Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-05-18 · Administracinė byla Nr. A-438-95-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-18
Bylos Nr.
A-438-95-12
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00461-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-95/2012Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00461-2010-1 Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui A. M.,pareiškėjo atstovei O. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teuismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. k-36, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam tarnybinė nuobauda paskirta remiantis tarnybinio nusižengimo tyrimo 2010 m. liepos 2 d. išvada Nr. pi-94, kurioje konstatuojama, kad jis 2010 m. gegužės 19 d., 14 val. 42 min. skambino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjui J. S., prašydamas nebausti Birutės Z. R., be to rašydamas 2010 m. birželio 14 d. paaiškinimą melagingai nurodė, kad jo pokalbį su J. S. girdėjo tuo metu jo kabinete buvę asmenys- B. Z. R., E. B., A. M.. Nurodė, kad jis nagrinėjo Birutės Z. R. administracinę medžiagą dėl Gilužio ežero pakrantėje pastatyto kilnojamojo vagonėlio. Jis 2010 m. balandžio 23 d. nutarimu B. Z. R. paskyrė administracinę nuobaudą - 150 Lt baudą ir surašė privalomąjį nurodymą iki liepos mėnesio pašalinti savavališkai pastatytą vagonėlį. 2010 m. balandžio 23 d. jo kabinete buvo B. Z. R., E. B., A. M.. Jis neneigia, kad 2010 m. gegužės 19 d. skambino J. S., tačiau nei jam nurodė, nei prašė nebausti B. Z. R., o tiktai klausė, ką jis padarė, ir ar buvo nubausta B. Z. R.. Mano, kad jis tarnybinio nusižengimo nepadarė, yra nubaustas nepagrįstai.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas paaiškino, kad buvo gautas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo J. S. 2010 m. gegužės 28 d. raštas, kuriame teigiama, kad A. M., 2010 m. gegužės 19 d., apie 14 val. 42 min. paskambinęs J. S. pranešė, kad jis nubaudė B. Z. R. už tai, kad ši Gilužio ežero pakrantėje savavališkai pastatė kilnojamąjį treilerį ir pasakė, kad Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui B. Z. R. bausti nebereikia. Šiuos A. M. žodžius J. S. suprato kaip nurodymą ar prašymą nebebausti B. Z. R.. A. M., rūpindamasis ne savo kompetencijos klausimais, bandydamas daryti įtaką kitos institucijos - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjui J. S. bei ginti B. Z. R. interesus, kad ši išvengtų administracinės atsakomybės už statybos reikalavimų pažeidimus, pažeidė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių 5.2 punktą (saugoti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų reputaciją, didinti jų prestižą), 5.5 punktą (elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų ir nediskredituotų pareigūno vardo), 5.9 punktą (vengti veiksmų ar neveikimo, kurie kenktų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų ir pareigūnų autoritetui) reikalavimus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punkte bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4 ir 9 punktuose apibrėžtus nesavanaudiškumo (nesinaudoti savo tarnybine padėtimi ir nereikalauti kitų valstybės tarnautojų pagalbos siekdamas naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams) bei pavyzdingumo (visose situacijose veikti profesionaliai ir humaniškai, teikti tą informaciją, pagalbą ar paslaugą, kuri yra būtina, bet kartu gebėti teisingai ir taktiškai atmesti neteisėtus prašymus) principus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktą ir padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį pagrįstai ir teisėtai jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu A. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl 2010 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. k-36, kuriuo A. M. paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. balandžio 13 d. buvo patikrinta pil. B. Z. R. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vykdoma statyba ir nustatyta, kad Gilužio ežero pakrantėje pastatytas kilnojamas treileris, įrengti stulpiniai (betoniniai) pamatai, ežero pakrantėje, prie vandens, įrengta pavėsinė, du židiniai, lieptas, malkinė, B. Z. R. turi nebegaliojantį 2004 m. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą ežero priežiūrai skirto pastato statybai. Pareiškėjas A. M. nurodė, kad jis išnagrinėjo B. Z. R. administracinę medžiagą dėl Gilužio ežero pakrantėje pastatyto kilnojamojo treilerio. Jis 2010 m. balandžio 23 d. nutarimu B. Z. R. paskyrė administracinę nuobaudą- 150 Lt baudą ir tą pačią dieną surašė privalomąjį nurodymą iki liepos mėnesio pašalinti savavališkai pastatytą treilerį. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2010 m. gegužės 28 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo J. S. raštą Nr. (22.18)-2D-605 , kuriame teigiama, kad A. M., 2010 m. gegužės 19 d. apie 14 val. 42 min. paskambinęs J. S. pranešė, kad jis nubaudė B. Z. R. už tai, kad ši Gilužio ežero pakrantėje savavališkai pastatė kilnojamąjį treilerį ir pasakė, kad Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui B. Z. R. bausti nebereikia. Iš šio rašto matyti, kad B. Z. R. dėl įrengtų stulpinių pamatų ir treilerio neteisėto pastatymo 2010 m. gegužės 11 d. buvo surašytas savavališkas statybos aktas Nr. SSA-90-100511-00003.

Teismas pabrėžė, jog liudytoju apklaustas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo J. S. patvirtino, kad 2010 m. gegužės 19 d. jam paskambino A. M. ir pranešė, kad jis B. Z. R. jau nubaudė ir pasakė, kad B. Z. R. jam J. S. bausti nebereikia. Jis A. M. žodžius suprato kaip nurodymą nebausti B. Z. R.. Pareiškėjas neneigė, kad 2010 m. gegužės 19 d. apie 14 val. 42 min. skambino J. S., tačiau jis J. S. nei nurodė, nei prašė jo nebusti B. Z. R., o tiktai klausė, ką jis padarė, ar nubaudė B. Z. R. ar ne. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iš byloje esančios pokalbių telefonu išklotinės matyti, kad iš A. M. skirto tarnybinio mobiliojo telefono Nr. 61018508 , 2010 m. gegužės 19 d. 14 val. 42 min. buvo skambinta J. S., o 2010 m. gegužės 19 d. 15 val. 35 min. B. Z. R.. Teismas akcentavo, kad liudytojais apklausti B. Z. R., E. B., A. M. parodė, kad jie 2010 m. gegužės 19 d. A. M. kabinete nebuvo ir jo pokalbio su J. S. negirdėjo, jie A. M. kabinete yra buvę tik 2010 m. balandžio 23 d..

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas valstybės tarnautojo veiklai ir elgesiui kelia aukštus reikalavimus. Šio įstatymo 3 straipsnis įtvirtina pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, 15 straipsnis valstybės tarnautojų pareigas. Teismo vertinimu, A. M., bandydamas daryti įtaką kitos jam nepavaldžios institucijos- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjui J. S. bei gindamas B. Z. R. interesus, kad ši išvengtų administracinės atsakomybės už statybos reikalavimų pažeidimus, pažeidė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių 5.2 punkto (saugoti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų reputaciją, didinti jų prestižą), 5.5 punkto (elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų ir nediskredituotų pareigūno vardo ), 5.9 punkto (vengti veiksmų ar neveikimo, kurie kenktų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų ir pareigūnų autoritetui) reikalavimus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punkte bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4 ir 9 punktuose apibrėžtus nesavanaudiškumo (nesinaudoti savo tarnybine padėtimi ir nereikalauti kitų valstybės tarnautojų pagalbos siekdamas naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams) bei pavyzdingumo (visose situacijose veikti profesionaliai ir humaniškai, teikti tą informaciją, pagalbą ar paslaugą, kuri yra būtina, bet kartu gebėti teisingai ir taktiškai atmesti neteisėtus prašymus) principus. Teismas nustatė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktą ir padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį pagrįstai ir teisėtai jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba.

Teismo nuomone, dėl išvardintų motyvų laikytina, kad A. M. įvykdė tarnybinį nusižengimą, tarnybinė nuobauda jam paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių reikalavimų, tarnybinių nuobaudų skyrimo terminų. Teismas pabrėžė, jog atsižvelgiant į nusižengimo padarymo priežastis ir aplinkybes, A. M. paskirta švelniausia iš tarnybinių nuobaudų - pastaba. Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m. liepos 8 d. įsakymas Nr.k-36, kuriuo A. M. paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. M. prašo:

Žemesnės instancijos teismas

panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. 1-13-279/2011, ir priimti naują sprendimą - panaikinti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. k-36 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. M.; iš Aplinkos ministerijos išreikalauti pagal Birutės Z. R. skundą Aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. Dl-308 sudarytos komisijos išvadas dėl J. S., kaip tuometinio Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus, padarytų pažeidimų ir jų įvertinimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas prašė J. S. nebausti pil. Birutės Z. R.. Pareiškėjo nuomone, tokios teismo išvados byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Anot pareiškėjo, pareiga įrodyti šią aplinkybę tenka atsakovui, o atsakovas patikimų ir leistinų įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti į bylą nepateikė, laikytina, kad ši aplinkybė yra neįrodyta ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą įsakymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str.). Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisminę gynybą, nes prie bylos neprijungė nė vieno iš įrodymų, kuriuos jis prašė prijungti prie bylos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti šį skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog apeliacinį skundą A. M. iš esmės grindžia netinkamu įrodymų vertinimu bei jų nebuvimu, tačiau šiuo atveju, tikrinant oficialią kitos institucijos - Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus - informaciją apie nederamus Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūno A. M. veiksmus, buvo surinkti visi galimi įrodymai ir jie patikrinti (skambučių tarnybiniu A. M. mobiliuoju telefonu išklotinės, apklausti liudytojai, ne tik su A. M. bendravęs J. S., bet ir A. M. nurodyti liudytojai – B. Z. R., E. B., A. M.. Atsakovo manymu, visi byloje surinkti įrodymai ne tik nepaneigė, bet ir patvirtino A. M. padaryto tarnybinio nusižengimo faktą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. k-36, kuriuo pareiškėjui A. M. buvo paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba. Minėtame įsakyme (b. l. 4) buvo konstatuota, kad Molėtų rajono aplinkos apsaugos agentūros vyresnysis specialistas A. M. padarė tarnybinį nusižengimą – pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų reikalavimus, neteisėtai, pažeisdamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių 5.2, 5.5, 5.9 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4 ir 9 punktuose apibrėžtus nesavanaudiškumo bei pavyzdingumo principus, prašydamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo J. S. nebausti pil. B. Z. R.. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. k-36 panaikinimo netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas prašė J. S. nebausti B. Z. R.. Pareiškėjo vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados byloje surinkti įrodymai nepatvirtina.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tarnybinius ginčus dėl valstybės tarnautojams skirtų tarnybinių nuobaudų teisėtumo (žr. pvz. administracinę bylą Nr. A4-678/2004) laikomasi nuostatos, jog vertinant ar teisėtai ir pagristai paskirta tarnybinė nuobauda, turi būti nustatyta, ar valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis: nustatytas pažeidimo padarymo faktas, ji padaręs tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, tarnautojo kaltės. Tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigu arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, tarp jų ir valstybės tarnautojo kaltę. Todėl teismas, nagrinėdamas bylas, privalo patikrinti, ar darbdavys tyrė tarnautojo kaltę ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės ginčija nustatyto pažeidimo padarymo faktą bei teigia, kad pažeidimui pagrįsti byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi, įrodymai yra suprantami kaip visi faktiniai duomenys priimti bylą nagrinėjančio teismo, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad tokių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi - vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad ABTĮ 81 straipsnis taip pat numato, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teisme įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Taigi siekiant išaiškinti visas bylai svarbias aplinkybes ir vertinant byloje surinktus įrodymus, itin svarbu nustatyti įrodymų sąsajumą, tikrumą, leistinumą bei pakankamumą. Būtent pastarasis klausimas (įrodymų pakankamumo) yra itin aktualus teismo įsitikinimui dėl tam tikrų aplinkybių egzistavimo arba neegzistavimo, t. y. nagrinėjamu atveju dėl aplinkybių, susijusių su A. M. inkriminuoto tarnybinio nusižengimo faktu, egzistavimo arba neegzistavimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, vertinant jį šiuo aspektu, atitinka ABTĮ 57 straipsnį ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus, jame buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija.

Atkreiptinas dėmesys, jog Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis (originali redakcija) numato, jog tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo (aplinkos apsaugos pareigūno) pareigas apibrėžė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. D1-69 patvirtintų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių 5.2 punktas (saugoti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų reputaciją, didinti jų prestižą), 5.5 punktas (elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų ir nediskredituotų pareigūno vardo ), 5.9 punktas (vengti veiksmų ar neveikimo, kurie kenktų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų ir pareigūnų autoritetui); taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4 ir 9 punktuose įtvirtinti nesavanaudiškumo (nesinaudoti savo tarnybine padėtimi ir nereikalauti kitų valstybės tarnautojų pagalbos siekdamas naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams) bei pavyzdingumo (visose situacijose veikti profesionaliai ir humaniškai, teikti tą informaciją, pagalbą ar paslaugą, kuri yra būtina, bet kartu gebėti teisingai ir taktiškai atmesti neteisėtus prašymus) principai.

Byloje nustatyta, jog Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas 2010 m. gegužės 28 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo J. S. raštą Nr. (22.18)-2D-605, kuriame teigiama, kad A. M., 2010 m. gegužės 19 d. apie 14 val. 42 min. paskambinęs J. S. pranešė, kad nubaudė B.Z. R. už tai, kad ši Gilužio ežero pakrantėje savavališkai pastatė kilnojamąjį treilerį ir pasakė, kad Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui B.Z. R. bausti nebereikia. Iš šio rašto matyti, kad B.Z. R. dėl įrengtų stulpinių pamatų ir treilerio neteisėto pastatymo 2010 m. gegužės 11 d. buvo surašytas savavališkas statybos aktas Nr. SSA-90-100511-00003 (b. l. 16-17). Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas J. S. patvirtino, kad 2010 m. gegužės 19 d. jam paskambino A. M. ir pranešė, kad jis B.Z. R. jau nubaudė ir pasakė, kad B.Z. R. jam (J. S.) bausti nebereikia. Kaip nurodė J. S., jis A. M. žodžius suprato kaip nurodymą nebausti B.Z. R. (b. l. 77 – 78). Be to, iš byloje esančios pokalbių telefonu išklotinės (b. l. 26) matyti, kad iš A. M. skirto tarnybinio mobiliojo telefono Nr. 61018508, 2010 m. gegužės 19 d. 14 val. 42 min. buvo skambinta J. S., o 2010 m. gegužės 19 d., 15 val. 35 min. - B.Z. R.. Vertinant šiuos įrodymus jų chronologiško atsiradimo bei sąsajumo aspektais (visų pirma, užfiksuotas skambutis J. S., po jo – suinteresuotam asmeniui B.Z. R.) matyti, kad jie iš esmės patvirtina ginčijamame Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m. liepos 8 d. įsakyme Nr. k-36 konstatuotą faktą, jog A. M. prašė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjo J. S. nebausti B. Z. R.. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad liudytojas J. S. galėtų būti šališkas ir asmeniškai suinteresuotas duoti netikslius parodymus apelianto atžvilgiu.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog A. M. padaryto tarnybinio nusižengimo faktas yra tinkamai įrodytas, remiantis byloje jau surinktų įrodymų visuma. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra objektyvios būtinybės išreikalauti ar tirti papildomus įrodymus. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2010 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. k-36, kuriuo A. M. paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasVeslava RuskanRičardas Piličiauskas