aplinkybių apskritai nematė, parodymai.

Teismas konstatuoja, jog byloje ištyrus visas aplinkybes bei išnaudojus procesines priemones reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad M. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaltinamasis M. M. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintinas. Analogiškai dėl nurodytos nusikalstamos veikos išteisintina ir I. S., kadangi byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčytinų duomenų, jog pastaroji padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų apmokėjimo

Byloje privati kaltintoja ir nukentėjusioji I. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pripažinus, jog kaltinamojo M. M. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, I. S. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BKP 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

I. S. taip pat pateikė teismui prašymą atlyginti advokato atstovavimo išlaidas, iš viso 1 700 eurų (b. l. 1-6, 120-126). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Kaip matyti, privataus kaltinimo procesą iniciavo pati I. S., tačiau M. M., kurį ji kaltino nusikalstamos veikos padarymu, yra išteisintinas, dėl ko jos prašomos išlaidos, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalimi, negali būti priteistinos. Taip pat pažymėtina, jog I. S. nesutikus taikytis, M. M. pateikė priešpriešinį skundą. Svarstydamas klausimą dėl advokato išlaidų atlyginimo, teismas atkreipia dėmesį, kad priešpriešinis skundas buvo pateiktas iš esmės dėl I. S. pradėto privataus kaltinimo proceso, kurio metu kaltais jokie asmenys taip ir nebuvo pripažinti. Kaip galima suprasti, prašomos priteisti išlaidos yra grindžiamos sąskaita (700 eurų sumai) už teisines paslaugas Nr. 113-6, išrašyta po to, kai buvo pateiktas priešpriešinis skundas (b. l. 125, 126). Iš sąskaitoje nurodytų teisinių paslaugų pobūdžio taip ir neaišku, su kokiais procesiniais dokumentais atstovui-advokatui teko susipažinti ir kokius procesinius dokumentus jis ruošė. Vien priešpriešinio skundo, susijusio su tuo pačiu įvykiu, pateikimas nesudaro pagrindo prašomas išlaidas pripažinti pagrįstomis. Kiti kartu su skundu pridėti dokumentai (specialisto išvada, nuotraukos bei teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) pateikti pakartotinai, jų turinys buvo žinomas, nurodyti duomenys buvo pateikti dar policijos įstaigai, o teismo nutartį dėl laikinųjų priemonių taikymo I. S. neabejotinai ir pati turėjo. Dėl nurodytų dokumentų ir priešpriešinio skundo I. S. advokatui jokių procesinių dokumentų rengti nereikėjo ir jokie procesiniai dokumentai teismui nebuvo teikiami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašymas priteisti advokato atstovavimo išlaidas atmestinas.

M. M. pateikta USB laikmena su garso įrašu (b. l. 141) paliktina saugoti privataus kaltinimo byloje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

M. M. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. S. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. S. civilinį ieškinį dėl 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

I. S. prašymą atlyginti atstovavimo išlaidas (iš viso 1 700 eurų) netenkinti.

M. M. pateiktą USB laikmeną su garso įrašu palikti saugoti privataus kaltinimo byloje.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti medžiagą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 15-At-01137-15 ją pateikusiai institucijai, t. y. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtajam policijos komisariatui.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.