- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-267/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Linas Žukauskas, Rūta Mickevičienė
- Nuteistasis
- L. S., A. B.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Aldevinas Švedas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko ( kolegijos pirmininko ir pranešėjo ), Viktoro Kažio ir Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Jo atžvilgiu pritaikytos LR BK 92 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant auklėjimo priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 20 val. iki 6 val.
L. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams. Šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė subendrinta iš dalies pridedant Jonavos apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę ir L. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir trims mėnesiams. Jo atžvilgiu taikytos LR BK 92 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant auklėjimo priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 20 val. iki 6 val.
Iš A. B. ir L. S. solidariai priteista 13737, 40 Lt. turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie SAM už A. M. gydymo paslaugas. Taip pat iš A. B. ir L. S. priteista 40000 Lt. neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios A. M. naudai, o jiems neturint turto ir piniginių lėšų, iki sueis aštuoniolika metų, iš nuteistųjų įstatyminių atstovų D. B. ir I. S. priteista po 20000 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. ir L. S. nuteisti už tai, kad 2008 m. vasario 8 d. laikotarpiu, nuo 20 val. iki 21 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupėje, dėl chuliganiškų paskatų, nesant jokio asmeninio pobūdžio motyvų, L. S. pasiūlius sumušti A. M., viešoje vietoje, pirmoje namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Jonavos rajone, susitarimo pagrindu, bendrais veiksmais tyčia suduodant ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajai A. M., tai yra A. B. tyčia sudavė A. M. vieną smūgį ranka į galvos veido dalį ir pasišalino, o L. S. pasivijus ant laiptų A. M., tempiant ją rankomis už plaukų ir pargriaunant laiptinės aikštelėje, trečiame aukšte, tyčia spyrus koja, apauta batu, du kartus į galvos sritį, kuo bendrais veiksmais jie padarė nukentėjusiajai stiprų galvos sumušimą su muštinėmis žaizdomis dešiniosios akiduobės išoriniame krašte ir plaukuotoje galvos dalyje, minkštųjų audinių kraujosruvas apie dešinę akiduobę, dešiniosios akies vokuose, dešiniame skruoste ir žande, dešiniosios akies obuolio sumušimą, dešiniojo skruostikaulio, viršutinio žandikaulio akytkaulio, dešiniosios akiduobės dugno lūžius, sunkų galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ir po minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimo židinius, taip pat dėl suduotų smūgių į galvos sritį visumos, tyčia, iš chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiajai A. M. sveikatą.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo 2010-02-26 Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos bausmės:
1. L. S. nuteisti 6 metų laisvės atėmimo bausme, paskiriant ją atlikti nepilnamečių pataisos namuose, prie šios bausmės pridėti neatliktą Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 09 15 nuosprendžiu pagal LR BK 180 str. 1 d. skirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas, taikant BK 92 str., 82 str., 87 str., atidėtas vieneriems metams ir paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 20 val., iki 6 val., ją keičiant BK 65 str. nustatyta tvarka ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams ir 6 mėnesiams.
2. A. B. nuteisti 5 metų laisvės atėmimo bausme, paskiriant ją atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad teismas tinkamai kvalifikavo kaltinamųjų nusikalstamą veiką pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., t.y., kad jie iš chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios A. M. sveikatą, tyčia suduodami smūgius jai į galvą. Tačiau teismas nepakankamai įvertino tas aplinkybes, kad kaltinamieji padarė labai sunkų ir pavojingą nusikaltimą, savo veiksmais sukėlė itin sunkias pasekmes – po sužalojimo A. M. buvo suteikta II invalidumo grupė, neteko 60 procentų darbingumo, pablogėjo sveikatos būklė. Nuosprendyje pernelyg akcentuotos nepilnamečių kaltinamųjų gyvenimo ir auklėjimo sąlygos bei socialinė branda, tačiau nepakankamai atsižvelgta į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnio 2 dalyje bei į BK 91 straipsnyje nustatytus bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus. Teismas be pagrindo padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą. Nepakankamai įvertinti abiejų nepilnamečių kaltinamųjų asmenybių ypatumai – L. S. anksčiau jau buvo teistas, jo atžvilgiu buvo taikytos BK 92 straipsnio nuostatos ir bausmės vykdymas atidėtas, o iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo dar kartą nuteistas. A. B. iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo buvo du kartus teistas už nusikalstamas veikas, kurios buvo padarytos ir iki ir po nusikaltimo nukentėjusiosios A. M. atžvilgiu padarymo. Paskirdamas A. B. ir L. S. bausmes, mažesnes už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį, teismas neįgyvendino teisingumo principo reikalavimo, paskiriant bausmę kaltininkui ( BK 41 str. 2 d. 5 p. ). Prokuroro nuomone, ne mažiau svarbus teisingumo principo įgyvendinimo prasme ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos apsaugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis juos ginti. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko, kaltininkų asmenybių neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokie teismo sprendimai suponuoja ydingą teismų praktikos formavimąsi ta linkme, kad atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesai yra ginami nevienodai ir šališkai. Bausmė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka savo paskirtį, numatytą BK 41 str. 2 d., kurioje nuoseklia tvarka yra išdėstyti bausmės skyrimo tikslai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54, 59, 80 ir 92 straipsnių nuostatas bei nuosprendyje apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, jų nekonkretizuodamas. Nuosprendyje konstatuota, kad A. B. ir L. S. padarytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkaus nusikaltimo kategorijai, t.y. atsižvelgta į jo pavojingumo visuomenei laipsnį, pripažinta sunkinančia aplinkybe tai, kad kaltininkai nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje. Nepaisant to, laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas trims metams, paskiriant auklėjamojo pobūdžio priemonę. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja teismų praktikai, nes LR Aukščiausiojo Teismo senato 1999 12 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 2 punkte išaiškinta, kad vadovaudamasis teisine sąmone, teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. To paties senato nutarimo 5 punkte pabrėžta, jog kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Būtina atsižvelgti į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo. Apelianto teigimu, šioje byloje akivaizdu, jog nusikaltimas buvo suplanuotas iš anksto, pasinaudota išgalvotu pretekstu, kaltinamieji atliko labai pavojingus nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei veiksmus. Įvykio aplinkybės duoda pagrindo išvadai, kad tik dėl atsitiktinumo nekilo negrįžtamos pasekmės. Kadangi teismas nepakankamai vertino ir pasisakė apie padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos sukeltas pasekmes, nukentėjusiosios interesus, konstatuotina, kad tos aplinkybės, kurių pagrindu buvo daroma išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, neapima bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumos ir nėra pakankamos tokiai išvadai padaryti.
Iš to, kas nurodyta, apeliantas daro išvadą, jog teismo kaltinamiesiems A. B. ir L. S. paskirtos nurodytos bausmės yra neteisingos ir aiškiai per švelnios, tuo teismas pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, skirdamas bausmes A. B. ir L. S., nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Tuo pačiu teismas nepakankamai įvykdė ir BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti pilnai ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Taip pat prokuroras, vadovaudamasis BK 63 str. 4 ir 9 dalimis, prašė subendrinti šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes nuteistiesiems su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Nuteistieji L. S. ir A. B., jų gynėjai bei atstovės pagal įstatymą prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, o tuo pačiu padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų L. S. ir A. B. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tačiau teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, atidėdamas nuteistiesiems paskirtųjų bausmių vykdymą, bei paskirdamas auklėjamojo poveikio priemones, todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas ( BPK 328 str. 1 p. ).
Pagal BK 92 straipsnio 1 dalį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį skirdamas tam, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius ( kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar neįgaliųjų ir pan. ). Bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje parinkdamas laisvės atėmimo bausmės ( vienintelės nurodytos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje ) dydį L. S. ir A. B. bei pasisakydamas dėl galimumo jos vykdymą atidėti, pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad yra viena jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, teisiami pirmą kartą, abu yra jauno amžiaus, mokosi Jonavos politechnikos mokykloje, charakterizuojami patenkinamai, A. B. administracine tvarka nebaustas, o L. S. baustas administracine tvarka vieną kartą. Nuosprendyje akcentuojamos nepilnamečių kaltinamųjų gyvenimo ir auklėjimo sąlygos, socialinė branda, atsižvelgta, kad augo šeimose be tėvo. Tačiau teismas taikydamas BK 92 straipsnio nuostatas L. S. ir A. B. atžvilgiu, savo sprendimo tinkamai nemotyvavo, neatsižvelgė į nustatytų aplinkybių visumą ir apsiribojo tik formalaus pobūdžio išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą maksimaliam įstatyme numatytam terminui. Nuosprendyje neatsižvelgta į tai, kad L. S. ir A. B. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į vieną svarbiausių žmogaus teisių – asmens neliečiamybę, nusikaltimas yra baigtas, sukėlė sunkias pasekmes nukentėjusiajai A. M.. Nusikaltimą L. S. ir A. B. padarė veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, vadovaudamiesi chuliganiškais motyvais. Nors nuosprendyje L. S. atžvilgiu ir pažymėta, kad jis buvo nusikaltimo iniciatoriumi, tačiau taikant BK 92 str., ši aplinkybė taip pat tinkamai neįvertinta. Taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad nuteistieji ir jų atstovai pagal įstatymą iki šiol neatlygino ir nepradėjo atlyginti nusikaltimu padarytos žalos nukentėjusiajai ir civiliniams ieškovams.
Nors skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad L. S. ir A. B. iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teisti, tačiau ankstesnio teistumo neturėjimas negali būti laikomas išskirtiniu kriterijumi, visais atvejais lemiančiu skiriamos bausmės rūšį, jos dydį ar bausmės vykdymo atidėjimą. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo, L. S. ir A. B. buvo teisti po du kartus už įvairių nusikalstamų veikų padarymą, kas rodo jų polinkį nesilaikyti valstybėje galiojančių įstatymų ir daryti naujas nusikalstamas veikas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi abiejų kaltininkų padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir kaltininkų asmenybes, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, aplinkybes, kad kaltininkų padarytas nusikaltimas sukėlė nepataisomų padarinių, bei tai, kad L. S. ir A. B. per paskutinius vienerius metus iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo naujų nusikalstamų veikų nepadarė, mokėsi, charakterizuojami patenkinamai, daro išvadą, kad paskirtosios bausmės tikslai bus pasiekti tik realiai ją atliekant.
Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo L. S. ir A. B. paskirtos bausmės yra neteisingos ir aiškiai per švelnios, todėl prašo jas griežtinti, paskiriant L. S. laisvės atėmimą 6 metams, o A. B. – 5 metams.
Kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai dėl L. S. ir A. B. paskirtos bausmės neatitikimo jos paskirčiai ir tikslams, prieštaravimo teisingumo principui bei protingumo ir proporcingumo kriterijams yra nepagrįsti. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. S. ir A. B. bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Įstatyme reikalaujama, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsniu, motyvavo bausmių skyrimą L. S. ir A. B., apie tai jau yra pasisakyta šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, todėl teisėjų kolegija tų pačių motyvų nebekartoja, o atkreipia dėmesį į pagrindines aplinkybes, nulėmusias atitinkamo dydžio bausmių paskyrimą nuteistiesiems.
Skirdamas bausmes L. S. ir A. B., pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nusikalstamas veikas jie padarė būdami nepilnamečiai. LR BK 91 str. 3 d. nurodyta, kad kai skiriama terminuoto laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatyto kodekso straipsnio, pagal kurį jis teisiamas, sankcijoje. L. S. ir A. B. padaryto nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 2 d., sankcijos ribos jiems, kaip nepilnamečiams, yra nuo 1 iki 10 metų laisvės atėmimo. Teismas abiems kaltinamiesiems paskyrė bausmę, mažesnę už vidurkį, t.y. A. B. – du metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo, o L. S. – trejus metus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos nuomone, L. S. ir A. B. teismas paskyrė teisingas bausmes, kurios užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprend ž i a:
Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. B. ir L. S. atžvilgiu buvo pritaikytas BK 92 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams bei paskirta auklėjimo priemonė – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 20 val. iki 6 val.
A. B. laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose, o L. S. paskirtą galutinę subendrintą bausmę – nepilnamečių pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.