- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-521-594/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- E. V.
- Advokatai
- Žydrūnas Ambrizas
- Kategorijos
- 1.2.26.2Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
- 2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
- 2.4.8Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties perdavimas vykdyti (BPK 333 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant mokytis, dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, neatlygintinai išdirbti 30 valandų per 3 mėnesius, t. y. po 10 valandų kas mėnesį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis ir dalyvauti elgesį keičiančiose programose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. V. Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2018 m. liepos 7 d. apie 20.10 val., būdamas viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) vaikų reabilitacijos centro pavėsinėje, adresu (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, elgdamasis įžūliai, plūdo nepilnametes G. U. ir K. V. įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino fiziniu smurtu bei tęsdamas savo įžūlų elgesį, priėjęs prie K. V., tyčia du kartus kairės rankos delnu sudavė jai į dešinės pusės veido skruostą, netrukus atsisukęs į šalia stovinčią G. U., tyčia du kartus delnu sudavė jai į veidą, taip sukeldamas joms fizinį skausmą, tokiu būdu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. V. gynėjas advokatas Ž. Ambrizas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – E. V. pagal BK 284 straipsnį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nusikaltimo numatyto BK 284 straipsnyje sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti nepakanka nustatyti, kokiais veiksmais pasireiškė nusikalstama veika, būtina taip pat nustatyti padarinius - realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Remiantis teismų praktika, šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Skundo autorius nuomone, Kauno apylinkės teismas be jokio pagrindo konstatavo, jog konfliktas vyko viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje. Nors įvykio vietą ir galima pripažinti sąlyginai vieša, tačiau pašalinių asmenų buvimo aplinkybės nepatvirtina jokie bylos duomenys. Apklausų metu E. V. nurodė, kad su juo buvo V. Z., kuris nurodė, jog girdėjo tik žodinį konfliktą, tačiau fizinio konflikto nematė. Nors nukentėjusiosios teigia, kad su jomis buvo A. V., tačiau jis nurodė, jog girdėjo triukšmą sklindantį iš pavėsinės, tačiau jokio smurto ar muštynių nematė bei nurodė, kad prie pavėsinės daugiau žmonių nebuvo. Nuosprendyje tvirtinama, kad įvykis buvo viešoje vietoje, dėl konflikto buvo atkreiptas svetimų žmonių dėmesys, kurie įvertinę viešosios tvarkos sutrikdymą ketino kviesti policijos pareigūnus, todėl šios aplinkybės patvirtina, jog E. V. padaryta veika peržengė privataus konflikto ribas. Nukentėjusioji K. V. nurodė, jog konflikto metu kažkas rėkė, kad iškvies policiją, tačiau byloje jokių objektyvių duomenų patvirtinančių K. V. žodžius nėra, kadangi ji vienintelė paskambino Bendrosios pagalbos centrui ir pranešė apie tokį įvykį.
2.2. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad veika, numatyta BK 284 straipsnyje, padaroma tiesiogine tyčia. Nuosprendyje nurodoma, kad dėl E. V. veiksmų buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, kadangi įvykis įvyko viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) vaikų reabilitacijos centro pavėsinėje, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistojo ir nukentėjusiųjų konfliktas vyko šeštadienį, apie 20 val. vakaro, pakankamai nuošalioje vietoje - aptvertoje vaikų reabilitacijos centro teritorijoje, pavėsinėje, truko keletą minučių, teritorijoje daugiau žmonių nebuvo.
2.3. Nuteistojo gynėjas advokatas. Ž. Ambrizas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nors nusikalstamų veiksmų aprašomoje dalyje teismas E. V. ir inkriminavo plūdimąsi necenzūriniais žodžiais kaip BK 284 straipsnio požymį, tačiau tų žodžių taip ir neįvardijo. Tariamą plūdimąsi nurodė tik nukentėjusiosios, kiti asmenys (A. V., V. Z.) negirdėjo plūdimo. Dėl šios priežasties kaltinimas šioje dalyje laikytinas nekonkrečiu ir patikimai neįrodytu, todėl nepagrįstu.
2.4. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas E. V. kaltės klausimą rėmėsi prieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, vertino tik E. V. kaltinančius liudytojų parodymus ir kritiškai vertino E. V. versiją patvirtinančių liudytojų parodymus. Skundo autorius nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog E. V. pozicija buvo, kad kažkuri iš mergaičių jį pastūmė ir jis išėjo, savo kaltės neigimas laikytinas gynybinio pobūdžio pasirinkta pozicija, kurios nepatvirtina nei vienas byloje esantis faktas. Tačiau nukentėjusiųjų parodymų taip pat patikimai nepatvirtina byloje teismo ištirti įrodymai. Šiuo aspektu pažymima, kad ne kaltinamojo pareiga įrodinėti savo nekaltumą.
2.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nepilnametėms G. U. ir K. V. nebuvo konstatuoti jokie sveikatos sutrikdymai, kurie paprastai žmogui sukelia didesnį ar mažesnį skausmą. Nukentėjusiųjų tvirtinimu galimai jų patirti E. V. smūgiai delnais sukėlė skausmą, tačiau byloje daugiau nėra duomenų apie galimai suduotų smūgių stiprumą, intensyvumą, todėl svarstymai apie galimai patirtą skausmą yra prielaidų pobūdžio ir negali būti patikimi kaltės įrodymai. Nors nukentėjusiosios tvirtino, kad patyrė skausmą ir stresą, jų civilinis ieškinys nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos atlyginimo byloje nebuvo pareikštas. Ši aplinkybė taip pat netiesiogiai patvirtina, kad nukentėjusiosios nesijautė patyrusios bent kokių praradimų tokiam reikalavimui pateikti.
2.6. Be to, apeliaciniame skunde pažymėta, jog pareiškimą dėl galimo G. U. ir K. V. sumušimo parašė G. U. pusseserė K. R.. Byloje nėra jokių duomenų, kad ji yra teisėta nukentėjusiųjų atstovė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo nustatyta tvarka pateiktas skundas dėl kaltinimo sukėlus skausmą G. U. ir K. V., pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Todėl E. V. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
3. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja pritarė apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo E. V. gynėjo advokato Ž. Ambrizo apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
6. Sprendžiant E. V. kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 284 straipsnyje, padaryme, visų pirma paminėtina, jog šiame straipsnyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje yra nuosekliai išaiškinta, kad BK 284 straipsnio prasme viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos, joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K367/2012, 2K-27/2013 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010).
7. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. V. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, išsakydamas įvairius necenzūrinius žodžius bei grasinimus nukentėjusiųjų atžvilgiu, priėjęs prie K. V., tyčia du kartus kairės rankos delnu sudavė jai į dešinės pusės veido skruostą, netrukus atsisukęs į šalia stovinčią G. U., tyčia du kartus delnu sudavė jai į veidą, taip sukeldamas joms fizinį skausmą. Tokie E. V. veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu buvo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Nors apeliaciniu skundu su E. V. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnį nesutinkama, teigiant, kad tyčios sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką E. V. veiksmuose nebuvo, konfliktas buvo asmeninio pobūdžio ir kilo neviešoje vietoje, nukentėjusioms nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, tačiau šie apeliacinio skundo teiginiai, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus bei įvertintus įrodymus, pakankamo pagrindo abejoti E. V. kalte, nesudaro.
8. Motyvuojant šią išvadą pažymėtina, kad, sprendžiant iš E. V. apylinkės teisme duotų parodymų visumos, jis pripažino įvykio dieną kartu su draugu užsukęs į (duomenys neskelbtini) vaikų reabilitacijos centro pavėsinę, ten sutiko K. V. ir G. U., kurios jo teigimu pradėjo jį užgaulioti ir įžeidinėti, kažkuri iš mergaičių jį pastūmė, todėl jis išėjo. Remtis tokiais nuteistojo parodymais, kuriuos paneigia kiti bylos duomenys, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Jo kaltę šios nusikalstamos veikos padaryme betarpiškai patvirtino nukentėjusios K. V., G. U., liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti asmenys (A. V. ir K. R.) bei kiti bylos duomenys, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja.
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Kaip nustatyta nukentėjusios K. V. parodymais, įvykio dieną ji kartu su drauge G. ir broliu buvo (duomenys neskelbtini) vaikų reabilitacijos centro pavėsinėje, kai prie jų atėjo E. V. ir paprašė jos brolio duoti telefoną paskambinti. Ji paprašė brolio A. V. nekalbėti su E. V., tuomet E. V. pasiūlė jai ir G. duoti į galvą, jie apsižodžiavo ir E. V. priėjęs prie jos trenkė jai į veidą, G. spyrus E. į koją, šis trenkė G., todėl ji gynė G., stūmė E., kuris dar jai sudavė apie 4-5 smūgius į veidą. G. apsiverkus jos išėjo. Jos žandas buvo raudonas, skaudėjo visą vakarą. Įvykį matė ir daugiau žmonių, kvietė policiją (t. 1, b. l. 171-172). Šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir nukentėjusioji G. U., kuri apklausiama apylinkės teisme nurodė, kad jos su E. V. apsižodžiavo, kadangi draudė K. broliui kalbėti su E. E. perlipus per tvorą ir priėjus prie jų, jis trenkė K. iš rankos į veidą, tuomet ji spyrė E., siekdama apginti K. E. atsisukęs į ją, trenkė jai du kartus į veidą, vėliau įvyko susistumdymas. Po įvykio ant veido buvo raudona dėmė. Jai skaudėjo, jautė didelį stresą. Įvykį matė ir žmonės iš kitų namų (t. 1, b. l. 172-173).
9. Netikėti šiais nukentėjusiųjų, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymais, teisinio pagrindo nėra. Nukentėjusiųjų parodymus teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. V., kuris įvykio metu buvo netoliese ir girdėjo tarp mergaičių ir E. V. kilusį konfliktą, po įvykio matė verkiančią G. ir paraudusį jos veidą, o paklausus, kas nutiko, mergaitės patvirtino, kad E. V. kelis kartus trenkė per veidą (t. 1 , b. l. 173-174). Tai, kad tarp nukentėjusiųjų ir E. V. vyko konfliktas, jie tarpusavyje keikėsi, patvirtino ir liudytojas V. Z. Šių asmenų išdėstytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja K. R., kuri tiek apklausta teisiamajame posėdyje, tiek ir policijos pareigūnų iš karto po įvykio nurodė, kad grįžus G. namo ant veido matė raudoną žymę. Paklausus kas tai padarė, mergaitės pasakojo, kad buvo konfliktas su E., jis puolė K., sumušė abi mergaites (t. 1, b. l. 174). Nukentėjusiųjų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės iš esmės atitiko ir jų į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pateiktą įvykių versiją (t. 1, b. l. 11-14, 21). Be to, aptartiems nukentėjusiųjų parodymams neprieštarauja ir nukentėjusiųjų bei nuteistojo akistatos protokoluose užfiksuoti duomenys, jog E. V. konfliktavo su jomis, koliojo necenzūriniais žodžiais ir sudavė joms į veidą (t. 1, b. l. 38-40, 56-59). Garso įrašo apžiūros protokolas taip pat patvirtina, kad netrukus po įvykio bendruoju pagalbos telefonu paskambinusi nukentėjusioji K. V., nurodė, kad E. V. trenkė jai ir G. su rankomis (t. 1, b. l. 81-83). Netikėti aptartais nukentėjusiųjų K. V. ir G. U. bei liudytojų A. V. ir K. R. parodymais, abejoti jų patikimumu ar objektyvumu, priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia E. V. ir jo gynėjas, teisinio pagrindo nėra. Nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų pirmosios instancijos teisme išdėstytos aplinkybės iš esmės sutapo su jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jie buvo pakankamai nuoseklūs, detalūs ir esminėse detalėse neprieštaraujantys vieni kitiems.
10. Nors apeliaciniu skundu nesutinkama su išvada, kad konfliktas tarp E. V. ir nukentėjusiųjų vyko viešoje vietoje ir buvo atkreiptas pašalinių asmenų dėmesys, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu neturi pagrindo sutikti. Neteisėti E. V. veiksmai nepilnamečių nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo atlikti mieste, (duomenys neskelbtini) vaikų reabilitacijos centro teritorijoje esančioje pavėsinėje. Nors minėta teritorija ir aptverta, tačiau ji yra apsupta gyvenamųjų namų ir į ją bet kuriuo metu gali laisvai pateikti pašaliniai asmenys. Tai, kad įžūlus E. V. elgesys tikrai galėjo atkreipti aplinkinių dėmesį ir juos šokiruoti patvirtina ir nukentėjusiųjų bei liudytojo A. V. parodymai, jog netoli įvykio vietos yra gyvenamieji namai, todėl juose gyvenantys gyventojai turėjo galimybę matyti nuteistojo E. V. neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios K. V. ir G. U. duodamos parodymus patvirtino, kad konfliktą matė pašaliniai asmenys, girdėjo kaip suriko viena moteris, jog ketina kviesti policijos pareigūnus. Liudytojai A. V. ir V. Z. duodami parodymus nurodė, kad nors ir nematė suduotų smūgių, tačiau girdėjo, jog pavėsinėje tarp nukentėjusiųjų ir E. V. vyko konfliktas, buvo kivirčijamasi, kas tik patvirtina, jog konfliktas tarp K. V., G. U. ir E. V. buvo girdimas per tam tikrą atstumą ir atkreipė kitų asmenų dėmesį. Šių duomenų kontekste, darytina išvada, kad nors byloje nenustatyti konkretūs įvykį matę asmenys, tačiau neabejotina, kad konfliktas kilo viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) vaikų reabilitacijos centro pavėsinėje ir neliko nepastebėtas (buvo atkreiptas kitų asmenų dėmesys ir jie ketino kviesti policiją), todėl visuomenės rimtis ir tvarka neabejotinai buvo sutrikdyta ir pagrindo abejoti E. V. kalte padarius jam inkriminuotą BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra.
11. Atsižvelgiant į išdėstytą, neabejojant, jog aptariamas konfliktas vyko viešoje vietoje – mieste, vaikų reabilitacijos centro pavėsinėje, t. y. tokioje vietoje, kur bet kokiu momentu gali lankytis bet kokie asmenys, bei smūgių nukentėjusioms sudavimo faktu, vertinant šiuos nuteistojo veiksmus BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių plotmėje, pažymėtina, jog smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms. Teismų praktikoje tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. V. dėl menkavertės priežasties plūdo nepilnametes G. U. ir K. V. įvairiais necenzūriniais žodžiais, grasino fiziniu smurtu bei jį pavartojo, tyčia suduodamas ranka smūgius į veidą K. V. bei G. U. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo veiksmai rodo, kad jis veikė tyčia ir, būdamas suaugęs bei subrendęs asmuo, turėjo ir privalėjo suprasti, kad tokiais savo įžūliais veiksmais, kuomet viešoje vietoje dėl menkavertės priežasties kilusio konflikto metu ne tik grasindamas ir vartodamas necenzūrinius žodžius, bet ir suduodamas smūgius nepilnametėms mergaitėms, jis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Esant šioms aplinkybėms, abejoti tuo, kad E. V. tyčia buvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo.
12. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiųjų K. V. ir G. U. patirtų sužalojimų ar fizinio skausmo nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys, be to, jos ne iš karto po įvykio kreipėsi į policiją. Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje aptariamos nusikalstamos veikos rūšinis objektas yra viešoji tvarka, kuri pati savaime yra teisiškai ginama vertybė, o BK 284 straipsnio prasme nėra reikalaujama, kad dėl asmens veiksmų kiltų dideli, ilgalaikio išliekamojo pobūdžio padariniai, todėl apeliaciniame skunde, siekiant sumenkinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą nepagrįstai akcentuojama, jog nukentėjusiosioms nebuvo nustatyti jokie sužalojimai. Įvertinus jau aptartus nukentėjusiųjų parodymus ir juos patvirtinančius liudytojų parodymus, tai nepaneigia E. V. nusikalstamų veiksmų, sudarančių BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, buvimo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nukentėjusios nepareiškė civilinio ieškinio, ir tai neva rodo, kad nukentėjusios nepilnametės nejautė fizinio skausmo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog nukentėjusios nepasinaudojo savo teise baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį, negali būti laikoma E. V. atsakomybę paneigiančia aplinkybe.
13. E. V. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusios pusseserė K. R. yra teisėta nukentėjusiųjų atstovė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo nustatyta tvarka pateiktas skundas dėl kaltinimo sukėlus skausmą G. U. ir K. V., pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl jis negali būti traukiamas atsakomybėn ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija atmeta tokį apeliacinio skundo argumentą ir pažymi, kad E. V. šioje baudžiamojoje byloje kaltinimai buvo pareikšti ir jis nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą, t. y. pagal BK 284 straipsnį. Ikiteisminis tyrimas dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo pradedamas nepriklausomai nuo to ar yra nukentėjusiojo asmens skundas, todėl šiuo atveju nukentėjusiųjų pusseserė, net ir nebūdama nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą, turėjo teisę pranešti policijos pareigūnams apie galimai padarytą nusikaltimą.
14. Nors apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad nuosprendyje nėra įvardinti konkretūs necenzūriniai žodžiai, kuriais buvo vadinamos nukentėjusiosios, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog dėl to E. V. veiksmai kvalifikuoti neteisingai. Necenzūrinis žodis bendrojoje šnekamojoje kalboje aiškinamas kaip netinkamas viešai pasakoti ar sakyti, nepadorus (žr. http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/n/necenzurinis), taip pat necenzūriniais žodžiais įprasta vadinti įvairius keiksmažodžius, vulgarizmus. Abi nukentėjusios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamos teisme nurodė, kad jos buvo vadinamos įvairiais necenzūriniais ir jas įžeidžiančias žodžiais, todėl konkrečių žodžių neįrašymas nuosprendyje, nesudaro pagrindo teigti, jog nuteistajam buvo nesuprantama kaltinimo esmė. Aukščiau aptartų asmenų parodymais neabejotinai nustatyta, kad E. V. įvykio metu vartotų žodžių turinys nebuvo priimtinas, kas atitinka necenzūrinių žodžių sąvoką, pripažįstamą bendrinėje lietuvių kalboje
15. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog apeliaciniame skunde išdėstytos nuteistojo abejonės dėl jo kaltumo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistojo skundo motyvai, kad jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti minėtais liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas E. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
16. Nors E. V. gynėjo apeliaciniame skunde motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, teigiama, jog nuteistasis nepagrįstai nuteistas laisvės apribojimo bausme, glaustai pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu E. V. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nenustatė E. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertino nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes – neteistas (2017 m. balandžio 5 d. nutartimi ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas BK 93 straipsnio pagrindais dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje padarymo ( t. 1, b. l. 92)), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 90-91), priklausomybės ligų centre neregistruotas ir nesigydė (t. 1, b. l. 95-96), mokosi, nedirba, pajamų negauna. Minėtų nuteistąjį charakterizuojančių duomenų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo parinkta bausmė rūšis – laisvės apribojimas, nustatant jos dydį netgi mažesnį nei šios bausmės vidurkis, su atitinkamais įpareigojimais, yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).
17. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir dydžio, pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra - nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. V. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.