Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo B. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 122 straipsnį (1961 m. LR BK redakcija) laisvės atėmimu 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš B. S. priteista nukentėjusiajam T. D. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 20 d. iki 2003 m. kovo – balandžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku naktį, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kambaryje vieną kartą tenkino lytinę aistrą su vyru, tai yra su nepilnamečiu (duomenys neskelbtini) T. D., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jo valią analiniu būdu, pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiškumu dėl nepilnametystės, užimdamas ranka burną, kad nukentėjusysis nešauktų, įvedė savo lytinį organą į išeinamąją angą gulinčiam T. D., tokiu būdu atlikdamas su juo lytinį prievartinį aktą ir tęsdamas nusikalstamus veiksmus tuojau pat, pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiškumu dėl nepilnametystės vieną kartą tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu T. D. prieš jo valią oraliniu būdu, įvesdamas savo lytinį organą gulinčiam nukentėjusiajam į burną.

Nuteistasis B. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto manymu, jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme neįrodytas, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Teigia, jog jis nekaltas, lytiškai su T. D. nesantykiavo ir jokio seksualinio bendravimo ar panašių veiksmų tarp jų nebuvo. Jo kaltė panaudojus smurtą prieš nukentėjusįjį ir jį išžaginus grindžiama tik nukentėjusiojo T. D. pasakojimais (duomenys neskelbtini) darbuotojai liudytojai L.K. bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto išvadomis, jog T. D. nėra linkęs fantazuoti ir nelinkęs įtaigai, kitų įrodymų byloje nėra.

Teismo papildomai paskirta kompleksinė psichiatrijos psichologijos ekspertizė nustatė, jog nėra pagrindo manyti, kad T. D. savarankiškai, sąmoningai sugalvojo byloje nagrinėjamas aplinkybes. T. D. konstatuotas (duomenys neskelbtini) sindromas, (duomenys neskelbtini) sutrikimas, kurie yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su vaiko patirta seksualine prievarta. Tačiau prieš tai atliktos ekspertizės išvadose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) sindromas, (duomenys neskelbtini) sutrikimas, taip pat (duomenys neskelbtini) atsirado ne dėl seksualinės prievartos, o dėl vaiko nepriežiūros vaikystėje. Be to, Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta, jog objektyvinių medicininių duomenų nurodančių į funkcinės kilmės (duomenys neskelbtini) atsiradimą seksualinio smurto pasėkoje nėra. Šios aplinkybės, apelianto manymu, reiškia, jog visos vaiko bėdos atsirado be jokios seksualinės prievartos, o tik dėl jo patirto žiaurumo (mušimo, gąsdinimo) bei nepriežiūros vaikystėje. Šio fakto nepaneigė ir ekspertizė. Kad nukentėjusysis nuo vaikystės buvo žiauriai mušamas patvirtino visi byloje apklausti liudytojai.

Apeliantas teigia, jog jis neturi nei homoseksualinių, nei pedofilo polinkių, jo gyvenime tokių įvykių nebuvo. Visą nuosprendyje nurodytą laikotarpį, tai yra nuo 2002-08-20 iki 2003-03-04, nukentėjusįjį kasdien matė kiti žmonės, motina, kaimynai, giminės, kiti šeimos nariai, tačiau nei vienas iš jų nepastebėjo, kad T. D. buvo traumuotas, kuo nors sirgo, kad pasikeitė jo elgesys. Tariamo išžaginimo laikotarpiu T. D. buvo tik 5 metai, todėl, apelianto manymu, analinis seksas su tokio amžiaus vaiku be (duomenys neskelbtini) traumos neįmanomas. Tačiau tokia trauma nukentėjusiajam nustatyta nebuvo. Nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) pradėjo nuo 4-5 metų, po to, kai išsigando pagautos žuvies (tai patvirtino liudytojas R. D.), o (duomenys neskelbtini) atsirado tik po 3 metų nuo tariamo išžaginimo. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, liudija, kad su nukentėjusiuoju jokio lytinio akto nebuvo.

Apeliantas mano, jog T. D. apkaltino jį dėl nebūtų dalykų iš neapykantos, kuri atsirado dėl apelianto netinkamo elgesio su nukentėjusiuoju. Teigia, jog jo bendravimas su T. D. visą laiką buvo sudėtingas. Jo šeimoje augo (duomenys neskelbtini) ir T. D. T. D. savo elgesiu skiriasi nuo (duomenys neskelbtini), jis yra sunkaus charakterio, linkęs pažeisti tvarką, pasisavinti (pavogti), sugadinti, sunaikinti svetimus daiktus. Dėl šių priežasčių atsirado problemos su aplinkiniais, todėl jis (apeliantas) pradėjo T. D. auklėti, kartais ir diržu. Todėl nukentėjusysis pradėjo jo nekęsti, tapo uždaras ir vienišas, nenorėjo bendrauti nei su motina, nei su apeliantu, su broliais taip pat bendravo šaltai. Vienintelis žmogus su kurio T. D. pavyko susidraugauti buvo (duomenys neskelbtini) liudytoja L. K. Apeliantas sutinka su teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto išvadomis, jog T. D. nėra linkęs fantazuoti ir nelinkęs įtaigai, tačiau, apelianto manymu, nukentėjusysis jį apkaltino dėl visų savo bėdų, norėdamas pateisinti savo sveikatos sutrikimus ir kitas savo bėdas. O jis dėl tokio absurdiško kaltinimo tapo pedofilu. Jo šeima iširo, vaikai liko be tėvo ir pragyvenimo šaltinio, yra priversti gyventi tik iš socialinių pašalpų.

Be to, apelianto manymu, pats nukentėjusysis abejoja dėl tariamo įvykio ir jo pasakytų įvykio detalių. Mano, kad tas detales jam padėjo nustatyti kiti asmenys ir tai patvirtina bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad pats nukentėjusysis nenori apie tai šnekėti, tačiau buvo verčiamas atsakinėti į nepatogius jam klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo B. S. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo B. S. apeliacinį skundą, prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo B. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, jog jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme neįrodytas, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Šis apelianto prašymas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Nors apeliantas neigia lytiškai santykiavęs su (duomenys neskelbtini) T. D., tačiau šis jo teiginys paneigtas įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais bei skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. B. S. kaltė seksualiai prievartavus T. D. grindžiama nukentėjusiojo T. D., liudytojų L. K., R. M., V. S., V. S. parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti paminėtais įrodymais.

Nukentėjusysis T. D., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodė, kad B. S. yra blogas žmogus, jis dažnai jį (nukentėjusįjį) mušdavo. Apie įvykį nukentėjusysis parodė, kad viskas buvo prieš 5 metus, kai jam buvo 6 metai. Buvo naktis, mama buvo (duomenys neskelbtini) pas tetą, broliai buvo kitame kambaryje. Įvykio naktį B. S. prieš jį naudojo prievartą ir po to mušė. Apklausos metu psichologei pateikus piešinį su žmogaus atvaizdu, nukentėjusysis piešinyje parodė vietas, kur jam B. S. kišo savo lytinį organą, piešinyje pažymėdamas burną ir išeinamąją angą, bei paaiškino, kad abu kartai buvo tą pačią naktį (t. 1, b. l. 11-12, 13, 14). Apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes teisme apklausta (duomenys neskelbtini) liudytoja L. K., kuriai nukentėjusysis papasakojo apie patirtą prievartą, parodė, kad 2008 metais, stovyklos, skirtos (duomenys neskelbtini), metu, nukentėjusysis jai pasakė, kad jį prieš 5 metus, kai jam 5 metai, namuose išprievartavo B. Sakė, kad buvo išprievartautas į išangę ir burną (t. 2, b. l. 19-22). Liudytojos R. M. ir V. S. parodė iš liudytojos L. K. sužinojusios, kad T. D. buvo seksualiai išnaudotas savo (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 32 - 34; 22 - 24). Iš byloje atliktos kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų matyti, kad T. D. padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas. Ekspertų komisija padarė išvadą, kad T. D., atsižvelgiant į jo protinio išsivystymo lygį ir individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Taip pat ekspertų komisija nurodė, kad negauta nei objektyvių, nei subjektyvių duomenų apie galimą poveikį T. D. duodamiems parodymams ir konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog T. D. savarankiškai, sąmoningai sugalvojo byloje nagrinėjamas aplinkybes ir jas pateikė duodamas parodymus. T. D. emocinė būsena ir elgesys apklausų metu atitinka traumuojantį įvykio poveikį jo psichikai (t. 2, b. l. 69-79). Taigi, aptartų įrodymų visuma leidžia teigti, kad nukentėjusiojo T. D. parodymai apie jo patirtą seksualinę prievartą iš B. S. nėra išgalvoti ar įtakoti, kaip teigia apeliantas, kitų asmenų. Apelianto teiginys, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu nukentėjusįjį kasdien matė kiti žmonės, motina, kaimynai, kiti šeimos nariai ir jie nepastebėjo, kad T. D. buvo traumuotas ar pasikeitė jo elgesys, nepaneigia teismo išvadų dėl apelianto kaltės. Be to, pažymėtina, kad pagal nukentėjusiojo parodymus nustatyta, nukentėjusysis šį įvykį nuo visų slėpė.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo T. D. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, kurios duotų pagrindą abejoti nukentėjusiojo parodymais ar vertinti juos kitaip nei įvertino pirmosios instancijos teismas, nenustatė. Nors nuteistojo kaltė iš esmės pagrįsta nukentėjusiojo parodymais, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nuosprendį pagrįsti vien nukentėjusiojo, kurio asmenybė nėra įslaptinta, parodymais, jeigu jie gauti teisėtais būdais, išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 11-14), šie jo parodymai buvo paskelbti teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 89), todėl tokie nukentėjusiojo parodymai pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas turi įrodomąją galią ir teismas pagrįstai jais rėmėsi įrodant B. S. kaltę dėl T. D. seksualinio prievartavimo.

Apeliantas nesutinka su ekspertų išvada, kad T. D. konstatuotas (duomenys neskelbtini) sindromas, (duomenys neskelbtini) sutrikimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su vaiko patirta seksualine prievarta. Nurodo, jog prieš tai atliktos ekspertizės išvadose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) sindromas, (duomenys neskelbtini) sutrikimas, taip pat (duomenys neskelbtini) atsirado ne dėl seksualinės prievartos, o dėl vaiko nepriežiūros vaikystėje. Tokia išvada nurodyta ir teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta kompleksinė teismo ambulatorinė psichiatrinė – psichologinė ekspertizė (t. 1, b. l. 33-39). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas šį ekspertizės aktą įvertino kaip nepakankamai išsamų ir pagrįstą, todėl paskyrė naują ekspertizę (t. 2, b. l. 48-50). Atliekant naują ekspertizę, ekspertų komisija, tirdama T. D., nustatomojoje ekspertizės akto dalyje aptarė anksčiau šioje byloje atliktą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą ir jo išvadas (t. 1, b. l. 29 - 30) ir specialisto išvadą (t. 1, b. l. 33 - 39) bei iš naujo atliko nukentėjusiojo psichiatrinį ir psichologinį tyrimą. Ekspertai, apibendrinę visą bylos medžiagą ir iš naujo ištyrę ir įvertinę T. D. psichikos būseną konstatavo, kad šiuo metu T. D. konstatuojami (duomenys neskelbtini) sindromas (seksualinė prievarta). (Duomenys neskelbtini) sutrikimas. (Duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) sindromo išsivystymas, (duomenys neskelbtini) sutrikimas yra tiesioginiu priežastiniu ryšių susiję su vaiko patirta seksualine prievarta. Psichotraumuojantis byloje nagrinėjamas įvykis – seksualinė prievarta T. D. atžvilgiu, patirta iš B. S., galėjo būti tiek (duomenys neskelbtini) atsiradimo priežastimi, tiek itin pasunkinti jų eigą ((duomenys neskelbtini) tebesitęsia iki šiol) (t. 2, b. l. 69-79). Šios ekspertizės išvados yra išsamios ir aiškios, ekspertai atsakė į visus jiems pateiktus klausimus, todėl abejoti šios ekspertizės išvadomis teismas neturi pagrindo. Todėl atmetamas kaip nepagrįstas apelianto skundo teiginys, kad visos vaiko bėdos ((duomenys neskelbtini)) atsirado be jokios seksualinės prievartos, o tik dėl jo patirto žiaurumo (mušimo, gąsdinimo) bei nepriežiūros vaikystėje. Nepaneigia apelianto kaltės ir jo skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusiajam nebuvo nustatyta (duomenys neskelbtini) trauma, kurios, apelianto manymu, negalima išvengti analinio sekso su mažamečiu metu. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes seksualinė prievarta prieš nukentėjusįjį buvo naudojama 2002 metais, o apie įvykį buvo sužinota tik 2008 metais, tai yra praėjus 6 metams po įvykio, todėl akivaizdu, kad praėjus tokiam ilgam laikotarpiui nustatyti apelianto nurodomą traumą nėra objektyvių galimybių.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo B. S. kaltės seksualiai prievartavus T. D. Teismas teisingai taikė nuteistajam baudžiamąjį įstatymą (BK 122 straipsnį (1961 m. LR BK redakcija)) ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė tinkamą bausmę. Tenkinti nuteistojo B. S. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo B. S. apeliacinį skundą atmesti.