- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-14
- Bylos Nr.
- 1A-43-361-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00053-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Stasys Valužis
- Civilinis atsakovas
- „BTA Insurance Company“, (duomenys neskelbtini), I. G.
- Ieškovas
- R. V., L. K., I. T., L. V.
- Atsakovas
- „BTA Insurance Company“
- Kategorijos
- 2.1.15.3.3Civilinio ieškinio išsprendimas
Teisėja I. Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00053-2011-9
2013 m. vasario 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo „BTA Insurance Company“ apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012-05-11 sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovų R. V., L. K., I. T. ir L. V. ieškinys ir iš atsakovo „BTA Insurance Company“ (teisių ir pareigų perėmėja UAB BTA draudimas) priteista 2410,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovui R. V.; 2410,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei I. T.; 2410,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei L. K.; 1136,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei L. V.. Taip pat iš atsakovo „BTA Insurance Company“ (teisių ir pareigų perėmėja UAB BTA draudimas) ieškovui R. V. priteista 500 Lt turėtų išlaidų atstovo pagalbai apmokėti ir 930 Lt vertėjo pagalbai apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
2011 m. spalio 20 d. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. už tai, kad 2011 m. sausio 30 d., apie 15.17 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Toyota Corolla“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį įmonei (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo saugumo taisyklių 9 punkto reikalavimus, esant slidžiai kelio dangai, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, tuo pažeisdamas KET 133 punkto reikalavimus, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. V.. Nuosprendžiu nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. V., I. T., L. K. ir L. V. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Ieškovai su ieškiniu kreipėsi į Plungės rajono apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovų R. V. – 1 821,71 Lt turtinei ir 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, I. T. – 243,45 Lt turtinei ir 12000 Lt neturtinei žalai atlyginti, L. K. – 705,57 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, L. V. – 5 Lt turtinei ir 4 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Plungės rajono apylinkės teismas 2012-05-11 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo „BTA Insurance Company“ (teisių ir pareigų perėmėja UAB BTA draudimas) 2 410,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovui R. V.; 2 410,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei I. T.; 2 410,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei L. K.; 1 136,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo ieškovei L. V.. Taip pat iš atsakovo „BTA Insurance Company“ (teisių ir pareigų perėmėja UAB BTA draudimas) ieškovui R. V. priteisė 500 Lt turėtų išlaidų atstovo pagalbai apmokėti ir 930 Lt vertėjo pagalbai apmokėti. Kita ieškinio dalis atmesta.
Civilinis atsakovas apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį visiškai atmesti, priteisti iš ieškovų atsakovei „BTA Insurance Company“ SE“, veiklą vykdančios per filialą Lietuvoje, 251 Lt žyminio mokesčio, bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų vertimu į latvių kalbą. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino su žalos atlyginimu susijusias teisės normas ir nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą ieškovams iš atsakovės. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykio kaltininko I. G. transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Latvijos Respublikoje ir automobilis apdraustas pagal Latvijos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, žalos atlyginimo klausimas spręstinas pagal Latvijos Respublikos teisę. Šią poziciją Teismas grindė Europos Parlamento ir Tarybos 2009-09-16 direktyvos 2009/103/EB „Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo“ (toliau – ir „Direktyva“), kaip nurodo Teismas, 26 punktu. Šis punktas yra Direktyvos preambulės 26 punktas, kuris nustato vieną iš šios Direktyvos priėmimo tikslų, tačiau nėra teisės norma, taikytina kiekvienu atveju ir lemianti taikytinos teisės klausimą. Direktyva įtvirtina transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos Europos Bendrijoje ir Europos ekonominėje erdvėje įgyvendinimo nuostatas, tačiau Direktyvoje nėra aiškių nuostatų, pagal kurios valstybės teisės aktus atlyginama nukentėjusiajam padaryta žala. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Latvijos Respublikos teisę ir taip sprendė draudiko (atsakovės BTA) atsakomybės klausimą. Taikytinos teisės klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2007-07-11 reglamentas Nr. 864/2007 „Dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės“ (toliau - ir „Reglamentas Roma II“). Šio Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies, kurioje atsirado žala, teisė, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis, ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado tiesioginių to įvykio pasekmių. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiesiems žala padaryta bei eismo įvykis, sukėlęs žalą, įvyko Lietuvos Respublikoje, todėl yra visos sąlygos žalos atlyginimo klausimus spręsti pagal Lietuvos Respublikos teisę. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPD įstatymas) 11 straipsnio 3 dalis ir 16 straipsnio 1 dalis įtvirtina analogiškas Reglamento Roma II 4 straipsniui nuostatas (išmokos mokėjimo principus), t. y., jog „išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus“. Be kita ko, Biurų Tarybos Generalinės Asamblėjos priimto ir Komisijos 2003-07-28 sprendimu patvirtinto susitarimo „Dėl vidaus nuostatų“ (toliau – „Susitarimas dėl vidaus nuostatų“) 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad: „Visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žaliąją kortelę ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba prireikus atitinkamo biuro interesais“. Atkreiptinas dėmesys, kad pastaroji nuostata taikoma tais atvejais, kai biurui pranešama apie jo veiklos teritorijoje įvykusį eismo įvykį, į kurį pateko kitos šalies transporto priemonė (Susitarimo dėl vidaus nuostatų 3 str. 1 d., o šiuo atveju į eismo įvykį pateko I. G. vairuojama Latvijos Respublikoje registruota transporto priemonė). Pagal minėto Susitarimo 3 straipsnio 2 dalį „Biuras gavęs reikalavimą atlyginti, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, autoavarijos metu patirtą žalą, jei draudiko patikėtinis yra patvirtintas, biuras nedelsdamas perduoda šį reikalavimą patikėtiniui, kad jis administruotų ir reguliuotų žalą 4 straipsnio nustatyta tvarka“. Pagal Susitarimo 4 straipsnio 4 dalį „Patikėtinis administruoja visas žalas vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir transporto priemonių privalomąjį draudimą jį patvirtinusio biuro vardu ir jį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita“. Nagrinėjamoje byloje įvykį tyrė ir žalos bylą administravo atsakovės BTA patikėtinis (korespondentas) žaloms Lietuvos Respublikoje administruoti UAB „InterAssista“. Vadovaudamasis visomis anksčiau nurodytomis teisės normomis, patikėtinis pagrįstai administravo žalos bylą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nepagrįstai taikė Latvijos Respublikos teisę ir išplėtė atsakovės BTA atsakomybės ribas. Reglamento Roma II 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kitos nei žalos atsiradimo vietos valstybės teisė taikoma tuo atveju, kai deliktas yra akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita nei 1 ir 2 dalyse nurodyta šalimi. Apeliantės manymu, teismo nurodyti motyvai, jog tai, kad transporto priemonė registruota ir jos įprastinė buvimo vieta yra Latvijos Respublikoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti didesnį delikto sąsajumą su Latvijos Respublika, kadangi didžiojoje dalyje įvykių, į kurias patenka kitos šalies transporto priemonės, atitinkamos transporto priemonės būna registruotos ir draustos kitoje valstybėje nei ta, kurioje atsirado žala (įvyko įvykis). Jau pati sąvoka „kitos šalies transporto priemonė“ suponuoja logišką išvadą, kad tai nėra valstybėje, kurioje atsirado žala, registruota transporto priemonė. Taip pat logiška, kad dažniausiai tokios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė bus apdrausta pagal registracijos valstybėje galiojančių teisės aktų reikalavimus. Taigi nagrinėjamas atvejis nėra išimtinis, kuris būtų pakankamas pagrindas konstatuoti didesnį delikto sąsajumą su kita valstybe. Žalos reguliavimo procedūros pagal delikto valstybės teisę, taip pat reikalavimai draudikui paskirti savo patikėtinius kitose valstybėse kildinami iš Reglamento Roma II, Direktyvos ir Susitarimo dėl vidaus nuostatų įtvirtintų normų bei siekiant operatyvesnio žalos atlyginimo nukentėjusiems asmenims, kai įvykį sukelia kitos valstybės nei tos, kurioje yra nuolatinė nukentėjusiojo gyvenamoji vieta, transporto priemonė. Teismas, priimdamas sprendimą taikyti užsienio teisę, turi išsiaiškinti visą jos turinį. Nagrinėjamu atveju Teismas rėmėsi tik Latvijos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatomis, tačiau nesigilino, neanalizavo ir nevertino, ar nėra šį teisės aktą įgyvendinančių ir draudiko atsakomybės ribas neturtinės žalos atlyginimo atvejais nustatančių Latvijos Respublikoje privalomų teisės aktų. Latvijos Respublikoje galioja pastarąjį įstatymą įgyvendinantis Vyriausybės nutarimas „Dėl draudimo išmokų dydžių, kompensuojant neturtinę žalą“. Tokiu atveju, priimdamas sprendimą dėl užsienio, t. y. Latvijos Respublikos, teisės taikymo, Teismas turėjo pareigą aiškintis ne tik Latvijos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, bet ir jį įgyvendinančių teisės normų turinį. Neišsiaiškinęs ir išsamiai nenustatęs Latvijos Respublikos teisės turinio, Teismas priėmė neteisėtą sprendimą.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovės BTA prievolės ieškovams (nukentėjusiesiems) yra pasibaigusios. Ginčas tarp šalių kilo dėl neturtinės žalos dydžio. Kaip jau minėta, iš atsakovės BTA ieškovų naudai priteista 8368,00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pagal eismo įvykio metu galiojusios TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio redakcijos 1 dalies 2 punktą, draudiko atsakomybės riba dėl neturtinės žalos atlyginimo yra 2500 eurų (arba 8632 Lt) vienam draudžiamajam įvykiui, neatsižvelgiant į nukentėjusių asmenų skaičių. Atsakovė BTA per patikėtinį UAB „InterAssista“ yra išmokėjusi nukentėjusiesiems (ieškovams) maksimalią neturtinės žalos dydžio sumą bei atlyginusi visą turtinę žalą bei ginčo dėl šių išmokų išmokėjimo tarp šalių nėra. Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį, prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Kaip minėta, ginčo tarp šalių, jog yra išmokėta maksimali TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudiko mokama neturtinės žalos atlyginimo suma bei atlyginta visa turtinė žala, nėra, todėl atsakovės BTA prievolė ieškovams yra pasibaigusi. Pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, žalos atlyginimas ieškovams iš atsakovės BTA yra priteistas nepagrįstai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendime nėra išsamių motyvų dėl neturtinės žalos dydžio padidinimo. Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtinta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neaišku, kokiais konkrečiais kriterijais buvo vadovautasi, nustatant neturtinės žalos dydį, didesnį nei atlygino atsakovė BTA. Patirtos neturtinės žalos dydis nustatomas kiekvienam asmeniui individualiai, o kiekvienas kriterijus turi būti įvertintas atskirai bei pagrįstas jo taikymas ir reikšmė, nustatant vienokį ar kitokį atlygintinos neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006, pažymėjo, kad teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju neturtinės žalos dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka, sprendžiant klausimą apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Teismo sprendime šie kriterijai neaptarti, todėl neaišku, kuo vadovaujantis nustatytas būtent toks atlygintinos neturtinės žalos dydis. Apeliantės įsitikinimu, teismas sprendimą priėmė išsamiai neištyręs ir neįvertinęs byloje surinktų įrodymų, todėl pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė jų ieškinyje išdėstytų teiginių dėl liekamųjų reiškinių, būtinybės atlikti tam tikras operacijas, priežastinio ryšio tarp tariamų liekamųjų reiškinių ir eismo įvykio, todėl teismas nepagrįstai padidino atlygintinos neturtinės žalos dydį. Vadovaudamasi CPK 178 straipsniu, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Ieškovai nepateikė įrodymų dėl minėtų eismo įvykio pasekmių egzistavimo, šias aplinkybes neįrodytomis pripažino ir teismas. Pripažinus šias aplinkybes, kuriomis ieškovai ir grindė savo reikalavimus, neįrodytomis, teismas nepagrįstai priteisė didesnį žalos atlyginimą.
Teismo posėdyje civilinio atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Civilinio atsakovo atstovė apeliaciniame skunde nesutinka su apylinkės teismo sprendimu sprendžiant žalos atlyginimo klausimą taikyti Latvijos Respublikos teisę, teigia, jog reikėjo remtis „Reglamentu Roma II“, atsižvelgti į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo 11 str. 3 d. ir 16 str. 1 d., „Susitarimą dėl vidaus nuostatų“. Su šiais apelianto argumentais negalima sutikti.
Žala ieškovams padaryta dėl nusikalstamų I. G. veiksmų, kurie pasireiškė Kelių eismo taisyklių pažeidimu, sukėlusiu eismo įvykį, kurio metu nukentėjo 4 žmonės. Neteisėti veiksmai buvo padaryti automobiliu, kuris buvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu BTA Insurance Company nuo bet kokios žalos, sukeltos važiuojant šia transporto priemone. Draudimo sutarties pasekmė – asmuo, padaręs savo veiksmais žalą nukentėjusiajam, turi teisę reikalauti, kad šią žalą atlygintų draudimo įmonė (draudikas). Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla iš jo sutarties su draudėju. Taigi BTA „Insurance Company“ pareiga atlyginti atsakovo I. G. civiliniams ieškovams padarytą žalą kyla iš draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ir draudimo sutarties, draudiko sudarytos su atsakove įmone (duomenys neskelbtini), kuri privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraudusi autoįvykyje dalyvausią I. G. vairuotą transporto priemonę. Taigi draudiko pareigas nustato ne deliktinės civilinės atsakomybės taisyklės, o teisės normos, reglamentuojančios draudimo santykius, taip pat draudimo sutartis. Draudiko pareigą nukentėjusiam dėl autoavarijos asmeniui atlyginti žalą (nuostolius) nustato tokios rūšies draudimo santykius reglamentuojančios teisės normos ir atitinkamos rūšies draudimo taisyklės, kurių pagrindu sudaroma draudimo sutartis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, jog civilinis atsakovas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai remiasi „Reglamentu Roma II“, kuris nustato taikytiną teisę nesutartinėms prievolėms, nes, kaip minėta, draudiko pareigos dėl žalos atlyginimo kyla iš sutartinių santykių. Apelianto minimos Transporto valdytojų civilinės atsakomybės įstatymo nuostatos būtų aktualios tik nustačius, jog šiuo atveju reikia taikyti būtent Lietuvos teisę. Taip pat neaktualus ir apelianto nurodytas „Susitarimas dėl vidaus nuostatų“, kadangi šio teisės akto tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius, o šiuo atveju byloje dalyvauja ne draudikų biuras, o konkretus draudikas, turintis pareigą atlyginti ieškovų patirtą žalą.
CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad iš draudimo sutarčių atsirandantiems teisiniams santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Remiantis bylos duomenimis, tarp atsakovų Latvijos Respublikos įmonių (duomenys neskelbtini) ir BTA „Insurance Company“ draudimo sutartis, kurią vykdant išduotas autoavarijoje dalyvavusios transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisas, buvo sudaryta Latvijos Respublikos 2004 m. įstatymo „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo“ (toliau – Latvijos TPVCAPD įstatymas) pagrindu. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog šioje byloje taikytina Latvijos Respublikos teisė. Latvijos TPVCAPD įstatymo 3 str. 1 d. numatyta, kad privalomojo draudimo objektas yra transporto priemonės valdytojo ar teisėto naudotojo civilinė atsakomybė už nuostolius, padarytus trečiajam asmeniui eismo įvykio metu. Pagal Latvijos TPVCAPD įstatymo 15 str. 1 d. nustatant draudžiamąjį įvykį, draudikas, kuris yra apdraudęs žalą padariusios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, arba Transporto priemonių draudikų biuras (jeigu draudimo išmoka mokama iš Garantijų fondo) atlygina nuostolius neperžengdamas draudiko atsakomybės ribų: dėl žalos asmeniui – iki 250000 latų kiekvienam nukentėjusiam asmeniui; ir dėl žalos turtui – iki 70000 latų, neatsižvelgiant į nukentėjusių trečiųjų asmenų skaičių. Latvijos TPVCAPD įstatymo 19 str. žalą asmeniui skirsto į materialinę ir nematerialinę. Taigi, remiantis Latvijos TPVCAPD įstatymu, žala asmeniui, atsiradusi kaip autoavarijos pasekmė, gali būti tiek turtinė, tiek neturtinė. Draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis, kuris aiškiai nustatytas Latvijos TPVCAPD įstatyme. Šioje konkrečioje byloje ieškovų (R. V., L. K., I. T. ir L. V.) pareikštas ieškinio reikalavimas neviršija numatytos didžiausios garantinės sumos kiekvieno asmens sužalojimo atveju, todėl atlygindamas ieškovams padarytą žalą, teismas pagrįstai priteisė atitinkamo dydžio draudimo išmokas iš atsakovo BTA „Insurance Company“ draudimo kompanijos.
Apeliantas teigia, jog nesusipažinta su Latvijos TPVCAPD įstatymą įgyvendinančiais teisės aktais, taip pat, jog neišsamūs neturtinės žalos nustatymo motyvai, tačiau šie apelianto argumentai atmestini. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovams priteista neturtinė žala, kurios atlyginimą numato Latvijos TPVCAPD įstatymas, priteistos žalos dydis neviršija įstatyme numatytų atsakomybės ribų. Pagal TPVCAPD įstatymo 19 str. 2 d. nematerialinė žala apima nukentėjusiojo asmens nuostolius, patirtus dėl nukentėjusiojo asmens patirtos fizinės traumos. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog priteisdamas ieškovams žalą, teismas atsižvelgė į jiems padarytus sužalojimus, taikytą gydymą, kitus neigiamus išgyvenimus, draudimo bendrovės jau išmokėtas sumas, vadovavosi CK 1.5 straipsnyje suformuluotais universaliaisiais teisės principais, tačiau taip pat įvertino, jog nepakako įrodymų dėl ilgalaikių sveikatos komplikacijų, todėl pagrįstai sumažino priteistą neturtinės žalos sumą.
Draudimo bendrovė apeliaciniame skunde prašo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį, pateikia jo sumokėjimą patvirtinantį mokėjimo nurodymą. Toks prašymas tenkintinas. Ieškinys buvo pareikštas baudžiamojoje byloje, vadovaujantis atitinkamomis BPK nuostatomis, ieškovams buvo pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, tik dydžio klausimas buvo perduotas spręsti civilinio proceso tvarka. Taigi akivaizdu, jog ieškovo civilinis reikalavimas kilo iš baudžiamosios bylos. BPK normos žyminio mokesčio nenumato, todėl atsakovo už apeliacinį skundą 2012-05-30 sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas atsakovui.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui BTA „Insurance Company“ 251 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2012-05-30 (mokėjimo nurodymas Nr. TS0060).