Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ atstovui advokatui V. Z., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rikša“ atstovei I. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rikša“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-654-91/2011 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rikša“ dėl pripažinimo sutarties vienašališkai nutraukta ir nuostolių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė UAB „Tikroji turto kaina“ ieškiniu prašė teismą pripažinti 2010-05-28 sudarytą sutartį tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Rikša“ vienašališkai nutraukta nuo 2010-12-13 ir priteisti iš atsakovės 581,30 Lt nuostolių atlyginimą ir 6 % dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad sutartimi atsakovė įsipareigojo nuo 2010-06-01 iki 2011-06-01vežioti ieškovės reklamą ant savo trijų taksi automobilių. Už reklamos paslaugas ieškovė sumokėjo atsakovei 1 250 Lt už visą sutarties galiojimo laikotarpį. 2010-12-22 ieškovė sužinojo, kad nuo 2010-12-13 jos reklama nuo atsakovės automobilių buvo nuimta dėl neva klientų reiškiamų pretenzijų. Atsakovė nevykdo iš sutarties kylančių įsipareigojimų, nuo 2010-12-13 vienasmeniškai nutraukė sutartį.

Atsakovė UAB „Rikša“ ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad pagal 2010-05-28 sutarties 2.1 p. ieškovė pagamino reklaminius lipdukus, kurių tekstas yra toks: UAB „Tikroji turto kaina“ skyrybų centras, greitos ir pigios skyrybos. Tokios reklamos buvo užklijuotos ant trijų atsakovės automobilių, kurie yra septynių vietų ir vieni iš labiausiai užsakomų vestuvėms. Dėl tokios reklamos užsakovai pradėjo atsisakyti atsakovės paslaugų, atsakovė patyrė daugiau kaip 2 000 Lt nuostolį. Atsakovės vairuotojai dėl reklamos turinio kasdien patirdavo moralinį pažeminimą. Atsakovė 2010-12-13 pareiškimu pranešė ieškovei, kad remdamasi sutarties 2.2.1 punktu dėl patirtų nuostolių nuima uždėtas reklamas nuo visų automobilių. Atsakovė patyrė moralinį pažeminimą,

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, pripažino 2010-05-28 sudarytą sutartį tarp ieškovės ir atsakovės vienašališkai nutraukta nuo 2010-12-13, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 581,30 Lt nuostolių atlyginimą ir 6 % dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo 2011-01-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 67 Lt žyminį mokestį, priteisė iš atsakovės 9,40 Lt valstybei už procesinių dokumentų išsiuntimą.

Teismas nustatė, kad 2010-05-28 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta sutartis dėl ieškovės reklamos vežiojimo ant atsakovei priklausančių trijų taksi paslaugas teikiančių automobilių, kurių valstybiniai numeriai sutarties pasirašymo dieną buvo T01152, T011053 ir T01155. Už reklamos paslaugas ieškovė atsakovei sumokėjo 1 250 Lt už visą sutarties galiojimo laikotarpį, tai yra nuo 2010-06-01 iki 2011-06-01. Atsakovė nuo 2010-12-13 vienašališkai nutraukė sutartį ir nebevykdė esminės sutarties sąlygos, tai yra nuo atsakovės automobilių reklama buvo nuimta dėl, atsakovės teigimu, klientų reiškiamų pretenzijų. Ieškovė 2010-12-27 su pretenzija dėl sutarties sąlygų pažeidimo kreipėsi į atsakovę reikalaudama arba ir toliau vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, arba grąžinti už nesuteiktą paslaugą sumokėtus pinigus. Atsakovė nėra įvykdžiusi ieškovės reikalavimo, tikslios atsakovės prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo priežastys ieškovei iki šiol nėra žinomos. Sutartyje vienašališkas jos nutraukimas nebuvo aptartas, tačiau sutarties 2.2. p. numatė, kad vykdytojas turi teisę atsisakyti vežioti reklamą, jeigu reklamos turinys gali sukelti tiesioginę žalą vykdytojo veiklai, todėl teismas sprendė, kad sutartis numatė atsakovės teisę vienašališkai nutraukti sutartį, kuria atsakovė faktiškai ir pasinaudojo, tačiau nutraukdama sutartį nesilaikė CK 6.218 str. 1 d. reikalavimo pranešti ieškovei apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt dienų. Teismas nurodė, kad atsakovė galėjo ir turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių, tačiau svarbių, įtikinamų priežasčių teismui nepateikė. Teismas laikė neįrodytomis ir atmetė atsakovės nurodytas aplinkybes, jog sutartis buvo nutraukta dėl to, kad prieš atsakovės vairuotojus buvo naudojamas fizinis smurtas, nes šios aplinkybės buvo įrodinėjamos liudytojų vairuotojų parodymais, kurie yra priklausomi nuo atsakovės savo darbdavės, todėl jų parodymus teismas vertino kritiškai. Teismas atmetė atsakovės reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo kaip neįrodytus bei nepagrįstus jokiais rašytiniais įrodymais. Teismas sprendė, kad atsakovė privalo visiškai atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, todėl iš atsakovės ieškovės naudai turi būti priteisti nuostoliai – 581,30 Lt (1250 Lt – 6 mėn. x 104,17 Lt – 43,68 Lt už 13 gruodžio mėn. dienų), sumokėti už laikotarpį nuo 2010-12-13 iki 2011-06-01.

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Rikša“ prašė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-05-16 sprendimą panaikinti ir ieškovės UAB „Tikroji turto kaina“ ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė savo atsiliepime į ieškinį nurodytais motyvais. Nurodė, kad pradėjus važinėti su ieškovės reklama ant automobilių, užsakovai ėmė atsisakyti UAB „Rikša“ paslaugų. Per šį reklamavimo laikotarpį atsakovė patyrė daugiau kaip 2 000 Lt nuostolį. Atsakovės vairuotojai dėl reklamos turinio beveik kasdien patirdavo moralinį pažeminimą. 2010-12-13 pareiškimu ieškovei pranešta, kad remiantis sutarties 2.2.2 punktu reklama nuo automobilių nuimama. Atsakovė nurodė, kad dėl reklamos buvo apgadinti jos automobiliai: 2010-10-31 buvo išmuštas automobilio stiklas, kuris su įdėjimu ir transportavimu kainavo 310 Lt (80 Lt stiklas, 150 Lt transportavimas ir 80 Lt įdėjimas). Įvykis buvo užregistruotas policijoje. Keli įvykiai, kai buvo išmušti galiniai stiklai, įlenktos automobilio durys, nebuvo registruoti, nes tai įvyko netrukus po to, kai buvo užklijuota reklama. Atsakovės nuomone, jai nebuvo jokios prasmės nutraukti sutartį su ieškove, jei ne patirti nuostoliai dėl nesuderintos reklamos. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės pateiktus įrodymus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Tikroji turto kaina“ prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1 500 Lt už šio atsiliepimo parengimą. Atsiliepime nurodė šiuos motyvus:

1) apeliaciniame skunde nėra teisinių argumentų, pagrindžiančių apeliacinio skundo pagrįstumą;

2) atsakovė praleido apeliacinio apskundimo terminą: skundas paduotas 2011-06-16, apskundimo terminas baigėsi 2011-06-15. Nenurodytos termino praleidimo priežastys;

3) prie pateikto apeliacinio skundo nėra pateikta jokių duomenų (įrodymų) ir apie tai, ar šis apeliacinis skundas buvo apmokėtas žyminiu mokesčiu;

4) apeliacinis skundas neatitinka CPK keliamų reikalavimų, todėl neturėjo būti priimtas, o grąžintas apeliantei;

5) apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės išdėstė savo atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus. Atsiliepimas į ieškinį irgi buvo pateiktas akivaizdžiai praleidus jo pateikimo terminą, bet teismo priimtas. Apeliaciniame skunde nėra įvardintas nei vienas materialinės ar procesinės normos pažeidimas, galėjęs įtakoti galimai neteisingo teismo sprendimo priėmimą.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės UAB „Rikša“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas.

Atlygintinų paslaugų sutarties samprata yra įtvirtinta CK 6.716 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Bylos duomenimis, 2010-05-28 šalys sudarė reklamos paslaugų teikimo sutartį (b. l. 7). Remiantis šia sutartimi, atsakovė įsipareigojo vežioti reklaminius skelbimus – informaciją apie ieškovės įmonės teikiamas skyrybų ir kt. teisines paslaugas. Šalių susitarimu reklaminiai lipdukai buvo priklijuoti ant atsakovei priklausančių taksi automobilių (valstybiniai Nr. TO1152, TO1153, TO1155). Teismas dėl atlygintinų paslaugų teikimo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoja kaip prievolinius (CPK 6.716, 6.1, 6.2 str.). Paslaugų teikimo sutartyje nurodyta (sutarties 5.2 p.), kad sutarties galiojimo terminas yra nuo 2010-06-01 iki 2011-06-01. Ieškovė, remdamasi šalių susitarimu, sumokėjo atsakovei už atsakovės pažadėtas teikti paslaugas 1 250 Lt už visą sutarties galiojimo laikotarpį. Tačiau atsakovė nuo 2010-12-13 šalių sutarties nevykdė, reklamos lipdukus nuo automobilių nuėmė, nors sutarties galiojimas nebuvo nutrauktas. Taigi ieškovė pagrįstai nurodė, kad atsakovė vienašališkai nutraukė sutarties vykdymą. Pati atsakovė šios aplinkybės neneigia, tačiau nurodo, kad paslaugų teikimo sutartį nutraukė dėl svarbių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovė sutartį nutraukė nepagrįstai, todėl priteisė iš atsakovės dėl sutarties nutraukimo ieškovės patirtus nuostolius. Apeliaciniame skunde atsakovė šias aplinkybes ginčija ir nurodo, kad dėl ieškovės reklamos lipdukų, patalpintų ant atsakovės keleivių pervežimui naudojamų automobilių, atsakovė faktiškai negalėjo vykdyti savo įprastos klientų vežimo paslaugos, o apie sutarties nutraukimą atsakovė informavo ieškovę 2010-12-13 raštu. Kaip matyti iš byloje esančios 2010-05-28 sutarties 2.2 p., atsakovė (vykdytojas) turi teisę atsisakyti vežioti reklamą, jeigu reklamos turinys gali sukelti tiesioginę žalą vykdytojo veiklai. Apeliantės nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas neatsižvelgė į atsakovės nurodytas sutarties nutraukimo priežastis, byloje atsakovės iniciatyva surinktus įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovė dėl sutarties vykdymo patyrė nuostolių. Tačiau su tuo sutikti negalima, nes apeliantės nurodytoms aplinkybėms dėl patirtos žalos byloje nepateikta objektyvių įrodymų. Byloje yra atsakovės 2010-12-13 pareiškimas, kuriame nurodyta, kad atsakovė patyrė finansinių ir moralinių nuostolių, kurie per šį laikotarpį buvo didesni kaip 2 000 Lt. Atsakovės teigimu įmonės vairuotojai dėl reklamos turinio beveik kasdien patirdavo moralinį pažeminimą, dėl to atsakovė, remdamasi sutarties 2.2.1 p., atsisako vežioti reklamą, kadangi reklamos turinys gali sukelti tiesioginę žalą vykdytojo veiklai, todėl atsakovė dėl patiriamų nuostolių vienašališkai nusprendė nuimti uždėtas reklamas nuo savo automobilių. Kartu su pareiškimu atsakovė pateikė vairuotojų S. P., A. Č., R. T. paaiškinimus dėl klientų nepasitenkinimo reklama, kad lipdukuose reklamuojamos skyrybos ir atsakovės darbuotojų prašymus nuimti nuo automobilių reklaminius lipdukus, nes reklamos turinys nepatinka klientams ir dėl to atsakovės darbuotojai atsisako eiti į darbą (b. l. 43-47). Tačiau apklausti apylinkės teismo posėdyje liudytojai ( R. T., A. Č., S. P. ) nenurodė, jog atsakovė patyrė konkretaus dydžio - 2 000 Lt materialinius nuostolius. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės darbuotojai yra visiškai priklausomi nuo atsakovės, todėl jų paaiškinimai apie klientų nepasitenkinimą dėl ant automobilių langų užklijuotų reklaminių lipdukų turi būti vertinami atsižvelgiant į kitus byloje surinktus įrodymus. UAB ,,Intersistema“ pažyma apie kavinės-baro darbo laiką (b. l. 52) patvirtina, kad 2010-09-19 kavinėje nebuvo švenčiamos vestuvės, todėl paneigia atsakovės vairuotojo rašytinį paaiškinimą apie tariamai atsisakiusius važiuoti atsakovės automobiliu klientus (b. l. 23). Atsakovės pateiktas byloje 2011-03-04 pareiškimas, surašytas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato VTS miesto PN dėl atsakovei priklausančio automobilio 2010-10-31 apgadinimo, nėra teisiškai reikšmingas šioje byloje, nes atsakovė į policiją kreipėsi po ginčo sutarties nutraukimo (b. l. 42). Įvertinus atsakovės nurodytus sutarties nevykdymo motyvus ir byloje surinktus įrodymus, konstatuojama, kad atsakovė neįrodė byloje, svarbios priežasties dėl kurios nutraukė sutarties vykdymą tai, kad sutartinių įsipareigojimų vykdymas galėjo atsakovės įmonės veiklai sukelti žalą (CPK178 str.). Tad laikoma, kad sutartį nutraukė be svarbių priežasčių.

Vertinant atsakovės veiksmus dėl prievolinių santykių pažeidimo teisėjų kolegijos nuomone reikšminga yra tai, kad atsakovė (paslaugų teikėja) yra verslininkė ir veikia savo rizika, todėl negali savo veiklos rizikos perkelti paslaugų gavėjai (ieškovei), reikalaudama iš kliento atlyginti už atsakovės nenumatytus nepatogumus, kurios galimai patyrė vykdydama sutartinius įsipareigojimus (CK 6.156 str.1d.,6.158 str.). Nes kaip nustatyta byloje ginčo šalys sutartį sudarė laisva valia, todėl sutarties šalys privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus sutartyje nustatytomis sąlygomis (CK 6.189 str.1d.). Atsakovė, kaip protinga ir apdairi sutarties šalis, privalėjo pasidomėti jai siūlomos eksponuoti reklamos turiniu ir galimybe teikti tokio pobūdžio paslaugas ginčo sutartyje nurodytomis sąlygomis iki sutarties sudarymo. Todėl atmestinas apeliantės motyvas, kad ji neprivalo grąžinti ieškovei dalies užmokesčio už nesuteiktas paslaugas, nes dėl atsakovės neapdairumo negali nukentėti ieškovės interesai. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis turi būti vykdoma laikantis kliento interesų prioriteto principo (CK 6.718 straipsnis), pagal kurį kliento, kaip paslaugų gavėjo, padėtis teisiniuose paslaugų teikimo santykiuose yra išskirtinesnė. CK 6.721 str. 2 dalyje nurodyta, kad paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Tokiu atveju paslaugų teikėjas privalo visiškai atlyginti kliento patirtus nuostolius. Tiesioginių nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei, kuri turi pagrįsti turėtas protingas su sutarties vykdymu iki sutarties nutraukimo susijusias išlaidas (CK 6.721 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju ieškovė nurodė, kad patyrė nuostolių dėl atsakovei sumokėto atlyginimo už būsimas reklamos paslaugas. Atsakovė byloje neginčija, kad gavo atlyginimą iš ieškovės už lipdukų apie ieškovės įmonės teikiamas teisines paslaugas eksponavimą. Todėl atsižvelgęs į sumokėtą už atsakovės paslaugas sumą ir nesuteiktų ieškovei paslaugų nuo 2010-12-13 laikotarpį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 581,30 Lt nuostolių atlyginimą ir 6 procentų procesinės palūkanas ieškovei, nes atsakovė ieškovei lėšų už nesuteiktas paslaugas (CK 6.210 str. 2 d.) nuo sutarties nutraukimo momento (nuo 2010-12-13 iki 2011-06-01) negrąžino. Esant tokioms aplinkybėms apeliantės motyvai dėl netinkamai išaiškintų bylos aplinkybių yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Taip pat atmestinas atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad apeliacinis skundas yra be motyvų. Negalima sutikti su atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvu, kad atsakovės apeliacinis skundas paduotas praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, kadangi remiantis CPK 73 str. 3 d. terminas apeliaciniam skundui paduoti pasibaigė ne 2011-06-15, o 2011-06-16. Bylos medžiaga patvirtina, kad už apeliacinį skundą sumokėtas 67 Lt žyminis mokestis (b. l. 80). Todėl atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvas, kad apeliacinis skundas neturėjo būti priimtas, kadangi apeliantė nesumokėjo žyminį mokestį už apeliacinį skundą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino reikšmingas šiai bylai aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme pateikė rašytinius įrodymus dėl teisinių paslaugų sutarties sudarymo su E. Š.. Kadangi teisėjų kolegija nesutiko su atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, o iš teisinių paslaugų teikimo sutarties matyti, kad ieškovė turi teisę sumokėti advokatei iki 2011-12-31 (b. l. 88), todėl nesant byloje rašytinių įrodymų, kad ieškovė sumokėjo advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, ieškovei advokato teisinių paslaugų apmokėjimo išlaidos nepriteistinos, nes ieškovė išlaidų nepatyrė.

Apygardos teismo posėdyje ieškovei atstovavo advokatas V. Z., ieškovė už advokato teisines paslaugas sumokėjo 1 000 Lt (pinigų priėmimo kvitas Nr. LAT 605738). Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, byla nėra sudėtinga įrodymų vertinimo ir įstatymo taikymo prasme. Todėl teisinga ir reikalinga, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, priteistina ieškovei už suteiktas byloje advokato teisines paslaugas suma yra 500 Lt (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimo nekeisti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Rikša“ (į. k. 151222210, Kauno g. 60-59, Marijampolė) 500 (penkių šimtų) Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „Tikroji turto kaina“ (į. k. 300515206, Taikos g. 165-10, Vilnius, a. s. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas, banko kodas 70440).