Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. (toliau – A. A.) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant A. A. subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant A. A. galutinę 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2017 m. lapkričio 20 d.

Į A. A. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. birželio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d.

A. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. A. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2015 m. kovo 19 d., tikslus laikas nenustatytas, iki 2017 m. birželio 20 d. 02.00 val., neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą – lygiavamzdį, trumpavamzdį, PYTHON modelio, 9 mm kalibro revolverį „UMAREX“ Nr. 463900, kuris priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams, kol 2017 m. birželio 20 d. 02.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), kratos metu ginklą surado bei paėmė policijos pareigūnai.Be to, A. A. buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, už tai, kad nuo 2015 m. kovo 19 d., tikslus laikas nenustatytas, iki 2017 birželio 20 d. 02.00 val., jis laikė suklastotą D. K. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kol 2017 birželio 20 d. 02.00 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), kratos metu suklastotą dokumentą surado bei paėmė policijos pareigūnai;Taip pat A. A. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2017 m. birželio 20 d. apie 00.45 val., bute adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, šešis kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam V. M. į dešinę ranką, dešinę koją ir krūtinę, padarydamas jam keturias aklas durtines pjautines žaizdas dešinėje šlaunyje, dešinėje plaštakoje, dešiniame žaste ir petyje bei dvi durtines – pjautines krūtinės ląstos dešinės pusės žaizdas (iš kurių vieną kiauryminę) su oro susikaupimu dešinėje pleuros ertmėje, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. M. sveikatą.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendį: sumažinti bausmę paskirtą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir sumažinti skirtą bausmę. Pasak nuteistojo, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį jis buvo nuteistas nepagrįstai, nes vairuotojo pažymėjimą, rado rinkdamas metalo laužą ir net negalvojo padirbtas jis ar ne. Namo parsinešė turėdamas tikslą grąžinti savininkui, todėl skaitydavo laikraštyje skelbimus apie pamestus daiktus. Radęs vairuotojo pažymėjimą iš pradžių pagalvojo, kad tai vairuotojo pažymėjimo tipo oro gaiviklis, kuris iš pažiūros labai panašus į tikrą, nes tokių buvo matęs degalinėse bei prekybos centruose.Apeliaciniu skundu pažymima, kad pirmosios instancijos teismas jam skyrė per didelę bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nes ginklą jis įsigijo kaip metalo laužą, norėdamas padidinti jau turimo metalo laužo svorį. Jis suprato, jog ginklas nėra tinkamas šaudyti, tai patvirtina ir eksperto išvada.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir nuteistojo A. A. gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, teigdama, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti. Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant A. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama tik su A. A. kalte padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje, bei jam paskirta bausme pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, teigiant, jog ji yra per griežta, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas pateikto apeliacinio skundo ribų, iš esmės pasisakys tik dėl šių apeliaciniame skunde keliamų reikalavimų. Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo pagrįstumą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 300 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Komentuojamo straipsnio dispozicijoje nurodyto nusikaltimo dalykas gali būti tiek netikras dokumentas, tiek tikras dokumentas. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, kurio turiniui keliami atitinkami reikalavimai. Svarbu, kad dokumentas suteiktų informaciją apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Baudžiamajame įstatyme nepateikta dokumento sąvoka, tačiau teismų praktikoje, taikant BK 300 straipsnį, dokumento samprata suformuluota. Tai rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių konstatavimas. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui arba valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-303/2018). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą matyti, kad A. A. buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį už tai, kad savo namuose laikė suklastotą D. K. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Abejonių tuo, jog komentuojamas dokumentas buvo pagamintas ne pagal tokių dokumentų blankų spausdinimo reikalavimus, teisėjų kolegijai nekyla. Kaip seka iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos 2017 m. liepos 4 d. specialisto išvadoje Nr. 20-IS1-843 konstatuotų aplinkybių, tarp tirti pateikto vairuotojo pažymėjimo ir tikrų vairuotojo pažymėjimų blankų pavyzdžių buvo nustatyti skirtumai kaip pagal bendruosius, taip ir pagal specialiuosius individualiuosius požymius, t. y. skiriasi UV apsauga, kinematiniai vaizdai bei spaudos būdas; tirti pateikto vairuotojo pažymėjimo blankas pagamintas ne pagal tokių dokumentų blankų spausdinimo reikalavimus, atspausdintas termosublimaciniu spausdintuvu ir trafaretine spauda (b. t. 1, b. l. 140-143). Aplinkybę, kad komentuojamas vairuotojo pažymėjimas yra akivaizdžiai suklastotas analizuojamu atveju galima spręsti ne tik turint specialių žinių (įvertinus vairuotojo pažymėjimą vizualiai įvairiu apšvietimu, padidinamuoju lęšiu, mikroskopu, vaizdo komperatoriumi ir kitomis specialiomis priemonėmis), bet ir paprasčiausiai įvertinus jo išvaizdą bei jame įrašytus duomenis. Kaip matyti iš byloje pateiktų minimo vairuotojo pažymėjimo nuotraukų, viena jo pusių yra be įrašų, kas vidutiniškai atidžiam ir rūpestingam asmeniui turėjo sudaryti neabejotiną pagrindą manyti, jog komentuojamas vairuotojo pažymėjimas neatitinka tokiems dokumentams keliamų formos reikalavimų ir yra suklastotas. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog analizuojamu atveju A. A. žinojo, jog jo laikomas vairuotojo pažymėjimas yra suklastotas ir šį žinomai suklastotą dokumentą laikė savo namuose. Tuo tarpu netikro ar suklastoto dokumento laikymas – tai šio nusikaltimo dalyko turėjimas savo žinioje (valdymas), neatsižvelgiant į to turėjimo trukmę, kai kaltininkas netikrą ar suklastotą dokumentą laiko gyvenamojoje ar darbovietės patalpoje, automobilyje, slėptuvėje, drabužių kišenėje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Kaip nustatyta A. A. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, tiek ir jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis, minėtą vairuotojo pažymėjimą jis rado rinkdamas metalo laužą, jį parsinešė namo ir laikė, kol jį A. A. gyvenamojoje vietoje surado ir paėmė policijos pareigūnai (b. t. 1, b. l. 61-75), todėl abejoti BK 300 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviojo požymio – laikymo, buvimu A. A. veiksmuose, teisinio pagrindo taip pat nėra. Ir nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė, jog du metus, kaip kad nurodyta jam pareikštuose kaltinimuose, vairuotojo pažymėjimo jis nelaikė, tačiau čia pat pažymėjo, jog tikslios jo suradimo datos jis nepamena, pabrėždamas ir tai, kad vairuotojo pažymėjimą jis galėjo surasti ir prieš metus, ir daugiau, kas iš esmės atitinka ir nuteistajam pareikštų kaltinimų formuluotę, t. y. nuo 2015 m. kovo 19 d., tikslus laikas nenustatytas. Šioje vietoje pažymėtina, kad žinomai suklastoto dokumento laikymo trukmė esminės reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 300 straipsnio 2 dalį neturi – į dokumento turėjimo trukmę, sprendžiant asmens kaltės klausimą pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, neatsižvelgiama. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste vertinant nuteistojo apeliacinio skundo turinį, tuo pačiu ir sprendžiant jo kaltės klausimą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, svarbu paminėti ir tai, kad komentuojama nusikalstama veika gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl, nustatydamas šį nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymį, teismas turi nustatyti, kad asmuo suvokė pavojingą jo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistojo A. A. duotų parodymų visumos, apie tai, jog jo rastas vairuotojo pažymėjimas buvo suklastotas jis neva nežinojo, tačiau į policijos pareigūnus dėl šio dokumento suradimo fakto jis vis tik nesikreipė, priešingai, rastą dokumentą laikė savo namuose. Apeliaciniu skundu šią savo versiją nuteistasis kiek papildė, nurodydamas, kad rastą vairuotojo pažymėjimą namuose jis laikė tikėdamasis surasti jo tikrąjį savininką ir jį grąžinti, dėl ko spaudoje sekė pranešimus apie pamestus daiktus. Tačiau, tame pačiame apeliaciniame skunde, nuteistasis pažymėjo ir tai, kad radęs komentuojamą vairuotojo pažymėjimą, jis pagalvojo, jog jis yra vairuotojo pažymėjimo tipo oro gaiviklis, kokius matė parduodant parduotuvėse. Vertinant šias itin prieštaringas skirtingose proceso stadijose nuteistojo išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes, jų pagrįstumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Įvertinus aukščiau aptartus duomenis, neabejotina, kad nuteistasis A. A. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą jo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad apeliaciniame skunde pateikti nuteistojo A. A. motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 2 dalyje, padaryme ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Be nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį apeliaciniu skundu keliamas ir pagal BK 253 straipsnio 1 dalį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, kad už šio nusikaltimo padarymą jam paskirta bausmė yra per griežta, prašant ją sumažinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl vertinant nuteistajam skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstumą, proporcingumą ir teisėtumą, pasisakytina ir dėl nuteistajam pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirtos 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. A. (už visas nusikalstamas veikas), atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris tyčinius nusikaltimus, priskiriamus nesunkių (BK 138 straipsnio 1 dalis) ir apysunkių (BK 253 straipsnio 1 dalis ir 300 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijoms, įvertino A. A. padarytų nusikalstamų veikų stadiją (baigti nusikaltimai), ankstesnius jo teistumus (b. t. 2, b. l. 5 - 11), atsižvelgė į tai, kad A. A. nusikalto neišnykus teistumui, turi 50 proc. darbingumą, yra išsituokęs, įvertino vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (tame tarpe ir nusikaltimus, numatytus BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 2 dalyje) ir nuoširdžiai gailisi dėl jų įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tuo tarpu BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (apsvaigimas nuo alkoholio, turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui) buvo pripažinta tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje. Visumos šių aplinkybių pagrindu už visas nusikalstamas veikas, tame tarpe ir už BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismas A. A. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmių rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos terminą (išskyrus bausmę paskirtą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kurios dydžio nuteistasis neskundžia) nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti A. A. paskirtą bausmę/bausmes, parenkant švelnesnę bausmės rūšį, ar mažinant nuteistajam paskirto terminuoto laisvės atėmimo terminą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad ginklą analizuojamu atveju jis įsigijo kaip metalo laužą, norėdamas padidinti jau turimo metalo laužo svorį, įsigydamas ginklą jis suprato, jog jis nėra tinkamas šaudyti. Šios aplinkybės, nei nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nei už šios nusikalstamos veikos padarymą jam paskirtos bausmės švelninimui, esminės reikšmės neturi, juolab, kad už šią veiką, įvertinus visumą aukščiau paminėtų aplinkybių, nuteistajam paskirta ženkliai mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė. Atkreiptinas A. A. dėmesys į tai, kad tam, jog šautuvas taptų nešaunamuoju ginklu jis turi būti perdirbtas laikantis tam tikrų reikalavimų (tam tikrose vietose turėtų būti išgręžtos skylės, tam tikri kanalai užvirinti ir pan.). Šaunamojo ginklo perdirbimui taip pat reikalingas leidimas. Kadangi ginklas šiuo atveju yra pramoninės gamybos (9 mm kalibro revolveris „UMAREX“, priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams), jis nėra perdirbtas, todėl pripažintas šaunamuoju ginklu. Šaunamiesiems ginklams priskiriamos ir pagrindinės šių ginklų dalys (pavyzdžiui užraktas, vamzdis, rėmas). Todėl pramoninės gamybos šaunamasis ginklas be kažkokios tai dalies, t. y. neveikiantis, vis tiek pripažintinas šaunamuoju ginklu. Šių duomenų kontekste pažymėtina, kad minėtą ginklą A. A. įsigijo dar 2015 m. kovo 19 d., tačiau 2017 m. birželio 20 d. (ginklo suradimo nuteistojo namuose data), jis, kaip metalo laužas vis dar nebuvo parduotas, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti nuteistojo versijos, jog ginklą jis įsigijo tik siekdamas padidinti turimo metalo laužo svorį, pagrįstumu ir patikimumu.

Pažymėtina, kad šis teistumas A. A. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą jis jau buvo ne kartą teistas, jam buvo taikytos ir švelnesnio pobūdžio bausmės (bauda, areštas), tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, turėdamas neišnykusį teistumą, jis ir vėl padarė vieną nesunkų ir du apysunkius nusikaltimus, kas neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Darant šią išvadą, tuo pačiu atmetant ir nuteistojo apeliacinį skundą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje A. A. buvo ne tik teistas, bet ir ne kartą baustas administracine tvarka už įvairių administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų padarymą (b. t. 2, b. l. 50-58), jam skiriamų piniginių baudų nemoka, niekur oficialiai nedirba. Be to, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų, piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis, kas visumoje neabejotinai neigiamai charakterizuoja asmenį ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jokių išvadų iš savo išimtinai neigiamo elgesio A. A. nedaro, pažeidinėja tiek visuomenėje priimtas elementarias elgesio normas, tiek ir įstatymus, todėl švelninti tiek pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tiek už kitas nusikalstamas veikas jam paskirtą bausmę, nėra jokio teisinio pagrindo.Įvertinus nuteistojo A. A. asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtas bausmes už pavienes nusikalstamas veikas ar jam paskirtą subendrintą bausmę, vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Bendrindamas už pavienes nusikalstamas veikas paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – dalinio sudėjimo, prie griežčiausios paskirtos bausmės pridėdamas tik dalį švelnesnių bausmių, be kita ko, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį taikant bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nenustatyta, kadangi įvertinus aukščiau minėtas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės individualizavimui, nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti A. A. teisinę padėtį, aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.