- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-17
- Bylos Nr.
- 1A-800-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00190-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- P. M.
- Advokatai
- Raimundas Lideika
- Kategorijos
- 1.2.19.3Papirkimas (BK 227 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalį ir nuteistas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Kaip baudžiamoji nusižengimo priemonė konfiskuota 50 Lt kupiūra.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
P. M. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 7 d. apie 15.20 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, kelio (duomenys neskelbtini) km, ties kavinės (duomenys neskelbtini) pastatu, stovinčiame policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp priekinių automobilio sėdynių padėdamas vieną 50 Lt nominalo banknotą, tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio patruliui A. K., siekdamas neteisėto šio pareigūno veikimo vykdant eismo priežiūros įgaliojimus, t. y. siekdamas išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo už automobilio „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavimą nesilaikant kelio ženklinimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis P. M. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 227 straipsnio 4 dalį išteisinti, nesant jo veikoje baudžiamojo nusižengimo požymių ir bylą nutraukti, bei grąžinti baudžiamojo nusižengimo priemonę – pinigus – 50 Lt vertės kupiūrą Nr. AJ0959148.
Skunde nurodo, kad papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suprasti, kad valstybės tarnautojui pasiūlė, pažadėjo ar davė kyšį. Šiuo atveju, apelianto teigimu, policijos pareigūnas A. K., surašydamas administracinio teisės pažeidimo protokolą ir administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, tai yra jam, tinkamai nepaaiškindamas baudos sumokėjimo tvarkos, sudarė prielaidas atsirasti neigiamoms pasekmėms. Teigia, kad pareigūnas A. K. aiškiai pasakė, kad – administracinė nuobauda jam kainuos 50 Lt, dėl to jis būtent tokio dydžio 50 Lt kupiūrą ir padėjo. Pažymi, kad jis nėra teisininkas ir nėra tinkamai susipažinęs su LR įstatymų reikalavimais, reglamentuojančiais administracinių nuobaudų sumokėjimo tvarką, būdus ir terminus. Nuteistojo teigimu, jei policijos pareigūnas sako – 50 Lt, tai jis jam ir padavė 50 Lt, bet ne 20 Lt ar 30 Lt. Dėl to nurodo, kad tai buvo ne kyšis ir ne bandymas papirkti policijos pareigūną, nes jo paduoti 50 Lt atitiko skiriamos baudos dydį, todėl jam net nebuvo jokio tikslo duoti tokio pat dydžio kyšį, kaip ir bauda. Mano, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, todėl ir traktuoti tai kaip kyšio davimą, nėra teisinio pagrindo. Be to, nurodo ir tai, kad jam sėdint policijos automobilyje, pareigūnas A. K. jam nieko nepaaiškino, nenurodė kaip reikia sumokėti jam skirtą administracinę baudą ir neįspėjo, kad ant automobilio sėdynės padėta 50 Lt kupiūra gali būti laikoma kaip kyšio davimas. Dėl to, pasak nuteistojo, jis tik vėliau suprato, kad policijos pareigūnas A. K. situaciją su 50 Lt kupiūra traktuoja ir aiškina visiškai kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Taip pat nurodo, kad teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, visi prieštaravimai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Nr. 2K-P-221/2008). Šioje byloje, apelianto manymu, yra viskas atvirkščiai, jis turi įrodinėti, kad duota 50 Lt kupiūra buvo ne kyšis, o pinigai, skirti sumokėti skirtą administracinę nuobaudą. Be kita ko nurodo ir tai, kad Lietuvos teismai jau formuoja naują teismų praktika, kad jeigu vairuotojas aiškins, kad pareigūnams jų tarnybiniame automobilyje palikti pinigai buvo ne kyšis, o už pažeidimą skirta bauda, baudžiamoji atsakomybė už papirkimą jam negresia. Apibendrindamas paminėtą, teigia, kad nesant vieno iš pagrindinio nuskalstamos veikos subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios – baudžiamasis persekiojimas negalimas ir turi būti nutrauktas, o skundžiamas nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ketvirtojoje minėto straipsnio dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Taip pat privalu nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą.
Šiuo atveju, kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistojo P. M. apeliacinį skundą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendis dėl P. M. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, kad nuteistasis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalyje, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas P. M., reglamentuota baudžiamoji atsakomybė už papirkimą. Šio BK straipsnio objektyvieji požymiai realizuojami pasiūlymu, pažadu duoti kyšį arba kyšio davimu valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą jo veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalį gali būti realizuojamas keliomis veikomis: pasiūlymu ar pažadu duoti kyšį, arba kyšio davimu.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu P. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 7 d. apie 15.20 val., kelio (duomenys neskelbtini) km, ties kavinės (duomenys neskelbtini) pastatu, stovinčiame policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp priekinių automobilio sėdynių padėdamas vieną 50 Lt nominalo banknotą, tiesiogiai davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus Kelių patrulių būrio patruliui A. K., siekdamas neteisėto šio pareigūno veikimo vykdant eismo priežiūros įgaliojimus, t. y. siekdamas išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo už automobilio „Ford Mondeo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavimą nesilaikant kelio ženklinimo. Taigi kaltinimas papirkimu P. M. grindžiamas tuo, kad jis tiesiogiai davė 50 Lt vertės kyšį valstybės tarnautojui siekdamas išvengti administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo už jo padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas tik tas faktas, kad P. M. tarnybiniame policijos automobilyje tarp priekinių automobilio sėdynių padėjo vieną 50 Lt nominalo banknotą. Tuo tarpu vienas iš būtinų šios nusikalstamos veikos požymių – subjektyvinė pusė – tiesioginė tyčia papirkti pareigūną, nagrinėjamoje byloje – nenustatyta.
Tokią anksčiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visuma. Štai, bylos duomenys tvirtina, kad apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, P. M. paaiškino, kad penkiasdešimties litų banknotą policijos tarnybiniame automobilyje tarp bėgių svirties ir porankio padėjo ne kaip kyšį, o norėdamas iš karto sumokėti jam paskirtą penkiasdešimties litų baudą ir tik tada, kai pareigūnas jam pats pasakė, kad už jo padarytą pažeidimą jam bus skirta 50 Lt bauda. Taip pat nurodė, kad pareigūnas A. K. jam nieko neaiškino, neperspėjo, nors matė kaip jis padėjo pinigus, o jis nežinojo, kad baudos pareigūnams sumokėti negalima (18, 22-23, 88-89).
Ir nors liudytojas A. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis P. M. nurodė, kad už jo padarytą pažeidimą jam bus skirta 50 Lt bauda, ją sumokant per 10 dienų, o jam rašant protokolą P. M. padėjo 50 Lt, o tada jis P. M. įspėjo, kad jam gresia baudžiamoji atsakomybė, du kartus pakartojo kad pasiimtų pinigus, tačiau jis tylėjo ir pinigų nepasiėmė (69-70 b. l.), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tas pats liudytojas A. K., apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į P. M. teiginį, kad jam nebuvo paaiškinta, kad baudą reikės sumokėti per banką, kad jam gresia baudžiamoji atsakomybė, atsakė, kad „gal kai važiavo kiti automobiliai negirdėjote“ (70 b. l.). Remiantis išdėstytu konstatuotina, jog nuteistojo versija, kad pareigūnas A. K. jam nieko neaiškino apie baudos sumokėjimo tvarką, neperspėjo, nors matė kaip jis padėjo pinigus, o jis nežinojo, kad baudos pareigūnams sumokėti negalima, nepaneigta.
Šios aplinkybės nepaneigė ir kiti įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai – G. J. ir A. P., kai jie apklausiami liudytojais apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, kad negirdėjo kaip A. K. sakė pasiimti pinigus P. M., nes buvo lauke (70, 88 b. l.).
Taigi pirmiau išdėstytais duomenimis nustatyta, kad pinigus policijos pareigūnui P. M. davė tik po to, kai jam buvo pasakyta, kokia bauda gresia už jo veiksmais padarytą administracinį teisės pažeidimą, ir kad jo palikti pinigai atitiko jam skirtos baudos dydį, todėl nors pareigūnas A. K. šią P. M. tarnybiniame automobilyje padėtą 50 Lt sumą suvokė kaip kyšio davimą, apie ką pranešė ir lauke buvusiems pareigūnams – G. J. ir A. P., tačiau tai kaltinimo P. M. papirkus pareigūną, nepatvirtina, nes pats pareigūnas A. K. dėl galimo jo papirkimo, net nebuvo apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu.
Skundžiamajame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, apylinkės teismo vertinimu, įrodanti P. M. kaltę – kad P. M. praeityje būdamas baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus ir visais atvejais paskirtas baudas sumokėdavęs per banką negalėjo nežinoti administracinės nuobaudos mokėjimo tvarkos, taip pat nepagrindžia apelianto kaltės padarius jo ginčijamą nusikalstamą veiką, kadangi asmuo, net ir turintis aukštąjį išsilavinimą, neprivalo žinoti Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtinto Baudos kvito blanko pildymo, išdavimo ir apskaitos policijos įstaigoje aprašo, nustatančio administracinės nuobaudos mokėjimo tvarką.
Esant tokioms aplinkybėms, t. y. P. M. veikoje nesant subjektyvinės pusės požymio – tyčios papirkti pareigūnus, nėra ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalyje, sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.).
Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Atsižvelgiant į tai kas paminėta bei į tai, kad automobilyje, kuriame P. M. paliko 50 Lt nėra sumontuota nei vaizdo, nei garso įranga (56 b. l.), todėl teismas neturi pagrindo netikėti P. M. teiginiu, kad 50 Lt tarp bėgių svirties ir porankio jis padėjo ne kaip kyšį, o norėdamas iš karto sumokėti jam paskirtą penkiasdešimties litų baudą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, P. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalį išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Kadangi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad P. M. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, todėl kaip baudžiamoji nusižengimo priemonė iš P. M. konfiskuota 50 Lt kupiūra Nr. AJ0959148, grąžintina P. M..
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,
nusprendžia:
Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują:
P. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalį – išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš P. M. konfiskuotą 50 Lt kupiūrą Nr. AJ0959148 – grąžinti P. M..