- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-28
- Bylos Nr.
- 2A-461-198/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė (pirm.), Ramunė Čeknienė, Birutė Jonaitienė (pran.)
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- S. Š., S.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 461 – 198 / 2010
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,
dalyvaujant ieškovui D. M.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. Š. (M.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-684-811/2010 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei S. Š. dėl materialinio išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė pakeisti vaikui J. M., gim. (duomenys neskelbtini) , priteistą išlaikymo dydį ir priteisti iš atsakovės J. M. po 700 Lt išlaikymą kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-05-03 sprendimu iš atsakovės priteistas 250 Lt dydžio mėnesinis išlaikymas vaikui nėra pakankamas. Vaikas paaugo, jo poreikiai padidėjo, be to, atsirado papildomų jo sveikatos priežiūros išlaidų. Nuo 2006 m. vaikui diagnozuota lipoidinė nefrozė. Dėl to būtina reguliariai lankytis pas gydytojus Panevėžyje ir Vilniuje, daryti tyrimus. Susidaro išlaidos kelionėms, gydytojų konsultacijoms, vaistams, maisto papildams. Vien išlaidos vaiko sveikatai per mėnesį sudaro 200 Lt. Atsakovė prie sūnaus išlaikymo prisideda nepakankamai. Žino, kad atsakovė turi dar vieną išlaikytinį. Apie atsakovės turimą turtą, gaunamas pajamas duomenų neturi, tačiau mano, kad atsakovė nuolat gyvendama užsienyje uždirba daugiau nei jis Lietuvoje. Mano, kad vaikui per mėnesį turėtų būti skiriama 1 184 Lt, atsakovė turėtų skirti 700 Lt iš šios sumos, kadangi jos turtinė padėtis geresnė.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-04-02 sprendimu iš atsakovės S. Š. nepilnamečiui vaikui J. M., gim. (duomenys neskelbtini) , po 250 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės ir priteisė iš atsakovės materialinį išlaikymą nepilnamečiui J. M. po 550 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009-01-21 iki J. M. pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Paskyrė ieškovą vaikui išlaikyti skirtų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.
Nustatė, kad ieškovas D. M. ir atsakovė S. Š. yra nepilnamečio J. M., gim. (duomenys neskelbtini) , tėvai. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-04-02 sprendimu iš atsakovės priteistas materialinis išlaikymas sūnui po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki pilnametystės. Ieškovas dirba VĮ „Registrų centras“, gauna apie 1 349 Lt kas mėnesį atlyginimą. Ieškovas asmeninės nuosavybės teise turi garažą, 1999 m. laidos automobilį Audi A4 Avant, kito registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Su sūnumi gyvena savo motinai priklausančiame bute, turi vieną išlaikytinį – J. M.. Atsakovė S. Š. 2006-06-07 išvyko į Didžiąją Britaniją, kurioje gyvena iki šiol. Ji dirba Getsviko oro uoste. Teismas įrodymus apie atsakovės gaunamą 4 127,11 Lt atlyginimą per mėnesį vertino kritiškai, kadangi jie yra daugiau nei vienerių metų senumo. Lietuvoje nuosavybės teise nekilnojamojo turto neturi. Apie Didžiojoje Britanijoje turimą turtą atsakovė duomenų nepateikė. Atsakovė turi du išlaikytinius – ieškovo ir jos vaiką J. M. ir sūnų iš kitos šeimos A. Š.. Atsakovė yra sveika, darbinga, jos šeima gauna 2 665,20 Lt valstybės kompensaciją už namo nuomą. Pažymėjo, kad pateikti įrodymai apie atsakovės patiriamas išlaidas už būsto nuomą yra gana seni, iš vertimo matyti, kad nuomos sutartis turėjo baigtis 2009-02-27, naujų įrodymų apie sprendimo priėmimo dieną atsakovės patiriamas išlaidas byloje nėra. Nors atsakovė pateikė sąskaitos išrašą, kuriuo grindžia didžiąją dalį kitų savo šeimos išlaidų, tačiau teismas šiais įrodymais abejojo – sąskaitos išrašas pateiktas už nepilną mėnesį – už laikotarpį nuo 2009-06-13 iki 2009-07-10, šiame išraše nurodyta informacija nenauja, pateiktas pusės išrašo vertimas į lietuvių kalbą. Tuo pačiu teismui abejonių kėlė atsakovės pateikti įrodymai, kuriais atsakovė grindžia savo įsipareigojimus kreditoriams, t. y. apie jos paskolą: jame nėra paskolos sudarymo datos, šalių parašų, nėra nurodytas paskolos laikotarpis, nenurodyti paskolos pradžios, įmokų mokėjimo terminai, nėra šalių parašų, anglų kalba pateiktas tekstas nepilnai išverstas į lietuvių kalbą. Konstatavo, kad šie teismui pateikti dokumentai neatitinka CPK 114 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, todėl negali būti vertinami, kaip rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-23 nutartimi atsakovė buvo įpareigota iki 2010-01-12 pateikti teismui duomenis apie visų rūšių gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį ir registruotą kilnojamąjį turtą. Atsakovė šio teismo įpareigojimo neįvykdė, naujų duomenų apie savo turtinę padėtį nepateikė. Todėl visas abejones teismas vertino vaiko interesų naudai ir sprendė, kad atsakovė gali teikti reikiamo dydžio materialinį išlaikymą sūnui J. M..
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog byloje esantys ieškovo paaiškinimai, rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybes apie išaugusius J. M. poreikius ir padidėjusias išlaikymui reikalingas lėšas maistui, rūbams, avalynei, medikamentams, mokymuisi ir lavinimui. Per šešerius metus išaugo nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidos, vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Be to, nurodė, jog būtina atsižvelgti ir į svarbią nagrinėjamuoju atveju aplinkybę – J. M. sveikatos būklę: J. M. turi rimtų sveikatos problemų – jam 2006 m. diagnozuota lipoidinė nefrozė, dažni ligos recidyvai, atlikta inkstų biopsija, vaikas nuolat stebimas Panevėžio apskrities ligoninės ir konsultacijų poliklinikos ir Pediatrijos centro gydytojų, jam atliekami tyrimai. Teismo nuomone, ieškovo patiriamas išlaidas pagrindžia jo pateikti skaičiavimai, pirkimo čekiai, pažyma apie sumokėtas J. M. gyvybės draudimo įmokas, tuo labiau, kad atsakovės atstovas šių įrodymų, taip pat vaiko poreikių, neginčijo. Tokiu būdu, teismas laikė, kad, atsižvelgiant į nepilnamečio amžių, jo sveikatos problemas, jam išlaikyti būtina skirti 1 100 Lt kas mėnesį.
Konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, iš esmės pasikeitė ieškovo turtinė padėtis (CK 3.201 str.). Ieškovo turtinės padėties pasikeitimą lėmė nuo išlaikymo priteisimo išaugę nepilnamečio J. M. poreikiai bei patiriamos jo išlaikymo išlaidos. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-04-02 sprendimu priteistas išlaikymo dydis nebeatitinka CK 3.192 str. įtvirtintų proporcingumo kriterijų tiek vertinant vaiko poreikius ir tėvų galimybes juos tenkinti, tiek vertinant abiejų tėvų teikiamo išlaikymo proporcingumą - visą vaiko išlaikymo naštą šiuo metu prisiima ieškovas, jis suteikia vaikui gyvenamąjį būstą, dengia jo išlaikymo išlaidas, jam tenka kasdienė sūnaus priežiūra ir rūpinimasis, jo išlaikymui reikalingas lėšas ieškovas skiria tokias ir tokio dydžio, kokių tuo metu reikia. Atsakovės teikiamas išlaikymas po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis yra akivaizdžiai mažesnis, nei ieškovo teikiamas išlaikymas, ir nėra pakankamas. Įvertinęs šiuos faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovo turtinės padėties ir išlaikomo vaiko padėties pasikeitimas sudaro įstatyminį išlaikymo dydžio pakeitimo pagrindą. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų sąžiningai siekusi užtikrinti J. M. turtines teises į išlaikymą, pagal išgales prisidėtų prie vaiko kasdieninių ir atsiradusių nenumatytų poreikių tenkinimo. Be to, byloje nėra duomenų apie ribotą atsakovės darbingumą, priešingai, ji yra darbingo amžiaus, todėl yra pajėgi teikti 550 Lt dydžio išlaikymą vaikui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas neišanalizavus visų byloje nustatytų aplinkybių, teismui nesurinkus savo iniciatyva reikalingų įrodymų bylai išspręsti, tinkamai neįvertinus jau surinktų įrodymų, juos vertinant atsietai vienas nuo kito, kuo buvo pažeistos procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimo principus, o šie pažeidimai turėjo lemiamą įtaką priimant neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 178 str., 179 str., 185 str.), liko neatskleista bylos esmė, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Teigia, jog jos visi pateikti įrodymai yra tinkamai patvirtinti advokato. Teismas savo iniciatyva, ar ieškovo prašymu, turėjo teisę pareikalauti, kad į bylą atsakovė pateiktų šių įrodymų (dokumentų) originalus (CPK 114 str. 2 d.), tačiau to nepadarė, o tik sprendime nurodė, kad įrodymai yra netinkami. Pateiktos pažymos, dokumentų kopijos yra 2009 metų, todėl nemano, kad dėl jų senumo, jie gali būtį pripažinti kaip neatitinkantys CPK 114 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, nes vien dėl duomenų senumo dokumentas nepraranda įrodomosios galios. Teismas privalėjo šiuos rašytinius įrodymus ištirti ir vertinti. Visi pateikti dokumentai yra išversti iš anglų kalbos į lietuvių ir įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti vertimų biuro. Nesuprantama, kokiu pagrindu teismas nustatė, kad vertimai neatitinka CPK 114 str. 1 d. reikalavimų. Nors teismas taip pat konstatavo, kad dėl pateiktų dokumentų turinio ir formos (nėra datų, parašų, nėra nurodyto laikotarpio ir t. t.) jie yra netinkami, tačiau nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiomis teisės normomis remiantis teismas nustatė, kad dokumentai, kurie yra išduoti Anglijoje, neatitinka tos šalies nustatytų įstatymų ir todėl negali būti naudojami Lietuvos teismuose kaip įrodymai.
Mano, kad teismas nepagrįstai netirdamas, nevertindamas ir atmesdamas jos įrodymus, taip pat savo iniciatyva nesurinkęs įrodymų tam, kad nustatytų materialiąją tiesą, neteisingai įvertino vaiko išlaikymo prievolės pakeitimo kriterijaus ir vaiko išlaikymo proporcingumo principus. Visi įrodymai buvo pateikti teismui. Ji (apeliantė) su savo šeima vos pragyvena Anglijoje, ją remia valstybė, kuri kompensuoja namo nuomos išlaidas, kas rodo, kad savo nekilnojamojo turto Anglijoje neturi. Iš pateiktos mėnesio išlaidų ataskaitos matyti, kad maistui per mėnesį visai šeimai išleidžiant apie 1 000 Lt, sumokėjus privalomuosius mokesčius, pinigų beveik nelieka. Visas turtas - tik vienas automobilis. Taigi, šiuo metu ji neturi galimybių teikti didesnio išlaikymo savo sūnui. Tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo ir sprendimo, ieškovas D. M., gaunamus jos siųstus pinigus sūnaus išlaikymui (250 Lt) naudoja ne pagal paskirtį. Jis išlaikymui skirtus pinigus sumoka AVIVĄ draudimui. Be to, teismas nurodė, kad atsakovės pateiktas įrodymas apie vyro gaunamą bedarbio pašalpą neatitinka CPK 114 str. 1 d. reikalavimų, tačiau nenurodė motyvų kodėl. Vertindamas įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes, teismas turėjo į tai atsižvelgti ir tinkamai įvertinti, kad sūnui teikiamas 500 Lt išlaikymas (per abu tėvus) šiuo metu yra pakankamas, nes ieškovas gali sau leisti vaiko pinigus skirti ne išlaikymo reikmėm. Apeliantė teiktų didesnį išlaikymą, jei tik turėtų galimybių, tačiau šiuo sunkmečiu tai neįmanoma. Iš ieškovo ieškinio pagrindo matyti, kad pastarojo materialinė padėtis yra žymiai geresnė. Tai rodo jo pateikti skaičiavimai, kiek yra išleidžiama maistui, pramogoms ir kt. Teismas, gindamas J. M. subjektines teises, visiškai negalvoja ir pažeidė kito jos sūnaus, A. Š., subjektines teises, kurį ji taip pat privalo išlaikyti, teikti jam pilnavertį išlaikymą, tuo labiau, kad A. Š. neturi tėvo - jis miręs. Tokiu būdu, teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė kriterijų pusiausvyros tarp apeliantės turtinės padėties ir vaiko poreikių. Priteisdamas didesnę išlaikymo sumą sūnui J. M. ir taip sumažindamas jos galimybes tinkamai išlaikyti sūnų A. Š., nukrypo nuo lygybės principo, tuo pačiu ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.
Apeliantės teigimu, ieškovas į bylą pateikė gydytojų pažymą apie jų sūnaus ligą. Tačiau šioje byloje aktualu ne tai, kokia liga serga vaikas, o tai, kiek reikalinga pinigų per mėnesį šią ligą gydyti. Iki teisminio proceso pradžios, kol ieškovas nebuvo prieš ją nuteikęs sūnaus ir visi bendravo, ji kiekvieną kartą domėjosi jo sveikata - kaip jis jaučiasi, kokius tyrimus atlieka ir kokius papildus ar vaistus naudoja. Sūnus visada atsakydavo, kad jis jaučiasi gerai, paskutinis ligos paūmėjimas buvo 2008 metų gruodžio mėnesį. Tuo metu sūnus minėdavo, kad ši liga su metais praeis, visada sakydavo, jog jokių papildų ar brangių vaistų jis nevartoja, nes jų nereikia. Tik bylą nagrinėjant iš naujo Panevėžio miesto apylinkės teisme, ieškovas pateikė vaistų čekius, iš kurių matosi, kad perkami nebrangūs vaistai. Tačiau ir šių kasos čekių pateikimas, yra ieškovo nauja gynybinė pozicija, įrodinėjant savo ieškinį, nes supratęs, kad teismai nepatikės vien jo žodžiais, pradėjo kaupti kasos čekius, iš kurių net negalima spręsti, ar tuos vaistus pirko sūnui jis, ar jie gauti iš pažįstamo vaistininko. Ieškovas taip pat teigia, kad yra pastoviai atliekami sūnui tyrimai, pastoviai sūnus yra vežiojamas į Vilnių, tačiau jokių dokumentų, ar įrodymų, pagrindžiančių nuolatines keliones ir atliekamus tyrimus, teismui taip pat nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Nors teismas sprendimu nustatė, kad sūnus už butą turi mokėti pats 84 Lt, tačiau jau apeliaciniame skunde ji (atsakovė) buvo pateikusi argumentus, jog už butą privalo mokėti ieškovas ar jo mama. Nėra teisinio pagrindo teikti, kad mažametis J. M. turi pats mokėti už butą, nes tai yra tėvų pareiga, todėl nurodyti 84 Lt negali būti traktuojami, kaip pinigai, reikalingi vaiko išlaikymui.
Teismas, priimdamas sprendimą rėmėsi ieškovo paskaičiavimais, kurių dalis net nėra pagrįsta jokiais įrodymais, o grindžiama tik paties ieškovo nurodytomis sumomis. Teismas vertino tai, kaip ieškinio pagrindo patvirtinimą. Tačiau nėra aišku, kodėl teismas visiškai nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių, jog ji sūnui teikia papildomą išlaikymą su juo atostogaudama, siųsdama jam dovanas ir kt. Visa tai buvo nurodžiusi savo apeliaciniame skunde, tačiau dėl šių argumentų teismas nepasisakė. Teismas, nustatinėdamas materialiąją tiesą, turėjo teisme apklausti patį J. M., kuris galėjo patvirtinti arba paneigti byloje nurodytas jos ir ieškovo aplinkybes dėl jo išlaikymo, tačiau to nepadarė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovės pateikti įrodymai neatitinka CPK 114 str. nustatytų reikalavimų. Nesuprantama atsakovės skunde išreikšta pozicija, jog teismas pats privalėjo rinkti įrodymus, nes CPK 12 str. yra nustatytas rungtyniškumo principas, t. y. kiekviena iš šalių teisme privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi teikiant savo atsikirtimus. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl dokumentų, kurie yra paruošti Anglijoje, vertinimo, kadangi Lietuvos Respublikoje galioja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, kuriame yra aiškiai nurodyta, kaip yra vertinami įrodymai nagrinėjant civilines bylas, kaip turi būti pateikiami rašytiniai įrodymai teismui ir pan. Apeliantės teiginį, jog ji gyvena sunkiai, neturi lėšų, paneigia tai, kad ji gali samdytis advokatą, teikti apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas D. M. ir atsakovė S. Š. yra nepilnamečio J. M., gim. (duomenys neskelbtini) , tėvai (t. 1, b. l. 7). Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004-04-02 sprendimu iš atsakovės priteistas materialinis išlaikymas sūnui J. M. po 250 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės (t. 1, b. l. 9-10). Ieškovas D. M. kreipėsi į teismą dėl šio sprendimo pakeitimo ir išlaikymo J. M. padidinimo iki 700 Lt, motyvuodamas tuo, kad iš atsakovės priteista pinigų suma šiuo metu nėra pakankama vaiko išlaikymui, kadangi nepilnametis paaugo, jo poreikiai padidėjo, jis mokosi, be to, turi sveikatos sutrikimų.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismo išvada ieškinį tenkinti iš dalies yra visiškai teisėta, atitinka šį klausimą reglamentuojančių teisės normų turinį. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (Konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystimuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Prievolė išlaikyti vaiką, mokant periodines įmokas, dažniausiai yra tęstinio pobūdžio ir vykdoma gan ilgą laikotarpį. Augant vaikui keičiasi jo poreikiai, gali keistis ir jo tėvų galimybės patenkinti šiuos poreikius. Pagrindas reikalauti keisti nustatytą išlaikymo dydį yra svarbios aplinkybės, patvirtinančios tėvo (motinos) turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą, kurie turi būti esminiai (CK 3.201 str.). Nustačius, kad iš esmės pasikeitė šalių (šalies) turtinė padėtis, ir sprendžiant dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti vadovaujamasi CK 3.192 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 str. 2 d.), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje M. S. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-495/2009).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai CK 3.201 str. pagrindu nusprendė padidinti priteisto išlaikymo J. M. dydį iki 550 Lt kas mėnesį, nes byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad po 2004-04-02 teismo sprendimu priteisto išlaikymo šalių sūnaus būtini poreikiai padidėjo dėl jo amžiaus, sveikatos sutrikimų, ekonominių laikmečio pokyčių. Ieškovas pagrindė, kokiems poreikiams tenkinti reikia prašomo dydžio išlaidų (mokymosi, bendro ugdymo, drabužių, maisto, maisto papildams, vežimui pas gydytojus, gydymui ir pan.), ir tai atitinka protingumo kriterijus. 250 Lt, kuriuos sutinka mokėti atsakovė nepilnamečio sūnaus išlaikymui, aiškiai neatitinka nepilnamečio vaiko poreikių, tai neproporcinga tėvų turtinei padėčiai ir neužtikrina būtinų sąlygų vaikui vystytis. Išlaikymui skiriamos lėšos turi užtikrinti būtinų maisto, drabužių, laisvalaikio, sveikatos priežiūros, higienos reikmenų įgijimą, užtikrinti būsto ir jo išlaikymo išlaidų apmokėjimą. Turi būti įvertinama ir tai, kad sūnaus poreikiai kasmet didėja ir didės tiek dėl išaugančio pragyvenimo lygio, tiek dėl jo amžiaus. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir kitas aplinkybes, iš atsakovės sūnaus išlaikymui priteisė tik pusę sumos, reikalingos vaiko išlaikymui (550 Lt iš 1100 Lt). Apeliantei sutinkant mokėti tik po 250 Lt per mėnesį, sūnaus tėvas D. M. turėtų prisiimti gerokai didesnę dalį vaiko išlaikymo išlaidų. Apeliantė, teigdama, kad sūnaus tėvo turtinė padėtis žymiai geresnė nei jos, įrodymais nepagrindė, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
Pažymėtina, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Teismas, nustatydamas konkretaus išlaikymo dydį iš kiekvieno iš vaiko tėvų, būtent vertino atsakovės ir ieškovo šeimos sudėtį, jų gaunamas pajamas, turtinę padėtį. Apeliantė skundą grindžia tuo, kad tik bylą nagrinėjant iš naujo Panevėžio miesto apylinkės teisme ieškovas pateikė vaistų čekius, tačiau jų pateikimas yra ieškovo nauja gynybinė pozicija įrodinėjant savo ieškinį, be to, iš jų net negalima spręsti, ar tuos vaistus ieškovas pirko sūnui, ar jie gauti iš pažįstamo vaistininko. Priešingai šiems teiginiams, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. M. turi rimtų sveikatos problemų, o būtent – jam 2006 m. diagnozuota lipoidinė nefrozė, dažni ligos recidyvai, atlikta inkstų biopsija, vaikas nuolat stebimas Panevėžio apskrities ligoninės ir konsultacijų poliklinikos ir Pediatrijos centro gydytojų, jam atliekami tyrimai. Kaip nurodė teismas, ieškovo patiriamas išlaidas pagrindžia jo pateikti skaičiavimai, pirkimo čekiai, pažyma apie sumokėtas J. M. gyvybės draudimo įmokas. Be to, pažymėtina, kad atsakovės atstovas šių įrodymų, kaip ir vaiko poreikių, neginčijo. Taip pat atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas, skundo argumentas, kad ieškovas išlaikymui skirtus pinigus naudoja ne pagal paskirtį. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, mokamomis sumomis gyvybės draudimo ir pensijų bendrovei „Aviva Lietuva“ būtent ir draudžiamas J. M..
Kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas nepagrįstai netirdamas, nevertindamas ir atmesdamas jos įrodymus, taip pat savo iniciatyva nesurinkęs įrodymų tam, kad nustatytų materialiąją tiesą, neteisingai įvertino vaiko išlaikymo prievolės pakeitimo kriterijaus ir vaiko išlaikymo proporcingumo principus. Būtent CPK 113, 114 str. nustato reikalavimus procesinių dokumentų priedų pateikimo formai, dokumentų skaičiui ir kalbai. Teismas nustatė, kad pateikti įrodymai apie atsakovės patiriamas išlaidas už būsto nuomą yra gana seni, iš vertimo matyti, kad nuomos sutartis turėjo baigtis 2009-02-27, nors atsakovė pateikė sąskaitos išrašą, kuriuo grindžia didžiąją dalį kitų savo šeimos išlaidų, tačiau teismui tokie įrodymai kėlė abejonių, kadangi sąskaitos išrašas pateiktas už nepilną mėnesį, šiame išraše nurodyta informacija nenauja, pateiktas pusės išrašo vertimas į lietuvių kalbą, taip pat teismui abejonių kėlė atsakovės pateikti įrodymai, kuriais atsakovė grindžia savo įsipareigojimus kreditoriams, nes jame nėra paskolos sudarymo datos, šalių parašų, nėra nurodytas paskolos laikotarpis, nenurodyti paskolos pradžios, įmokų mokėjimo terminai, nėra šalių parašų, anglų kalba pateiktas tekstas nepilnai išverstas į lietuvių kalbą. Su tokiomis nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija visiškai sutinka. Be to, nors apeliantė teigia, kad vien dėl duomenų senumo dokumentas nepraranda įrodomosios galios, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl tokių dokumentų nelaiko įrodymais, o būtent – nuomos sutartis baigėsi 2009-02-27. Atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-23 nutartimi atsakovė buvo įpareigota iki 2010-01-12 pateikti teismui duomenis apie visų rūšių gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį ir registruotą kilnojamąjį turtą (t. 2, b. l. 3), tačiau šio teismo įpareigojimo neįvykdė, naujų duomenų apie savo turtinę padėtį nepateikė.
Apeliantės manymu, teismas turėjo teisme apklausti patį J. M., kuris galėjo patvirtinti arba paneigti byloje nurodytas jos ir ieškovo aplinkybes dėl jo išlaikymo, tačiau to nepadarė. Tačiau, kaip matyti, atsakovė S. Š. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nedalyvavo. Toks prašymas nebuvo gautas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aplinkybes dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio ištyrė pakankamai ir dėl to padarė tinkamas išvadas. Tokiu būdu, šis skundo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Taigi, apylinkės teismo sprendimu padaryta išvada apie atsakovės teiktino išlaikymo dydį atitinka bylos metu buvusią situaciją. Nustatyti išlaikymo dydį, kaip to pageidauja apeliantė, būtų neteisinga ir nesąžininga tiek nepilnamečio J. M., tiek ieškovo D. M. atžvilgiu. Kolegija sprendžia, kad priteista iš atsakovės kas mėnesį mokama periodinė išmoka po 550 Lt atitinka sūnaus J. M., gim. (duomenys neskelbtini) , interesus ir nepažeidžia atsakovės, kaip išlaikančios dar vieną nepilnametį vaiką, motinos teisių bei interesų. Dėl šių aplinkybių, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį, gaunamas pajamas, jų reguliarumą, išlaikomų asmenų skaičių ir pagrįstai iš atsakovės priteisė sūnaus J. M. išlaikymui po 550 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009-01-21 iki jo pilnametystės. Tai atitinka CK 1.5 str. nuostatas. Įrodymų ir aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatyta. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 320 str.). Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos teismo turėtos išlaidos – 1,35 Lt, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 1,35 Lt (vieną litą ir 35 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.