Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-05-02 · Administracinė byla Nr. A-261-666-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-02
Bylos Nr.
A-261-666-13
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
Lietuvos
Atsakovas
V. D. K.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A261-666/2013Teisminio proceso numeris Nr. 1-25-1-01344-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5.; 16.8. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kariuomenės skundą atsakovei V. D. K. dėl priedo už stažą Lietuvos valstybei priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos kariuomenė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės V. D. K. pareiškėjo naudai priteisti 4 053,09 Lt nepagrįstai išmokėto priedo už stažą Lietuvos valstybei (II t., b. l. 3–7).

Nurodė, kad V. D. K. nuo 1998 m. birželio 1 d. eina Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos S1 skyriaus Personalo administravimo poskyrio vyriausiojo specialisto pareigas. 2002 m. atsakovė pateikė 2002 m. liepos 18 d. pažymą Nr. 642 iš buvusios darbovietės Valstybinės turizmo įmonės „Neris“ apie tai, kad nuo 1991 m. kovo 11 d. iki 1994 m. lapkričio 7 d. ji dirbo šioje įmonėje viešbučio portje. Šios pažymos pagrindu Karo medicinos tarnybos vado 2002 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 667 K atsakovei nuo 2002 m. liepos 1 d. buvo paskirta 6 procentų pareiginės algos dydžio priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Vėliau 2004 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. P-106 atsakovei paskirtas 9 procentų pareiginės algos priedas. Nuo 2007 m. vasario 27 d. atsakovei buvo mokamas 12,0 procentų pareiginės algos priedas už stažą Lietuvos valstybei.

Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisija 2010 m. birželio 10 d. vykusio posėdžio metu nustatė, kad V. D. K. stažas Lietuvos valstybei turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo 1998 m. balandžio 1 d., t. y. priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas Krašto apsaugos sistemoje dienos. Vadinasi, darbo stažas Valstybės turizmo įmonėje „Nėris“ nepagrįstai įtrauktas į stažą Lietuvos valstybei. V. D. K. 2010 m. rugpjūčio 26 d. sutiko per keturis metus grąžinti permokėtą priedo už stažą sumą – 4 500,54 Lt, tačiau vėliau atsisakė pasirašyti sutartį dėl šios sumos grąžinimo dalimis. Pareiškėjo teigimu, atsakovė šiuo atveju elgiasi nesąžiningai, kadangi, dirbdama personalo skyriuje ir turėdama pareigą išmanyti darbo teisinius bei valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, turėjo žinoti, kad 2002 metų liepos mėn. jai nepagrįstai skirtas 6 procentų pareiginės algos priedas, kadangi jos darbo stažas Valstybinėje įmonėje „Neris“ negali būti prilygintas stažui Lietuvos valstybei.

Atsiliepimas

Atsakovė V. D. K. atsiliepime į Lietuvos kariuomenės prašymą (II t., b. l. 11–15) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad iki šiol galioja Lietuvos kariuomenės karo tarnybos vado įsakymai, kurių pagrindui jai mokamas priedas už stažą Lietuvos valstybei, jokio įsakymo dėl mokamo priedo nutraukimo, išmokėtų sumų perskaičiavimo ar įpareigojimo jas grąžinti priimta nėra. Priedas už stažą šiuo metu pareiškėjai mokamas pagal 2010 m. rugsėjo 10 d. Kariuomenės vado įsakymą Nr. PK-883, kuriuo nustatytas nuo šios dienos mokėtinas pareiginės algos priedas. Pareiškėjas negali nurodyti nei konkrečios sumos, kurią V. D. K. turėtų grąžinti, nei administracinio akto, kurio pagrindu ji tai turėtų padaryti. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad V. D. K. elgėsi nesąžiningai, nes pati apskaičiavo ir įvertino savo stažą Lietuvos valstybei priedui gauti. Jokių sprendimų dėl priedo už stažą skyrimo atsakovė nepriėmė. Atsakovė neturėjo pareigos žinoti, kad įmonė, kurioje išdirbtas darbo laikas buvo įskaitytas į stažą priedui gauti, nebuvo išlaikoma iš valstybės. Tai, kad ši įmonė buvo valstybinė, patvirtina ir jos pavadinimas. V. D. K. veiksmuose nėra jokios neteisėtos veikos, ji nebuvo traukiama tarnybinėn ar materialinėn atsakomybėn, todėl negali būti pripažinta nepagrįstai praturtėjusia.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos kariuomenės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgdamas į Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų 2002 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 910, 6, 6.1., 6.2., 9 punktus bei Viešbučio „Takioji Neris“ 2002 m. liepos 18 d. pažymą Nr. 642, kad V. D. K. dirbo Valstybinėje turizmo įmonėje „Neris“ nuo 1991 m. kovo 11 d. iki 1994 m. lapkričio 7 d. (Valstybinė turizmo įmonė „Neris“ reorganizuota į AB „Takioji Neris“) viešbučio portje pareigose (b. l. 22), padarė išvadą, jog atsakovei taikytinas Taisyklių 6.2. punktas ir ji nuo 1991 m. kovo 11 d. iki 1994 m. lapkričio 7 d. priskirtina paslaugų valstybės tarnautojams.

Reziumuodamas ištirtas ir šiam ginčui spręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes bei akcentuodamas teismo vertinimą, priskiriant atsakovę nuo 1991 m. kovo 11 d. iki 1994 m. lapkričio 7 d. paslaugų valstybės tarnautojams, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas Lietuvos kariuomenė neteisingai paskaičiavo atsakovės darbo stažą valstybės tarnyboje, neįskaitydamas darbo laikotarpio Valstybinėje turizmo įmonėje „Neris“.

Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 224 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad šiuo nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, prašoma priteisti 4 500,54 Lt suma atsakovei buvo išmokėta pagrįstai ir teisingai. Teismas nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei įrodymų tyrimo ar vertinimo metu atsakovės jokių objektyvių ar subjektyvių nesąžiningumo požymių nenustatė, kas galėtų sudaryti pagrindą CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto netaikymui.

III.

Pareiškėjas Lietuvos kariuomenė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 32-34) nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčui reikšmingas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) ir jį įgyvendinančių teisės aktų normas, reglamentuojančias stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo pagrindus ir tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovės darbo stažas pripažintinas stažu Lietuvos valstybei pagal Taisyklių 6.2 punktą, tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsniu, pirmosios instancijos teismas yra saistomas aukštesnės instancijos teismų (šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, o teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio tipo bylose (pvz. administracinė byla Nr. A520-2849/2012), vertinant, ar pareigos priskirtinos A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, yra būtina nustatyti ar eitos pareigos nustatytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2000, Nr. 75-2270, Nr. 92-2845, Nr. 102-3213, Nr. 105-3312; 2001, Nr. 37-1231, Nr. 111-4024; 2002, Nr. 38-1362) 1, 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 83-2900) ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 (Žin., 2002, Nr. 42-1575), taip pat pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2000, Nr. 75-2270; 2001, Nr. 37-1231) 4 straipsnio 4 dalies 1-6 punktuose.

3. Nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195 patvirtintu Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniu sąrašu. Nors jame yra patvirtinta daugiau kaip 300 paslaugų valstybės tarnautojams priskirtų pareigybių, tačiau „portjė“ pareigos nėra įtrauktos nei prie vienos valstybės tarnautojų kategorijos. Atsakovės vykdytos pareigos taip pat negali būti priskirtos A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojams pareigoms ir pagal kitus kriterijus.

4. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovės pareigos priskirtinos prie A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojų pareigų, yra nepagrįsta ir dėl to, kad, vadovaujantis Taisyklių 6.2 punktu, yra būtina nustatyti ir darbdavio teisinę formą, t. y. ar konkretaus asmens pareigos buvo eitos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos ar savivaldybių biudžeto. Toks juridinio asmens formos nurodymas yra reikšmingas tuo aspektu, kad valstybės tarnautojo pareigoms gali būti pripažįstamos tik eitos pareigos juridiniuose asmenyse, kurių forma institucija ar įstaiga. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, atsakovė dirbo valstybės turizmo įmonėje „Neris“, kuri vėliau buvo reorganizuota į akcinę bendrovę. Todėl akivaizdu, kad ir šiuo pagrindu pripažinti, kad ji, dirbdama įmonėje, įgijo stažą Lietuvos valstybei, nėra pagrindo.

5. Pirmosios instancijos teismas skundo reikalavimą atmetė tik de facto, pripažindamas nepagrįstu Lietuvos kariuomenės Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos 2010 m. birželio 10 d. sprendimą. Tačiau administracinė teisena dėl šio administracinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo pradėta, pareiškėja jo įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka neskundė. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, atsakovė, nesutikdama su Lietuvos kariuomenės vado įsakymu, kuris numatė priedų mokėjimo sustabdymą sprendimu, turėjo teisę kreiptis į administracinį teismą ir taip ginti savo galimai pažeistus interesus, jei ji veikė kaip sąžiningas asmuo. Tačiau netgi priešingai, ji sutiko su 2010 m. birželio 26 d. atsakovės tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo komisijos protokolu ir pažadėjo atlyginti nepagrįstai gautas pajamas (priedą už stažą) per keturis metus, tuo klaidindama ieškovą ir savo veiksmais sudarydama pagrįstus teisinius lūkesčius, kad nepagrįstai gautos pajamos (priedas už stažą) bus grąžintos. Tik paskutiniu metu atsakovė nesutiko sudaryti taikaus susitarimo dėl jos nepagrįstai įgytų lėšų grąžinimo dalimis, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl jų išreikalavimo.

6. Teismas savo iniciatyva, nemotyvuodamas būtinybės išeiti už skundo ribų, pripažindamas neskundžiamą aktą neteisėtu ir nepagrįstu, tokio savo sprendimo neįtvirtino sprendimo rezoliucinėje dalyje. Atsižvelgiant į tai, teismas netinkamai išnagrinėjo administracinę bylą, nepagrįstai išėjo už skundo ribų, todėl pažeidė proceso teisės normas.

Atsiliepimas

Atsakovė V. D. K. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (II t., b. l. 40-46) nurodoma, kad:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarime konstatavo, kad 2002 m. balandžio 23 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo Įstatymo Įgyvendinimo Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas papildo Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą: valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo Įstatymo Įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaičiuojamas ir laikotarpis einant Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, kurios nuo 2002 m. liepos 1 d. nėra priskiriamos valstybės tarnybai. Toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą nėra įskaičiuojamas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo Įstatymo Įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d. Taip pat, atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, įgyvendinimo Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas; tokiems valstybės tarnautojams, priimtiems į valstybės tarnybą iki ir po Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo Įstatymo Įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., taikomos skirtingos tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklės, kurios lemia skirtingą su šiuo stažu susijusio priedo už tarnybą Lietuvos valstybei dydį ir kasmetinių atostogų trukmę, nors abi šių valstybės tarnautojų grupės yra vienodoje padėtyje, t. y. abiejų grupių valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą buvo laikomi A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojais. Kadangi atsakovė buvo priimta į pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo, todėl jos atžvilgiu turėjo būti taikomos minėtos Konstitucinio Teismo išaiškintos teisės aktų nuostatos, o jos stažas Valstybinėje turizmo įmonėje „Neris“ laikytinas A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojo stažu, bei atitinkamai turi būti taikomos Taisyklių 6.2 punkto nuostatos (kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime).

2. Iki šiol nėra išnykęs teisinis pagrindas, t. y. nepanaikinti Lietuvos kariuomenės karo tarnybos vado įsakymai, pagal kuriuos atsakovei buvo mokamas priedas. Taigi iki šiol nėra priimto įsakymo, kurio pagrindu atsakovei būtų ne tik nutrauktas priedo mokėjimas, bet ir kuriuo būtų pripažinta, jog atsakovė neturi ir neturėjo teisės gauti tokį priedą, o susidariusią permoką turi pareigą grąžinti. Todėl atsakovė neturėjo teisinės pareigos grąžinti kokias nors lėšas (kurių tikslaus bei detalaus apskaičiavimo ji nėra gavusi iki šiol), tuo pačiu, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo kreiptis dėl savo interesų gynimo, kadangi jos atžvilgiu nebuvo priimtas toks administracinis aktas, kuris tiesiogiai pažeistų jos interesus. 2010 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Kariuomenės vado įsakymu Nr. PK-883 buvo ne tik atnaujintas priedo už stažą atsakovei mokėjimas, bet ir šio įsakymo pagrindu buvo apskaičiuota ir išmokėta susidariusi neišmokėta priedo už stažą suma, o ankstesniu Lietuvos kariuomenės vado 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. PK-684 buvo tik sustabdytas priedo už stažą mokėjimas, kol bus patikslintas atsakovės tarnybos stažas.

3. Ginčą tarp šalių nagrinėjant tiek bendrosios, tiek ir administracinės kompetencijos teismuose, pats pareiškėjas Lietuvos kariuomenė nesugebėjo tinkamai nurodyti kokią konkrečią sumą pareiškėjas prašo priteisti. Patikslintame ieškinyje Kauno miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-11255-584/2011 pareiškėjas prašė pritiesti iš atsakovės 4 053,09 Lt, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2002 m. liepos 22 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. – 738,42 Lt bei 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (I t., b. l. 73-74, 80-82). Pateiktame Kauno apygardos teismui apeliaciniame skunde prašoma priteisti suma jau nurodoma 4 791,51 Lt dėl nesąžiningų veiksmų, taip pat 738, 42 Lt palūkanų nuo 2002 m. liepos 22 d. iki civilinės bylos iškėlimo teisme ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prašyme Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas nurodo prašantis priteisti tik nepagrįstai išmokėto priedo už stažą 4 053, 09 Lt sumą. Tačiau šiame apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės 4 500,54 Lt nepagrįstai išmokėto priedo už stažą Lietuvos valstybei. Atsakovė, aktyviai siekdama išsiaiškinti susidariusią situaciją, 2010 m. spalio 21 d. parašė tarnybinį pranešimą Lietuvos Kariuomenės Personalo administravimo skyriaus viršininkui, kuriuo atsisakė mokėti iš jos reikalaujamų sumų pagal Lietuvos kariuomenės parengtus grafikus ir paskaičiavimus (patikslintus paskaičiavimus) dėl permokos. Tokiu būdu jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, atsakovės veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos sudėties (Lietuvos kariuomenės Karo policijos Kauno įgulos 2011 m. kovo 17 d. raštas dėl informacijos Nr. KS-153). Tačiau atsakovė niekada nepripažino, jog ji yra padariusi kokius nors neteisėtus veiksmus dėl stažo apskaičiavimo, o su komisijos pateiktu pasiūlymu grąžinti susidariusią permoką, sutiko tik todėl, jog jos atžvilgiu buvo panaudotas psichologinis spaudimas, be to, atsakovė manė, jog tokiu būdu galės išsaugoti turimą darbo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tarnybos stažo skaičiavimo (dalies įskaitymo) ir mokėjimo už jį atsakovei teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, konstatavo, jog pareiškėjas Lietuvos kariuomenė neteisingai apskaičiavo atsakovės darbo stažą valstybės tarnyboje, neįskaitydamas atsakovės darbo laikotarpio Valstybinėje turizmo įmonėje „Neris“.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str. 2 d.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės bylą išsprendė teisingai, tačiau keistini sprendimo argumentai.

Pareiškėjas nesutinka, kad atsakovės darbas Valstybinėje turizmo įmonėje „Neris“ viešbučio portje pareigose nuo 1991 m. kovo 11 d. iki 1994 m. lapkričio 7 d. yra priskirtas paslaugų valstybės tarnautojo darbui ir kad nurodytas laikotarpis turi būti įskaičiuojamas pareiginės algos priedui gauti už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

ABTĮ 23 straipsniu yra nustatyti reikalavimai skundo turiniui. Šio straipsnio 2 dalies 7 punktu nustatyta, kad skunde turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas. Tokiu būdu skundo nagrinėjimo ribų nustatymas yra pareiškėjo diskrecijos teisė ir teismas skundą turi nagrinėti pareiškėjo suformuoto reikalavimo apimtyje.

Pareiškėjo suformuotas prašymas patvirtina, kad jis reikalauja priteisti jo naudai iš atsakovės sumokėtą 4 500,54 Lt priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir šios sumos palūkanas. Todėl teismas neturi pagrindo vertinti stažo skaičiavimo pagrįstumo, nes 2010 m. liepos 16 d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymu Nr. PK-684 buvo sustabdytas, priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą mokėjimas atsakovei V. D. K. ir 2010 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. PK-883 buvo pakeistas pareiginės algos priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą mokėjimas (I t., b. l. 22,113). Šie įsakymai nėra nuginčyti, todėl teismas jais remiasi ta apimtimi, kad atsakovei priedas prie algos už stažą buvo mokamas be teisinio pagrindo ir nevertina atsakovės pareigų Valstybinėje turizmo įmonėje „Neris“ atitikties paslaugų valstybės tarnautojo statusui.

Pareiškėjui nustačius, kad priedas atsakovei už stažą buvo mokamas neteisėtai, jis, remdamasis Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalimi, pateikė teismui reikalavimą priteisti pareiginės algos priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą mokėjimą. Pagal šią normą asmuo be teisinio pagrindo įgijęs turtą privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto.

Pažymėtina, kad pareiškėjo pasirinktu pagrindu be teisinio pagrindo įgyto turto išreikalavimas galimas tada, kai konstatuojami trys specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai, tai yra: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.).

Šiam ginčui aktuali trečia sąlyga, pagal kurią asmuo turi būti be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs (CK 6.242 str. 1 d.).

Minėtos sąlygos vertinimui reikšminga, jog Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu nustatyta, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

Ginčo aplinkybės patvirtina, kad reikalaujama priteisti suma buvo išmokėta atsakovei ne dėl sąskaitybos klaidos, todėl turi būti vertinamas atsakovės sąžiningumas.

Šalies sąžiningumas teismų praktikoje traktuojamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje (žr. pvz. administracinę bylą Nr. A1–355/2004) sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės sąžiningumą, pažymi, jog šio ginčo santykių kvalifikavimas teisės taikymo aspektu yra sudėtingas ir asmeniui, neturinčiam specialių teisinių žinių bei teisės taikymo praktikos, teisingai suvokti teisės turinį ir teisinio reguliavimo dalyką bei teisinio reguliavimo tikslus yra sudėtinga. Tai patvirtina ir atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas taikytinos ginčo santykiams teisės aiškinimas. Todėl darytina išvada, jog, vertinant atsakovės veiksmus tiek objektyviais, tiek ir subjektyviais kriterijais, nėra pagrindo pripažinti, kad šioje situacijoje pareiškėja elgėsi nesąžiningai, siekdama gauti priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Todėl atsakovės neteisėtas praturtėjimas 4 500,54 Lt dydžiu yra neįrodytas dėl ko pareiškėjo reikalavimas priteisti nurodytą sumą ir palūkanas yra nepagrįstas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiStasys GagysVaida Urmonaitė-MaculevičienėVirginija Volskienė