- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-07
- Bylos Nr.
- 2A-809/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Egidijus Žironas
- Trečiasis asmuo
- R. P.
- Atsakovas
- J. J., V. J., A. B., V. G. B., UAB „Tiki Max“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Plusta“ ieškinį atsakovams J. J., V. J., A. B., V. G. B., UAB „Tiki Max“ dėl turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo R. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Plusta“ prašė: pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 30 d. sudarytą pastato–paslaugų pramogų centro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3924, sudarytą tarp atsakovės J. J. ir UAB „Plusta“, nuo jos sudarymo momento; pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 22 d. to paties pastato pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp J. J., V. J. ir A. B., nuo jos sudarymo momento; pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 23 d. to paties pastato pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp atsakovų A. B., V. G. B. ir UAB „Tiki Max“ nuo jos sudarymo momento; taikyti restituciją ir grąžinti ginčo pastatą bankrutavusiai UAB „Plusta“, o nesant galimybės jį grąžinti, solidariai iš atsakovų priteisti atlyginti vertės skirtumą tarp sandorio sumos ir turto vertės sumos, nustatytos turto vertintojo, 129 000 Lt bankrutavusios UAB „Plusta“ naudai. Nurodė, kad 2009 m. gegužės 26 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Plusta“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Bankroto administratorius nustatė, kad įmonės direktorius R. P. 2009 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą parduoti UAB „Plusta“ priklausiusį ginčo pastatą už 300 000 Lt. 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartimi jį įsigijo atsakovė J. J.. Dalį pinigų 151 895,64 Lt įmokėjo į UAB „Plusta“ sąskaitą atsakovė A. B., o dėl likusios 150 000 Lt sumos kasos knygoje buvo parašyta, kad pinigai įnešti už pastatą. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas ir orderis. Įmonėje nėra užfiksuota 300 000 Lt skolos trūkumas, todėl bankroto administratorius reikalavime taikyti restituciją nurodė tik skirtumą tarp parduoto pastato sandoriu sumokėtos sumos ir turto vertintojo nustatyto pastato rinkos vertės.
Atsiliepimas
Atsakovė J. J. prašė ieškinį atmesti. Ji nurodė, kad apie UAB „Plusta“ pastato pardavimą jai pasakė pusseserė A. B.. Kadangi logistikos verslas nebesisekė, atsakovė nutarė pasinaudoti galimybe ir, įsigijus pastatą, užsiimti prekyba. Pradinę lėšų sumą paskolino A. B., kuri sumokėjo pusę sumos, padengdama UAB „Plusta“ skolą bankui. Likusi suma buvo sumokėta grynais R. P.. Kadangi pablogėjo sveikata, reikėjo daryti operaciją, po kurios atsakovė liko neįgali, prekybos verslo nebevykdė ir pastatą pardavė A. B.. Sandorį analizavo FNTT pareigūnai, tačiau jokių nusikalstamų jos veiksmų nebuvo nustatyta. Pastatą prieš tai buvo apžiūrėjusi kartu su vyru, manė, kad jis nėra vertas 300 000 Lt sumos, tačiau nesiginčijo dėl to.
Šalies argumentai
Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutiko. Ji nurodė, kad trečiasis asmuo R. P. buvo jos pažįstamas, bet ne giminaitis. R. P. nurodė, kad ginčo pastatą parduos ne mažiau kaip už 300 000 Lt, nors aplink esantys prekybos centrai už jį sutiko mokėti ne daugiau nei 200 000 Lt. Ji pasiūlė pastatą įsigyti atsakovei J. J., tačiau pastarajai susirgus, pati nutarė jį nusipirkti. Ji pamanė, kad mokslus baigiantis sūnus galėtų vykdyti verslą. Jokio tarimosi su R. P. dėl kainos mažinimo nebuvo, kadangi jis jau buvo apsisprendęs. Apie jokius kreditorius kalbos nebuvo, ji tik pažiūrėjo, ar R. P. turi teisę pastatą parduoti. Nurodė, kad niekada nedirbo UAB „Plusta“, nebuvo jos akcininkė ar kaip nors būtų turėjusi sąsajų su ja. Pinigai buvo sumokėti per du kartus tai yra 150 000 Lt ji pati sumokėjo įmonei už banko skolą, o kitą pusę sumokėjo J. J., sudarant sandorį. Tai ji gali patvirtinti, nes kartu buvo pas notarę. Notarė nebuvo tame kabinete, kur buvo mokami pinigai.
Atsiliepimas
Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko. Jis pastatą išsimokėtinai nupirko iš motinos A. B.. Įmonę įregistravo dėl to, kad priešingu atveju negalėjo gauti jokios paramos verslui. Pats pastatas buvo pakankamai apleistas, jo remontui sumokėjo virš 100 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl actio Pauliana taikymo, analizavo šio instituto taikymo sąlygas. Nurodė, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas nesutiko su ieškovu, kad ieškinio senaties termino pradžia yra tyčinio bankroto fakto nustatymas. Teismas nustatė, kad apie iškeltą bankroto bylą administratorius sužinojo 2009 m. gegužės 26 d., o ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik 2011 m. liepos 19 d. Teismas vertino, kad tas faktas, jog Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, neleidžia daryti išvados, kad bankroto administratorius neturėjo galimybės ginčyti pirkimo–pardavimo sandorį per vienerių metų terminą. Teismo nuomone, bankroto administratoriaus įgaliotinio pakeitimas šiuo atveju situacijos nekeičia. Bankroto administratorius praleisto termino neprašė atnaujinti, o teismas nurodė, kad jis negali būti tiek aktyvus, kad šį terminą atnaujintų savo iniciatyva.
Spręsdamas dėl kreditorių reikalavimų pažeidimo, teismas nurodė, kad atsakovo vadovas, pardavęs vienintelį nekilnojamąjį turtą, atsiskaitė su trečios eilės kreditoriais, tačiau pirmosios ir antrosios eilės kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti. Teismas nusprendė, kad įmonės vadovas tokiais savo veiksmais pažeidė imperatyvias teisės normas, turtą pardavė už kainą, kurią pats nustatė, neatliko jokių turto vertinimų, o gautus pinigus išmokėjo kreditoriams, pažeisdamas Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo nuostatas. Sprendimas parduoti pastatą už 300 000 Lt savaime neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštarauja mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, kuris pažeidė Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką. Teismas sprendė, kad trečiasis asmuo aiškiai žinojo, jog už jo paties nustatytą kainą parduotas realiai vienintelis įmonės turtas neleis patenkinti visų kreditorių reikalavimų, todėl yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl pardavėjo nesąžiningumo ir sandorio sąlygų prieštaravimo imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms.
Teismas, spręsdamas dėl sandorį sudariusios atsakovės J. J. sąžiningumo, nurodė, kad bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė J. J. buvo susijusi su UAB „Plusta“ vadovais, būtų joje dirbusi, turėjusi akcijų ar būtų informuota apie šios įmonės galimą nemokumą. Sandorio sudarymo metu turėjo savo šeimos verslą, tačiau jis buvo susijęs su logistika, ji domėjosi, ar UAB „Plusta“ nėra bankrutuojančių įmonių sąraše. Teismas sprendė, kad realiai visiškai pašalinis asmuo neturėjo jokių kitokių prieinamų būdų papildomai susižinoti UAB „Plusta“ duomenis apie jos realias galimybes atsiskaityti su galimais kreditoriais. Be to, trečiasis asmuo patvirtino, kad jis šią atsakovę pirmą kartą pamatė pas notarę. Teismas taip pat nenustatė, kad apie UAB „Plusta“ skolas kreditoriams ir galimybę su jais atsiskaityti žinojo ir atsakovė A. B.. Abejonių dėl UAB „Plusta“ mokumo nekilo ir mėnesį šioje įmonėje dirbusiam A. B.. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad atsakovų nesąžiningumas nėra įrodytas.
Teismas taip pat nenustatė, kad UAB „Plusta“ turėjo pareigą kuo skubiau parduoti įmonės turtą ir tokiu būdu sužlugdyti įmonės veiklą.
Teismas taip pat nurodė, kad trečiasis asmuo nepateikė reikalavimo priteisti 150 000 Lt, nors jam ši teisė buvo išaiškinta. Be to, pažymėjo, kad įmonės bankroto administratorius pripažino, kad įmonės kasoje ir banko pavedimu buvo sumokėta visa 300 000 Lt suma, todėl nėra pagrindo papildomai reikalauti 150 000 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo R. P. prašo pripažinti, kad Šiaulių apygardos teismas buvo šališkas ir, priimdamas bankroto administratoriaus ieškinį, piktnaudžiavo teise, siekė įteisinti J. J., A. B., bankroto administratoriaus KB „Jonas ir sūnūs“ nusikalstamus veiksmus; pripažinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą; esant atsakovų bei bankroto administratoriaus nusikalstamos veikos požymiams, kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas; kreiptis į LR generalinį prokurorą dėl teisėjos B. S. ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko V. K. veiksmų, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), esant privalomiems bylos sustabdymo pagrindams, bylos nesustabdė, įteisino atsakovės J. J. veiksmus dėl nesumokėtų 150 000 Lt, leido fiktyviai įsiforminti turtą, nesiaiškino, ar bankroto administratorius neveikia kartu su ieškovais, neslepia sunkių nusikaltimų. Be to, teismas, atsisakydamas priimti atsiliepimą į ieškinį, pažeidė trečiojo asmens teisę į teisminę gynybą. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens prašymą dėl teisėjos nušalinimo.
2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis prieštarauja teisinės demokratinės valstybės teisės ir teisingumo sampratai. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 įsipareigojo garantuoti, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, pripažįstamos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, būtų pažeistos, naudosis efektyvia teisine gynyba, kad kompetentingi organai tinkamai išnagrinėtų kiekvieną pagrįstą kreipimąsi dėl teisinės gynybos. Be to, Aukščiausioji Taryba įsipareigojo besąlygiškai laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų, garantuoti, kad joje įtvirtintos teisės būtų gerbiamos ir tikrai pripažįstamos. Europos Tarybos Statuto 3 straipsnis numato, kad kiekviena Europos Tarybos narė privalo vadovautis teisės viršenybės principu ir principu, pagal kurį visi jos jurisdikcijai priklausantys asmenys naudojasi žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. J., V. J., A. B., V. G. B. ir UAB „Tiki Max“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovui UAB „Tiki Max“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų iš trečiojo asmens R. P.. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas įvertino visus su byla susijusius įrodymus – pirkimo–pardavimo sutartį, apelianto rašytinį patvirtinimą, kad jis iš J. J. gavo 150 000 Lt pagal kasos pajamų orderį. Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo rašytinį 150 000 Lt sumos gavimo patvirtinimą. Be to, bankroto administratorius patvirtino 300 000 Lt sumos už parduotą pastatą gavimą dalimis – 150 000 Lt pavedimu ir 150 000 grynais į įmonės kasą.
2. Apeliantas savo skundą grindžia formaliais teiginiais, nepagrįstai teigia, kad sprendimą priėmusi teisėja buvo šališka. Byloje pateiktas apeliacinis skundas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų (CPK 306 straipsnis), jame nėra nurodytos aplinkybės, kurios patvirtina teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nesuformuluotas apeliacinio skundo dalykas. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodyta, kokį sprendimą prašoma priimti. Apelianto prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nemotyvuotas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Plusta“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad, įvertinęs pirmosios instancijos teismo motyvus, ieškovas teismo sprendimo neskundė. Bankroto administratorius 2011 m. balandžio 8 d. BUAB „Plusta“ kreditorių komiteto buvo įpareigotas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pastato pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodė, kad kreipimosi į teismą metu bankroto administratorius neturėjo duomenų, patvirtinančių visišką atsiskaitymą už ginčo pastatą. Byloje buvo tik duomenys apie 151 895,64 Lt įnešimą į bendrovės sąskaitą, o kasos pajamų orderio, patvirtinančio 150 000 Lt įnešimą į įmonės kasą, nebuvo. Vėliau toks įrodymas buvo pateiktas į bylą, be to, nustatyta, kad šie pinigai buvo panaudoti įmonės veikloje. Byloje yra pateiktas R. P. 2009 m. gruodžio 15 d. paaiškinimas, kad už parduotą turtą gauta 300 000 Lt suma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniame procese apeliantas yra pagrindinis byloje dalyvaujantis asmuo, inicijuojantis apeliacinį procesą. Šio asmens materialinis ir procesinis suinteresuotumas lemia ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apimtį, t. y. pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tiria ir vertina, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikytos materialiosios teisės normas.
Nagrinėjamu atveju apeliantas, buvęs ieškovo vadovas, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas bankroto administratoriaus ieškinys, pareikštas actio Pauliana pagrindu dėl pastato pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo ar turto kainos skirtumo priteisimo. Apeliantas savo skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, tačiau nenurodo, kokį sprendimą prašo priimti. Skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su bylos esmės neatskeldimu bei jo teisės į teisminę gynybą pažeidimu, tačiau nenurodo jokių argumentų dėl actio Pauliana instituto nagrinėjamam ginčui išspręsti taikymo, dėl teismo išvadų, susijusių su actio Pauliana sąlygų nustatymu.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pastebi, kad ginčijame sprendime teismas išsamiai pasisakė dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, nustatinėjo šių sąlygų buvimą ar nebuvimą, analizavo faktines bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Pažymėtina, kad apeliantas, skunde teigdamas dėl bylos esmės neatskleidimo, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius. Buvęs ieškovo vadovas skunde nurodo, kad 150 000 Lt suma pagal ginčijamą sandorį nebuvo sumokėta, kad sandoris buvo fiktyvus. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, remdamasis byloje pateiktu 2009 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderiu, paties apelianto paaiškinimais, nustatė, kad už ginčo turtą buvo sumokėta visa jo kaina, t. y. 300 000 Lt. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto skunde nurodomus faktus pastebi, kad civilinės bylos yra nagrinėjamos remiantis rungimosi principu (CPK 12 straipsnis). Apeliantas savo skunde tik nurodo, kad už ginčo turtą nebuvo sumokėta, kad sandoris buvo fiktyvus, tačiau šių aplinkybių nepagrindžia jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, vertina byloje pateiktus įrodymus. Byloje nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys apelianto teiginius. Be to, kolegija atkreipia dėmesį, kad ir ieškovas, kurio vardu veikia bankroto administratorius, pripažino, kad pinigai pagal ginčijamą sandorį buvo gauti ir panaudoti įmonės veikloje.
Apeliantas savo skunde taip pat kelia klausimą dėl jo teisės į teisminę gynybą pažeidimo ir teismo šališkumo. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio apelianto argumento, pastebi, kad asmuo savo teisę į teisminę gynybą turi realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir laikydamasis civilinio proceso įstatymo reikalavimų. Apelianto nurodomi tarptautiniai teisės aktai numato, kad turi būti užtikrinama, jog asmuo, kurio teisės yra pažeistos, galėtų pasinaudoti efektyvia savo teisių gynyba, tačiau šių aktų nuostatos nepaneigia teises ginančio asmens pareigos savo teises ginti laikantis proceso normų reikalavimų.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu ir dėl to, kad jį priėmė šališka teisėja, tačiau šių savo teiginių jis nepagrindė jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Savo skundą apeliantas grindžia bendro pobūdžio teiginiais apie teisės į teisminę gynybą pažeidimą, tačiau nenurodo, kokie teismo veiksmai ar padarytos išvados pagrindžia teismo šališkumą ir apelianto teisių pažeidimą.
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs trečiasis asmuo R. P., todėl trečiojo asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei į tą aplinkybę, kad apeliantas šioje byloje yra trečiasis suinteresuotas asmuo, jis jokio savarankiško reikalavimo neteikė, jo nurodyti apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, o pareikšti prašymai kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas nėra pagrįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis bei įrodymais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.