- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-03-12
- Bylos Nr.
- A8.-145-1015/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02975-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ingrida Mikužytė
- Pažeidėjas
- I. S.
- Advokatai
- Raimondas Garlauskas
- Kategorijos
dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui I. S., jos atstovui advokatui Raimondui Garlauskui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi I. S., gimusios (duomenys neskelbtini) d., gyvenančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje administracinio nusižengimo bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. S. 2018 m. lapkričio 17 d., 12.00 val. atskrido iš Stambulo į Vilniaus oro uostą reisu TK1407 ir su savimi gabeno prekes, kurių nepateikė muitinės kontrolei ir nedeklaravo (nei veiksmu, nei žodžiu, nei raštu). Bagažas buvo šviestas introskopu ir atrinktas detaliam patikrinimui, Keleivė ėjo žaliu kanalu, tokiu savo veiksmu deklaruodama, jog deklaruojamų daiktų, prekių neturi. Keleivė buvo sustabdyta prie išėjimo durų ir pakviesta į muitinės patikrą. Detalaus patikrinimo metu registruotame bagaže buvo rastos nedeklaruotos prekės – drabužiai. Viso patikrinimo metu nebuvo pateikti jokie prekių dokumentai, todėl prekės buvo suklasifikuotos ir įvertintos pagal muitinės teisės aktus. Sulaikytų prekių vertė 1675,06 Eur. Šiais savo veiksmais I. S. pažeidė Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 139 str. 1 d. a punktą. Tokiais veiksmais I. S. padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 208 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą.
Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo I. S. teismo posėdyje savo kaltės nepripažino bei nurodė, kad 2018 m. lapkričio 13-17 dienomis ji su pussesere A. U. ilsėjosi Turkijoje. Ten buvo didelis prekių išpardavimas, todėl jos nutarė prisipirkti darbužių sau, kitiems šeimos nariams ir draugėms. Turkijoje jos surado parduotuvę, kurioje galima įsigyti prekių pigiau, jeigu pirksi visą prekės liniją. Nupirkti drabužiai buvo skirti seseriai, mamai, draugėms, krikšto dukrai, A. U., jos uošvei, mamai, tetai. Parduotuvėje, rinkdamos prekes, jos užtruko apie tris valandas ir už prekes sumokėjo apie 200 eurų. Nupirktus daiktus, kurių dalis priklausė pusseserei, ji sudėjo į lagaminą, kurį taip pat nusipirko Turkijoje, ir atskrido į Lietuvą. Ji nesuprato, kodėl Vilniaus oro uoste ją sulaikė muitinės pareigūnai, nes ji nevežė jokių akcizinių prekių. Atsivežtų drabužių ji nedeklaravo, nes nežinojo, kad negalima vežtis drabužių ir nemanė, kad sau pirktus drabužius reikia deklaruoti, todėl prekių įsigijimo dokumentų su savimi neturėjo, juos paliko viešbutyje. Iš Stambulo jos išskrido 9 val., o Vilniuje buvo 12 val. Kai Vilniaus oro uoste muitinės pareigūnai pareikalavo iš jos prekių įsigijimo čekių, ji iš karto internetu susisiekė su viešbučiu Stambule, tikėdamasi, kad viešbutis dar nebus sutvarkęs jų kambario, ir paprašė, kad jai atsiųstų kambaryje paliktą prekių įsigijimo čekį. Kitą dieną jai paskambino iš Stambulo viešbučio ir paklausė, ar jie negalėtų perduoti to čekio moteriai, kuri yra iš Vilniaus. I. S. sutiko ir tos moters vyras perdavė jai iš Stambulo atvežtą čekį. Tos moters kontaktų ji neturi. Iš viso pas ją lagamine buvo 107 vnt. prekių. Jos buvo skirtos tik asmeniniam naudojimui, t.y. sau ir dovanos artimiesiems. Į Turkiją ji vyko pailsėti, tokio pobūdžio prekėmis ji neprekiauja, ji dirba reklamos vadove. Prekės buvo perkamos ne vienoje parduotuvėje, o vyriškas apatines trumpikes – 26 vnt. pirko turguje, S dydis skirtas sūnui, XL – gyvenimo draugui, kiekvienam po 13 vnt. Vilniaus oro uoste jos buvo laikomos apie 8 valandas. Jai buvo šokas, kai muitinės pareigūnai pasakė, kad jų įvežtos prekės bus konfiskuotos, nes tai yra kontrabanda. Tuomet ji paskambino advokatei ir ji būtinai liepė padaryti prekių aprašą ir pateikti jį prie protokolo. Su advokate ji kalbėjo kabinete ir tai girdėjau kiti pareigūnai. Vienas pareigūnas juos filmavo apie 10 minučių, bet nei ji, nei su Aušrinė nešaukė, nekonfliktavo, todėl jis nutraukė filmavimą, nes pasakė, kad nemato tam reikalo. Viena pareigūnė tikrai norėjo ją paleisti namo, bet liudytoja S. I. nesutiko, su jais buvo nemandagi, gąsdino, kad jos gali būti sulaikytos iki 14 valandų. Ji pripažįsta, kad vežami daiktai buvo išversti į kitą pusę, kad nesusiteptų, nes jie buvo nauji. Juos reikėjo sugrūsti į lagaminą, nes kaip kitaip juos galima būtų sudėti.
Liudytoja A. U. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jos santuoka pakibo ant plauko, todėl ji kartu su pussesere I. S. nutarė nuvažiuoti pailsėti į Turkiją. Eidamos Turkijoje po parduotuves, jos pamatė labai geras prekių kainas, artėjo šventės, todėl nutarė pirkti daiktus sau ir dovanoms artimiesiems. Perkant liniją įvairių dydžių drabužių yra taikomos labai geros nuolaidos. Nusileidus lėktuvui Vilniaus oro uoste, jos buvo pakviestos apžiūrėti lagaminus. Dvi muitinės pareigūnės apžiūrėjo Indrės daiktus, viena pasiūlė uždaryti lagaminą ir eiti toliau, o kita pasakė eiti detalesnei apžiūrai. Jos prašė paaiškinti, kas vyksta, tačiau niekas nebuvo paaiškinta. Buvo pakviestas viršininkas, kuriam buvo liepta filmuoti. Jos abi buvo šoko būsenoje, kai joms buvo pasakyta, jog veža kontrabandą. Visi jų vežami daiktai buvo skirti tik sau ir dovanoms. Jos susigundė pirkti visą liniją vienodų prekių, nes taip yra žymiai pigiau. Jei pirksi vieną daiktą, jis gali kainuoti apie 15 eurų, o jeigu perki iš karto visą liniją, tada vienas daiktas kainuoja apie 4-5 eurus. Indrė mokėjo už moteriškus drabužius, o ji – už vaikiškus. I. S. lagamine buvo sudėti ir liudytojai priklausantys daiktai – 5-6 suknelės, kelnės. Šiuos daiktus dovanoms ji pirko brolio žmonai, anytai, todėl jų pirkimo su artimaisiais nederino. Indrė dėl dydžių telefonu bendravo su artimaisiais, tačiau negali pasakyti kokiu būdu – internetu ar kitaip. Stambule jos buvo pirmą kartą. Apatines kelnaites Indrė pirko savo sugyventiniui ir sūnui, kuriam 14 metų. Kasdieniams poreikiams kelnaičių reikia daug. Stambule už perkamas prekes jos mokėjo grynais pinigais – eurais. Atskridusios į Vilniaus oro uostą I. S. neturėjo įsigijimo dokumentų, todėl negalėjo jų pateikti muitinės darbuotojams. Tada Indrė susisiekė su viešbučiu Stambule ir prašė rasti čekius. Iš viso muitinėje jos prabuvo apie 8 valandas. Kaip čekiai atsidūrė Vilniuje, liudytojai nežinoma. Iš viso jos abi muitinėje išbuvo apie 8 valandas. Jos bandė aiškinti muitinės pareigūnėms, kad tai daiktai, skirti asmeniniams poreikiams, tačiau pareigūnės jų neklausė, elgėsi su jomis negražiai ir neaiškino, kodėl yra apžiūrimi jų lagaminai. Liudytoja pati pagal individualią veiklą vykdo prekybą, tačiau pagrinde prekiauja kosmetika, taip pat pėdkelnėmis. Prekes jai pristato vadybininkai, taip pat ji yra pati užsisakiusi prekių Lenkijoje.
Liudytoja S. I. teismo posėdyje nurodė, kad ji yra Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto vyriausioji inspektorė. Liudytoja paaiškino, kad I. S. atskrido iš Stambulo, pasiėmė bagažą ir atvykimo salę paliko nedeklaravusi daiktų. Ji buvo sustabdyta, paklausta, ar turi deklaruojamų daiktų. I. S. atsakė, kad neturi, todėl buvo pakviesta į patikrą. Patikros metu buvo rasti nedeklaruoti daiktai, atliktas detalus patikrinimas. I. S. nepateikė prekių įsigijimo dokumentų. Visos aplinkybės užfiksuotos ir I. S. surašytas protokolas už kontrabandą. Keleivė patikrinimui buvo atrinkta pagal rizikos požymius, t.y. lagamine suspaustus rūbus. Keleivė buvo nemandagi, atsisakė pateikti bagažą, sakė, kad yra pavargusi, kad jos laukia vaikas, davė liudytojai telefoną, kad paaiškintų vaikui, kodėl ji negali grįžti namo. Kalbos apie deklaravimą nebuvo. Jos buvo paklausta, kam yra skirti daiktai ir ji atsakė, kad tai yra asmeninio pobūdžio daiktai. Rūbai buvo išversti, ji sakė, kad juos dėvėjo kelionės metu. Buvo patikrintos dvi keleivės, kurios sukėlė įtarimų. Pas I. S. rasti drabužiai buvo be dėvėjimo požymių ir administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas tik naujoms prekėms. I. S. gabenamos prekės turėjo komercinio pobūdžio požymių, nes buvo po 5 vienetus vienodos. Visos prekės buvo sumaišytos, jas reikėjo surūšiuoti. I. S. nepateikė jiems prekių įsigijimo dokumentų, pasakė, kad jų neturi. Patikrinimo eigoje pasakė, kad skambins į viešbutį, gal jie ten jų paieškos. Nurodė, kad jeigu būtų buvę pateikti prekių įsigijimo dokumentai, atitinkantys reikalavimus, ir pagal kuriuos būtų galima identifikuoti prekes, jie, surašydami administracinio nusižengimo protokolą, būtų pritaikę prekių įsigijimo vertę. Liudytojos teigimu, I. S. buvo nemandagi, su muitinės pareigūnais bendravo nenoriai. Kita keleivė buvo ramesnė, tačiau jai įtaką darė I. S.. Liudytoja neatsimena, ar I. S. pasirašė po daiktų paėmimo protokolu, bet ji su teisėmis buvo supažindinta. Iš trečiųjų šalių vežamas bagažas yra šviečiamas introskopu. Šuo atveju I. S. lagamine sudėtos prekės buvo išvirkščios, o ne dėvėtos ir tai suklaidino liudytojos kolegę. Prekės taip pat nebuvo supakuotos, o išverstos ir sumestos į bagažą. Kai prekės yra taip netvarkingai sumestos, tai yra rizikos požymis. Prekių etiketės tikriausiai buvo nukarpytos. Atliekant tokio pobūdžio procedūras jie aiškinasi, kam yra skirti daiktai. Jeigu žmogus įrodo, kad daiktai yra vežami asmeniniams poreikiams ir jų vertė neviršija 430 eurų, pažeidimas nefiksuojamas. Šiuo atveju vežamų daiktų vertė buvo didesnė ir daiktai buvo komercinio pobūdžio. Liudytojos akivaizdoje I. S. niekam neskambino, tačiau ji nebuvo sulaikyta, todėl galėjo išeiti iš kabineto. Vežamų prekių kiekis ir pobūdis neturi kelti įtarimų, kad jos vežamos ne komerciniais tikslais. Šiuo atvejų tokių įtarimų kilo, nes buvo vežama vienodų prekių po keletą vienetų. Pažeidimo fiksavimo atveju yra sumuojamos visos naujos prekės. Šiuo atveju buvo vertinama visuma naujų prekių. Jeigu bus 10 kelnių, bet skirsis jų saga ar užtrauktukas, tai bus traktuojama, kaip prekė vežama komerciniams tikslams. Šiame patikrinime dalyvavo ir kiti pareigūnai - pamainos viršininkas, vyresnioji inspektorė. Jie taip pat sutiko, kad yra padarytas pažeidimas. Liudytoja taip pat paaiškino, kad Vilniaus oro uoste yra išėjimo salė, kurioje yra žalias kanalas ir raudonas kanalas. Šiuo atveju keleivės išėjo žaliuoju kanalu ir buvo prie išėjimo durų iš salės. Jeigu keleivis salėje paklausia pareigūno, kaip elgtis, tai tokiu atveju jam pasiūloma susimokėti ir pažeidimas nefiksuojamas. Keleivės veiksmai, žodiniai parodymai nerodė, kad ji nori prekes deklaruoti ir nuo pat pradžių rodė priešiškumą. Be to, Vilniaus oro uoste kas keli metrai nurodomi deklaruojami ir nedeklaruojami daiktai, yra stendas su deklaracijomis. Kai muitinės pareigūnai sudėjo prekes, keleivės užsirašė, kokios yra prekės ir jas fotografavo. Pati liudytoja su keleive bendravo mažai, su ja daugiau bendravo jos kolegė, o ji surašė protokolą. I. S. buvo pasakyta, kad prekės bus sulaikytos, kol teismas priims sprendimą. Liudytoja norėjo, kad šis patikrinimas būtų filmuojamas, tačiau jie neturėjo tokios galimybės, viršininkas viską fotografavo.
I. S. kaltė, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 208straipsnio 2 dalyje, taip pat yra grindžiama:
- 2018 m. lapkričio 17 d. daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, kuriuo Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto posto vyresnioji inspektorė S. I. paėmė iš I. S. atsivežtas prekes. Protokole nurodyta, kad prie prekių nebuvo pateikti dokumentai (b.l. 3-5); Paimtos prekės nufotografuotos (b.l. 7-34);
- I. S. 2018 m. lapkričio 17 d. duotais paaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad jai grįžus iš kelionės iš Stambulo 2018 m. lapkričio 17 d., apie 12.45 val., ją muitinės pareigūnai pasikvietė patikrai. Daiktai yra jos asmeniniai, nieko neleistino negabeno. Tikslindama paaiškinimus nurodė, kad šiuo metu ji yra labai susijaudinusi, jai svaigsta galva. patikslina, kad tarp paimtų daiktų yra dalis jos asmeninių daiktų, kuriuos į Stambulą ji vežėsi iš Vilniaus ir kuriuos parvežė atgal. Muitinėje norėjo pateikti aprašą visų paimtų daiktų, nurodydama jų įsigijimo vertę, laiką, kitas aplinkybes, tačiau muitinėje jai neleido to padaryti. Stambule įgytų prekių įsigijimo dokumentus turi, jie yra palikti viešbutyje šiukšlių maišelyje. Ji bandys visom priemonėm tą šiukšlių maišelį su įsigijimo čekiais atgauti ir pateikti muitinei (b.l. 6);
Teismui taip pat buvo pateikti duomenys, kad I. S. ir jos sutuoktinis R. S. neturi savo vardu įregistruotų transporto priemonių bei nekilnojamojo turto, augina sūnų D. S., gimusį (duomenys neskelbtini) metais (b.l. 41-46), I. S. nuo 2013 m. balandžio 3 d. dirba A. K. įmonėje rinkodaros ir marketingo vadovės pareigose, jos darbo užmokestis – 400 eurų (b.l. 47-49);
I. S. pateikė teismui prekių įsigijimo dokumentą, kuriame nurodyta, kad parduotų prekių vertė yra 234 eurai (b.l. 50; 51).
Vilniaus teritorinė muitinė informavo teismą, kad 2018 m. lapkričio 17 d. I. S. muitinio tikrinimo procedūra filmuojama nebuvo (b.l. 62-65).
I. S. pateikė 2018 m. lapkričio 17 d. paimtų daiktų aprašą, kuriame ji nurodė visas iš jos muitinės patikrinimo metu paimtas prekes bei nurodė, kam konkrečiai kiekviena prekė buvo vežama (kam skirta) (b.l. 70-78).
UAB „TELE 2“ pateikta informacija apie I. S. suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 30 d., iš kurios matyti, kad 2018 m. lapkričio 17 d., 13.33 val. ir 14.33 val. ji bendravo per mobilųjį internetą, kaip ji pati teigė, duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, su Stambulo viešbučio darbuotojais dėl galimybės atgauti prekių įsigijimo dokumentus, paliktus viešbučio kambaryje (b.l. 69).
Taip pat teismui Institucija pateikė duomenis buvo muitinei prekių vertei nustatyti (iš PREMI duomenų bazės).
ANK 208 straipsnio 2 dalis be kita ko numato atsakomybę už prekių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nepateikiant jų muitinės kontrolei arba kitaip išvengiant muitinės kontrolės, kai neteisėtai gabenamų prekių vertė viršija penkis bazinius bausmių ir nuobaudų dydžius, bet neviršija penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
I. S. administracinio nusižengimo protokolu yra kaltinama įvežusi iš trečiosios šalies – Turkijos prekių už 1675,06 Eur sumą, kurių nepateikė muitinės kontrolei ir nedeklaravo. Protokole nurodyta, kad keleivė ėjo žaliu kanalu, tokiu savo veiksmu deklaruodama, jog deklaruojamų prekių neturi. aigi I. S. kaltinama pažeidusi Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 139 str. 1 d. a punktą, numatantį, kad „Į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, po to, kai jo atvežamos į nurodytą muitinės įstaigą ar kitą muitinės nustatytą ar jai priimtą vietą, arba į laisvąją zoną, muitinei nedelsdamas pateikia į Sąjungos muitų teritoriją prekes atvežęs asmuo“.
Vadovaujantis komisijos deleguoto reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomos išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 135-144 straipsniuose numatyta, kad muitinės deklaracijos gali būti pateikiamos žodžiu arba kitu veiksmu. Prekės laikomos deklaruotomis išleidimui į laisvą apyvartą 141 straipsnyje nurodytu veiksmu, t.y. muitinės deklaracijos pateikimu, kuriuo pripažįstamas veiksmas – vykimas per žaliąjį kanalą, jei muitinės įstaigoje taikoma dviejų kanalų sistema. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Vilniaus oro uoste taikoma dviejų (žaliojo ir raudonojo) kanalų sistema.
Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad I. S. ėjo žaliuoju kanalu, tokiu būdu deklaruodama, kad deklaruojamų daiktų neturi. Pati I. S. neginčijo šios aplinkybės, teigdama, jog jokių draudžiamų daiktų nevežė, o tai, kad ji turėjo deklaruoti savo reikmėms ir dovanoms įvežamus drabužius, ji nežinojo. Tuo tarpu muitinės pareigūnai, atlikdami I. S. bagažo patikrinimą, laikėsi pozicijos, kad jos asmeniniame bagaže esančių drabužių kiekis ir asortimentas yra įvežtas ne asmeniniams poreikiams, o komerciniams tikslams, be to įvežamų drabužių vertė viršijo leistiną atgabentų prekių vertę (430 eurų), todėl jie turėjo būti deklaruoti bei už juos sumokėti mokesčiai.
Šiam ginčui yra aktualios 2004 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 439 patvirtintos Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 4 punkte nurodyta, kad keleivių asmeniniame bagaže gabenamos prekės neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, kai: 1) jos įvežamos ne komerciniais tikslais; 2) jų vertė ar kiekis neviršija šiose taisyklėse nustatytų prekių vertės ar kiekio, leidžiamų keleiviams įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją neapmokestinant importo PVM ir akcizais. Taisyklių 5 punkte nurodyta, kokios prekės laikomos įvežtomis ne komerciniais tikslais, o būtent: 1) kai jos įvežamos nereguliariai; 2) įvežtos prekės skirtos keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui ir (arba) įvežamos kaip dovanos; nei tokių prekių prigimtis, nei kiekis neturi kelti abejonių, kad jos įvežamos ne komerciniais tikslais. Taisyklių 6.2 punkte numatyta, kad asmeniniame bagaže ne komerciniais tikslais oro transportu galima atgabenti prekių iki 430 eurų.
Vertinant pirmąjį ne komerciniams tikslams įvežamų prekių požymį, sąvoka „įvežamos nereguliariai“ turi būti suprantama kaip įvežamos ne nuolatos (netolygiai), neorganizuotai, nesistemingai. Administracinėn atsakomybėn traukiama I. S. teismo posėdyje nurodė, kad į Turkiją ji su pussesere važiavo pailsėti pirmą kartą, pamačiusios parduotuvėse dideles nuolaidas drabužiams, nutarė jų nusipirkti sau ir savo artimųjų dovanoms, nes artėjo šventės. Tokias pat aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje apklausta liudytoja A. U., važiavusi kartu su I. S. į Turkiją. Taigi šiuo aspektu teismas neturi jokio pagrindo netikėti I. S. ir liudytojos A. U. parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs bei neprieštaraujantys vieni kitiems. Pažymėtina tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę turi įrodyti bylą tyrusi institucija, o ne pats traukiamas atsakomybėn asmuo turi įrodinėti, kad jis nepadarė jam inkriminuojamo nusižengimo. Institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, taip pat nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių I. S. nuolatinį vykimą į užsienį bei sistemingą prekių iš ten gabenimą. Priešingai, pati I. S. teigė, jog ji į Turkiją važiavo pirmą kartą, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad I. S. darbinė veikla yra nesusijusi su prekyba, ji nuo 2013 m. balandžio 3 d. dirba rinkodaros ir marketingo vadovės pareigose (b.l. 47-49). Nesant byloje jokių įrodymų, patvirtinančių apie I. S. nuolatines keliones į užsienį, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog ginčo prekių gabenimas buvo reguliarus.
Taisyklių 5.2 punkte nurodyta aplinkybė, paneigianti komercinį tikslą, t.y. jei prekės įvežamos keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui arba įvežamos kaip dovanos, nėra detalizuota, tik nurodyta, jog tokių prekių prigimtis, nei kiekis neturi kelti abejonių, kad jos įvežamos ne komerciniais tikslais. Todėl komercinis tikslas turi būti įrodinėjamas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į prekių pobūdį bei kiekį.
Motyvuojamoji dalis
Iš byloje esančių daiktų paėmimo protokolo ir nuotraukų matyti (b.l. 3; 7-34) matyti, kad I. S. iš viso gabeno 112 vnt. įvairių drabužių, t.y. 10 vnt. moteriškų džinsinių kelnių, po 4 vnt. chalatų, moteriškų kelnių, suknelių, liemenių, švarkų, 7 trikotažines sukneles, 41 vnt. įvairių palaidinių, 26 vnt. apatinių vyriškų drabužių ir kitų daiktų po vieną.
Administracinėn atsakomybėn traukiama I. S. teismo posėdyje teigė, kad visus daiktus ji pirko sau ir savo artimiesiems dovanų bei nurodė, kam ir koks konkrečiai daiktas buvo skirtas. Taip pat ji pateikė teismui daiktų apyrašą, nurodydama konkrečiai kokio dydžio drabužis ir kokiam šeimos nariui, giminaičiui ar draugei jis buvo skirtas (b.l. 71-77). Liudytoja A. U. teismo posėdžio metu patvirtino I. S. parodymus bei nurodė, kad pamačiusios parduotuvėse dideles nuolaidas drabužiams, jos nutarė jų nupirkti sau, savo giminėms ir draugams dovanų, nes atėjo šventės. Perpardavinėti gabenamų drabužių neketino. Dėl kai kurių įvežamų prekių vienodo asortimento, tik skirtingų dydžių, tiek I. S., tiek A. U. paaiškino, kad perkant visą liniją vienodų prekių jos yra žymiai pigesnės, t.y. viena kainuoja apie 4-5 eurus, o perkant po vieną, tokia prekė kainuotų apie 15 eurų. Esant tokiam ženkliam prekių kainų skirtumui, jos abi nutarė pirkti visą liniją prekių. Vyriškos trumpikės (26 vnt.) buvo pirkos turgavietėje ir tik dviejų dydžių, jos buvo skirtos I. S. paaugliui sūnui ir gyvenimo draugui. I. S. neneigė aplinkybės, kad ji neturėjo su savimi prekių įsigijo dokumentų bei nuo pat muitinės patikrinimo pradžios teigė, kad juos paliko viešbutyje Stambule.
Apklausta teismo posėdyje liudytoja Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus oro uosto vyriausioji inspektorė S. I. nurodė, kad patikrinus I. S. asmeninį bagažą buvo nustatyta, kad pas I. S. rasti drabužiai buvo be dėvėjimo požymių, jų kiekis ir asortimentas turėjo komercinio pobūdžio požymių, nes kai kurios prekės skyrėsi vienu dydžiu ir buvo vienodos rūšies, netgi tos pačios spalvos. Be to, I. S. bagaže visos prekės buvo išvirkščios, sumaišytos, išimtos iš pakuočių, netvarkingai sumestos, suspaustos, todėl jas reikėjo surūšiuoti, kas taip pat sukėlė pareigūnei įtarimų, ar tokiu būdu nesiekiama nuslėpti jų komercinio pobūdžio. Liudytoja neatsimena, ar etiketės nuo drabužių buvo nukirptos. Šios liudytojos teigimu, I. S. teigė, kad šie daiktai yra jos asmeniniai. Administracinio nusižengimo protokolas jai buvo surašytas tik dėl naujų drabužių.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusižengimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti.
Iš byloje esančių drabužių nuotraukų matyti, kad I. S. gabenami drabužiai iš tiesų buvo be etikečių, kai kurios prekės buvo vienodos rūšies, skyrėsi tik dydžiai (b.l. 7-31). Liudytoja S. I. paaiškino, kad visos prekės buvo išimtos iš pakuočių, netvarkingai sumestos, suspaustos. Nors muitinės inspektorė nurodė, kad tokiu būdu galimai buvo bandoma nuslėpti gabenamų prekių komercinį pobūdį, tačiau kita vertus tokių prekių (be etikečių ir be įpakavimų) realizavimas taip pat galėtų sukelti tam tikrų sunkumų, nes pirkėjui gali kilti abejonių, ar šios prekės apskritai yra naujos. Tai, kad I. S. bagaže buvo vienodų rūšių drabužių, tik skirtingų dydžių, taip pat nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jie buvo komercinio pobūdžio, nes, kaip parodė I. S. bei liudytoja A. U., kai kuriais atvejais prekės buvo perkamos linijomis, t.y. vienodos, tik skirtingų dydžių, turint tik vieną tikslą - ženkliai sutaupyti, nes, kaip buvo nurodyta, perkant linijomis viena prekė kainuoja 4-5 eurus, o perkant tik vieną – 15 eurų. Šis paaiškinimas teismui atrodo logiškas. Be to, I. S. pateikė teismui daiktų aprašą, kuriame nurodyta konkrečiai koks ir kokio dydžio drabužis bei kokiam šeimos nariui, giminaičiui ar draugei jis buvo skirtas (b.l. 71-77). Taip pat jau buvo minėta, kad I. S. darbinė veikla yra visiškai nesusijusi su prekyba daiktais bei byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jos sistemingą vykimą į užsienį.
Atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei į tai, kad visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teismas negali daryti kategoriškos ir abejonių nekeliančios išvados, kad I. S. gabenamos prekės buvo komercinio pobūdžio.
Kita vertus, Taisyklių 4.2 punkte nurodyta, kad keleivių asmeniniame bagaže gabenamos prekės neapmokestinamos importo PVM ir akcizais, kai jų vertė ar kiekis neviršija šiose taisyklėse nustatytų prekių vertės ar kiekio, leidžiamų keleiviams įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją neapmokestinant importo PVM ir akcizais. Taisyklių 6.2 punkte numatyta, kad asmeniniame bagaže ne komerciniais tikslais oro transportu galima atgabenti prekių iki 430 eurų.
Apklausta teismo posėdyje liudytoja Vilniaus teritorinės muitinės vyriausioji inspektorė S. I. nurodė, kad I. S. kontrolės metu nepateikė prekių įsigijimo dokumentų, todėl gabenamų prekių muitinė vertė buvo nustatyta remiantis PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis. Šios liudytojos teigimu, jeigu I. S. būtų pateikusi prekių įsigijimo dokumentus, kurie atitiktų reikalavimus ir pagal kuriuos būtų galima identifikuoti prekes, administracinio nusižengimo protokolas būtų surašomas pagal prekių įsigijimo vertę.
Administracinėn atsakomybėn traukiama I. S. teismui paaiškino, kad muitinės kontrolės metu ji neturėjo prekių įsigijimo dokumentų, nes juos buvo palikusi viešbutyje Stambule. Kadangi iš Stambulo ji išskrido 9.00 val. ryto, o Vilniaus oro uoste buvo sulaikyta po 12 valandos, ji susisiekė su viešbučiu Stambule tikėdamasi, kad viešbutis dar nebus sutvarkęs jų kambario, ir paprašė, kad jai atsiųstų kambaryje paliktą prekių įsigijimo čekį. Kitą dieną jai paskambino iš Stambulo viešbučio ir paklausė, ar jie negalėtų perduoti to čekio moteriai, kuri yra iš Vilniaus. I. S. sutiko ir tos moters vyras perdavė jai iš Stambulo atvežtą čekį. Tos moters kontaktų ji neturi.
Šiam teiginiui pagrįsti administracinėn atsakomybėn traukiama I. S. pateikė teismui UAB „TELE 2“ skambučių išklotinę už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., kuriame, kaip ji nurodė, matyti, kad 2018 m. lapkričio 17 d., 13.33 val. ir 14.33 val. ji bendravo mobiliuoju internetu (b.l. 69), tačiau iš šios išklotinės nėra galimybės nustatyti su kuo vyko bendravimas. Taip pat I. S. pateikė teismui prekių įsigijimo dokumentą, kuriame nurodyta 68 vnt. įvairių prekių įsigijimas už 234 eurus (b.l. 50-51).
Lyginant I. S. pateiktą prekių įsigijimo dokumentą su daiktų paėmimo protokolu akivaizdu, kad prekių įsigijimo dokumente nurodyti drabužiai bei jų kiekis nesutampa su daiktų paėmimo protokole nurodytais daiktais ir jų kiekiu, sutampa tik suknelių (7 vnt.) ir liemenių (4 vnt.) kiekis. Nors administracinėn atsakomybėn traukiama I. S. teigė, jog prekės buvo perkamos ne vienoje parduotuvė, o vyriškos trumpikės – turguje, todėl įsigijimo dokumente nurodytas prekių kiekis nesutampa su faktiškai įvežtu prekių kiekiu, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurių įsigijimo dokumente nurodytų drabužių, tokių kaip 5 vnt. paltų ir 4 vnt. striukių, daiktų paėmimo protokole apskritai nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prekių įsigijimo dokumente yra nurodyti tik 68 vnt. prekių, kurie buvo įsigyti už 234 eurus, o daiktų paėmimo protokolu iš viso buvo paimta 117 vnt. daiktų. Todėl teismas sprendžia, kad nurodytas prekių įsigijimo dokumentas nepagrindžia visų I. S. įvežtų prekių vertės. Esant tokioms aplinkybėms teismas negali teigti, jog I. S. pateiktas prekių įsigijimo dokumentas yra tinkamas identifikuoti jos atvežtas prekes bei jų vertę, todėl prekių muitinė vertė yra pagrįstai nustatyta remiantis PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis (1675,06 Eur), bei, kaip matyti, ji viršija nustatytą leidžiamą atgabenti prekių, neapmokestinamų importo PVM ir akcizais, vertę (iki 430 eurų), todėl I. S. pagrįstai yra traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ANK 208 straipsnio 2 dalį, kadangi jos atgabentų prekių vertė viršija penkis bazinius bausmių ir nuobaudų dydžius (250 Eur), bet neviršija penkiasdešimt bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (2500 Eur).
I. S. teiginys, jog ji nežinojo, kad savo reikmėms ir dovanoms įvežamus drabužius ji privalo deklaruoti, negali būti pagrindu atleisti ją nuo atsakomybės, nes įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nuo administracinės atsakomybės neatleidžia (ANK 2 straipsnio 2 dalis). Be to, liudytoja S. I. teismo posėdžio metu nurodė, kad Vilniaus oro uoste kas keli metrai yra pateikiama informacija, kurioje nurodomi deklaruojami ir nedeklaruojami daiktai, yra stendas su deklaracijomis. Tad I. S. turėjo galimybė susipažinti su pateikta informacija prieš eidama žaliuoju kanalu.
Todėl atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei argumentus, teismas konstatuoja, kad I. S. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 208 straipsnio 2 dalyje, nes nedeklaravo įvežamų iš trečiųjų šalių prekių, viršijančių 430 eurų vertę.
ANK 208 straipsnio 2 dalyje už jame numatyto nusižengimo padarymą numatyta nuobauda – bauda nuo 1400 iki 3000 eurų su kontrabandos daiktų konfiskavimu.
Skirdamas administracinę nuobaudą bei vertindamas ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo galimybę, teismas atsižvelgia į tai, kad I. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgia ir į padaryto pažeidimo pobūdį (teismas nenustatė šių prekių komercinio vežimo pobūdžio požymių) ir į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius I. S.– anksčiau kelis kartus buvo bausta už KET ir kitų rūšių nusižengimus, šio administracinio nusižengimo padarymo metu galiojančių nuobaudų neturėjo, augina nepilnametį sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini) metais (b.l. 46), dirba ir gauna 400 eurų dydžio atlyginimą (b.l. 47-49), jos ir sutuoktinio vardu joks nekilnojamas ir registracijos reikalingas kilnojamas turtas neregistruotas (b.l. 41-45). Todėl atsižvelgiant į I. S. turtinę padėtį, auginamą nepilnametį sūnų bei jau minėtas aplinkybes, susijusias su konkrečiu padaryto nusižengimo pobūdžiu, teismas sprendžia, kad šiuo atveju netgi skiriant sankcijoje numatytą minimalią baudą už padarytą nusižengimą, tokia nuobauda būtų aiškiai per griežta ir neproporcinga, todėl yra pagrindas taikyti I. S. atžvilgiu ANK 34 straipsnio 5 dalį ir skirti jai mažesnę baudą, nei sankcijoje numatyta minimali, t.y. 300 eurų su gabentų prekių konfiskavimu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu, 646 straipsniu, teismas
nutaria:
I. S. pripažinti kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir, pritaikius Administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalį, skirti 300 (trijų šimtų) eurų baudą.
Konfiskuoti 2018 m. lapkričio 17 d. daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu iš I. S. paimtus daiktus.
Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Išaiškinti, kad bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo skirti baudą išsiuntimo ar išdavimo dienos, o apskundus nutarimą skirti baudą, – ne vėliau kaip per keturiasdešimt kalendorinių dienų nuo nutarties, kuria skundas nepatenkintas, išsiuntimo ar išdavimo dienos. Bauda mokama į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą: LT74 4010 0510 0132 4763, esančią banke Luminor Bank, AB (buvęs AB DNB bankas), LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB „SEB bankas”, LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Luminor Bank, AB (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke Swedbank, AB, LT42 7230 0000 0012 0025, esančią AB „Medicinos bankas”, LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB „Šiaulių bankas”, LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, ar LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AB „Citadele“ banke.
Mokant paskirtą baudą mokėjimo pavedime būtina nurodyti lėšų gavėją Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, gavėjo kodą 188659752, įmokos kodą 1001, mokėjimo paskirtyje - administracinio nusižengimo identifikacinį kodą (ROIK) – 18094489665.
Nustatytu terminu nesumokėjus paskirtos baudos nutarimas skirti baudą bus vykdomas priverstine tvarka (ANK 668 straipsnio 4 dalis).