Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2013 m. lapkričio-gruodžio mėn. fizinio skausmo sukėlimo S. U.) ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2014 m. sausio 1 d. fizinio skausmo sukėlimo S. U.) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2014 m. rugpjūčio 27 d. fizinio skausmo sukėlimo S. U.) ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir skirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, skiriant pareigas – 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir 6 (šešis) mėnesius neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikino sulaikymo laiką nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, t. y. sunkinančiomis aplinkybėmis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2013 metų lapkričio ar gruodžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose – (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė už rankos S. U. ir ją suspaudė, tokiais veiksmais savo šeimos nariui – dukrai S. U., sukėlė fizinį skausmą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

V. U. buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, t. y. sunkinančiomis aplinkybėmis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2014 m. sausio 1 d., apie 15-16 val., savo namuose – (duomenys neskelbtini), tyčia suėmė už rankos S. U. ir trenkė ją į duris, tokiais savo veiksmai sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – dukrai S. U., tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

V. U. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, t. y. sunkinančiomis aplinkybėmis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2014 m. balandžio 22 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį į veidą nukentėjusiajai R. A., nuo ko nukentėjusioji griuvo, taip jai sukėlė fizinį skausmą ir padarė sužalojimus: kairio skruostikaulio – viršutinio žandikaulio komplekso lūžį, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, pereinančią į abu vokus, kairį žandą, viršutinę lūpą ir kaklą, poodinę kraujosruvą dešiniame žaste, odos nubrozdinimą dešiniame momenyje ir tuo nukentėjusiajai R. A. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio skruostikaulio-viršutinio žandikaulio komplekso lūžio jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

V. U. buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, t. y. sunkinančiomis aplinkybėmis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2014 m. rugpjūčio 27 d., apie 14 val., savo namuose – (duomenys neskelbtini), tyčia suėmė už kaklo S. U. ir jį spaudė, taip sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – dukrai S. U., tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, baudžiamojoje byloje surinktus duomenis patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl nuteistojo V. U. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad nuosprendyje yra išdėstyti byloje surinkti įrodymai, tačiau nėra atlikta įrodymų analizė ir vertinimas, nuosprendyje iš esmės remiamasi tik nukentėjusiosios S. U. duotais parodymais, tačiau nebuvo įvertintas jos duotų parodymų patikimumas ir pagrįstumas, nebuvo atsižvelgta į visos bylos kontekstą ir kitas svarbias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Kolegija įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad V. U. tyčia smurtavo savo dukters S. U. atžvilgiu ir taip padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kai jo kaltę patvirtina teisėtais būdais surinktų ir abejonių nekeliančių įrodymų visuma. Šiuo atveju, nuteistojo V. U. kaltė smurtavus S. U. atžvilgiu, t. y. padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, grindžiama nukentėjusiosios S. U. duotais parodymais, kurių nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nors iš pirmosios instancijos teismui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytojų D. U., I. U., nukentėjusiosios R. A. duotų parodymų matyti, kad jie iš dalies patvirtino S. U. duotus parodymus, tačiau parodė, kad patys šių įvykių nematė, apie juos jiems papasakojo tik pati S. U.. Teismas šioje dalyje nesiremia nukentėjusiosios R. A. duotais parodymais apie V. U. S. U. atžvilgiu naudotą smurtą, kadangi R. A. duoti parodymai prieštarauja nukentėjusiosios S. U. duotiems parodymams. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios S. U. duotų parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs ar kiti bylos duomenys, kad ji nurodė, jog su V. U. yra piktuoju, iš duotų parodymų matyti, kad ji yra priešiškai nusiteikusi prieš V. U., teisėjų kolegija nukentėjusiosios S. U. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nepripažįsta patikimais, neabejotinais ir jais nesiremia. Nors nuteistasis V. U. pripažino, kad 2014 m. sausio 1 d. buvo konfliktas tarp jo ir S. U., tačiau nurodė, kad šis konfliktas buvo dėl sūnaus M. U. neleidimo eiti pas močiutę, o fizinis kontaktas su S. U. galėjo būti imant M. U. už rankos. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. U. imdamas už rankos S. U. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo S. U. sukelti fizinį skausmą ar padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. U. padarė nusikalstamas veikas S. U. atžvilgiu. Dėl šių priežasčių, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina V. U. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl V. U. dėl kaltinimų 2013 m. lapkričio ar gruodžio mėn. tiksliai nenustatytu metu; 2014 m. sausio 1 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d. nukentėjusiosios S. U. atžvilgiu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas išteisintinas, nesant V. U. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, baudžiamojoje byloje surinktus duomenis patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai įrodo tai, kad nuteistasis V. U. tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį į veidą nukentėjusiajai R. A. ir tokiais veiksmais nukentėjusiajai padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Nors nuteistasis V. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad smūgį nukentėjusiajai R. A. sudavė gindamasis, ir veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtina tokios nuteistojo pateiktos įvykių versijos.

Nuteistojo V. U. kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Tai, nukentėjusiosios R. A., liudytojų D. U., I. U. ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole, policijos pareigūno tarnybiniame pranešime, specialisto išvadoje ir kituose byloje esančiuose dokumentuose užfiksuotų aplinkybių visuma.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja I. U. parodė, kad 2014 m. pavasarį susipyko su vyru namuose, susistumdė, sūnus D. U. išbėgo iš namų. Vyras buvo neblaivus. Sūnus išsigandęs atsivedė močiutę. Atsidariusi langą sušuko, kad neitų į vidų. Jie atsidarė duris, o vyras buvo prie durų koridoriuje. Išgirdo triukšmą, puolė į koridorių. Pamatė R. A. gulinčią ant laiptų. Pasodino ją, matė, jog labai greitai tinsta jos veidas. Kažkas iškvietė greitąją. Liudytojas D. U. parodė, kad datos neatsimena, vakare grįžo motociklu namo. Tėvas buvo neblaivus, supyko, pradėjo varyti iš namų. Išėjo pas močiutę. Močiutė pasakė, kad reikia eiti žiūrėti kas darosi. Atėjo pas tėvą, pats buvo lauke, o močiutė įėjo į namo vidų. Matė, kad močiutė su tėvu labai pykstasi. Pasiėmė grandinę, kuri buvo prie namo, atėjo prie durų. Pamatė ant laiptų gulinčią močiutę. Kažkas iškvietė greitąją. Nematė kaip buvo sužalota močiutė.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji R. A. parodė, kad 2014 m. balandžio 22 d. apie 23 val. su anūke S. U. buvo jau atsigulusios, kai atėjo anūkas D. U., kuris buvo susijaudinęs, susiėmęs už kaklo, sakė, kad tėvas jį smaugė ir, kad mamą turbūt užmušė, todėl ji su abiem anūkais ėjo pažiūrėti kas vyksta. Anūkui D. U. padavė guminę storoką žarną, o kai nuėjo prie V. U. namų ji pasiėmė grandinę ir priėjus prie lango pabeldė. Dukra, I. U., pasakė, kad V. U. jau miega, bet V. U. priėjo prie lango ir D. U. rankose pamatęs žarną pasakė, kad jie atėjo jo mušti ir nuėjęs prie durų atidarė duris. Ji pamatė, kad jis ima kauptuką, ir jį pakėlė, tai ji grandine sudavė per kauptuką, grandinė apsisuko aplink kauptuką, V. U. ją įsitraukė į namo vidų ir ji pajuto smūgį kumščiu į veidą, nuo ko nugriuvo ir prarado sąmonę, kas vyko po to nežino. Kad D. U. būtų sudavęs, nematė.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. U. parodė, kad 2014 m. balandžio 22 d. apie 23 val. namuose neblaivus V. U. pradėjo kabinėtis prie jos ir sūnaus D. U., vyti sūnų iš namų, keikti necenzūriniais žodžiais. Sūnus išėjo pas jos mamą, R. A., o po maždaug 20 minučių grįžo su kartu su ja. R. A. paklausė V. U. kodėl veja vaiką iš namų, V. U. susikeikė, pasiėmė kauptuką, už kurio griebė jos mama. Kas toliau vyko, nematė. Išgirdo triukšmą, atbėgo į koridorių ir pamatė, kad mama guli ant laiptų, jai ištinęs kairysis skruostas. Kad D. U. būtų sudavęs V. U., nematė.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. U. parodė, kad apie 23.30 val. grįžęs namo rado girtą tėvą V. U., kuris pradėjo priekaištauti, keiktis necenzūriniais žodžiais ir vyti jį iš namų. Jis nuėjęs apie viską papasakojo močiutei, kuri nusprendė nueiti su jo tėvu pasikalbėti. Nuėjus močiutė užklausė V. U., kodėl jis veja vaiką iš namų, jis susikeikė, pasiėmė kauptuką ir pradėjo eiti link močiutės, kuri išsigandusi sugriebė už kauptuko. Tuomet V. U. sudavė močiutei vieną kartą kumščiu į veidą, nuo ko močiutė nugriuvo ant laiptų. Po to tėvas užsimojo kauptuku suduoti močiutei, jis išsigando, puolė močiutę gelbėti ir gindamas ją sudavė vieną kartą tėvui ant žemės rasta grandine.

Taigi iš nukentėjusiosios R. A., liudytojų D. U., I. U. išdėstytų įrodymų visumos matyti, kad nukentėjusioji R. A. nesikėsino suduoti turima grandine V. U., o stengėsi išvengti galimo smūgių sudavimo V. U. laikomu kauptuku ir grandine sudavė į V. U. laikomą kauptuką, po ko V. U. ją įtraukė į koridorių ir sudavė jai vieną smūgį, po to D. U. siekdamas apginti nukentėjusiąją R. A. sudavė smūgius V. U.. Tokias aplinkybes iš dalies patvirtina 2014 m. balandžio 25 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės apie nukentėjusiajai R. A. padaryto sveikatos sutrikdymą, tai pat 2014 m. balandžio 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės apie V. U. padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti nuosekliais nukentėjusiosios R. A. duotais parodymais, kuriuos taip pat iš dalies patvirtina liudytojų D. U., I. U. duoti parodymai ir kiti bylos duomenys. Kolegija nesiremia liudytojos S. U. duotais parodymais, kadangi ji asmeniškai nagrinėjamo įvykio nematė.

Pagal BK 28 straipsnio nuostatas ši baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima. Pavojingas kėsinimasis – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimaisis turi būti pavojingas, realus, akivaizdus, o būtinoji gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi nebuvo, tačiau asmuo, pats būdamas, pvz., nepagrįstai įtarus, agresyvus, neadekvačiai naudoja fizinį smurtą prieš kitą asmenį, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Sprendžiant apie būtinosios ginties buvimą, būtina nustatyti ir įvertinti konkrečias įvykio eigos aplinkybes, jo pradžios ir pabaigos momentus, išsiaiškinti konkrečius įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmus (elgesį), kėsinimosi pobūdį, jo intensyvumą, panaudotas priemones ir pan., taip pat patikrinti, ar panaudota gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Tinkamas BK 28 straipsnio taikymas galimas tik įvertinus visas bylos faktines aplinkybes, o jų nustatymą pagrindus įrodymų vertinimu laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-273/2012, 2K-189-222-2015). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-364/2014).

Nagrinėjamu atveju iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad D. U. grįžta namo, kur V. U. jam reiškia pretenzijas, vartoja necenzūrinius žodžius, ir tarp D. U. bei V. U. įvyksta konfliktas, po kurio D. U. nueina pas R. A., kuriai papasakoja apie susidariusią situaciją. D. U., R. A., S. U. grįžta prie V. U. namų, juos per langą pamato V. U.. R. A. eina prie įėjimo į V. U. namą, netoli jos eina D. U., o S. U. lieka stovėti atokiau ir per langą bendrauja su I. U.. V. U. atidaro namo duris ir įvyksta R. A. ir V. U. pokalbis, kurio metu V. U. į ranką paima kauptuką, o R. A. rankose turima grandine suduoda į V. U. paimtą kauptuką, grandinė apsiveja apie kauptuką ir taip V. U. prisitraukęs arčiau R. A. suduoda jai vieną smūgį į veidą, po kurio R. A. nukrenta, po ko D. U. suduoda smūgius V. U..

Taigi šioje byloje nustatytos aplinkybės, R. A. amžius, jos turima grandinė, V. U. amžius, jo turimas kauptukas, V. U. agresyvumas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad R. A. sukėlė realų, akivaizdų ir pavojingą kėsinimąsi, dėl ko V. U. turėjo pagrindą realizuoti teisę į būtinąją gintį suduodamas smūgį nukentėjusiajai R. A.. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų ir jais nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju V. U. veiksmai neatitiko būtinajai ginčiai keliamų sąlygų, todėl jis teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl bausmės

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. U. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skyrė laisvės atėmimą 1 metams.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad V. U. nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas, todėl jam skiriant laisvės atėmimo bausmes už nesunkių nusikaltimų padarymą turėjo būti motyvuotas toks sprendimas (BK 55 straipsnis), tačiau teismas tokio sprendimo nemotyvavo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad V. U. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kad pažeidžiant BK 55 straipsnio nuostatas jam nemotyvuotai buvo skirta laisvės atėmimo bausmė už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, sprendžia nuteistajam V. U. skirtinos bausmės, už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, klausimą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis V. U. neteistas, praeityje du kartus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiaisiais asmenimis, baustas administracine tvarka, padarė vieną tyčinį nesunkų smurtinį nusikaltimą, psichikos sveikatos centre stebimų ligonių grupei nepriklauso, dirba, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam V. U. skyrus laisvės apribojimo bausmę, trumpesniam nei šios bausmės vidurkis terminui, įpareigojant V. U. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas), per 3 mėnesius išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į V. U. skirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. ir vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu laikyti, kad nuteistasis V. U. yra atlikęs 4 dienas laisvės apribojimo bausmės.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytų visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį iš esmės išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos įvertino byloje laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai ir pagrįstai V. U. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau neįvertino nukentėjusiosios S. U. duotų parodymų patikimumo, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios S. U. duotų parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys ir dėl to V. U. nepagrįstai pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, dėl to nuosprendžio dalis dėl V. U. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2013 m. lapkričio-gruodžio mėn. fizinio skausmo sukėlimo S. U.), BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2014 m. sausio 1 d. fizinio skausmo sukėlimo S. U.), BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2014 m. rugpjūčio 27 d. fizinio skausmo sukėlimo S. U.) naikintina ir V. U. išteisintinas jo veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, be to skiriant bausmę V. U. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir skyrė neteisingą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį dėl V. U. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

V. U. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2013 m. lapkričio-gruodžio mėn. fizinio skausmo sukėlimo S. U.) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

V. U. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. sausio 1 d. fizinio skausmo sukėlimo S. U.) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

V. U. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugpjūčio 27 d. fizinio skausmo sukėlimo S. U.) išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį dėl V. U. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį skirtos bausmės pakeisti:

V. U. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, jį įpareigojant atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas), per 3 (tris) mėnesius išdirbti 90 (devyniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas).

Į V. U. skirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. ir vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu laikyti, kad nuteistasis V. U. yra atlikęs 4 (keturias) dienas laisvės apribojimo bausmės.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.